ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2002-12-21 nr. 633

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Regimantas Tamošaitis. Mano CV (32) • Ričardas Šileika. Pagal instrukciją (13) • Jurgis Kunčinas (1947-2002) (13) • Almis Grybauskas. Kalėdų spindulys (1) • Libertas Klimka. Leliu Kalėda! (5) • Mano žmonės sugebėjoSkaidrius Kandratavičius. Gyvenimo labinimas (5) • Saulė Vosyliūtė. Algirdo Gaižučio žvilgsniaiJonas Stankus. Mano dienoraštisAustėja Čepauskaitė. Bešviesiai "Šviesos rūmai"Igor Mancov. Norma (2) • Aleksandras Kantvilas. Po ŠtuthofoAurelija Mikalauskaitė. Po dešimties metųAudrius Daukša. Paprastos tiesos (8) • Daiva Vaitkevičienė. Mitiniai Kalėdų langai (8) • Valdas Striužas. Trupučiukų ganymas (2) • Šustas Štučkas (2) • Kaip Charmsas leido žurnaląKaip Charmsas stojo į Poetų sąjungą (3) • Nuotraukų konkursas 2002-12-21 (2) •

Mitiniai Kalėdų langai

Daiva Vaitkevičienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Elnias važio puošyboje
Pagal Juzefą Perkovskį

Galimybė atverti ir užverti – tai svarbi ypatybė, kai galvojame apie lango magiją. Galimybė sulieti vidinę ir išorinę, kasdieninę ir mitinę erdvę. Kalėdos yra pravertas šviesos langas lietuvių mitų erdvėje. Nuo neatmenamų laikų, galbūt nuo "pasaulio pradžios" Kalėdų naktį ypač traukia akį dangus ir žvaigždės, kurios, kad ir kaip būtų neįtikėtina, yra ne esybės, o tik kieto dangaus skliauto plyšeliai, pro kuriuos skverbiasi dangaus šviesa: "Sakydavo, kad žvaigždės yra dangaus skylelės, o dangaus šviesa pro tas skyleles tiktai spindi mums, matome". Apie tai ir mįslės: "Pilnas stogas langelių. Visi pro juos žiūri ir nieko nemato (dangus ir žvaigždės)". Tad langelių daugybė, tačiau vieni juos (arba pro juos) mato, o kiti ne. Kaipgi atpažinti Kalėdų langus, kaip juos atskirti nuo daugybės LNK žvaigždėmis papuoštų realių langų?

Namo langai

Pirmiausia persikelkime į uždarą erdvę. Namai. Namo langai per Kūčių vakarienę. Langai, pro kuriuos į vidų turėtų kristi Vakarinės žvaigždės šviesa – nes būtent tuomet reikia sėsti prie stalo. (Sako: "Jau jau žiba, jau Kūčios!") Nes "kai žvaigždutė užges, tai nelaimins to stalo, ant kurio sudėti valgiai". Laikas nuo to momento, kai "jau žiba", iki tol, kol užges, yra šventas, tarsi tuo metu kažkas dar drauge su žmonėmis sėstų prie stalo. Kol žvaigždė žiba, tol ji pati ar kažkokia kita šventoji būtybė laimina stalą. Be to, tik tada pradeda rinktis į namus vėlės. Ir net pats Dievas atvyksta į Kūčias, pirmiausia, beje, stabtelėdamas prie lango. Įkūnydamas Dievo įžengimą, ritualą atlieka pats namų šeimininkas. Apeiga prasideda: šeimininkas, gražiai pasipuošęs, su Kalėdų valgių kraitele rankose, eina aplink namą ir priėjęs prie lango beldžia. Namiškiai klausia: "Kas čia?" Šeimininkas atsako: "Ponas Dievas". "Ką čia neša?" "Dievo pyragus!"

Stovėjimas prie lango ir žiūrėjimas vidun yra mitinių būtybių veiklos stereotipas. Iki šių dienų Kalėdų Senelis prieš šventes stovi prie lango ir stebi, ar vaikai gerai elgiasi ir yra verti dovanų… Daugelis mitinių būtybių mėgsta žiūrėti pro langą, tarp jų ir sugrįžę į namus vėlės. Tokio elgesio stereotipas matomas net iš liaudies dainų – miręs tėvas, kviečiamas į dukters vestuves, svarsto: "Na pirkełėn neineisiu, / Pa lungeliu pastavėsiu, / In dukrełį padabosiu". Kartais vietoj lango pasirenkamos durys, tačiau abiem atvejais neperžengiama riba. Ir maistas vėlėms per Kūčias irgi paliekamas ant palangės.

iliustracija
Apskrita plokštelinė segė su svastika. IX–X a.

Bet grįžkime prie namo apėjimo ritualo. Triskart apėjęs aplink namą ir triskart pakartojęs dialogą, šeimininkas ("ponas Dievas") įžengia pro duris vidun, deda Dievo pyragus ant stalo ir laimina namus: "Tegul laimina Dievas visus šiuos metelius, kad būtume sveiki mes ir mūsų gyvulėliai" ar pan. Šeima dalinasi kalėdaičiu – tai seno ritualo atgarsis, kai buvo dalinamasi vienu duonos kepalu, dalį (kartais fizinę dalį, o kartais tik kvapą ar dūmus) aukojant dievams, dalį visiems solidariai suvalgant. Pasidalintas duonos kepalas reiškia šeimos nariams po lygiai padalintą laimę (ateinančių metų sėkmę), gerus santykius ir tarpusavio pagalbą. Sakoma: "Su kuo Dievo pyragus laužei, prisimink to vardą miške ar paklydęs – ir rasi kelią".

Vandens langai

Kitas kelias, vedantis iš šio pasaulio į dieviškąjį, yra vandens langai – galbūt šulinys, galbūt eketė ežero lede, o galbūt net stiklinė su vandeniu. Tai langai į išankstinį žinojimą bei visažinystę, laimę ir norų išsipildymą. Kalėdų vidurnaktį šulinyje, kuris yra ne kas kita, kaip anga į požemį (daugybė pasakų herojų ja naudojosi keliaudami į kitus pasaulius), arba tekančiame vandenyje vanduo virsta vynu. Anot etnologo J. Kudirkos, šiame vaizdinyje atpažįstami du kultūriniai sluoksniai: vyno/kraujo motyvas atklydęs iš krikščioniškųjų kontekstų, o "ikikrikščioniškam laikotarpiui, matyt, reikėtų priskirti tikėjimą ypatinga tokio vandens galia: kas jo atsigers, tam lemta būti laimingam". Ne tik laimingam, bet ir visa žinančiam, nes "atsigėręs galėjai sužinoti užkeiktus ir paslėptus lobius, juos pasiimti".

iliustracija
Plokštinė ažūrinė segė. IX–X a.

Visai taip pat paparčio žiedą radęs žmogus tampa regėtoju, žyniu. Čia matome akivaizdžias paraleles tarp Kalėdų ir Kupolių (Joninių) – žiemos ir vasaros saulėgrįžų. Beje, Kalėdų vanduo taip pat sunkiai prieinamas, kaip paparčio žiedas: "Laumės saugodavo vandenį, norėdamos dvyliktą valandą žmones nuvilioti nuo vandens, pasiversdavo baidyklėmis, gražiais žvėreliais, žibančiais žaislais, ugnimi ir kt." Stebuklingas vanduo ir paparčio žiedas netgi tiesiogiai susiję – sakoma, kad nepaprasto vandens galįs pasisemti tik tas, kuris yra radęs paparčio žiedą. O paparčio žiedas – dar nepaprastesnis, jis pražysta ne bet kur, o tik vietoje, į kurią trenkė Perkūnas. Pagaliau tai net ne žiedas, o iš dangaus nukritusi kibirkštis… O gal net krintančios žvaigždės švytėjimas?

Vanduo kaip žinojimo ir išminties šaltinis yra indoeuropiečių mitologijos metafora. Užtektų prisiminti germanų mitą apie dieviškos išminties šaltinį po Igdrasilio uosiu, – iš šio šaltinio yra gėręs tik Odinas, bet už tai turėjęs paaukoti vieną akį. Lietuvių mitologijoje yra daug nepaprastojo vandens išraiškų, ir tik kelios jų panaudojamos Kalėdų mituose. Ir ne tik mituose, bet ir magijoje. Atliekant Kalėdų burtus, stiklinėje vandens – miniatiūriniame šulinėlyje – galima išvysti ateitį: 12 valandą nakties vanduo sumirguliuoja ir prieš akis ima skleistis ateities vizija. Tačiau analogišką maginį veiksmą atlieka ne tik apie vedybas svajojančios merginos, bet ir mitinis Kalėdų elnias devyniaragis, kuris, palenkęs galvą su didžiuliais ragais, tyrinėja savo atspindį vandenyje. Kaip rašo A. J. Greimas, "į vandenį, praeities ir ateities žinojimo šaltinį žiūrintis elnias ne tik suskaito savo ragelius, bet mato ant savo galvos ir dešimtą šakelę – prasidedančius naujuosius metus".

iliustracija
Plokštelinis antsmilkinis. II a.

Dangaus langai

Kalėdų mitai turi etiologinę tendenciją priminti ir pakartoti pasaulio sukūrimo aktą (tai "amžinojo sugrįžimo" viltys). Panašiu būdu, nuolat grįždami ir vėl bandydami iš naujo, folkloristai ir mitologai interpretuoja ir perinterpretuoja Kalėdų "grūšelę". Pažiūrėkime ir mes į tekstą dar kartą:


Vidury laukų stovi grūšelė, kalėda.
Toje grūšelėj žvakelės dega, kalėda.
O ir nukrito trys kibirkštėlės, kalėda.
O ir pasliejo marios mėlynos, kalėda.
Tose mariose laivelis plaukia, kalėda...

Marių vanduo yra ant žemės nusileidžiantis dangus, nes šviečiančios kibirkštys – tai dangaus šviesos, žvaigždžių ir žaibų mitinė metafora. Atrodo, kad vandens langai, pro kuriuos matome praeities ir ateities vaizdus, yra dangaus langų atspindys vandenyje. Kodėl taip atsitinka? Todėl, kad krentančios kibirkšties motyvas slepia dievišką esybę: tai tik ženklas, rodantis netoli esant Perkūną – kibirkštys (žaibai) lekia iš po jo milžiniško kūjo. O marios galų gale yra kitas dangaus vandens – lietaus pavidalas. Kad ir kaip ten būtų, Perkūno pasirodymas visada susijęs su angų atvėrimu: pati perkūnija suprantama kaip akmeninio dangaus skliauto perskėlimas – panašiai kaip žvaigždės yra tik skylutės, pro kurias skverbiasi dangaus šviesa, taip žaibas yra pro suskilusį (Perkūno perskeltą) skliautą šviečiantis tikrasis dangus. Perkūno, skeliančio akmeninį dangų arba tiesiog akmenį, mitas yra gerai paliudytas, tačiau etiologinės sakmės vienaprasmiškai teigia, jog Perkūnas užgriaudžia ir akmenį suskaldo būtent per Kalėdas! Meteorologiniu požiūriu šis teiginys neturi rimtesnių motyvacijų, todėl lieka religinės priežastys.

iliustracija
Pakabučiai, segės, diržų apkalos. IV–V a.

Tačiau kaipgi atrodo pravertas dangus žemės gyventojams? "Seniau pasakodavo, kad kiti žmonės matydavę, kaip atsidarydavo žiemių pusėje dangus. Pasakodavo, ką buvo matę danguje. Dar kalbėdavo, kad tada galima buvo išprašyti iš dangaus visokių malonių. Prašymai visuomet išsipildydavo". "Retkarčiais naktį geriems žmonėms atsidaro dangus. Tada matomos labai gražios šviesos, laiptai, altorius, bromai, angelai ir girdisi dangiška muzika arba šventos giesmės. Tada, žiūrint į dangų, žmogui pasidaro gera, lyg būtų įkvėpimo pagautas. Dangus atsidaro trumpam laikui. Reikia suspėti nukristi ant žemės kryžium ir balsiai prašyti Dievo laimės, sveikatos arba kitokių malonių. Tada prašymas tikrai išsipildys". Kartais pasakojama apie atsivėrusias dangaus duris, o latviai atsivėrusį šviesų plyšį vadina dangaus vartais. Tačiau dangaus šviesa matyti ne tik per didžiuosius vartus, bet ir per mažus langelius – žvaigždes, kurios kartais irgi gali išpildyti slapčiausius norus – reikia tik spėti juos sugalvoti, pamačius krintančią žvaigždę. "Sako, kad kai pamatai krintančią žvaigždę, tai ką tą minutę pamanysi – išsipildys". "Jeigu užmatysi žvaigždę krintant, tai laimė". Į žemę krintanti dangaus kibirkštis išpildo norus: tai reiškia, kad tuo metu pro prasivėrusį langelį mūsų mintys gali pasiekti kažką, nuo ko priklauso norų išsipildymas. Taip vėl grįžtame prie to, nuo ko pradėjome: svarbiausias langų bruožas – kad jie gali atsiverti ir užsiverti, įleisdami arba sulaikydami tam tikrą mitinį turinį – žinojimą, laimę, norų išsipildymą. Kitaip sakant, suteikdami arba atimdami galimybę komunikuoti su paslaptingu mitiniu pasauliu, kurio blausi šviesa pati randa plyšius danguje.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


67. Skaitytoja2002-12-20 08:16
"Paveldo" skyrius "Šiaurės Atėnuose" ypač stiprus ir kryptingas. Tiesą sakant, Šatėnus vertas skaityti vien dėl jo, nes joks kitas kultūros leidinys šiame globalizacijos amžiuje taip globaliai neįsižiūri į tas vertybes, su kuriomis mes ir einame į tą "merdinčią Europą".

69. @ :-) 2002-12-20 08:21
Gilu, informatyvu, tikra. Štai tokie straipsniai turi išliekamąją vertę.

81. Vycka pycka2002-12-22 14:50
Aš Kūčias myliu. Padėsiu lėkštelę savo močiutei, kuri jau išėjusi. Straipsnio dar neskaičiau, nes einu balsuoti, bet būtinai žadu paskaityti. Būtinai.

88. Juk tai nesvarbu :-) 2002-12-23 16:46
Labai dėkoju autorei (ir redakcijai, žinoma)už įdomų straipsnį. Paprastas ir aiškus kalbėjimas apie esmiškai svarbius ir taip greit užmirštamus dalykus šiais laikais yra retas dalykas.

92. praktikantas :-) 2002-12-23 17:20
Garbė Viešpačiui, mano pasimatytas išgelbėtas. Šiame puslapyje radau visą reikalingą medžiagą. Jėga.

126. Ožka2002-12-28 11:12
Besidomintiems etnokultūra straipsnyje išdėstytos mintys tikrai yra žinomos, bet taip gerai sukaltos ir suglobtos į vieną vietą jos dar nebuvo, todėl puiku, kad tokios išsamios publikacijos pasirodo.

48331. kritike :-( 2005-12-04 12:59
kas cia tas nesamones sugalvoja?

98685. lopas :-( 2007-10-11 21:26
jo nesamonė

Rodoma versija 27 iš 27 
14:25:54 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba