ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-02-12 nr. 736

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (7) • MARIUS RAUBA. Žmogus T (18) • MYKOLAS SLUCKIS. Mėnuo su Kaziu Boruta (1) • RASA DRAZDAUSKIENĖ. Tapatybė: tarpininkasSu kino režisieriumi WERNERIU HERZOGU kalbasi Gintis Grūbė. Pėsčiasis kine ir svajonėseGINTARAS BERESNEVIČIUS. Ekstremalios būklės baltų tradicijoje (I) (2) • SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardųPAUL ÉLUARD. PoezijaRIČARDAS ŠILEIKA. Protokolas (1) • Ričardo Šileikos. DIDELĖ PADĖKARita Pauliukaitienė. Mums rašoŠiemet premijuoti pasiūlytų knygų sąrašasSkelbimas (87) • JUSTINAS KUBILIUS. Properšos (5) • SIGITAS PARULSKIS. Persekiojantys reiškiniai (32) • Su kelių inžinieriumi JUOZU DANKEVIČIUMI kalbasi Juozas Šorys. Perkūnijos lauko molžemisVALDAS KILPYS. Kultūra: prabangos prekė ar FMCG?LIUDVIKAS OŠKINIS. Seksualus receptas. Juoda karpaJONAS ŽEMKALNIS. UkrainiadaANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XXIX)L A I Š K A I (185) •

Ekstremalios būklės baltų tradicijoje (I)

GINTARAS BERESNEVIČIUS

[skaityti komentarus]

Išėjimas iš kūno

Ekstremalūs išgyvenimai (arba ribiniai išgyvenimai, paribio potyriai) tradicijoje puikiai patvirtinti. Turbūt žymiausias lietuvių mitologijos "ekstremalas" yra mitinis Sovijus, kuris, įpykęs ant savo sūnų dėl kažkokio ritualo pažeidimo (sūnūs suvalgo jo sumedžioto šerno blužnį), nueina į "pragarą". Šis nužengimas yra gana sudėtingas, nes, kaip atrodo, pragaras dar nėra atrastas, ir Sovijus tampa pirmeiviu į pomirtinį pasaulį. Kai nepavyksta įžengti pro aštuonerius vartus, jis įžengia pro devintuosius, padedamas vieno iš sūnų. Tačiau pragare Sovijus galutinai apsistoja ir pasilieka tik tada, kai jo kūnas, patyręs dvejopą laidojimą žemėje ir medyje, yra sudeginamas, ir jis pasijunta gerai. Nuo to laiko jis yra lietuvių ir kitų giminingų bei aplinkinių genčių vedlys į pragarą. Būtent iš to pragaro Sovijus apskelbia ne tik mirusiųjų deginimo ritualo pradžią, bet ir įveda Andajaus, Perkūno, Žvorūnos, Teliavelio kultą (BRMŠ I, 266–268). Tai pirmojo mirusiojo kelionė, turinti atitikmenų Indostane, Tibete, Korėjoje ir apskritai šamaniškoje tradicijoje. Iš esmės Sovijus, kaip pirmas mirusysis, susiduria su problema, kurią šamaniškas mąstymas interpretuotų taip: anoje pusėje, pas dievus, protėvių ir dvasių pasaulyje, šamanai lankosi, tačiau tie vizitai trumpalaikiai, nes juos atlieka siela, kuri anksčiau ar vėliau grįžta į kūną; šamanas atbunda iš transo ir kelionė baigiasi. Matyt, tam tikra anapusinio pasaulio zona Sovijui pasirodo gana patraukli, jis į ją prasibrauna su didelėmis pastangomis ir ieško būdų joje pasilikti. Tai ne taip paprasta, nes tam reikia radikaliai nutraukti sielos ir kūno ryšius. Sovijus problemą išsprendžia, įvesdamas palaikų deginimą. Deginimas radikaliausiai suardo kūną ir sielos atgal niekas nebetraukia, ji gali apsistoti anoje pusėje. Galima sakyti, Sovijus tampa pirmuoju mirusiuoju ir pirmuoju pomirtinio pasaulio valdovu, kaip getų Zamolksis / Zalmoksis ir indų Jama.

Kelionės į kitą pasaulį, šamanistiniai atsiskyrimo nuo kūno ir panašūs elementai yra būdingi ne tik mito vaizduojamam pirmalaikiui, bet ir vėlesniems laikams, oficialiajai lietuvių religijai XIII–XIV a. ir vėlesniam sinkretizmui. Atsiskyrimas nuo kūno yra paliudytas ne sykį, ir mes netgi turime keleriopas tokio atsiskyrimo atmainas, tarpsnius, stadijas.

Matas Pretorijus apie 1670 m. praneša apie ypatingus pranašavimo atvejus nadruvių ir skalvių krašte: "Man pranešė, kad kelios žiniuonės moterys Žemaičių pasienyje kelias dienas turėdavo išgulėti kaip negyvos ir tik tada galėdavo duoti klausiančiajam tinkamą atsakymą" (BRMŠ III, 241).

Kitur M. Pretorijus perteikia panašų pasakojimą, tik jau iš Žemaitijos: "Tenykštis Katyčių pamokslininkas N. Cintijus, jo teigimu, netoli Vainotų aptikęs žemaitį, vėlų vasaros vakarą, kai buvo labai žvaigždėtas dangus, stovintį tarp dviejų ąžuolų ir retsykiais abiem rankomis graibstantį orą, bet nekalbantį nė žodžio. Tas žemaitis, minėtam kunigui stebint, stovėjo daugiau kaip valandą, vis dėlto šis [kunigas] pastebėjo, kad retkarčiais paslapčia jis kažką murma. Tačiau vyras stovėjo toks sustingęs ir visu kūnu toks nejudrus, kad būtų galima buvę pagalvoti, jog jis lyg iš žemės išaugęs. Veidą ir akis jis buvo taip įsmeigęs į dangų, kad net nematei jų judant ir tik iš graibstymo ore galėjai suprasti, jog jis gyvas. Kunigas keletą kartų jį užkalbinęs, bet anas nieko neatsakęs ir į jį net nepažvelgęs, o tik be atvangos žiūrėjęs į dangų".

Kunigas pastebėjęs kitus žmones, kurie ne per toliausiai laukė žinios iš šio burtininko, mat jie buvo prašę sužinoti, kaip jų giminaičiui sekasi kare. Kunigas laukė, tačiau procedūra užtruko, jis išlaukė dar dvi valandas, kol kažkas ėmė vykti: "Žemaitis pradėjęs linguoti į visas keturias pasaulio puses. Tai trukę kokį ketvirtį valandos, tada vyras puolęs ant kelių, tris kartus pabučiavęs žemę, paskui atsistojęs ir triskart baisiai surikęs: Way, Way, Way. Į tą šauksmą pas jį atskubėję žmonės iš slėnio, suklaupė prie ąžuolo ir, žvelgdami į dangų bei iškėlę rankas, murmėdami meldėsi, o jis triskart nuleido rankas ir kaskart jam nuleidžiant rankas žmonės triskart bučiavo žemę. Tai galėjo trukti maždaug ketvirtį valandos, po to jie atsistojo ir žemaitis nupasakojo jų giminaičio būklę. O su juo atsitikę taip: tų žmonių giminaitis pasisamdė tarnu vienam draugui [...], kuris drauge su juo patraukė į lenkų karą prieš kazokus, poną sugavo kazokai, o jis tame kare gavo tris žaizdas, nuo kurių pagijo. Šitaip pasakojo giminėms tas žemaitis; pasirodė taip ir buvus: po pusmečio giminaitis parsirado" (BRMŠ III, 269).

Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo tarsi ateities pranašavimas, bet įsižiūrėjus taip nėra. Tai ir ne klasikinis, visada kiek dviprasmiškas orakulas, o tiesioginis atsakymas. Tai atsakymas apie toli vykstančius įvykius. Ne tiek ateities, kiek dabarties nusakymas. Regėtojas praneša ne tai, kas bus ateityje, o kas yra dabar, tik toli, netgi priešiškų karinių stovyklų teritorijoje. Čia ne aiškiaregystė apie toli esančius dalykus, o kitas atvejis – sielos atpalaidavimas ir jos kelionėje topografiškai bei geografiškai tyrinėjant išgaunami duomenys. Sielos kelionei reikia laiko – "kelios žiniuonės moterys" užtrunka žvalgyboje kelias paras, minėtas žemaitis apimtas transo praleidžia, matyt, ne mažiau kaip tris valandas. Kad tai klasikinis transas, per kurį siela išeina iš kūno, byloja ir kunigo, tiesioginio stebėtojo, liudijimas. Burtininkas nereaguoja į aplinkinius dirgiklius, jis sustingęs, lyg iš žemės išaugęs (sukietėję, sustingę raumenys yra transo požymis). Taigi ir moterys žiniuonės, ir burtininkas – tai asmenys, kurie dar XVII a. antroje pusėje sugeba keliauti po geografinę erdvę ir stebėti toli vykstančius dalykus. Nežinia, ar minėtos žiniuonės po transo pasakodavo apie ateitį ar erdvėje nutolusius dalykus, bet šiaip klasikinis šamanas, atsiskyręs nuo kūno, gali tiek klausinėti apie ateitį dievų, protėvių ir dvasių, tiek keliauti geografiškai ir žvalgyti teritoriją. Mūsų regėtojai iš Nadruvos ir Žemaitijos dar XVII a. pab. demonstruoja klasikinį burtininko pasirengimą atlikti tai, kas vadinama "keliaujančia aiškiaregyste".

Kad geriau suprastume, su kuo susiduriame, galime pasitelkti skandinaviškus atitikmenis. Norvegiškai "sielos kelionė" yra hugferd. Nilsas B. Kvastadas (Paranormalūs reiškiniai senojoje skandinavų literatūroje, Kaunas, 2000) panašius ekstremalius reiškinius nagrinėja senovės skandinavų literatūroje bei tradicijoje. Pavyzdžiui, "Saga apie Vandeningojo slėnio gyventojus" pasakoja, kad Ingimundas Torsteinsonas norėjo įsitikinti, ar Islandijoje yra Frėjaus stabas. Pats Ingimundas tuo metu buvo Norvegijoje. Pas jį atvyko trys gerai magiją išmanantys samai ir tarė, kad ši kelionė jiems yra pavojinga: "Pirmiausia uždaryk mus [...] name, ir niekas mūsų tenešaukia". Po trijų naktų Ingimundas atėjo pas juos. Jie stovėjo stati, sunkiai alsavo [plg. žemaičio burtininko laikyseną po transo – G. B.] ir sakė, kad tai buvo nelengva. Jų kūnai visą laiką buvę Ingimundo name. Jie tiksliai aprašė, ko prašyti, nupasakojo Islandijos salą ir pasakė, kad Frėjaus stabas gulįs giraitėje. Ingimundas vėliau tuo įsitikino nuvykęs pats. Pučiant palankiam vėjui, kelionė iš Norvegijos į Islandiją trukdavo septynias paras. Tokių kelionių meistrais buvo laikomi samai, ir panašių pasakojimų Skandinavijoje esama nuo seniausių laikų iki pat XIX a.

M. Pretorijus pasakoja apie pokalbį su tokia ypatingomis galiomis apdovanota moterimi, kuri jį 1677 m. įtikinėjo, kad švedų armija tuo metu Prūsijos dar nepuls. Tai pasitvirtino, antpuolis, kaip moteriškė pranašavusi, įvyko 1679 m. Be kita ko, ji nupasakojo švedų išvaizdą, generolus, ir kai M. Pretorijus nuvyko jų pasižiūrėti, viskas atitiko moters pasakojimą. Ji gynėsi esanti burtininkė, kaip pavyzdį nurodė šventuosius pranašus ir sakė, kad tai esanti Dievo dovana, kurios neišmokstama ir negalima kitų išmokyti. Tačiau ir čia pasirodo, kad tie regėjimai susiję su transo būkle: "Ilgai klausinėjęs, sužinojau, kad ji kartais iš tikrųjų turinti gulėti tris dienas ir tris naktis kaip apžavėta".

Tai valdomi, dar šamaniškos tradicijos įgalinti atsiskyrimai nuo kūno. Lietuvių ir samų atveju matėme keliones erdvėje, tačiau burtininkai, paveldėję šamaniškas praktikas, lygiai taip pat turėtų sugebėti keliauti ir peržengdami geografines ribas, transcenduodami tiesiogine to žodžio prasme (transcendere ir reiškia "peržengti").


Transcenduojantis išėjimas. Likantropai

Paulius Einhornas, susidūręs su vilkolakyste Kurše XVII a., gana nuodugniai ją aprašė ir suklasifikavo pagal tam tikrus požymius. Pasak P. Einhorno, likantropai, arba vilkolakiai (Wehrwolf), pasirodo žmonėms pikto vilko pavidalu, bastosi po apylinkes, daro žalą žmonėms ir gyvuliams. Vienas atvejis būtų žmogaus sielos persikėlimas į vilko kūną, tą procesą jis vadina metempsichoze ir aprašo taip: "Žmonės, kurie šitaip vilko pavidalu bastosi, turi tam tikrą laiką, kada jiems būtina tokiu pavidalu pasirodyti ir imti po apylinkes baladotis; tokiu metu toks žmogus turi nukakti į tam tikrą sunkiai prieinamą vietą. Čia žmogaus siela persikelianti į vilko kūną. Bet prie kūno, iš kurio siela išėjo, niekam nevalia prisiliesti, ir jeigu kas nors netyčia tą kūną paliečiąs, tada siela nebegalinti sugrįžti į žmogaus kūną ir turinti pasilikti iki mirties vilko kūne" (BRMŠ III, 594). Taigi ši pirmoji versija primena transu pasiekiamą išėjimą iš kūno; žmogaus siela įeinanti į vilką, o žmogaus kūnas liekąs gulėti. Čia vėl galioja draudimas liesti, žadinti tokį kūną, lygiai kaip ir transo apimtų keliautojų atveju.

Antra versija, pasak mūsų šaltinio, aiškina, kad "likantropija esanti transmutacija, arba pasivertimas, kai visas žmogus vilku pavirsta su kūnu ir siela" (BRMŠ III, 594), ir čia jau įžiūrėtume metamorfozę. Įdomu, kad tokio pavirtimo vilkolakiu žmonės viens kitam linki užgerdami. Gana keistas linkėjimas, bet neatrodo, kad vilkolakystė visur ir visais atvejais yra pragaištis. Remdamasis skitų ir Skitijoje gyvenusių graikų pasakojimu Herodotas apie neurus, galimas dalykas, baltų šaką, taip rašo: "Kartą per metus kiekvienas neuras keletą dienų virstąs vilku, o paskui vėl atvirstąs kuo buvęs" (Hist., IV, 105; cit. iš BRMŠ I, 124). Čia matome metamorfozę, kuri neurus "ištinkanti", regis, kartą per metus (ar tuo pačiu laikotarpiu, ar skirtingu metu – Herodotas neleidžia suprasti). Tad jei vilkolakystė kadaise buvo ganėtinai paplitusi, ji galėjo būti laikoma ne liga ar apsėdimu, o natūralia ekstremalia būsena, suteikiančia emociniam, religiniam, pasaulėžiūriniam matmeniui naujų potyrių. Tad Kuršo valstiečiai, užgerdami vienas kitą ir linkėdami pavirsti vilkolakiu, kalba apie tokią laikiną metamorfozę, kuri tradicijos savaip pašventinta ir legitimuota. O dėl "keleto dienų", kurias žmogus išbūna vilkolakiu, gal įsidėmėtina ir vokiečių istoriko Christiano Kelcho informacija iš 1695 m. sudarytos "Livonijos istorijos": "Žmonėse sklinda gandas [...], kad kažkur vis dar gyvena tai pačiai tautai priklausančių valstiečių, kurie maždaug tuo metu, kai būna jų gimtadienio šventė, pasivertę vilkais, stebuklingais laukiniais žvėrimis ir kitais neprotingais gyvūnais, šėlsta" (BRMŠ III, 715). Ten pat autorius teigia, kad jo laikais tokių dalykų apmažėję ir telikę vienetai tokių pasivertėlių ir burtininkų.

Ir vis dėlto tokie "vienetai" išsilaikė ilgai, sakmės apie vilkolakius gyvavo iki XX a. Tačiau reikėtų skirti vilkolakius, kurie pasiverčia vilkais dėl pramogos ar dėl tam tikro "ištiktumo" arba kurie paverčiami dėl raganystės, nuo dar vienos vilkolakių rūšies, kurie tokie tampa savo noru ir gerų ketinimų vedami. Jie savęs nelaiko burtininkais, atvirkščiai – jie yra burtininkų priešininkai ir aktyviai kovoja su piktaisiais burtininkais ir raganiais.

1691 m. Jurgensburge buvo teisiamas 86 metų senolis Thiessas, lietuvis; jis kaltintas vilkolakyste. Turime proceso dokumentus, kuriuos surinko ir komentavo Mircea Eliade; iš jo knygos (Okultyzm, czary, mody kulturalne, Kraków, 1992) šiuos dokumentus ir perteiksime.

Teisėjų akivaizdoje Thiessas prisipažino esąs vilkolakis (Wehrwolf) ir šitokiu pavidalu kovojąs su velniu. Tris sykius per metus – Šv. Liucijos, Žaliojo ketvirtadienio ir Šv. Jono švenčių naktimis – jis ir jo kolegos, pasivertę vilkais, bėga "iki jūros galo", arba kitaip tariant – į pragarą. Ten jie kaunasi su velniu ir burtininkais, vaikydami juos it šunys. Kas be ko, Thiessas yra kadaise ir nukentėjęs, kai vienoje tokių kovų burtininkas, vardu Skeistanas (Skeistan), šluotkočiu sulaužęs jam nosį. Šie vilkolakiai pasiversdavo vilkais ir nužengdavo į pragarą, idant atsiimtų ten turtus, kuriuos pagrobė burtininkai – galvijus, javus ir kitus žemės vaisius. Jeigu jie pavėluotų, pasikartotų praėjusių nederlingų metų negandos, kai vilkolakiai užtiko užremtas pragaro duris ir negalėjo išgelbėti javų bei kitų gėrybių.

Mirus, teigė Thiessas, vilkolakių sielos eina į dangų, o burtininkų sielas pasigrobia velnias. Vilkolakiai neapkenčia velnio ir yra "Pono Dievo šunys". Jeigu vilkolakiai nuolat neįsikištų, velnias nusiaubtų žemę. Lietuvių vilkolakiai nėra vieninteliai, kurie saugo savąją žemę ir kaunasi dėl jos su velniu ir burtininkais; panašiai elgiasi ir vokiečių bei rusų vilkolakiai, tik jie keliauja į kitus pragarus.

Kai teisėjai mėgino įtikinti lietuvį senolį, kad vilkolakiai yra sudarę sandorį su velniu, Thiessas energingai prieštaravo. Pakvietus kunigą, kurio akivaizdoje, kaip vylėsi teisėjai, senolis išpažins nuodėmes, tasai sušuko, kad tai, ką jis darydavęs, davė daugiau gero nei kunigų veikla. Kadangi iki galo atsisakė atgailauti, senukas buvo nuteistas dešimčia rimbo kirčių – už prietarus ir stabmeldystę.

Visai tarp kitko – neatrodo, kad kas nors iš teisėjų buvo linkęs abejoti Thiesso pasakojimu, ginčytasi tik ar tai gerai etiniu ir religiniu požiūriu. Bausmė sąlygiškai švelni. Eilinė ragana būtų sulaukusi laužo.

Dar vienas įvykis, kurį pateikia ir komentuoja M. Eliade, nutiko Rygoje šventės rytmetį: vienas jaunuolis apalpo. Kažkas atpažino jį esant vilkolakiu. Ryte jaunuolis pasipasakojo kovojęs su burtininku, pasivertusiu peteliške; pridedama, kad vilkolakiai išties didžiuojasi tuo, jog nuveja burtininkus. Tyrinėtojai lygina tokias lietuvių vilkolakių grupeles su italų benendanti, kurie apimti ekstazės nusileidžia į požemių pasaulius, kad apsaugotų savąsias bendruomenes. M. Eliade dar prideda rumunų Strigoi. Trumpai tariant, Thiesso pastebėjimas, kad vilkolakiai gina konkrečiai savo tautą, patvirtinamas – italai gina savo kraštą. Įdomu, kad Inkvizicija toli gražu ne iš karto tokias grupes pasmerkė ir ne iš karto perkėlė į raganių, sudariusių paktą su velniu, lygmenį. Jos ilgą laiką gyvavo ir tarp gyventojų buvo populiarios – ir tik jų populiarumui kylant, ėmus jų tardymuose naudoti specialias priemones, benendanti prisipažino ir bendraują su velniu, ir lakioją į šabus ir kuo tik reikėjo.

Ir darsyk galime prisiminti linkėjimą užgeriant, kuris skambėdavo maždaug taip: "Kad tu vilkolakiu pavirstum". Tai buvo geranoriškas linkėjimas; o neurų tradicija, kurią mes darsyk prisimename, baltų žemėse XVII a. klesti; matyt, tai dar vienas neurų baltiškumo įrodymas. Antra vertus, vilkolakiai, matyt, bent jau tam tikrais atvejais buvo teigiami herojai, Dievo šunys ir piktųjų burtininkų priešai. Ir visai naujai nuskamba Žemaičių vyskupo Petro Parčevskio aplinkraštyje nuskambėjusi frazė apie kažkokių "šunų praciaunykų" garbinimą apie 1651 m.; ji šiaip gana mįslinga, bet mūsų kontekste atgyja visiškai nauju turiniu: "Pemeskiet wisas paganistes burtas... a labiaus pameskiet atminimus Szunun procewniku, nes taj ira obrozda Diewa [...]. Ira pas junsu pagoniszkaz budas, juns walgidami pirma yr paskutini kansni duodate szunij, wieridami, jog taj atnesz numams skalsa" (BRMŠ III, 529). "Šunys praciaunykai", iš kurių tikimasi būtent skalsos, ir yra tie žemaičių Dievo šunys darbininkai, kurie tris ar keturis kartus kaunasi su velnio pajėgomis dėl žmonių gerovės, derliaus ir skalsos. Neatrodo, kad jiems aukojama kasdien, valgant – tikriausiai tai daroma pavojingo virsmo metu, kai jie požemiuose ar už jūrų kaunasi dėl skalsos.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


146120. Benas :-) 2009-01-12 16:26
labai idomus straipsnis,leidziantis kitokiu kampu zvelgti i pagonybe ir kariu tradicija joje.Kas rodo musu tikejima esant kitoki nei tai propaguoja visokios romuvos ir panasus romantiniai veikejai siekiantys musu tikejima pateikti, kaip kazkoki keista indu religijos,valstietisko aplinkos suvokimo bei siek tie budizmo priemaisu turinti kratini,save tokie "zyniai" vercia klounais,o atlikinedami Dievu vardu ivarias "apeigas" tik kvailina visus,o ir patiems kada nors tai isvirs per antra gala.Tuo tarpu jei butu daugiau tokiu straipsniu tai gal kazkas ir susimastytu,kokia buvo ta musu religija iki krikscioniu,o ne darytu isvadas vien is visokiu Dundulieniu straipsniu apie 18-19 a. valstieciu aplinkos mistifikavima,pateikiama kaip tikraja pagonybe kuri gyvavo prie tukstanti metu

Rodoma versija 28 iš 28 
14:25:49 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba