ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2002-12-21 nr. 633

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Regimantas Tamošaitis. Mano CV (32) • Ričardas Šileika. Pagal instrukciją (13) • Jurgis Kunčinas (1947-2002) (13) • Almis Grybauskas. Kalėdų spindulys (1) • Libertas Klimka. Leliu Kalėda! (5) • Mano žmonės sugebėjoSkaidrius Kandratavičius. Gyvenimo labinimas (5) • Saulė Vosyliūtė. Algirdo Gaižučio žvilgsniaiJonas Stankus. Mano dienoraštisAustėja Čepauskaitė. Bešviesiai "Šviesos rūmai"Igor Mancov. Norma (2) • Aleksandras Kantvilas. Po ŠtuthofoAurelija Mikalauskaitė. Po dešimties metųAudrius Daukša. Paprastos tiesos (8) • Daiva Vaitkevičienė. Mitiniai Kalėdų langai (8) • Valdas Striužas. Trupučiukų ganymas (2) • Šustas Štučkas (2) • Kaip Charmsas leido žurnaląKaip Charmsas stojo į Poetų sąjungą (3) • Nuotraukų konkursas 2002-12-21 (2) •

Mano žmonės sugebėjo

Kalbasi austrų žurnalistas, vertėjas CORNELIUS HELLIS ir rašytoja Vanda Juknaitė

[skaityti komentarus]

– Apie ką mes kalbėsimės?

– Apie tave.

– O, tai labai neįprasta. Paprastai aš kalbinu kitus.

– Primink, kokiam radijuj Frankfurto knygų mugėj mes kartu dirbom vieną valandą.

– Tai buvo internetinis Austrijos radijas. Jo galima klausytis Austrijos miestuose per radiją ir internete.

– Prisipažinsiu, buvau nustebinta, kaip kompetentingai tu atsakinėji į klausimus ir kaip tiksliai susakai visus mums gyvybiškai svarbius dalykus apie istoriją, kraštą, kultūrą. Iš kur tai žinai?

– Na, gal kad gyvenau Lietuvoje.

– Kada?

– Nuo 1984 iki 1986 metų.

– Tai dar sovietmečiu? Kokiu būdu?

– Aš atsidūriau Lietuvoje, kai mirė Černenka ir atėjo Gorbačiovas.

– Ar tik nenori pasakyti, kad jis tave pakvietė?

– Ne, ne. Tuo laiku buvo tokia bendradarbiavimo programa tarp Zalcburgo krašto ir sovietinės Lietuvos respublikos.

– Taip, tokių draugysčių būdavo.

– Jie Zalcburge tada sugalvojo ieškoti galimybių pasiųsti iš čia dėstytoją į Vilniaus universitetą dėstyti vokiečių kalbos. Man tai buvo labai palankus momentas. Aš jau buvau pasiruošęs išeiti iš Zalcburgo. Gražus, malonus, bet vis dėlto per mažas miestas. Jame praleidau visas studijas. Norėjau išeiti. Ir norėjau būtinai į Italiją.

– Į Italiją? Kodėl būtinai?

– Gal dėl išsilavinimo, dėl lotynų kalbos, kultūros ir viso kito. Bet pirmiausiai dėl to, kad tai kraštas, kuriame aš pirmą kartą pamačiau jūrą.

– Italijoje?

– Visai mūsų kartai taip buvo. Čia buvo pats artimiausias ir pigiausias būdas automobiliu arba traukiniu pasiekti jūrą.

– Bet vis dėlto atvažiavai prie Baltijos.

– Į Italiją kažkaip neišėjo. Vėl likau Zalcburge, buvau liūdnas ir piktas. Ir tada iškilo klausimas – gal važiuoti į Lietuvą? Dabar gėda prisipažinti, bet turbūt kiekvienas austras taip pradeda, taip ir buvo, turėjau pasižiūrėti į žemėlapį, kurgi tas Pabaltijys, kurgi ta Lietuva yra.

– Ar tu radai Lietuvą žemėlapyje?

– Buvo pažymėta. Ir man labai patiko, kad nuo Varšuvos iki Lietuvos tik 300 kilometrų. Tada apskaičiavau, kad čia nė kiek ne toliau kaip į Italiją ar Prancūziją. Kad tik atrodo toli, o geografiškai ne toliau. Tada jau lengviau galėjau įsivaizduoti, kur važiuosiu.

– Bet čia daug šalčiau nei Italijoj. Tu turbūt nežinojai šito?

– Daug šalčiau, tą aš žinojau. Apskritai bijojau, kaip ten viskas bus. Koks bus gyvenimas Sovietų Sąjungoj. Kaip reikės bendrauti su žmonėmis. Aišku, galėjau įsivaizduoti, kad gyvensiu tarp mikrofonų. Bet šito bijojau. Na, kas man padėjo apsispręsti – tai Vilniaus nuotraukos. Mačiau, kad labai gražus senamiestis. Yra kavinių. Pagalvojau, gražus senamiestis, universitetas, geras darbas su studentais ir literatūra. Kur nors apsigyvensiu, pasiimsiu 10 muzikos kasečių, pusę metų ar metus ištversiu, nieko baisaus.

– Tu dvejus metus dėstei Vilniuje vokiečių kalbą ir literatūrą. Bet iš to, ką dabar darai Lietuvai, atrodo, kad tavo gyvenime turėjo atsitikti kažkas daugiau. Tu dirbi kaip žmogus, labai suinteresuotas Lietuvos likimu. Juk galėjai išvažiuoti po tų poros metų ir viskas tuo galėjo pasibaigti.

– Na, taip. Gal. Svarbiausias dalykas, kad aš išmokau kalbą. Aš nežinau, kodėl kiti dėstytojai po manęs lietuvių kalbos neišmoko.

– Kodėl išmokai tu?

– Bus labai keista, bet turėčiau sakyti ačiū sovietiniam kalėjimui, kad išmokau lietuvių kalbą. Dabar aš vaikščiočiau į restoranus, keliaučiau, o tada tikrai sėdėjau kaip kalėjime. Man buvo galima nuvažiuoti tik į Druskininkus, Trakus ir Kauną, būtinai su leidimu ir tik vienai dienai, be nakvynės. Neturėjau teisės važiuoti vienas, reikėjo, kad kas nors palydėtų. Užsienio skyrius užrašydavo, su kuo važiavau, jei automobiliu – užsirašydavo numerį.

– Vis dėlto reikėjo apsispręsti mokytis niekam nežinomą kalbą šalies, kurios, galima sakyti, nebuvo pasaulio žemėlapyje. Kam?

– Aš buvau įsitikinęs, kad galėsiu daryti tai, ko niekas kitas nemoka. Čia buvo visas įdomumas. Jau tada, kai buvau Lietuvoje, manęs paprašė išversti keletą tekstų. Apie Lietuvos gyvenimą. Buvo toks žurnalas "Litauen Heute". Ten verčiau. Vėliau "Vagos" leidykla paprašė manęs išversti knygelę vaikams. Tai buvo 3 pasakos iš P. Cvirkos "Nemuno šalies pasakų". Buvo gera pradžia, nes, gyvendamas Lietuvoje, galėjau pasiklausti žodžių, pavartyti žodynus ir visa kita.

– Kai tu pradėjai versti pirmąsias pasakėles, galima sakyti, tau nurodytas, ar galėjai įsivaizduoti, kad Lietuva kada nors bus Frankfurto knygų mugės viešnia?

– Aš negalėjau įsivaizduoti, kad bus Lietuva.

– Kad jinai kada nors bus nepriklausoma? Kodėl negalėjai įsivaizduoti, juk matei žmones?

– Aš mačiau, kaip tvirtai visa Sovietų Sąjunga surakinta, man atrodė, tai amžinai.

– Daug kam, ir mums patiems, tada taip atrodė.

– 1984 metais, kai atvažiavau, vakarais trumposiomis bangomis visada klausydavausi Austrijos radijo. Aš gerai prisimenu interviu su vienu iš Prahos reformatorių. Jo paklausė – ko jūs pasimokėte iš to, kad Prahos pavasaris nepavyko. Jis atsakė – reformos negali prasidėti satelite, satelitinėj valstybėj. Reformos turi prasidėti tik centre, Maskvoje. Aš pagalvojau tada – senas naivus žmogau, tu niekada gyvenime to nesulauksi. Ir kai Gorbačiovas atėjo, mes manėm, kad bus tokios reformos kaip Andropovo. Stiprins kontrolę, kad žmonės daugiau dirbtų, kels ekonomiką.

– Žodžiu, Kinijos variantas.

– Taip ir manėm. Iš Lietuvos aš išvažiavau 1986 metais. Mes stovėjom su draugu tada dar Lenino prospekte, žiūrėjom į Paveikslų galeriją ir jis pasakė, jog žmonės kalba, kad Paveikslų galerija vėl bus grąžinta Bažnyčiai.

– Katedrą sugrąžins tikintiesiems. Jau tada taip kalbėjo?

– Tada mes abu pasijuokėm. Grąžins, grąžins, tik tada mūsų jau nebebus tarp gyvųjų.

– Kaip tau sekėsi dėstyti?

– Aš bandžiau supažindinti studentus su Austrijos gyvenimo būdu ir kultūra. Aišku, tai buvo nelengva. Mes gyvenom visai kitoj sistemoj. Aš vis galvodavau, kam tiems žmonėms visa tai pasakoju. Tos Austrijos jie niekada gyvenime nematys.

– Kaip vertino paskaitas studentai?

– Atrodo, jiems buvo įdomu. Darbas man buvo įdomus. Tai buvo visa laimė. Aš buvau pirmas dėstytojas iš Vakarų, ir kiekvienas kolega norėjo mane pasikviesti į namus, pasikalbėti. Taip aš labai daug sužinojau apie sovietinį gyvenimą.

– Taigi tu įgijai patirties, kokios niekas iš tavo pasaulio žmonių neturėjo. Bet tu man neatsakei į klausimą, kodėl taip rūpiniesi Lietuvos valstybės ir kultūros prestižu. Neriesi iš kailio taip, kaip mes patys ne visi neriamės.

– Dabar aš suprantu, kad gyvenimas Lietuvoje buvo mano gyvenimo ypatingiausias laikas. Turbūt kai būsiu senelis, pasakosiu anūkams ne apie savo vaikystę, o apie gyvenimą sovietinėj Lietuvoj. Tai buvo didžiausias įspūdis mano gyvenime. Ir dabar aš esu laimingas, kad tai išgyvenau. Aš mačiau tai, ko nebegalima pamatyti. Aš mačiau dingusį pasaulį.

– Kas gi, tavo akimis, buvo tas dingęs pasaulis?

– Pirmiausia buvo labai sunku. Tuo laiku visa turėjo kitą vertę. Aš niekaip negaliu pamiršti, kad mane stotyje pasitiko su gėlėmis, su trim gvazdikais. Žinau, kaip sunku buvo su gėlėmis arba gauti parduotuvėje puodelį nusipirkti. Tame sunkume žmonės labai daug padėjo. Tie sunkumai mane labai pririšo. Su tais žmonėmis, kurie tada padėjo, užsimezgė ypatingi ryšiai. Esu su visu tuo labai susijęs dar ir dėl to, kad čia gimė mano dukra.

– Net keista, kad tuos sunkumus mes patys beveik užmiršom.

– Visai neseniai manęs paklausė, kada mano gyvenime buvo pačios geriausios Kalėdos. Tada galvojau, galvojau, išsigandau, tačiau vis tiek turėjau pripažinti, kad geriausios Kalėdos buvo 1985-aisiais Lietuvoj.

– Dėl ko?

– Dėl visko. Pirmiausia dėl to, kad buvo uždrausta Kalėdas švęsti. Ir universitete kolegos apsidairydami, ar niekas negirdi, ar mes tik dviese, sakydavo pašnabždom – su šventom Kalėdom! 1985 metais aš buvau Vilniuj, šventėm Kūčias su visais patiekalais. Ėjom į bažnyčią. Ir viskas buvo ypatinga. Miestas buvo visai tamsus, ne taip kaip pas mus visas apšviestas. Visai tamsu, bet iš kiekvieno veido troleibuse buvo matyti, kaip žmonės džiaugiasi ir koks ypatingas dalykas, kad dabar yra šventos Kalėdos. Aš niekada ir niekur daugiau to nemačiau.

– Bijau, kad tavo anūkai apie sovietmetį sužinos daugiau negu mano.

– Ir čia yra dar vienas dalykas. Man buvo labai įdomu pažvelgti į pasaulį iš Lietuvos, pamatyti pasaulį lietuvio akimis. Aš visada domėjausi Lietuva, tačiau skaitydamas laikraščius, žiūrėdamas televiziją pamačiau, kad iš žiniasklaidos aš vis dėlto negaunu pilno pasaulio vaizdo. Per dešimt metų Lietuvoje įvyko neįtikėtinų pasikeitimų, o mūsų žurnaluose ir laikraščiuose aš apie tai nieko neskaičiau.

– Šį rudenį skaitydama su studentais J. Meko dienoraštį "Žmogus be vietos" aš supratau keistą dalyką – kad maža kultūra ar priklausymas mažai kultūrai yra galimybė matyti platesnį, didesnį pasaulį, jei teisingai tave supratau. Didelei ar mažai kultūrai priskiria save austrai?

– Mes turim vieną literatūrą vokiečių kalba, tai, aišku, yra svarbu, bet vis tiek Austrijos visai kitokia istorija, kitokios problemos, kartais skiriasi net ir pati kalba.

– Koks tavo pagrindinis darbas Austrijoj?

– Aš esu austrų savaitraščio "Die Furche" kultūros skyriaus vedėjas ir radijo žurnalistas.

– Kaip tu vertini Lietuvos pasirodymą knygų mugėj?

– Viskas puiku. Žinoma, visi bijojom. Buvo aišku, kad bus per mažai vertimų. Per tokį trumpą laiką, per vienus metus, daugiau padaryti nebuvo galima. Buvo aišku, kad Lietuva neturi tiek pinigų kaip kitos šalys, taip pat neturi panašaus organizacinio patyrimo. Tačiau susidomėjimas iš tiesų buvo didelis. Labai gerai parengtas ne tik literatūros, bet ir kultūros pristatymas, videomedžiaga, labai geros diskusijos, visiems buvo įdomu.

– Vertėjams taip pat tai buvo sunkaus darbo metai.

– Taip, labai daug laiko teko skirti vertimams ir radijo laidoms apie Lietuvą. Manau, šis darbas bus ir ateityje svarbus, norėčiau ir toliau versti, ir, atrodo, tokių galimybių bus.

– Manai, kad leidyklų susidomėjimas ir po mugės euforijos išliks?

– Tikiuosi, kad išliks, atrodo, viskas kol kas sekasi. Nemanau, kad susidomėjimas dings, nors kaip bus iš tikrųjų, dar ne visai aišku.

– Tikriausiai daug kas priklausys nuo karo su Iraku. Bent jau artimiausiais metais, ar ne?

– Taip.

– Deja, taip. Politika vis dėlto pajudina kultūros reikalus ir šitam pasauly.

– Šitai aš supratau 1991-aisiais, leisdamas pirmąją antologiją. Tai buvo įmanoma tik dėl to, kad visi domėjosi Lietuvos nepriklausomybe. Paskui, kai prasidėjo Jugoslavijos karas, niekas nebežiūrėjo nei į Lietuvą, nei į Pabaltijį. Ir tik dabar, dėl mugės, vėl atsirado dėmesys.

– Taigi, atrodo, turėsime mokytis pasinaudoti kiekviena proga. Manau, kad mūsų kultūros ateitis Europos Sąjungoje labai daug priklausys ir nuo tokių ambasadorių kaip tu. Mugėje tavimi mes pradėjome matuoti profesionalų darbą. Norime tau labai padėkoti.

– Aš taip pat noriu padėkoti, kad atsirado "Lietuviškų knygų" įstaiga. Be jos aš apskritai nebūčiau galėjęs parengti antologijos. "Lietuviškos knygos" gavo knygas, atšvietė tekstus, atsiuntė, 1999 metais pakvietė į vertėjų seminarą. Aš nebuvau buvęs Lietuvoj nuo 1992 metų. Žinojau, kad reikės pasakyti trumpą kalbą, ir labai bijojau. Buvau jau primiršęs kalbėti. Tai buvo labai naudinga kalbos praktika. Dar rūpėjo sužinoti, ką daro kiti. Buvo akivaizdus didelis susidomėjimas. Dar įdomiau buvo su norvegais, prancūzais, žmonėmis iš viso pasaulio kalbėtis lietuviškai. Įvykis buvo ir pamatyti Manno namelį. Svarbu, kad mes toliau palaikytume ryšį, kad būtų vertėjų konferencijų.

– Ir Lietuva vis dėlto turės ieškoti savo knygoms finansinės paramos, kito būdo išeiti į Vokietijos ar pasaulio šalių knygų rinką turbūt nėra.

– Ne, turbūt nėra. Ir turbūt reikėtų paramos vertėjams. Dar, aišku, nėra tiek pinigų, kad "Lietuviškos knygos" turėtų butą, bet gal jos galėtų turėti kokį kambarį bendrabutyje, kad aš, ir ne tik aš, galėčiau tris savaites ar mėnesį pagyventi Lietuvoje, vaikščioti į bibliotekas, naudotis žodynais, susitikinėti su autoriais. Tai būtų didelė pagalba.

– Kornelijau, ar tu turėjai iš vertimų kokios nors naudos?

– Ar man buvo naudos?

– Na, taip. Ar vien grynas entuziazmas?

– Buvo šiokia tokia nauda, ir ypač radijuj. Aš galėjau parengti tokias laidas, kurių niekas kitas nebūtų galėjęs parengti. Jei apie finansinius dalykus, tai daugiausia gavau iš radijo.

– Supratau. Verti lietuvių literatūrą į vokiečių kalbą ne dėl naudos.

– 1999-aisiais, kai aš po septynerių metų pertraukos atvažiavau į Lietuvą, supratau, kad esu austras, bet pusė manęs yra Lietuvos patriotas. Aš nustebęs pamačiau, kaip per tą laiką pasikeitė Vilnius. Jis, žinoma, liko toks pats ir kartu labai pasikeitė.

– Pasikeitimai buvo tokie akivaizdūs?

– Taip. Taip. Tada aš pagalvojau, buvo toks jausmas. Dieve, mano Vilnius sugebėjo! Mano žmonės sugebėjo! Aš visada maniau, kad jie sugebės, ir dabar jau matyti, kad tikrai sugebėjo.

– Kornelijau, atrodo, bendradarbiausim.

– Taip, tikrai. Norėčiau.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 27 iš 27 
14:26:02 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba