ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-02-12 nr. 736

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (7) • MARIUS RAUBA. Žmogus T (18) • MYKOLAS SLUCKIS. Mėnuo su Kaziu Boruta (1) • RASA DRAZDAUSKIENĖ. Tapatybė: tarpininkasSu kino režisieriumi WERNERIU HERZOGU kalbasi Gintis Grūbė. Pėsčiasis kine ir svajonėseGINTARAS BERESNEVIČIUS. Ekstremalios būklės baltų tradicijoje (I) (2) • SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardųPAUL ÉLUARD. PoezijaRIČARDAS ŠILEIKA. Protokolas (1) • Ričardo Šileikos. DIDELĖ PADĖKARita Pauliukaitienė. Mums rašoŠiemet premijuoti pasiūlytų knygų sąrašasSkelbimas (87) • JUSTINAS KUBILIUS. Properšos (5) • SIGITAS PARULSKIS. Persekiojantys reiškiniai (32) • Su kelių inžinieriumi JUOZU DANKEVIČIUMI kalbasi Juozas Šorys. Perkūnijos lauko molžemisVALDAS KILPYS. Kultūra: prabangos prekė ar FMCG?LIUDVIKAS OŠKINIS. Seksualus receptas. Juoda karpaJONAS ŽEMKALNIS. UkrainiadaANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XXIX)L A I Š K A I (185) •

Properšos

Estetizuojančios sąmonės etiudai. Gyvybės poetika (2)

JUSTINAS KUBILIUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Eikantas Pakalka. Žiema. 2000

Kadaise, kai kalte buvo kalama materijos pirmumo idėja, mėginau suformuluoti sau tezę, kuri padėtų sąmonei išsivaduoti iš tos žeminančios materijos nelaisvės ar bent jau suteiktų jai "lygias teises": materija yra dvasinga, dvasia – materiali. Bent jau antroji šio teiginio dalis neturėtų kelti didesnių abejonių, mat turima omeny tik tai, kad dvasia "kalba" per materiją – mintys, operuojančios pasaulio vaizdiniu ir jo formomis, meno kūrinių erdviškumas ir daiktiškumas, muzikos laikiškumas ir t. t. Kiek kitu aspektu ir daug skaidriau apie tai yra kalbėjęs prancūzų filosofas Henri Bergsonas: "Sąmonė iš esmės yra laisva; ji yra pati laisvė, bet negali pereiti per materiją neatsiremdama į ją, neprisitaikydama prie jos; šis prisitaikymas ir yra tai, kas vadinama intelektualumu; ir intelektas, atsigręžęs į veikiančią, t. y. laisvą, sąmonę, natūraliai įspraudžia ją į rėmus, kuriuose yra įpratęs matyti materiją. Vadinasi, jis visada matys laisvę būtinybės pavidalu; todėl jis visada nepaisys tos naujovės arba kūrybos dalies, kuri būdinga laisvam veiksmui, visada pakeis veiksmą dirbtine, apytikre imitacija, gauta jungiant seną su senu, tokį patį su tokiu pačiu".

Tačiau pirmoji manojo teiginio dalis kelia rimtų problemų: argi tai reikštų, kad materijos prigimtis yra dvasinė, kad joje slypi kūrybinės galios, galiausiai – kad pati materija "provokuoja" idealybę, tarkim, gyvybės pavidalu?

Tik tiek šiuokart galiu pasakyti, kad, mąstant tokia linkme, taip žiūrint, sakykim, į meno kūrinio prigimtį, galiausiai – į sąmonės ir gyvybės genezę, išnyksta daug "dualistinių" užtvarų ir duobių. Ir pats "dvasingumas" (taip pastaruoju metu mūsų suabsoliutintas ir išvalytas, be kokių nors materijos apnašų) nebeatrodo toks tuščias ir pretenzingas.

Todėl, prisipažinsiu, kone šoką sukėlė H. Bergsono "Kūrybinė evoliucija", parašyta XX a. pradžioje, tik dabar išversta į lietuvių kalbą ir 2004 m. išleista "Margų raštų" leidyklos. Ką gi, tenka tik apgailestauti, kad šių įžvalgų tokia pasaulio mąstymo ir regos linkme masyvas visavertiškai nefunkcionavo mūsų kultūroje: netgi specialistai pasitenkindavo priklijavę šiam mąstytojui intuityvisto etiketę – atseit nieko rimto, tik pervertino intuicijos galias, ir tiek... Ir baigiamajame A. Andrijausko straipsnyje jaučiamas kažkoks atsainumas, – rašoma lyg netikint, lyg iš pareigos.

Ir ne atskiri teiginiai "Kūrybinėje evoliucijoje", ko gero, svarbiausi (jie gali būti ir senstelėję), bet pati laisvo mąstymo dvasia ir polėkis, beje, itin mėgstamas terminas filosofui aptariant gyvybės, kartu ir sąmonės, genezę. Žinoma, yra esminis skirtumas žvelgti į pasaulio, gyvybės, žmogaus ir sąmonės evoliuciją kaip į kūrybą, o ne kaip į prisitaikymą. Esminė tuomet tampa ne būtinybės, o laisvės sąvoka, gyvybingumas – esminiu dvasios atributu.

Nesiekdamas atskleisti sisteminių H. Bergsono filosofavimo prielaidų, o tik ieškodamas vidinio nuoseklumo, pacituosiu keletą teiginių ir įžvalgų:

"Gyvybės polėkį, apie kurį kalbame, apskritai sudaro poreikis kurti. Jis negali kurti besąlygiškai, nes susiduria su materija, tai yra su jo paties judėjimui priešingu judėjimu. Bet jis pasigauna šią materiją, kuri yra pati būtinybė, ir stengiasi į ją įdiegti kiek įmanoma didesnį kiekį neapibrėžtumo ir laisvės" (p. 274).

"Kuo toliau ji [filosofija – J. K.] pažengia atlikdama šį [sąmonės analizės – J. K.] darbą, tuo labiau pastebi, kad intuicija yra pati dvasia ir tam tikra prasme pati gyvybė: intelektas išsiskiria iš intuicijos vykstant procesui, panašiam į tą, kuris pagimdo materiją" (p. 293).

"Visa gyvybė nuo pat pirmojo impulso, kuris paleido ją į pasaulį, iškils prieš ją [filosofiją – J. K.] kaip kylanti banga, kuriai priešpriešiais veikia besileidžiantis materijos judėjimas. Didesnėje savo paviršiaus dalyje, įvairiuose aukščiuose šis [gyvybės – J. K.] srautas materijos yra paverstas vietoje besisukančiu sūkuriu. Tik viename vieninteliame taške jis teka laisvai, drauge nusinešdamas kliūtį, kuri apsunkina jo tėkmę, bet jo nesustabdo. Šiame taške yra žmonija; tai ir sudaro mūsų privilegijuotą padėtį. Kita vertus, ta kylanti banga yra sąmonė, ji aprėpia nesuskaičiuojamas galimybes, kurios prasiskverbia viena į kitą [...] (p. 295).

Ir kone svarbiausia: "Tai reiškia, kad pažinimo teorija ir gyvybės teorija mums atrodo neatskiriamos viena nuo kitos" (p. 11).

Kartu su H. Bergsonu žengus kelis žingsnius gyvybės-sąmonės-intuicijos link, drąsiau darosi formuluoti ir savąją mintį (nors tuoj pat girdžiu semiotikų ir hermeneutikų piktą murmesį): gyvybė yra izomorfiška prasmei, ir atvirkščiai. Neabejotina – prasmė kyla iš to, kas jau yra. Be to, ji atsiranda ne iš kontekstų ar tekstų, ji kyla iš pasaulio, tikriau – iš gyvuojančio pasaulio, t. y. gyvenimo. Šiuokart nustatyti, kas pirmesnis – tekstas ar pasaulis (ar kultūra kuria tekstus, ar tekstai – kultūrą), – užsiėmimas bergždžias: mes niekada nepasieksime pradžios – visa gyvuoja kartu.

Vis dėlto manau: kad prasmė apskritai kiltų, kad "atgytų", nebeužtenka to, kas yra. Reikia impulso, kuris atgaivintų, to paprasto dalyko, vadinamo kūryba ar kūrybingumu, racionaliai nebepaaiškinamo, intuityvaus. Ir H. Bergsonas sako: "Jei pasaulyje nėra nieko netikėta, jokios išmonės ir jokios kūrybos, laikas irgi pasidaro nereikalingas". Tuomet pasaulį regime sustingusį, t. y. negyvą, vadinasi – be prasmės, "nebylų". Kadangi tik tai, kas gyva, gali keisti ir keistis, o svarbiausia – laisvai keisti ir keistis, gyvybė laikytina pirminiu prasmės šaltiniu, t. y. sąmonės ir dvasios šaltiniu. Kita vertus, kūryba neatsiejama nuo intuicijos, kuri, anot filosofo, "yra pati dvasia ir tam tikra prasme pati gyvybė". Čia būtų galima sustoti, nes ryškėja funkcinė gyvybės-prasmės-kūrybos tapatybė, kitaip sakant, izomorfiškumas, nesuprastinas kaip viena ant kitos uždedamos matricos, bet kaip nefunkcionuojančios viena be kitos būties apraiškos: kiekviename gyvybės judesyje įžvelgtinas laisvas kūrybinis impulsas (antraip ir pati gyvybė liktų tik sustingusi sankaupa); kiekviena prasmė iškyla tik atgydama, atsiremdama į gyvybę, suteikiančią jai vertę.

Ir žmogiškosios vertybės, ko gero, vis dėlto tvirčiau atsiremia į gyvybinį instinktą, o ne į kultūrą (gal geriau čia sakyti – į konvenciją), nes intelektas, išprotavimas, logika kažkokiu keistu būdu tuoj praranda tą prasmės "klampumą", kurį suteikia gyvybė. Manau, nėra atsitiktina, kad dvasios metaforos taip apsukusios "materiją": dvasinė šiluma, nuoširdumas, natūralumas (paprastumas), gyvas jausmas ir t. t. Visuotiniau žvelgiant, visa poezija iš esmės yra didžiulė gyvybės metafora. (Kita vertus, koks stiprus gyvybės srautas J. S. Bacho fugose. Apskritai muzika, suteikdama prasmę laikui ir gyvybę erdvei, dovanoja mums išgyvenimą, t. y. gyvąją trukmę.)

Taigi poezija – kaip gyvybės metafora, ir gyvybės poetika – kaip meninis pasaulio prasmių generavimas, properša žmogiškojon prigimtin.

Nėra abejonės, kad iškiliausios lietuvių poezijos valandos yra tiesiogiai susijusios su dvasios gyvastingumo proveržiais, su laisvos ir gyvos sąmonės šuorais, gyvybės – kaip prasmės – manifestacijomis. Kaip lėtai, nesulaikomai ir kartu saugiai šis dvasingos gyvybės srautas teka K.Donelaičio "Metuose", kokios įtampos ir intensyvumo jis pasiekia Strazdelio "Giesmėse svietiškose ir šventose", kol pagaliau užplūsta lyrinėmis bangomis vyskupo A.Baranausko kūryboje. Neįmanoma neatsekti gyvybės ritmų Maironio "Išsisupus plačiai vakarų vilnimis" ar "Ežero skaisčios bangos liūliavo / Žaliu smaragdu".

Ar vien socialinis klausimas, kad didieji mūsų poetai buvo dvasininkai? Ar tai – intuityvus dvasingumas, būdingas jiems visiems, – neatvėrė kelių gyvybės poetiniam proveržiui, jei dvasią ir giliausią jos apraišką intuiciją suvoksime pulsuojančią iš tikrojo gyvybės šaltinio, t. y. laisvės.

Tarsi Strazdelio gyvybės giesmės tęsiamas aidas – S. Gedos poema "Strazdas" ir jos poetika. "26 rudens ir vasaros giesmėse" poetas išdrįsta nusileisti į tokias gelmes, kur gyvybė ir dvasia iš tikrųjų tapačios, o intuicijos – svaiginančios. Apskritai "Giesmėse" laikas toks gilus ir "senas", o erdvė kartais regisi tokia pirmykštė, kad jauti čia pulsuojant tarsi kokį gyvybės-sąmonės gemalą, jautiesi sutrikęs ir neturintis "instrumentų" savo pojūčiams racionalizuoti. Kodėl patenkame į tokią psichologinę būseną, manau, gana taikliai paaiškina šis H. Bergsono teiginys: "Iš tikrųjų žmonijos, kurios dalis mes esame, intuicija beveik visiškai yra paaukota intelektui. Atrodo, jog tam, kad įveiktų materiją ir vėl atkovotų save, sąmonė turėjo išeikvoti geriausias jėgas. [...] Vis dėlto intuicija taip pat gyvuoja, nors ir neaiškiu ar nevientisu pavidalu. Tai kone užgesęs žibintas, kuris sušvinta tik tada, kai užkliudomas gyvybinis interesas. Jis apšviečia mūsų asmenybę, mūsų laisvę, mūsų vietą visoje gamtoje, mūsų kilmę ir turbūt mūsų paskirtį silpna mirksinčia šviesa, vis dėlto perskrodžiančia nakties tamsą, kurioje mus palieka intelektas" (p. 293).

Intelektualioje poezijoje dažnai matome judesį priešinga kryptimi: iš tamsios gyvybės gelmės – skaidrios proto šviesos link, iš gyvos, tačiau neracionalizuotos laiko tėkmės – į erdviškai, t. y. daiktiškai, suvokiamą pasaulį, kuris iš esmės yra tik brėžinys ekrane. Iš tikrųjų – "juo labiau intelektualėja sąmonė, tuo erdviškesnė darosi materija". Pažvelkime į A. Maldonio "Pabudimą iš miego" – iš "klampios" nuojautų ir instinkto gelmės grįžtančios sąmonės vaizdinys:


Kiek sniego prisnigo,
Pripustė, prišalo.
Kaip gūdžiai prieš aušrą
Šaligatvį valo.
Po sapno košmaro
Širdin įsibrauna
Alpinantis garsas.
Taip koją nupjauna.
Taip atveria žaizdą.
Taip kraujas ištrykšta.
Taip laužomi kaulai
Trupėdami girgžda.
Pusiaumiegės naktys
Ir sambrėškos balkšvos.
Iš sapno – vėl sapnas.
Iš balso – vėl balsas.
O niekad nejusi,
Kaip mąžta tos erdvės,
Kur viltys ir siaubas
Kaip žiežirbos perdegs.
Kur mintį užgožia,
Kur atmintį slepia
Nežinomi žodžiai,
Prie lūpų prikepę.

Dilgsintis – lyg tvinksniai – ritmas, pamažu įsiūbuojantis atbundančios sąmonės vaizdinių švytuoklę. Sąmonė intuityviai bunda kartu su itin pažeidžiama savo dvyne – gyvybe. Jau, regis, užlies šviesa, tačiau: "Taip laužomi kaulai / Trupėdami girgžda". Vėl atkrytis, tarsi didesniu mastu pakartojantis gyvybės ritmiką, vėl užsiveriantis pasaulis, sprūdis gilyn, tačiau ir nauja pastangos galimybė: "Iš sapno – vėl sapnas. / Iš balso – vėl balsas"...

Trečiajame posme, kurio čia necituoju iš taupumo, – vėl pusiau sąmoningas, bet atkaklus gyvybės geismo siekis: "Savęs neapleisti / Ir visko netekti?" Vis dėlto šviesėjanti sąmonė ir vėl gyvybės tarsi užrakinama instinkte: "Nesuprasto žingsnio / Nežinomas geismas", nors ir ryškėja laisvo dvasios judėjimo perspektyva. Eilėraštis – lyg gyvybės-sąmonės pulsaras, kurio prasmė ir būtų proveržis dvasios švieson, properša nuskaidrėjusion intuicijos gelmėn, kas iš tikrųjų yra tas pats.

Tačiau intuicijos ir dvasios pralaimėjimas neišvengiamas, sąmonės tolydumas įskyla – pertrūkis. Ir pabundama. Ryšys nutrauktas, mes jau racionaliai sutvarkytoje erdvėje be gelmės:


O suverstą sniegą
Jau užmiestin veža.
Nuo stogo lašai
Su atolydžiu laša.

Tačiau kažkoks itin svarbus prisiminimas ar jo atošvaista, kažkokia intuicijos atplaiša vis dėlto pasiekia mus ir iš anos gelmės: "Patamsy pritvinksta, / Patamsy nukrinta / Į gatvę nugremžtą, / Į sniegą sumintą".

Negeras jausmas, kad svarbiausia liko ten, tame dvasios-gyvybės ir intelekto (loginės sąmonės) pertrūkyje, tame, kas negrįžtamai prarasta. Ar ši sąmonės drama ir būtų ta jėga, kuri išskelia žmogiškosios egzistencijos prasmę, – tai kaina, kuri sumokėta už idealybę, t. y. gebėjimą mąstyti. Juo labiau racionalės pasaulis, tuo labiau menks mūsų intuicijos galios. "Iš to, – anot H. Bergsono, – taip pat išplaukia, kad mūsų mintis savo grynai logine forma yra nepajėgi atskleisti tikrąją gyvybės prigimtį, gilią evoliucijos vyksmo reikšmę".

Suprantama, vienas eilėraštis prarėžia tik mažytį plyšelį ten, kur švysteli gyva pradžia, intuityvi idealybės ir materijos jungtis. Tačiau ir vienas jis pajėgus reprezentuoti bendrąjį prasmės generavimo principą, kurį čia pavadinome gyvybės poetika.

Ar formon, ar turinin žvelgsi, – organiškiausią pavidalą, regis, gyvybės poetika yra įgijusi Just. Marcinkevičiaus kūryboje. Gyvybė, – ir pirmiausia, žinoma, dvasios gyvybė, taip sunkiai persmelkianti inertišką materiją ir intelekto sukaustytą gyvenimo vaizdinį, – yra jau ne tema, o visą poetiką generuojanti būsena, nuolatinis klįusimas ir įsiklausymas, lyrinio išgyvenimo dialektika: "Esi pakeltas, kaip taurė prie lūpų. / Ir gėrimas esi, ir tas, kurs geria, / neatsiplėšdamas". Ir dvasios, ir minties judesys čia dažniausiai – nuo šalto, negyva intelekto šviesa sukaustyto pasaulio vaizdinio gyvybės gerumo ir gamtos link. Priešingai nei intelektualiojoje poezijoje, Just. Marcinkevičiaus gyvybės gelmė – šviesi ir skaidri, tačiau, kaip ir kiekviena gelmė, dramatiška: "O, šviesa, šaukianti be atsako: gyvybė" arba "Virpa drąsa gyventi. / Daugiau žiburių nėra".

Dvasingas gyvybės impulsas poeto kūryboje ne tik struktūruoja pasaulio vaizdinį, bet ir prasismelkia į patį lyrinį vyksmą, ritmiką, intonacijas, galiausiai nusileidžia į kalbos gelmę, kuri atveria savo istoriją, emocinę atmintį, tapatybę su dvasios prigimtimi. Atskleisti šioms dvasios materialumo ir materijos dvasingumo sąsajoms ir sąveikoms Just. Marcinkevičiaus kūryboje reikėtų ištiso veikalo – ir sušvistų gyvybės-formos-prasmės jungtis.

Pasikliaudamas skaitytojo intuicija, pacituosiu Just. Marcinkevičiaus eilėraštį iš rinkinio "Už gyvus ir mirusius". Nors eilėraštyje visa galia dar nesušvinta skaidri gyvybės-prasmės gelmė, vis dėlto jau ryškėja proveržio galimybė, tas darbas, kurį atlieka gyvastinga dvasia:


Lyg visiškai negyveni – taip gera.

Tiktai toliau, tik nuo savęs toliau:
šviesi tyla, teisybės vabalėlis.

Gamtos auksiniai žingsniai – kaip šokėja
per sielą eina. Šimtasparnis dievas
tas vaikas, kur gyvybės upėj maudos.

Pasaulio lūpose dainos pradžia.
Bet nežinai, kodėl turi ją tęsti,
ką reiškia vakaro šešėlių šėlsmas,
grasios garsų griūties gaudus augimas?


Laukimas. Ir laukinis godulys.
Gyvenimo bučiuojamas į lūpas,
nesupranti, kad būsi jo išduotas
ir kad saldi vienovė su viskuo –
atlyginimas už gyvybės darbą.

Suprantama, gyvybė (ir dvasios gyvybė, kuriai itin būdinga intuicija) visada savąja laisve įžeidžia intelektą, siekiantį griežtos tvarkos, suskirstymo ir nuoseklumo. Šiaip jau mokslinis pasaulėvaizdis neturi ką veikti su laisve. Intelektas, galima sakyti, nepakenčia tekėjimo, trukmės, nes ji gyva ir nepagaunama logikos pinklėmis.

Trečiajame etiude "Kova su vėju, ežeru ir laiku" mėginsiu aprašyti tą gyvybės poetikos ir intelektualiosios poezijos ginčą, kylantį iš intuicijos ir intelekto priešpriešos.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


30278. d2005-02-16 02:07
O baba!!!!!!!!!!!

30279. dalgis2005-02-16 02:14
nezinau kiek reikia ikalti, kad sis textas skaitytusi.

30310. po palme2005-02-16 22:23
o juk daug musu cia gimusiu gincu yra apie ta dvasios materialuma ir materijos dvasinguma. Niekad net i galva neatejo, kad gyvenimas kyla is gyvybes.

30466. Tomas :-) 2005-02-20 20:49
Cia man yra juokinga skaityti ka jus rasote. Ar jus nors turite nors maziausia numanyma, kas dabar dedasi Cecenijoje? Pazystu vaikina, kurio motina, seseri, 2 brolius nuzude Rusijos (Imperijos!2005m!) kariai, o tevas yra koncentracijoslageryje. Jis dabar renka pinigus, nelabais legaliais budais. Ka jus galite pasakyti? Nieko - tylite, kapir tyli ir visa Lietuva... Gaila, kai kiekvienas is musu nebeturi ne kruopelytes uzuojautos... geda... Galeciau parasuti simtus straipsniu, teko buti Rusijoje, bet garantuoju, kad jie jusu neikveps... Jus net neskaitysite... Sizifo darbas, bet kam to reikia?

30530. Neringa2005-02-21 18:32
Kazkaip jauti, kad kazkas slepiasi po tom raidem. Bet neiseina.Apciuopti. Paslepta. Zinoma, gyvenimo patirtis, issilavinimas savaime mestelna moksliska potepi. Bet ko perdaug - tas nesveika. Paprastume slypi menas. Padekite apciuopti, pajausti. Truksta. Tikrumo.

Rodoma versija 28 iš 28 
14:25:44 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba