ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2002-12-21 nr. 633

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Regimantas Tamošaitis. Mano CV (32) • Ričardas Šileika. Pagal instrukciją (13) • Jurgis Kunčinas (1947-2002) (13) • Almis Grybauskas. Kalėdų spindulys (1) • Libertas Klimka. Leliu Kalėda! (5) • Mano žmonės sugebėjoSkaidrius Kandratavičius. Gyvenimo labinimas (5) • Saulė Vosyliūtė. Algirdo Gaižučio žvilgsniaiJonas Stankus. Mano dienoraštisAustėja Čepauskaitė. Bešviesiai "Šviesos rūmai"Igor Mancov. Norma (2) • Aleksandras Kantvilas. Po ŠtuthofoAurelija Mikalauskaitė. Po dešimties metųAudrius Daukša. Paprastos tiesos (8) • Daiva Vaitkevičienė. Mitiniai Kalėdų langai (8) • Valdas Striužas. Trupučiukų ganymas (2) • Šustas Štučkas (2) • Kaip Charmsas leido žurnaląKaip Charmsas stojo į Poetų sąjungą (3) • Nuotraukų konkursas 2002-12-21 (2) •

Leliu Kalėda!

Libertas Klimka

[skaityti komentarus]

iliustracija

Štai ir sulaukėme saulutės sugrįžtant; štai ir didžioji žiemos šventė – Kalėdos. Vaikus lanko Kalėdų Senelis – tikriausiai pasakoja, kaip pasikinkęs šakotaragius elnius skriejo viesulu virš sniego pritvinkusių debesų iš tolimosios Laplandijos. Mažiukus jis aplankė naktį miegančius – židinio kaminu įsmukęs vidun, įdėjo dovanėlių į pakabintas kojinaites. Gal ir suaugusiems smalsu, kaipgi dovanų senelis apsigyveno tolimoje šiaurėje ir kodėl jo belaukiant reikia papuošti eglutę.

Senovės romėnai pirmąsias sausio mėnesio, paskirto dviveidžio laiko dievo Jano garbei, dienas vadindavo kalendomis. Tai reikšmingas laiko tarpsnis, nes tada buvo renkami svarbūs valstybės pareigūnai – konsulai. Kad prieš rinkimus gerai pagalvotų, teisingai apsispręstų, būta papročio namie laikyti lauro šakelę. Štai čia ir yra Kalėdų eglutės tradicijos pradžia. Beje, per kalendas reikėdavo grąžinti skolas, kad sąžinė per rinkimus būtų švari.

Viduramžiais bažnyčiose būdavo rengiamos misterijos, vaidinimai prastuomenei, iliustruojantys Šventajame Rašte aprašytus įvykius. Būdavo pradedama nuo Adomo ir Ievos – prie Rojaus medžio jie buvo gundomi žalčio paragauti užginto pažinimo vaisiaus. Todėl eglutės ir puošiamos raudonskruosčiais obuoliukais…

Anglijos princas Albertas 1840 metais savo žmonai karalienei Viktorijai paruošė staigmeną – rūmuose buvo papuošta žiemos mišku kvepianti žaliaskarė. Princas buvo gimęs Vokietijoje, tad kiek išmanė senąsias žemyno tradicijas.

Per didikų rūmus, užmiesčio dvarus Kalėdų eglutė atkeliavo ir į mūsų kraštą. Pirmojo pasaulinio karo metais pasiilgę namų ją puošdavo ir vokiečių kariai. Tarpukariu paraginta ją rengti mokyklose; netrukus eglutė vaikus ėmė džiuginti ir kaimo gryčiose. Pirmosios Kalėdų dovanėlės – viso labo saldainiukai nuo eglutės šakelių. Nusirinkti juos buvo galima per Tris karalius; tačiau dažnai iki tos dienos ant eglutės telikdavo spalvoti popierėliai.

III ir IV amžių sandūroje dabartinės Turkijos teritorijoje, Demrė miestelio apylinkėse, gyveno vyskupas Mikalojus Myrietis, vėliau tapęs šventuoju. Garsėjo labdaros darbais, kuriuos stengdavosi atlikti taip, kad niekas nesužinotų geradario vardo. Vieną vargingą našlės šeimą jis sušelpė, slapčiomis aukso gabalėlį įmetęs į vaiko kojinaitę, padžiautą prie ugniakuro. Iš šventojo legendos atsirado paprotys persirengus raudonais vyskupo drabužiais, pasiėmus ganytojiškąją lazdą prieš šventąsias Kalėdas aplankyti pačias vargingiausias šeimas, atnešti vaikams skanesnio maisto, drabužėlių. Tegu šventė būna džiaugsminga ir likimo nuskriaustiesiems…

Bažnytinėse misterijose šv. Mikalojaus personažas įgavo linksmumo ir net išdaigiškumo. Jį lydėdavo riteris Ruprechtas, diktas rūsčios išvaizdos barzdočius, apsitaisęs odiniais drabužiais. To riterio pareiga – pabarti padaužas ir išdykėlius, nubausti neklusnius, nemokančius poterių vaikus. Ilgainiui abu personažai sutapo. Iš riterio Kalėdų Senelis paveldėjo plačiausią odinį diržą ir plevėsuojančią barzdą. Olandijos vaikai jį pavadino Santa Klausu – toks trumpinys iš lotyniškojo Nikolaus. Jie tikėdavo, kad šventasis baltu žirgu atkeliauja vidurnaktį. Į savo kurpaites, pastatytas ties lova, žirgui įdėdavo morkų, šieno, bet… sumigdavo laukdami. Iš ryto kurpaitėse arba prie židinio padžiautose kojinėse rasdavo dovanėlių.

Santa Klauso vardą pasaulyje išpopuliarino linksmų plaučių amerikietis diplomatas ir rašytojas Washingtonas Irvingas. Gyvendamas Europoje, jis domėjosi įvairių tautų papročiais ir tradicijomis. 1809 m. Irvingas išleido smagių pasiskaitymų knygą "Tikroji Niujorko istorija nuo pasaulio sukūrimo iki olandų dinastijos pabaigos, papasakota tėvo Knikerbokerio". Joje šmaikščiai parodijuojamas mokslinis istoriografijos stilius. O knikerbokeriais buvo pravardžiuojami olandų kilmės niujorkiečiai. Šioje knygoje tradiciniai papročiai gerokai autorizuoti, pridėta ir savos išmonės. Santa Klausas pas vaikus atvykstąs pasikinkęs elnią, židinio kaminu kaip koks šamanas nusileidžiąs į miegamąjį ir ten paliekąs vaikams dovanėlių. Kitas amerikietis, poetas Clementas Moore’as, 1822 metais eilėmis aprašė Kalėdų Senelio kelionę aštuoniais elniais, net įvardijęs juos buvo: Veržlusis, Greitasis, Žvaigždikis, Vėtra, Ragana, Rūstis, Žaibas ir Griaustinis. Tada galutinai paaiškėjo, kad Kalėdų Senelis, arba Santa Klaasas, Klausas, gyvena šiaurėje, o ne Ispanijoje, kaip manė olandų vaikai. Be abejo, ir todėl, kad XIX a. antroje pusėje dienraščiai mirgėjo pranešimų apie šiaurės keliones, Arkties tyrinėjimus. Stebukladariui vyskupo mitrą teko pakeisti slidininko kepuraite, kokią nešiodavo samiai Laplandijoje. Markas Twainas Santą Klausą apgyvendino dar šaltesnėje vietoje – Mėnulyje, nes elniai stebuklingi, gali skrieti ir oru. 1902 m. Frenkas Baumas parašė vaikų numylėtinio Kalėdų Senelio biografiją; ten nurodytas toks jo adresas: Ozo šalis, miškas Gugu, juoko slėnis Chocho. Šiaurės pašvaistė Kalėdų Senelio kelią nutvieskė Walto Disneyaus filmuke, sukurtame 1931 metais.

Šių metų Kalėdų nakties žiemos kelią elniams nušvies tik truputį apdilęs mėnulis. O virš Oriono žvaigždyno, Lietuvos kaime vadinamo Šienpjoviais, jau šviečia Saturnas. Žemiau ir kairiau ryškias Liūto ir Dvynių žvaigždynų žvaigždes savo spindesiu pranoksta Jupiteris. Kaime šias planetas vadina Bernu ir Šeimininku. Katrą pirmąją pro debesų properšas pamatysite, tokie bus ir ateinantys metai, jeigu tuo tikite…

Lieka neaptartas Kalėdų šventės vardas. Leliu Kalėda, Kalėda! – skamba lietuvių liaudies dainų priedainiuose. Yra pagrindo manyti, kad lietuviškosios kalėdinės dainos – prosenoviškų šventinių ritualų reliktas. Taigi ir Kalėdų vardas mūsų krašte galėjo būti žinomas nuo seno, anksčiau, negu pas mus su krikštu atėjo romėniškasis kalendorius. Gal pats reikšmingiausias Kalėdų skiemuo yra Leda – žiemos dievaitės vardas? Juk pūgą ir šaltį žmonės senovišku papročiu kviesdavo prie šventinės vakarienės stalo…

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


68. Varnelė :-) 2002-12-20 08:20
Puiki kalėdinė publikacija. Nuostabu, kad Liberto Klimkos straipsniai ėmė rodytis Šatėnuose, laikraštyje su žurnalo siela, anot V.Kavolio. Dažniau tokių, ne tik proginių, publikacijų.

91. @2002-12-23 16:56
Gražus šventinis priminimas apie kalėdinių džiaugsmų ir rūpesčių kilmę. Pasiskaitai tokį straipsnį ir nebeerzina pareiga ieškoti kalėdinės dovanėlės artimam savo.

99. Kas :-) 2002-12-24 19:44
Suzinojau ko nezinojus. Mes dazniausiai laikomes tradiciju, taciau nezinome kokia ju kilme, kartais net prasmes nebematome. Malonu prisiliesti prie kalediniu tradiciju gyvuonies.

22330. Donata :-) 2004-09-30 14:29
Super straipsniukas. labai man padeda ruošiant projektą apie Kalėdas... Ačiū.

103513. Saulute :-) 2007-11-29 20:20
Puikus straipsnis. Sužinojau naujų, negirdėtų dalykų. Man patiko straipsnio rašymo maniera- viskas labai aišku, sisteminga. Profesorius Libertas Klimka yra mano autoritetas kultūros paveldo apsaugos srity,aš žaviuosi šiuo žmogumi.

Rodoma versija 27 iš 27 
14:25:53 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba