ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-02-12 nr. 736

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (7) • MARIUS RAUBA. Žmogus T (18) • MYKOLAS SLUCKIS. Mėnuo su Kaziu Boruta (1) • RASA DRAZDAUSKIENĖ. Tapatybė: tarpininkasSu kino režisieriumi WERNERIU HERZOGU kalbasi Gintis Grūbė. Pėsčiasis kine ir svajonėseGINTARAS BERESNEVIČIUS. Ekstremalios būklės baltų tradicijoje (I) (2) • SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardųPAUL ÉLUARD. PoezijaRIČARDAS ŠILEIKA. Protokolas (1) • Ričardo Šileikos. DIDELĖ PADĖKARita Pauliukaitienė. Mums rašoŠiemet premijuoti pasiūlytų knygų sąrašasSkelbimas (87) • JUSTINAS KUBILIUS. Properšos (5) • SIGITAS PARULSKIS. Persekiojantys reiškiniai (32) • Su kelių inžinieriumi JUOZU DANKEVIČIUMI kalbasi Juozas Šorys. Perkūnijos lauko molžemisVALDAS KILPYS. Kultūra: prabangos prekė ar FMCG?LIUDVIKAS OŠKINIS. Seksualus receptas. Juoda karpaJONAS ŽEMKALNIS. UkrainiadaANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XXIX)L A I Š K A I (185) •

Iš mėlynųjų mansardų

SIGITAS GEDA

[skaityti komentarus]

iliustracija

Tęsinys. Pradžia Nr. 723

Spalio 24, ketvirtadienis

Pokalbiai troleibuse (link Čiurlionio menų m-klos).

Panelė (savo dziablikui):

– Mesk žolę!

Anas:

– A kodėl?

– Očkarikas įlipo!

– Kur?

– Gale sėdi. Lebedokas!

(Gale sėdi nupeizėjęs seneliukas raudonu, apykaklės trinamu kaklu...)

Urtė:

– Kaip Dziedulis sakydavo: kas tau padėta, nei šuo nesuės...

Lauk, maždaug, ir viskas išsipildys.


Spalio 25, penktadienis

Šįryt apstulbino laikrašty rasta data: Pablo Picasso (mano jaunų dienų autoritetas) yra gimęs 1881 metų spalio 25 dieną... Niekaip nepagalvodavau, kad taip "arti" V. Krėvės-Mickevičiaus.

Abu domėjosi pirminiais dalykais. Esminiais. Sutartų galgi net dėl erotikos.


Skausmingi įvykiai Maskvoj

Čečėnai (daugiausia iš nukentėjusių šeimų bei giminių) paėmė įkaitais visą teatrą. Su žmonom, vaikais, užsieniečiais.

Reikalavimas (desperatiškas) nutraukti karą Čečėnijoj.

10–12 metų karo – be jokių rezultatų.

Desperatiškos tautos pastangos.

Tokios galėjo būti (ir buvo) lietuvių.

Putinas – seno kvailio (kaip visi carai) vietoje.

Spec. jėgos išjungė vandenį, vaidino potvynį etc.

Valdovai niekad neišsprendžia nė vienos problemos. Beprasmiškų aukų – šimtai ir tūkstančiai.

Kraujo ir mirties akivaizdoje pasaulis išlieka "demokratiškas".


Apie pinigus

Niekad neturėdavau pinigų. Paniškai bijodavau skolintis (o kartu skolindavau paskutinius). Kažin kokiu būdu atsirasdavo jų. Niekad nesinaudojau svetimais pinigais.

Tą patį man paliudijo R., į kurio balkoną prieš motinos mirtį bent 10 kartų snapu stuktelėjo... zylutė.

– Atšals, – pasakė R.

– Radijas pranešė, kad ne...

R. nuėjo į rūsį, žmona atbėgo verkdama: prieš 15 min. mirė motina.


Honorarai

1954 metais "Švyturyje" (žurnalas) R. paskelbė savo pirmąjį apsakymėlį. Už jį atėjo 74 rublių honoraras.

Pirko buliuką, vardu Buka.

Tas Buka užaugo ir maitino šeimą. Savotiškai. Kaip apveislintojas.

Kuris rašytojas dabar galėtų girtis taip gelbėjęs šeimą?


Spalio 27, sekmadienis

Kai parėjau namo, tamsioj krantinėj gavęs po akim didžiulį lelijinį "fonarą", kuris vis plėtėsi, o kraujas teškeno iš perkirsto antakio... Kraujo, žinoma, buvo daug.

Dar daugiau baimės.

Tik dabar supratau, kodėl varžybos tokiais atvejais nutraukiamos.

Kraujas užbrėžia ir visas ribas.

Gal šeštą ryto atlėkė ir greitoji. Mažytis daktariukas šaukė:

– Į ligoninę! Aš 42 metus čia dirbu. Mačiau šimtus sukapotų akių.

Gulėjau ramus kaip karalius.

Su akim ar be akių? – koks skirtumas man.

"Ispanijos krepšinį lietuvis perprato be žodžių", – perskaičiau ryte, atsivertęs "Lietuvos rytą", bet kuria jau akim – neatsimenu.

Rožės, žydinčios akyse. Bei lelijos, karaliau Saliamonai.

Žinau, kas dėjo, tik valties kol kas neturiu. Perplaukti į kitą Nemuno pusę.

Anuodu tebemeškerioja.

Apie tai, kad bet kokie kliedesiai kartais yra genialūs. Savo – kliedėjimu.

Pavyzdžiui, "mitiukų" daina:

        Keturios kojos katės.
        Už jos – ilga uodega.
        Bet liesti jos nepradėk, –
        Ji tau per maža, per maža.

V. Šinkariovo liudijimu, Maskvoje tai buvo nepralenkiama – modelis kitiems absurdams palyginti.


Moteris, pas kurią gyvenau

Jos tėvas buvo garsus advokatas. Po revoliucijos Kaune. Jai dabar 80. Turėjo sūnų ir dukrą: "Gerutį ir Meilutę".

Tai man buvo neįprasta. Sykį kreipiausi:

– Meile, taip ir taip!

– Kokia aš tau meilė?

Vos negavau per ausį. R. prisipažino panašiai.


Mitios (1984 metų judėjimas Rusijoje)

Iš karto prisipažįsta, kad yra pasišikę. Man regis, geras bruožas. Žinai, kas atėjo. Bent jau – ne kokie didžiavyriai.

Į vieną diskusiją ("Druskininkų poezijos rudeny") – apie ugnį. Ugnies tema.

Geriausiai tiktų Marinos Cvetajevos eilutės:

"Aš taip pat medis. Paskui mane nukirs, sudegins, ir būsiu – ugnis".


Šibailos

Mano burna darosi apipelijus... Studentų bendrabuty (Tauro g. 6) taip sakydavo Pupinykas.

Vos pabunda, spjaudo į kriauklę:

– Kas čia, velnias, yra, visa burna vieni pelėsiai?

Tą patį pakartojo vienas Šibaila. Apie 50 metų, iš Nedzingės. Čia visi keisti.

Šitas – liaudies skulptorius, drožia dideliausius dievus.

Ženotas, pinigų neturi, vėjais paleidžia. Uošvienė sykį begailėdama davė 200 – vieną banknotą.

Šibaila perplėšė ir – žiūri. Žmona nė šiukšt. Pakenčia.

Kai visai kriukis, Šibaila eina ant vieškelio. Gula skersas ir – tikrina žmonių sąžinę. Pervažiuos ar ne...

Visi aplenkia, tik Onutė – ne. Sykį naktį – su šviesom – stabt! Atpažino, priėjo, tikrina pulsą, kelia ir klausia:

– Vyteli, kas tau yra?

Šibaila bemat suvaidino iš mirusių prisikėlusį, pakšt – pabučiavo Onutę ir patraukė tolyn per šabakštynus, kurių čia apstu.

R. užsakė padaryti jam "dievą", t. y. iškalt medžio skulptūrą. Nėr, nėr!

Vienąnakt prie Latežerio vidury nakties pasibeldžia ir pastato prie slenksčio – dievą medinį, dideliausią!

Pinigų – nė iš tolo.

– Duok išgert.

Ir eina savo keliais. Surengė parodą Švedijoj. V. S. sako:

– Reikia išleisti A. Kalanavičiaus "Progiesmius" su Šibailos darbų nuotraukomis. Būtų geriausia knyga.

Moteris –

jauna, vardu Saskija. Man sunku priprasti prie jos ir jos vardo. Vienintelė asociacija – iš Rubenso: "Su Saskija ant kelių..."

Tuo tarpu jai tas nė motais.

Daugiau gyvų, putliom lūpom Saskijų nesutiksiu savo gyvenime?


Asmuo (asmė?) išblunka

Ar atvirkščiai? Esmė išlieka, individualybė – dingsta.

A. Ž., kuris į senatvę man rašydavo, jog moteris atsimena tik taip:

daugybė kojyčių, krūtų, užpakaliukų...

Kas kam priklauso? Dievai žino. Lyg būtų svarbu. Seksas – kartais labai individualus, kartais anonimiškas.

Stasė, pas kurią eidavo po keletą mano kolegų ir – visi vienodai ją šlovindavo.

Kas buvo toji Stasė?

Kaip Monika – iš vieno poeto jaunystės eilių.

– Neklauskit meilės vardo! – teisus buvo dainavęs.


Šiek tiek politikos

Esu užsiminęs apie čečėnų užblokuotą rusų teatrą Maskvoje. Įkaitų buvę apie 800. Pasaulis nustėręs laukė...

Tuotarp – rusai išjungė vandenį ir... paleido paralyžiuojančias dujas. Nepaisydami nei savų, nei svetimų.

Sakiau, kad Putinas elgsis necivilizuotai. Amerika Rusijai visad atriša rankas ir leidžia pačius purviniausius metodus.

Kiek ten žuvo, kiek sužalota nekaltų žmonių, – pasaulis niekad nesužinos.

Žuvusių čečėnų giminės tereikalavo nutraukti dešimtį metų trunkantį beviltišką karą jų krašte.

Pasauliui į tai nusispjaut.

Visa Vakarų civilizacija traukiasi kaip žaislinis kiškutis.


Dovanos už senovės persų poeziją

Ir tiktai vieną kartą, kai taisinėjau O. Chajamą, ir mano žmona vietoj mano dešinės akies matė tamsiai mėlyną bei raudoną "Jusufo rožę", – trumpam susidūrė mūs akys.

Begalė siaubo švito iš ten. Žmogus su persiška rože vietoj akies! Be to, juodas dvigubas raištis ant smilkinio.

Korsaras. Ne Juodosios, o Raudonosios jūros. Čigonų baronas.

Labai gerai atsimenu –

ką šaukiau, kraujui kliokiant iš dešinės ausies...

– Atleidžiu tau, niekše! Turėsi nupirkti man sidabrinius marškinius Paryžiuj!


Spalio 28, pirmadienis

Dėl to, kas įvyko Maskvoj.

Rytuose žmonės mano, kad Dievas svarbiau nei gyvenimas.

Vakaruose – gyvenimas.

Kas neturi gyvenimo, tas turi Dievą.

Didžiausias karas pasaulyje – dėl dangaus, o ne dėl žemės.


Spalio 29, antradienis

...tebesitęsia kovos dėl marksistinės valstybės sukūrimo Filipinų salyne.

Rinkimų dainos:

        Ar esi dar, Vytai, gyvas,
        Ar kalbiesi su sliekais?
        Aš jau moku žaisti šaškėm,
        Tu dar šachmatų laikais...

(aut. Šerėnas?)

Atsidūsėjimai:

        Ir už visą šitą vargą,
        Ir už visą šitą – štai:
        Jau pasenę ir suvargę
        Vėlų vakarą daiktai.

Spalio 30, trečiadienis

Daiktai: be abejo, niekingi.

Ferma, kur tėvas varė gert į Snaigyną 120 veršiukų. Rėkdami, abu iš anksto girti. Su Vincuku.

Visa tai sukyla mano galvoje.

Per Vėlines –

pagalvojau, jog bent trejetą sykių buvau pakliuvęs į baisias avarijas. Kojos, galva, akys... Kaip išlikau sveikas, apysveikis? Koks motoras dar varo mane Visų mirusiųjų dienomis?


Lapkričio 4, pirmadienis

Jeigu žmogus – cinikas, tai tikriausiai daug išmano apie dalyką (iš profesionalios pusės). Mato tamsiąją reikalo pusę, be to, suvokia, kad greitai mirs.

Jam nesuprantama, kuo džiaugiausi jaunas.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 28 iš 28 
14:25:47 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba