ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-05-27 nr. 798

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (23) • ARNAS ALIŠAUSKAS. Joriko ligos istorija (9) • ZENONAS BUTKEVIČIUS. Kol netrenks Perkūnas...-js-. Sekmadienio postilėANDRIUS MARTINKUS. Prostitucija (111) • VYTAUTAS P. BLOŽĖ. Pašalinis (6) • SIGITAS GEDA. Arklių užkalbėtojaiSu kultūros istoriku ir orientalistu ROMUALDU NEIMANTU kalbasi Agnė Biliūnaitė. Mes tarp Rytų ir VakarųJUSTINAS KUBILIUS. EilėsCASTOR&POLLUX. Verba de verbisGITANA VANAGAITĖ. Sunkiai narpliojamas "Šuns mazgas" (1) • NIJOLĖ LAURINKIENĖ. Šventoji motina IndijojeVALDAS KILPYS. VasaraAUDRA BARANAUSKAITĖ. Galvos III* (1) • RIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...sLAIŠKAI (101) •

Sunkiai narpliojamas "Šuns mazgas"

GITANA VANAGAITĖ

[skaityti komentarus]

Vytautas Martinkus. Šuns mazgas. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. 158 p.

Naująją Vytauto Martinkaus knygą "Šuns mazgas" sudaro dvi apysakos, ji – ir laukta, ir labai netikėta. Laukta autoriaus angažuotumu savajam laikui, savajai tiek asmeninei, tiek šalies istorijai, bandymu pristatyti prieš keliolika metų įvykusio politinio perversmo įtaką žmogaus gyvenimui, jo tapatybei, vertybių sampratai, susikalbėjimui su kitaip galvojančiu, kitaip būnančiu. Juk, nepaisant kultūros, literatūros žmonių dūsavimų ir raginimų, turime taip maža meninės literatūros, panorusios nepriklausomybės metus, jų socialines ir egzistencines pervartas ir iš tų pervartų atsiradusius naujus, dažnai skaudžiai atgręžtus į žmogų kaip atsakingą asmenį, reikalavimus ir su jais susijusią atsakomybę padaryti meninės tikrovės savastimi. Tiesa, fizinio laiko dimensija, tokia ryški ir reikšminga pirmojoje apysakoje, antrojoje praranda lemtingą vaidmenį, užleisdama vietą vidinio laiko lemtoms sankirtoms su savo paties kultūrine ir egzistencine patirtimi, su žinomais kultūros, literatūros žmonių vardais ir su jais susijusiomis jau nusistovėjusiomis, lyg ir visiems žinomomis reikšmėmis, tų reikšmių naujoms interpretacijoms, diskusijoms su jomis, šiaip intymiems pokalbiams su per gyvenimą prisijaukintais kultūros ženklais.

Ši knyga netikėta visai nauju V. Martinkui kalbėjimo būdu, stilistika. Nors knygos leidėjai, o kartu, matyt, ir autorius yra pasirinkę žanrinę apysakos paantraštę, kuri galbūt tiksliausiai nusako dviejų knygoje spausdinamų tekstų žanrinį kanoną, vis dėlto šios V. Martinkaus apysakos yra aiškiai išgyvenusios postmodernistinę žanrų ir prasmių transformaciją. Postmodernistinė autoriaus laikysena ryški teksto vidinių prasmių generacijoje, pagrindinio veikėjo laikysenoje, jo santykyje su aplinka, savimi, kai nėra aiškaus atsakymo, kas yra kas, kas aš pats esu, to paties postmodernistinio žaismo esama ir formaliojoje knygos pusėje, tuo gražiai pavykusiu kelių kalbėjimo būdų, kelių žanrinių išeities taškų susipynimu. Abiejose apysakose labai svarbus yra autobiografinio pasakojimo kontūras, jis yra išeities taškas, pagrindas, tačiau teksto organizavime jis netampa dominuojantis: viršų ima laisva minties asociacija, refleksija, naikinanti įvykiu ar chronologija besiremiantį teksto organizavimą ir įteisinanti eseistinį kalbėjimo būdą. Ši eseistinė aktyvaus mąstymo dimensija, autoriaus atvirumas komplikuotai tiesos ir gyvenimo sampratai, išsisklaidžiusiai šiandienos patirčiai, bandymas apmąstyti savąjį laikmetį ir žmogų jame nusveria autobiografinėmis patirtimis besiremiančius apysakų siužetus.

Naujausioje lietuvių literatūroje patys gausiausi tikriausiai yra postmodernios poetikos kūriniai, kurie savo ruožtu nėra vienalyčiai. Be gausiai reprezentuojamos pramoginės literatūros, ženklingas, deja, yra destruktyviosios literatūros blokas, destruktyvios kuriamų veikėjų laikysena, jų pasirinkimais, fragmentiškais, į visumą nebesugebančiais savęs surinkti identitetais. Džiugu, kad naujieji V. Martinkaus tekstai papildo jau egzistuojančią žmogų, jo gyvenimą ir pasirinkimus palaikančią ir teigiančią postmodernią literatūrą kaip opoziciją destrukcijai. Ir dar džiugu, kad "Šuns mazgas" – naujas, savitas ir originalus žodis ne tik visoje V. Martinkaus kartoje, bet naujas žodis ir visoje lietuvių literatūroje.

Knygoje sudėtos dvi apysakos – "Šuo, kuris paliovė lojęs" ir "Akių apgaulė, arba kaip išmokti piešti sapną", turinčios įmantrias paantraštes, kurios lyg ir turėtų implikuoti postmodernistinio rašymo pagrindinį žaidimo principą: visa tai, kas čia ir dabar yra sakoma, jau yra pasakyta, yra užrašyta, tik rašantysis, iš naujo reflektuodamas kultūros faktus, prasmes ir reikšmes, siūlo skaitytojui žaisti kartu ir, žaidžiant jau žinomomis prasmėmis, rasti, susidėlioti naujas. Tiesa, ši žaidimo logika yra daug artimesnė antrajai apysakai, nors žaidimo elementų yra ir pirmojoje. Tačiau V. Martinkus, greta postmodernistinės prasmių ir reikšmių dėlionės, nuolat grįžta prie tiesos ir tikrumo kategorijų, svarsto jų komplikuotą sampratą ir vis bando apsibrėžti savastį. Todėl gali pasirodyti, kad toks dvilypis rašymas, inkorporuojantis postmodernistinį dėlionės principą ir slepiantis moderniajai kultūros epistemai esminį klausimą apie žmogų, jo tapatybę ir gyvenimo prasmę, neigia postmodernistinę rašymo logiką. Nes tiek vienoje, tiek kitoje apysakoje asmeninė patirties paradigma ir iš jos giliųjų klodų ir laiko sankirtos besirandančios naujos prasmės lieka pačios svarbiausios. Tačiau tai, V. Martinkaus žodžiais, – tik akių apgaulė, sumaniai autoriaus skaitytojui spendžiami spąstai. V. Martinkus savo naująja knyga aiškiai sako, kad postmodernizmas gali būti labai įvairus tiek savo raiška, tiek keliamais klausimais, į kuriuos nėra aiškių atsakymų, kad net ir pati geriausia literatūra, kurią savo naująja knyga ir siūlo skaitytojams V. Martinkus, svarstanti esminį žmogaus gyvenimui klausimą apie buvimą pačiam su savimi, apie buvimą vienam su kitu, apie susikalbėjimą, tikrumą, dėl jos teminio ir formos daugiasluoksniškumo gali būti ženklinama postmodernizmo ženklu.

Pirmosios apysakos "Šuo, kuris paliovė lojęs" siužeto griaučius sudaro istorija apie dukrai šešioliktojo gimtadienio proga padovanotą šunį, kuriam, po kelerių metų įkandus erkei, prasidėjo keista, tragiška šuns mirtimi (jei taip galima nusakyti šuns baigtį) pasibaigusi liga. Prieš mirtį (?) šuo apako ir liovėsi lojęs. Ši šuns Ukvio istorija apysakoje "prisišaukia" kitą istoriją apie dukters namo parsivestą valkatą šunį, vėliau pavadintą Akbaru. Asociacijos pagrindu yra tapusi mintis apie metempsichozę, apie po mirties kūnus keičiančią sielą, kol galiausiai ji tampa laisva ir nepriklausoma nuo materijos. Mintis, kad sielos kažkokiu būdu renkasi naujus gyvenimus, kelia klausimus, į kuriuos nėra atsakymų: "Tas šuo gal joks šuo". "Tai reiškė: "Ar tu supranti, ką jis mums sako?" Tai reiškė: "Kas žino, kieno siela slepiasi šiame šunyje?" (p. 22). Šis metempsichoze besiremiantis struktūrinis apysakos blokas apima dar du apysakos epizodus – tai aiškiaregio Vytauto K. apsilankymas naujajame bute Vilniaus senamiestyje, kur jau iš materijos išsivadavusios ar dar išsivaduoti nesugebėjusios sielos neleido naujiesiems gyventojams įsikurti, ir vienos kelionės namo metu autoriaus atmintyje iškilęs absurdiškai ir tragiškai pasibaigęs gal prieš dešimtį metų zaporožiečiu važiavusių žmonių gyvenimo vaizdas. Pastarasis nurodo metempsichozės ištakas: tikėjimas apie sielų persikėlimą yra kilęs iš senovės Indijos. Žmonės, važiavę tuo atsitiktinai baltų žigulių gal kliudytu, o gal ir nekliudytu automobiliu, patiria avariją – jų zaporožietis trenkiasi į kelio barjerą, apsiverčia ir užsidega, liepsnose žūva du priekyje važiavę vyrai. Tačiau šioje reminiscencijoje svarbus yra ne tiek pats avarijos faktas, kiek avarijos ištiktų žmonių laikysena, kaip daug vėliau paaiškės knygos autoriui, ji yra susijusi su somatais, tais ypatingais žmonėmis iš Himalajų ir Tibeto: "Jo balsas buvo visai panašus į tą, kurį ką tik girdėjau sklindant iš žalio liepsnojančio skardinio vabalo. Atsigręžęs susitikau su jo akimis. Viešpatie, jos buvo visai kitokios. Atgijusios. Atlaikiusios manąjį žvilgsnį, kurį laiką jos smigo į degantį automobilį, paskui paauglys atsistojo ir nuėjo palei pakelės griovį" (p. 88). Visi šie metempsichoze besiremiantys apysakos siužeto griaučiai yra įkurdinti mūsų nepriklausomybės ištakų istorijoje, susieti su to laikmečio socialinėmis, o ypač vertybinėmis permainomis. Nepriklausomybės ištakų istorijai autorius yra suteikęs kuriančiąją jėgą, ji lemia apysakos egzistencinių prasmių lauką, jo pagrindinės įtampos randasi iš laiko griūties lemtų permainų ir žmogaus akistatos su jomis, jo vidinės jėgos ir noro dar kartą lyg ir iš nieko kurti naują valstybę: "Suardytos visos konvencijos, būties steigtis kiekviename žodyje, kiekvienoje ištaroje. Sąjūdžio atmosfera – pirmapradžio sakymo atgaiva" (p. 38). Tačiau pasirodė, kad naujos būties steigties išgyvenimas yra tik iliuzija, ji – steigtis – nenutraukiamais ryšiais, tartum sunkiai išnarpliojamu šuns mazgu, yra susijusi ir yra priklausoma nuo žmogaus praeities, nuo jo drąsos būti atviram sau, jį formavusiai praeičiai ir dabarčiai, vidinės paskatos toleruoti kitą – gal kitokios praeities ir patirties: "Statant iškilo tikro mūsų gyvenimo sovietmety reikšmės klausimas. [...] Kas yra tikra tiesa. [...] Kodėl taip nelengva ištarti, kas esi, kodėl taip neaišku, kad po netikrumu gali slypėti tikra" (p. 42). Stiprėjantis nesusikalbėjimas apysakoje lemia priešiškumą, izoliaciją: "Buvo jau daug Sąjūdžio profesionalų. Tad vaikščiojome gatvėse svaidydamiesi visokiausiais priekaištais, ėjome per aikštėse išbarstytas raudonas anglis, rijome grūstą žodžių stiklą ir daugeliui nieko nereiškė tie tarp žodžių pažirę ar kur nors iš kalbos kyšantys skutimosi peiliukai.

Kalbėjomės, aišku, visi tais pačiais žodžiais, bet kiekvienam jie reiškė visai ką kita" (p. 38). Todėl radosi "sąmyšis: mokėdami gimtąją lietuvių ar svetimą, tarkim, rusų kalbą, nebuvome tikri, kad kalbamės susikalbėdami. Žodynas ir gramatika – labai netobuli instrumentai. Jie pradėjo nebeveikti" (p. 43). Tačiau žodis, nepaisant jo netobulumo, yra pagrindinis žmogaus viešojo reiškimosi instrumentas, juo remiasi vieno su kitu buvimas, be to, žodžiu yra išreiškiama ir jį sakančiojo egzistencinė patirtis: "Tebetikėjau, jog žodžiai yra svarbiausia, ką aš galiu kitam pasakyti. Žodis atsako, žodis ir paklausia. Savaiminis žodžių tikslingumas, jų skaidri prasmė mane vedė kito žmogaus link, ir ištariami dukrai žodžiai turėjo mudu sujungti, turėjo padėti galvoti ir suprasti, jog ne aš, tėvas, ar ji, duktė, esame svarbūs gyvenime. Yra kažkas, kas gana toli nuo mudviejų, bet vis tiek labai svarbu. Žodžiai visada konkretūs, bet vis tiek abstrakcija tampantis tiltas į kitokio pasaulio būtinumą" (p. 16).

Apysakoje fiksuota žmogaus vidinė jėga ir noras įsiterpti į šį kardinalių permainų laiką lemia ne tik klausimus, bet ir kai kuriuos atsakymus. Šis teiginys lyg ir disonuotų su postmodernistine apysakos logika ir pačia V. Martinkaus laikysena, tačiau, atrodytų, autorius pirmąja apysaka teigia komunikacijos be įsipareigojimo kitam neįmanomybę: "Šaukti ant žmogaus, kad jis tebėra komunistas, reiškė neką daugiau kaip ir skelbti, kad jis buvo partizanas. Deja, daugelis nematė, kad trūksta dialogo. Konteksto. Reikėjo mokytis naujo pasakymo ir naujo supratimo. Buvo neįprasta tokia skirtingų reikšmių įtampa" (p. 10).

Nesusikalbėjimas, atsiradęs šiame istoriniame kontekste, yra lyg tęsinys daug ankstesnio apysakoje fiksuoto nesusikalbėjimo: tėvų su vaikais, vyro su žmona, apskritai žmogaus su žmogumi. Tačiau V. Martinkus, nesusikalbėjimo problemą darydamas centrine apysakos problema, ją sieja su žodžio daugiaprasmiškumu, kalbos daugiasluoksniškumu: visiems kalbantiesiems šie klodai yra nevienodai pavaldūs, ne visiems vienodai jie atsiveria; kas gi lemia prieigą prie giliųjų kalbos klodų ir kaip kalboje jie susijungia su savičiausia ir individualiausia žmogaus patirtimi? Juk tik tuomet, kai verbalinė raiška pretenduoja ir sunkiai suvokiamu būdu savyje fiksuoja tą žodžiais neperteikiamą ir neišverčiamą gilųjį patirties lygmenį, tekstai įgyja vadinamąją prasmės potekstę, suteikiančią jiems pulsuojančią, todėl jaučiamą ir išgyvenamą gyvybę. Tokiu būdu autorius visai iš kitos laiko perspektyvos kelia jau nuo antikos laikų filosofus kamuojančią kūno ir sielos, materialaus ir idealaus, racionalaus ir iracionalaus santykio ir raiškos problemą. Gal todėl nesusikalbėjimo semantikai, apysakoje plėtojamai žodžio ir kalbos lygmeniu ("Kalba, kaip sakyta, labai netobulas instrumentas, bet juk yra ir visa, kas – anapus kalbos. Gestas, poza, tyla"; p. 25), oponuoja akių sema, siejama su tikrumu: "Akys, gal tik akys padėdavo nuo liežuvio sprūstantiems ir netaikliems žodžiams" (p. 11). "Akys turi pamatyti akis. Pamatyti, o ne šiaip sau susitikti, prasilenkti lyg tie du jūros laivai iš populiarios dainos" (p. 13). Pasitelkta klasikinė akių kaip žmogaus sielos veidrodžio samprata tik patvirtina sunkiai verbalizuojamo, bet ore užsimezgančio arba ne vidinio ryšio lemiančią svarbą dialogui ir susikalbėjimui. Nesusikalbėjimas užčiuopia ir kitą rašančiajam visada aktualią problemą – minties ir žodžio tapatumo neįmanomybę, amžinai tebesitęsiantį mūšį su kalba. Tokiu būdu nesusikalbėjimo semantika, išbarstyta visuose apysakos lygmenyse: tiek autobiografinės istorijos fragmentuose, nepriklausomybės kūrimo istorijoje, įvairiose kultūros refleksijose, tampa apysakos prasmes jungiančiu ir įprasminančiu motyvu. Vis dėlto V. Martinkus neteigia jos, komunikacijos, neįmanomybės, jis kalba apie kiekvieno būtinybę rasti savąjį žodį, kuriame atsispindėtų niekad nenutrūkstanti, niekad nesibaigianti mūsų vidinė kaita.

Antrosios apysakos "Akių apgaulė, arba kaip išmokti piešti sapną" centre taip pat nesusikalbėjimo tema, tačiau čia ji yra plėtojama kiek kitaip: iš kalbos, žodžio lygmens ji yra perkeliama į akių lygmenį. V. Martinkus tarytum klausia, kodėl žmonės, žiūrėdami į tą patį daiktą, jį mato nevienodai, kaip fizinis žiūrėjimas ir matymas yra susijęs su vidiniu regėjimu, apimančiu tiek žmogaus kūno, tiek sielos patirtis: "Mes matome vien tai, ką sugebame įsivaizduoti, ką jau žinome" (p. 151).

Šios apysakos siužetas, beje, skaitytojui dalyvaujant, yra išrandamas, atrandamas, sukuriamas (p.111), – taigi konstruojamas pagal postmodernistinę daugiasluoksniškumo logiką: jo pagrindas remiasi autobiografiniu fragmentu, kai autoriaus žmona ir duktė išsiruošia į Pagramantį šalia Tauragės, kur bus aukojamos šv. Mišios už jų kilmingus giminaičius, tos pačios dienos vėlų vakarą grįžusios namo jos pasakoja apie kapų išniekinimą, nes ten buvo palaidotas su jų gimine niekaip nesusijęs neaiškios kilmės ir praeities žmogus. Senelis – apysakos autorius – lieka su anūkais, išvažiavusios dukters sūnumis, ir su jaunėliu Džiugu mokosi nupiešti sapną – vaikaičio susapnuotą, bet niekad nematytą pirmosios apysakos šunį – Ukvį. Piešimo procesas yra apgaubiamas įvairiais svarstymais, asociacijomis, refleksijomis apie matymą ir regėjimą: ar įmanoma pamatyti nematomą, ar tas nematomas gali įgauti materialią raišką? Džiugui, po įvairiausių bandymų išradingai panaudojant veidrodį ir žiūrint į jame atsispindintį jau šios apysakos šunį Arsę, pavyksta nupiešti "Ukvį – veidrodinį Arsės atvaizdą" (p. 148). Tačiau iš Pagramančio grįžusios moterys atsisakė nupieštą šunį laikyti jų šunimi ir apskritai šunimi, taip atmesdamos Džiugo pastangas "materializuoti savo vaizdinį, kuriam gyvuoti tik dingstį, o ne priežastį suteikė mitas apie buvusį mūsų šeimos narį Ukvį" (p. 156). Šis vieno liepos sekmadienio įvykiais besiremiantis siužetas yra praplečiamas ir komplikuojamas autoriaus sapnu, palikusiu jo sąmonėje tik skausmo išgyvenimą, kurio priežasties jis ilgai negalėjo prisiminti. Tik paskui paaiškėjo, kad tai – joks skaudulys, o akis, gal jos obuolys, o gal rainelė, beje, kraujuojanti. Apysaka baigiama verkiančios žmonos vaizdu, kuri verkia iš skausmo dėl išsidurtos akies. Visus šiuos siužeto matymo ir regėjimo įvaizdžius sujungia, įteisina ir jų buvimui motyvaciją suteikia ta pati sunkiai verbalizuojama, o gal visai neverbalizuojama vidinė žmogaus patirtis, vidinis regėjimas, apimantis jo protą, valią ir jausmus, ir autoriaus svarstymai apie adekvačią jiems raišką.

Didžiausias V. Martinkaus knygos privalumas būtų atsiverianti ir, rodos, ore sklandanti prasmės energetika, bet kai ją pabandai išversti į žodžių kalbą, jie pasirodo esantys ne tie, jai visai netinkantys, dažniausiai per ankšti. Bet ją vis išgyveni skaitydama knygą dar kartą. Didžiausias privalumas yra ir didžiausias išbandymas; šiuokart man, kritikei. Ir dar: niekaip nesuprantu, kodėl iš šios recenzijos beveik pradingo šunys?

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 30 iš 30 
14:26:27 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba