ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2002-12-21 nr. 633

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Regimantas Tamošaitis. Mano CV (32) • Ričardas Šileika. Pagal instrukciją (13) • Jurgis Kunčinas (1947-2002) (13) • Almis Grybauskas. Kalėdų spindulys (1) • Libertas Klimka. Leliu Kalėda! (5) • Mano žmonės sugebėjoSkaidrius Kandratavičius. Gyvenimo labinimas (5) • Saulė Vosyliūtė. Algirdo Gaižučio žvilgsniaiJonas Stankus. Mano dienoraštisAustėja Čepauskaitė. Bešviesiai "Šviesos rūmai"Igor Mancov. Norma (2) • Aleksandras Kantvilas. Po ŠtuthofoAurelija Mikalauskaitė. Po dešimties metųAudrius Daukša. Paprastos tiesos (8) • Daiva Vaitkevičienė. Mitiniai Kalėdų langai (8) • Valdas Striužas. Trupučiukų ganymas (2) • Šustas Štučkas (2) • Kaip Charmsas leido žurnaląKaip Charmsas stojo į Poetų sąjungą (3) • Nuotraukų konkursas 2002-12-21 (2) •

Po Štuthofo

Aleksandras Kantvilas

[skaityti komentarus]

iliustracija

Pabaiga. Pradžia Nr. 45

Stotyje jau stovėjo traukinys. Esesininkų atlydėta kalinių kolona sustojo. Mūsiškiai buvo netoli kolonos priekio. Davė įsakymą visiems lipti į traukinį. Prasidėjo spūstis, grūdimasis pro duris, paskui jau ir pro langus, kad tik greičiau į traukinį.

Mūsų grupė – garbės kaliniai, mandagūs inteligentai – irgi grūdosi į traukinį, bet nenustumdami kitų, palengva. Nenuostabu, kad maža dalelė pasiliko ant platformos, nes į traukinį jau nebetilpo.

Aš pakliuvau į tą pasilikusiųjų grupę ne todėl, kad buvau labai mandagus. Paprasčiausiai turėjau kitas pareigas, kurios sulėtino mano veiksmus. Mat buvau parsisamdęs traukti rogutes, kuriose buvo kai kurių mūsų "turtuolių" gėrybės (rodos, Stanevičiaus ir Mačioko). Su rogutėmis į traukinį neįlipsi, tai kol nupjausčiau virves, kuriomis buvo pririštas maistas prie rogučių, kol pagriebiau ryšulius, traukinys jau buvo pilnas ir visos durys užsikimšusios. Kai kuriems mūsiškiams per langą atidavęs porą ryšulėlių, aš pasilikau lauke. Žiūriu, iš mūsų įkaitų grupės pasilikę dar devyni: prof. Jurgutis su Noreika, Andriušaitis, Liūdžius, Kiškis, Grudzinskas, Valiukevičius, Sėja, Grinbergs, Mackonis.

Be mūsų, pasilikusiųjų, ant platformos buvo dar šimtai kitų kalinių. Visus sugrąžino į konclagerį ir liepė laukti nurodymo žygiuoti.

Mes, lietuviai, į savo bloką grįžome labai nusiminę ir susirūpinę, kad štai dalis mūsų buvo laimingesni, išvažiavo traukiniu, aišku, tolyn, kažkur Vokietijon, o mes likome… Tikriausiai pateksime į bolševikų rankas.

Iš tikrųjų nebuvo ko pavydėti. Pirmoji kolona su didžiąja mūsų grupės dalimi pavažiavo keliolika kilometrų ir buvo išlaipinta. Toliau ėjo pėsti, kaip ir mes, visokiais šunkeliais, aplinkiniais keliais, kad išvengtų didesnių kelių ir gyvenviečių, nes konclageris buvo apkrėstas dėmėtąja šiltine. Administracijai buvo įsakyta kalinius varyti šalutiniais keliais arba tiesiai per laukus.

Kiek vėliau sužinojau, kad mūsų lageryje buvo apie 45 000 kalinių, bet tik mažiau kaip pusė buvo pajėgūs eiti. Keli tūkstančiai žydžių iš Aušvico ir klipatų kolonos buvo paliktos lageryje. Pajėgiausieji buvo suskirstyti po tūkstantį į aštuonias kolonas ir pajudėjo anksti rytą po tos nakties, kai pirmoji kolona su mūsiškiais išvažiavo traukiniu (žinoma, netoli). Kolona po kolonos, po penkis vienas šalia kito, išlingavo pro lagerio vartus. Iš šonų ėjo esesininkų sargyba su paruoštais šautuvais bei automatais. Kai kurie vedėsi vilkinius šunis – tuos pačius, kurie saugojo dirbant.

Mano nuotaika jau buvo nebloga. Pakeliame vielų užtvaras, esame laisvame kelyje, o mintys laksto po įvairius patvorius, tinkamus pabėgimui. Aš ir vėl vilkau kažkieno rogutes (Grudzinsko?), ne visada per sniegą. Po kelių valandų žygio pradėjau jausti nuovargį. Draugams pasiūliau išsidalyti rogučių nešulius. Susidėjus į kuprines ir palikus rogutes, pasidarė lengviau, bet gerokai po pietų, kurių nebuvo, kojos vėl vilkosi. Išėjome kažkur į laukus, kolona ištįso, nebesimatė, nei kur pradžia, nei kur pabaiga. Retkarčiais pasigirsdavo šūviai. Aplinkui pradėjo kalbėti, kad parkritusius ir negalinčius eiti sargyba pakelėje nušauna. Mes visi ėjome, sulinkę po kuprinių našta, laikydamiesi vieni kitų, pasidrąsindami. Pradėjo temti ir pakilo vėjas. Pradėjo pustyti. Kojos jau klimpo į sniegą, nes ėjome nebe keliu. Viltingos laisvos mintys susigūžė čia pat kelyje, jau nebesižvalgėme aplinkui, o tik vilkomės nunarinę galvas ir susikūprinę. Darėsi tamsu. Sargybinių siluetai su šautuvais vis ėjo šalimais ir girdėjosi "los los, schnell…" bei nusikeikimai. Nebesimatė baisiųjų "kapų", nesigirdėjo šūkavimų. Ėjome kaip išalkusių, nuskurusių šešėlių minia, be jokios tvarkos, klupdami, vilkdami kojas.

Vis dažniau į galvą ateidavo mintis kristi į sniegą ir ilsėtis. Pagaliau tegu nušauna… nereikės klampoti ir bus poilsis… Draugai padrąsindavo, kad jau nebeilgai, kad kur nors turi būti koks kaimas ar ūkis, kur sustosim… ir taip vis vilkomės pirmyn. Jau atrodė, kad toliau eiti nebėra jėgų ir geriau būtų kristi. Kaip tik tuo metu iš užpakalio privažiavo didelės rogės, traukiamos poros arklių. Važiavo esesininkai ir prisikrovę kažką vežė. Belenkdami mūsų koloną nuvažiavo nuo šunkelio ir nuskendo pusnyje. Mūsų sargybinis šūktelėjo mums šokti prie rogių ir padėti arkliams jas vėl užtraukti ant kelio. Mes kibome į roges ir bejėgiai susilenkę stūmėme. Arkliai, užplakti botagais, prieš kalnelį ištraukė roges, o kartu ir mus, prie jų prikibusius. Už kelių kilometrų pakalnėje juodavo trobesiai ir švystelėjo žiburėlis. Atsirado jėgų ir kvapo. Paleidau roges ir vilkausi jau pasiryžęs pasiekti trobesius.

Tai buvo kažkoks ūkis: didžiulė daržinė, klojimas, tvartai. Kaliniai grūdosi į daržinę ir nejausdami šalčio griuvo kur pakliuvo. Vėl kiek atsigavusi mūsų grupelė bandėme laikytis drauge ir prašėme sargybinių mus įleisti į karvių tvartą… Žinojome, kad karvės turi šilčiau… Leido… Vienuolika mūsų garbės kalinių – profesoriai ir inteligentai – sukritome ant šiaudų kone po karvių uodegomis. Šios skleidė malonų galvijų kvapą. Lyg pieno, lyg šilto mėšlo aromatas kuteno nosį, ir tarp gyvulių mes pasijutome, kad tebesame žmonės… Miegojome kaip karaliai iki aušros. Prašvitus vėl pirmyn. Profesorius Jurgutis jautėsi ne per geriausiai. Atrodė, turėjo karščio, svirduliavo. Jonas Noreika ėjo šalia ir jį prilaikė.

Po mažo poilsio per naktį šiandien jau jautėme tuščius pilvus – antra diena nieko negavę. Aš, neturėjęs jokių atsargų ir nešęs svetimą turtą, už pagalbą gavau tik žiaubrelę duonos, prarijau ją kaip šuva muilą. Bet diena lyg pragiedrėjo, lyg švito, ir ėjome lyg lengviau. Po dvyliktos valandos atsidūrėme kažkokiame bažnytkaimyje. Jurgutis laikėsi jau visai prastai: svirduliavo ir atrodė, kad kiekvienu momentu sukris.

Nusprendėme ką nors daryti. Kreipėmės į sargybinį, prašydami leisti Jurgučiui ir Noreikai atsiskirti nuo kolonos ir kur nors tuščiame trobesyje sustoti. Sutiko. Noreika liko su sergančiu profesoriumi. Vėliau jie buvo rasti rusų kareivių ir grąžinti į Lietuvą. Kilnusis Noreika buvo pakartas.

Po kelių dienų, klaidžioję per sniegus ir purvą, sukę ratus, pagaliau atėjome į Novicą. Nacių darbo lageris dabar buvo tuščias. Mūsų koloną, kiek buvo likę iš poros tūkstančių žmonių, apgyvendino barakuose ir pirmą kartą išvirė kažkokios buizos iš apipuvusių morkų ir salotų lapų. Neatsimenu, ar davė duonos. Mūsų kolonoje buvo ir danų kalinių. Tai buvo koks šimtas ar daugiau danų komunistų ir disidentų, kurie į Štuthofą buvo atgabenti mums jau ten gan ilgai prabuvus. Jie buvo laikomi kiek skirtingomis sąlygomis, nes turėjo baraką tik vien sau, savus vyresniuosius, iš namų gaudavo siuntinius ir laikėsi gan gerai ir fiziškai, ir morališkai. Tarp mūsų įkaitų grupės ir jų buvo labai geri santykiai. Dirbantieji mūsiškiai jiems visur padėdavo, o danai visada mums buvo draugiški ir mus respektuodavo. Per evakuaciją jų padėtis staiga pasidarė geresnė. Jie artėjo prie savo namų, jautė laisvės kvapą, morališkai stiprėjo. O mes traukėmės nuo tėvynės, nenorėjome patekti į rankas bolševikams ir jau nebeturėjome maisto atsargų. Laimei, mus vis dar kažkaip skirtingai traktavo SS. Gavome apsigyventi ne bendrame lageryje, bet šalimais – ūkinio pastato kamaroje, kur kitame kambaryje apsigyveno mūsų sargybinis ir keletas esesininkų.

Maisto buvo maža, higienos jokios, ėjome žemyn. Prikalbinom sargybinį išvesti mūsų grupę į aplinkinius kaimus paelgetauti. Ėjome kaip ubagai. Žmonės duodavo bulvių, kartais kelias riekes duonos. Išsivirdavome bulvių su žiponėliais ir taip stumdėmės. Žinojome, kad esame kažkur netoli Lauenburgo, fronto gaisrų nebesimatė. Pasakė, kad net laiškus galime rašyti. Sužinojome, kad už kelių kilometrų, tokiam pat lageryje Ganse, gyvenę keli mūsų įkaitai, greičiausiai panašiai kaip mes. Pranešė, kad galima rašyti laiškus. Tie, kurie turėjome kam, parašėm. Aš čia gavau laiškus iš N. ir sesers Onutės. Sužinojau, kaip buvo su tėvu ir kaip ji atsidūrė prie Chemnico.

Aplankydavome kaimus ir vienkiemius kelių kilometrų spinduliu aplink lagerį. Susipažinome su vieno kašubo šeima. Jis turėjo kelis paauglius sūnus ir tris dukras. Ten daug kalbėdavome, gaudavome šio to pavalgyti.

Kovo pabaigoje vėl pradėjome girdėti patrankų dundėjimą. Ėjo gandai, kad rusai prie Štetino jau pakeliui į Berlyną, o Pomeranijos dalis su Dancigu yra katile. Vokiečių kariuomenės daliniai traukiasi Dancigo link ir ten esą bandys gintis arba laivais kelsis į vakarus. Kas bus su Štuthofo kaliniais, nežinojo niekas. Lenkai, rusai, danai ir visokie kiti net nesirūpino. Užeis bolševikai, ir jie taps laisvi, jei iki to laiko nenumirs iš bado ar nuo ligų. Dalis mūsų įkaitų jau buvom vieną kartą pažinę bolševikų rojų. Tarp kalinių pradėjo siautėti šiltinė. Apsirgo ir mūsų Mackevičius.

Vieną naktį, rodos, kovo 23-ią, mus pakėlė mūsų sargybinis ir pasakė, kad paliekame lagerį, žygiuojam į Lauenburgą, o iš ten gal… vėl į Dancigą, gal išveš laivais…

Paėmiau Mackevičių po ranka ir išėjome. Kelyje dar buvo sniego, bet daugiau purvo. Nelengva. Mackevičius darėsi vis sunkesnis. Kas bus, jei reikės jį nešti? Pravažiuojant vežimui su esesininkais paprašėme, kad pavežtų sergantį Mackevičių. Vienas paėmė. Mums pasidarė lengviau, kai nebereikėjo rūpintis ligoniu. Kur nuvežė Mackevičių? Pasirodo, ne per toliausiai, paliko jį kažkokiame vienkiemyje. Jis ten, kliedėdamas nuo karščio kaip šuva prieš mirtį, nuslinko į gretimą kaimą, ten persirgo savo šiltinę ir išgijo. Tame kaime jis ar iš karto, ar pagijęs vėliau rado ponią Navakienę, generolo Navako, buvusio Klaipėdos krašto gubernatoriaus, našlę su šeima: dviem sūnumis ir dukra Danute. Su jais jis ir pasiliko iki Raudonosios armijos atėjimo, o vėliau pasislėpęs gyveno kartu Lauenburge. (Ten buvo prof. Sėja, Navakai ir du broliai Kemežiai su šeimomis.) Apie tai aš sužinojau daug vėliau.

Aš gi tęsiu toliau apie mūsų grupelės, dabar jau tik aštuonių žmonių, kelionę. Per naktį žygiavę keliu į Lauenburgą (kelias buvo pilnas bėgančiųjų: važiuotų, pėsčių, kariuomenės, civilių su manta, su gyvuliais, apimtų baimės ir siaubo), paryčiais pavargę užėjome į vieną kiemą. Ūkininkas, matyt, buvo tik neseniai pasitraukęs. Viskas atdara, gyvuliai tvarte, vištos krapštosi po kiemą. Atsisėdome atsipūsti kur pakliuvo. Staiga kelias ištuštėjo, o dar po minutės kitos žiūrim pro langą ir matom, kad keliu brazda tankai su raudonom žvaigždėm. Bolševikai jau čia... Dar po valandėlės žiūrim, kaip prie vartelių sustoja du dviratininkai ir žengia pakalnėn link trobos, kur mes nuščiuvę stovim apgulę langus. Atstatę automatus, ranka stumdami dviračius, kareiviai prieina prie trobos durų ir atsargiai koja jas praveria. Mes laukiam susigūžę, pusiau iškėlę rankas. Ir veido išraiška, ir judesiais rodome, kad mes ne priešai, kad esame beginkliai, nepavojingi, kalbame rusiškai, kad esame pagaliau išvaduoti kaliniai. Apsižvalgome, kad tarp mūsų nėra sargybinio esesininko. Kada, kaip ir kur jis pranyko, taip man ir liko paslaptis. Žinau, kad į tą ūkelį jis užėjo kartu su mumis, bet paskui jo jau neprisimenu.

Rusai kareiviai – vienas stambus, rauplėto veido, kitas smulkesnis – atrodo, priėmė mūsų pasiaiškinimą, kad mes ne priešai, bet buvę kaliniai, todėl pradėjo su mumis kalbėti, klausinėti ir mus apžiūrinėti. Pirmiausiai pamatė batus. Pažiūrėję į savo nunešiotus, pasiūlė mainyti. Bemainant batus pamatė, kad vienas iš mūsų ant rankos turi laikrodį. Tuoj pasiūlė mainyti jo didelį "Kirovą", paskui apklausinėjo, ar kiti neturi laikrodžių ir nusprendė, kad mums geriau be laikrodžių. Netrukus į ūkelį užėjo daugiau kareivių. Teiravosi, kas mes tokie, siūlė mus sušaudyti, mainė batus, klausinėjo laikrodžių, vaikščiojo po kambarius susirasdami visokių menkniekių ir skudurų. Nuėję į tvartą nušovė porą kiaulių ir įsakė mums keliems jas išdaryti. Šiaip taip mes tas kiaules apsvilinom, supjaustėm ir kareiviai pradėjo jas virti ir čirškinti. Davė valgyti ir mums: juodos kareiviškos duonos ir šviežios kiaulienos. Mums tai, žinoma, buvo Velykos. Nevalgius kaip reikiant kelis mėnesius, kiauliena buvo labai skani. O kad mes nuo tokių vaišių nė vienas nenumirėm, tai greičiausiai dėl konjako, kurio kareiviai turėjo apsčiai, gėrė iš širdies ir mus vaišino. Taip praėjo pirma diena laisvėje, triukšmingas vakaras su dainomis, užgėrimu ir pagaliau naktis su miegu iš nuovargio, baimės ir rūpesčių.

Rytą kareiviai judėjo tolyn, palikdami kitiems daliniams mus kvosti, mainyti batus, būti sušaudytiems ir t. t. Po kiaulienos vakarienės mūsų viduriai neleido užmiršti kasdienybės. Pradėjom galvoti, kad būtų geriau pasitraukti toliau nuo tokio plento, kur vis žygiuoja kariai. Gal užsimesti kur tarp vietos žmonių. Dabar gi mes tik aštuoni ir kareiviai…

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 27 iš 27 
14:25:52 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba