ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-02-12 nr. 736

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (7) • MARIUS RAUBA. Žmogus T (18) • MYKOLAS SLUCKIS. Mėnuo su Kaziu Boruta (1) • RASA DRAZDAUSKIENĖ. Tapatybė: tarpininkasSu kino režisieriumi WERNERIU HERZOGU kalbasi Gintis Grūbė. Pėsčiasis kine ir svajonėseGINTARAS BERESNEVIČIUS. Ekstremalios būklės baltų tradicijoje (I) (2) • SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardųPAUL ÉLUARD. PoezijaRIČARDAS ŠILEIKA. Protokolas (1) • Ričardo Šileikos. DIDELĖ PADĖKARita Pauliukaitienė. Mums rašoŠiemet premijuoti pasiūlytų knygų sąrašasSkelbimas (87) • JUSTINAS KUBILIUS. Properšos (5) • SIGITAS PARULSKIS. Persekiojantys reiškiniai (32) • Su kelių inžinieriumi JUOZU DANKEVIČIUMI kalbasi Juozas Šorys. Perkūnijos lauko molžemisVALDAS KILPYS. Kultūra: prabangos prekė ar FMCG?LIUDVIKAS OŠKINIS. Seksualus receptas. Juoda karpaJONAS ŽEMKALNIS. UkrainiadaANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XXIX)L A I Š K A I (185) •

Žmogus T

MARIUS RAUBA

[skaityti komentarus]

iliustracija
Jim Dine. Vienuolikos dalių autoportretas. 1965

Jis yra gyvenęs sovietmečiu: profesinė technikos mokykla, patvirkusios audėjos, pirmasis kursas žinant, kad po poros mėnesių dvejiems metams pašauks Tėvynė. Po kelerių metų Tėvynė įgavo kitą prasmę, žmogus T budėjo prie gatvėse deginamų laužų, grįždavo paryčiui į šiltas studenčių lovas, keldavosi priešpiet, kai studentės čirškindavo bulves, jos prašydavo, kad žmogus T parneštų kefyro, o jis išeidavo ir negrįždavo, išeidavo ir negrįždavo, kol vienąkart grįžo, o kitąkart nebeišėjo. Nežinia, ar jis būtų komunistų partijos narys, jei santvarka nebūtų pasikeitusi – dabar jis beveik konservatorius, beveik budistas, beveik šeimos galva. Galima spėti, kad žodžiai "konservatorius" ir "budistas" atspindi žmogaus T vidinį "aš", na, o žodis "beveik", čia jau spėti nebereikia, tikrai priklauso sovietmečiui, yra jo reliktas, toks didžiulis metalinis rublis, grandine pritvirtintas prie žmogaus T kojos. Ne tik žmogaus T. Labai apgraibom galime numanyti – kad ir kaip ten būtų, jo vidinis "aš" vis vien būtų prasimušęs į paviršių, o sovietinė realybė neabejotinai būtų jį švelniai (arba ne) aplamdžiusi, t. y. nukreipusi pageidautina linkme.

Jokiu būdu negalima teigti, kad žmogus T sąmoningai kovojo už savo ir tautos laisvę. Ne. Jis buvo jaunas ir to pakako. Istorija pakišo žmogui T dainuojančią revoliuciją ir jis dainavo, būtų pakišusi verkiančią – būtų verkęs. Revoliucija – gašliausia iš moterų, blyškų veidą slepiantis gaivalas, kurio pagundoms neatsispirsi. Kūrėjo paspęsti spąstai nykiame istorijos bendrabutyje, be langų, be sienų, tik girgždanti geležinė lova, po ja dubuo kraujui ir juodos pėdkelnės gedulo kaspinui. O paskui juk – gyvenimas, keliai naujai gyvybei atverti, ir ji ateina, nelaukia, jai nesvarbu, kad niekas nežino, kaip su ja elgtis. Gyvybė kaip problema.

Kai revoliucija jau buvo "sutvarkyta", jos dulkintojai pasirodė besą nekrofilai – vienus lavonus prikėlė, kitiems nukapojo galvas. Idėjos seniai buvo nebegyvos, bet tik tuomet apie jų mirtį paskelbta viešai. Išrašytas mirties liudijimas. Giedant. O vaikystėje žmogui T buvo teigiama, kad idėjos yra, yra net jų pasaulis, sunkiai suvokiamas, bet dėl jo verta gyventi. Jis žinojo: gyvenimas yra kova – su savimi, bet už Idėją. Nė vienas iš taip teigusių negyveno pagal skelbiamą mokymą, bet kai kurie buvo juo įtikėję.

Paskui žmogus T krikštijo naujagimius, o kardinolai – naujai atgimusią valstybę. Taigi taip sutapo, kad tuo pat metu, kai žmogus T brendo kaip vyras, pamažu suvokdamas, kas yra ir kad apskritai yra atsakomybė, visuomenė, kurioje žmogus T gyveno, taip pat ieškojo savojo tapatumo.

Įdomu tai, kad šios paieškos klostėsi panašiai – po kelerių blaškymosi metų kažkur visuomenės papilvėje pasekmė sutiko priežastį, ir abi ėmė smagintis, t. y. pliaukšti ir aiškinti šiek tiek primirštus dalykus. Pavyzdžiui, visi lyg ir žinojo, kad nuo devynaukščio namo stogo numesta plyta kris žemyn. Bet jei plyta užkrisdavo ant vežimėlyje gulinčio vaiko, šis dėsningumas tapdavo nebe toks akivaizdus. Tam, kuriam parūpdavo, kodėl taip atsitiko, būdavo paaiškinama, kad "atsitiko, ir tiek" (TOKS GYVENIMAS), o jei ir tada interesantas nenurimdavo – sužinodavo, kad plyta turėjusi kilti aukštyn (TOKIA IDĖJA). Trumpiau tariant, buvo toks audringas plytų svaidymo metas, ir tik gerokai vėliau, kai buvo pakankamai pritraiškyta vaikų, katinų ir kitokio gyvio, pasekmė suriko priežasčiai: "Ei, liaukitės!" Tik niekas neatsakė, nes nebebuvo kam, čia panašiai kaip su naktiniu dangumi: žvaigždžių seniai nebėr, o šviesa dar sklinda. Bet nesvarbu, kad neatsakė, svarbu, kad maždaug tuo pat metu visuomenės nariams buvo pareikšta: nuo šiol žmogaus gyvenimas priklauso ne nuo visuomenės, o nuo jo paties. Taip visuomenė nusimetė atsakomybę ir tapo beveik vakarietiška, beveik pilietinė, beveik visuomenė.

Reikia pripažinti, kad daugybė žmonių to ir telaukė. Bet žmogus T ne iš karto perprato pasikeitusias sąlygas. Jam reikėjo šiek tiek laiko, nes iki tol jis tiesiog buvo – ne jis gyvenimą, o gyvenimas jį gyveno, savaime, be papildomų pastangų. Vieną vakarą žmogus T sėdėjo virtuvėje ir neturėdamas ką veikti spoksojo į koridoriuje kabantį veidrodį. Išvydo jame ateivį iš kosmoso. Žaliaakį kirminą. Būtybę, kurios iki tol nebuvo matęs. Net nenumanė, kad ji egzistuoja. Visai šalia. Nuo to laiko ir jis ėmė keistis – nesąmoningai, bet kryptingai. Pojūčiai kuteno protą, pasaulis susivirškino, pamažu įgavo tvarkos. Galbūt taip bręsta visi vyrai, galbūt (toks nekaltas išvarymas iš rojaus). Taigi žmogus T ėmė suprasti, kur kas prasideda ir kur baigiasi, bet ta jo suvokta tvarka buvo labiau teorinė. "Aš suprantu ir galiu paaiškinti", – kartais išdrįsdavo tarti. "Bet kas iš to? Kas iš to supratimo?" – paklauskime.

Nes žmogui T paprasčiausiai nepavykdavo suvaldyti savo veiksmų. Jam labiau sekėsi gyventi su pasekme, o ne su priežastimi. Labai jau neparanki sugyventinė ta priežastis. Be to, žmogus T truputį bijojo aiškių pažiūrų, savojo "aš" kaip tiesos, kurią atradęs nebegalėtų išsivaduoti (jaunystėje skaitė Camus). Viso to rezultatas – penki žmonės dviejų kambarių bute, kuklios pajamos ir poledinės žūklės meškerė – priežastis išeiti iš namų.

Dar kartą prisiminkime – žmogus T yra gyvenęs sovietmečiu. Jo mama buvo mokytoja, o tėvas – agronomas. Savo kaimelyje žmogus T privalėjo būti šiek tiek geresnis už kitus. Buvo ne prastesnis, bet iš tiesų – vidutiniokas. Dūkdavo per dienas su mechanizatorių atžalomis, mechanizatoriai trenkdavo namine, bet buvo tikri, tvirti, griežti vyrai. Baigęs mokyklą, žmogus T išvyko į didelį miestą. Kaip ir visi – mokytis. Niekada anksčiau miesto nebuvo matęs. Bet įsivaizdavo jį kaip aukštesnės prabos pasaulį.

Studijuodamas susidraugavo su tokiu tyliu vaikinuku. Tas buvo užaugęs Antakalnyje. Jei būtų augęs kaime, mechanizatorių sūnūs būtų jį vadinę durneliu. Durnelio vardas buvo D. Jis taip pat turėjo aukštesnės prabos pasaulio viziją. Gal dėl tos vizijos, prasidėjus revoliucijai, greitai suprato, kad filologija jam nelabai patinka. Ir ėmėsi politikos, ekonomikos, tarptautinių santykių. Tapo nebe toks tylus. Dėl tos aukštesnės prabos D visada labai stengėsi. Ir jam pasisekė – jis rado tai, ko norėjo. O žmogus T – ne. Galėtume prikišti jam, kad per mažai stengėsi, bet jis nemokėjo stengtis – perdėtas uolumas, pastangos tapti geresniam už kitus, geresniam, nei esi, jam nebuvo patrauklūs. Jam netgi atrodė, kad tai nenatūralu, o natūralumas žmogaus T mintyse kvailiausiai susipindavo su padorumu. Galbūt todėl – du kambariai. Galbūt todėl – kasdien į biblioteką. Galbūt todėl – specialistas, o ne direktorius ar pavaduotojas.

Nesunku atspėti, kad žmogus T ir jo draugas dabar gyvena skirtingose Lietuvose. Bet jų bičiulystė tvirta – išliko iki šiol. Kartais jie vienas kitam paskambina, o radę laiko susitinka išlenkti bokalo alaus. Pasikalba. Prisimena senus laikus. D geria vieną bokalą. Žmogus T – šešis. Jų pokalbiuose žmogus T atstovauja individui, o D kalba visuomenės vardu. Jis "beveik" įsitikinęs, kad geriau supranta "procesus" ir "poreikius". "Šūdas tie tavo procesai", – drebia tuomet žmogus T, ir tai simptomiška. Jis net pats pastebi, kad labai dažnai ėmė tarti šį žodį. Pernelyg dažnai. Ir kitus: "kvailiai", "suskiai", "asilas", "debilas" ir panašiai. Cukrus tapo nebesaldus. Tirpsta puodelyje kaip...

"Kiekvienas gauna tai, ko nusipelnė", – norėtų pasakyti D, bet nedrįsta. Ištaria tik: "Tavo nepasitenkinimas gyvenimu susijęs su menka alga". O žmogus T išgėręs drąsus: "Algos dydis priklauso nuo įžūlumo ir sugebėjimų laižyti subinę. Sociumas taip organizuotas". "Žmogau T, – tuomet atsako D, – iš pykčio burnoji, turėjai visas galimybes tobulėti. Galėjai susikurti sau tokią ateitį, kokią norėjai. Ir dabar gali, reikia tik nebijoti prisitaikyti prie realybės". "Nuo tos realybės man seniai paleido vidurius". – Nusvyra žmogaus T galva ant stalo.

Paskui miegas be sapnų, miegas atvėrus akis, ryte į darbą – vakare namo, ežerai be ledo – savaitgalis be džiaugsmo.

O visuomenė tampa vis atviresnė. Atviresnė iš tiesų. Štai D eina koja kojon su laiku, dar daugiau – jis eina jo priekyje, jo atvirumas iš didžiosios raidės, D – atviros visuomenės šauklys, naujųjų kelių strategas. Ryte mankšta, vakare – viskis ir jūros gėrybės. Važiuoja į kaimą, kalba diedukams, nors diedukai jo ir nesupranta. "Nebepataisomai sužlugdyta visuomenės dalis, bet dar dešimt metų ir jų nebeliks, šiandien kalbėsiu jaunimui, jis imlesnisę idėjoms", – mąsto, mindamas vietoje stovinčio dviračio pedalus. Jo namas apjuostas aukšta metaline tvora – kad teisingai suplanuotum visuomenės ateitį, privalai turėti šiek tiek vietos apmąstymams.

O žmogus T taip pat atviras, jis visada buvo atviras, bent fiziškai. Jis vaikšto gatvėmis, jis taip pat nebijo nuvažiuoti į kaimą, jam patinka pasikalbėti su bobutėmis ir net Europoje jam gražu. Bet kuo toliau, tuo mažiau žmogų T visa tai domina. Tolsta jis nuo žmonių, pasaulio, praeities ir ateities. Kaip kokia šiukšlė, atplyšusi nuo kosminio laivo, kuris dar šalia, visai šalia, rodos, ištiesk ranką ir pasieksi, bet ta ranka jau nebekyla. Taip ir skrenda žmogus T: kakta suraukta, mintys padrikos, galėtų pasvajoti, prisiminti ką nors gražaus, bet nebenori. O iš laivo vis kas nors iškiša galvą, numeta žmogui T kokį obuolį, informuoja apie naujausias tendencijas, įjungia televizorių. "Ar nenorėtum pasimylėt?" – paklausia. "Eikit jūs visi š..." – sumurma sau po nosim žmogus T.

Ir taip... ryte į darbą – vakare namo. Bet dar užšals tie ežerai – viliasi – dar užšals. Prisnigs ir į pakrantės gudobeles nutūps sniegenos. Kibs ešeriai ir kuojos. Vaikai išsitrauks plastmasines rogutes. "Dėde, ar pagavot ką nors?" – paklaus lėkdami pro šalį.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


30178. atminties defektai2005-02-14 10:58
sis zmogus jau kazkur buvo.......

30196. -2005-02-14 15:23
be tikslo toks tekstukas. ir dar nuobodus

30201. abejingas2005-02-14 16:15
Geras tekstas, kad ir be tikslo. :) Bet tikras.

30236. voke2005-02-15 11:54
yra dar šis žmogus tik D labiau matomas

30301. po palme2005-02-16 18:48
Labai geras, paprastais zodziais apie didelius dalykus. Mane visada tokie zavi, tarsi is ruko istraukti portretai, ivardinimai. Taip preparuot save nera lengva, bet autoriui pavyksta.

30323. neocermus :-) 2005-02-17 16:21
geras.ir su mintim..ir tikslas yra siame tekste.

30328. kalendorius2005-02-17 18:00
Primine Grigaicio "Keturi zingsniai nuo tobulybes", nepatingejau pasitikrinti ispudzio 2004 07 17. Nuobodus publicistinis rasymas, kai apibendrinimas yra be jokios individualybes spalvos. Priedo dar ir marazmatiska. Detales - netikros.

30330. Aguona2005-02-17 18:09
man patiko. tikrai geras.ir mintis gera, yra apie ka pagalvot.

30338. cuba2005-02-17 21:24
Aguonai siuo atveju labai tinka - kai jauna buvau, raudonais sijonais vilkejau, kai pasenau, pro savo akis islindau.

30340. siena :-) 2005-02-17 21:43
man patiko plytos priezastys ir pasekmes. geras straipsnis. taiklus. aciu.

30356. po palme :-) 2005-02-18 02:39
man kazkuo primena "Duobe" arba "kotlovan", uzmirsau autoriu.

30409. Rytas2005-02-18 18:07
Labai nuobodus.

30432. ava2005-02-19 11:39
Kas cia su tuo sovietmeciu? Labai jau daznas sis zodis pastaruoju metu... Gal cia naujas ikvepimo saltinis? O gal pigiausia ir lengviausiai perdirbama zaliava? O gal tiesiog paklausi preke? Siaip tekstukas - keistai iprasta anonimiskai tipisko pasaulio nuotrauka. Banali, bet reali situacija... Apie ka rasyt, jai ne apie tai, ka pats suvoki ir isgyveni?

30433. po palme augo platanas? :) :-) 2005-02-19 11:54
A.Platonov (Andrej Klimentov).

30441. 2 po palme nuo dedes2005-02-20 07:18
"Kotlovan",t.y."Duobe" parase Andrejus Platonovas.

30465. Tomas :-) 2005-02-20 20:48
Cia man yra juokinga skaityti ka jus rasote. Ar jus nors turite nors maziausia numanyma, kas dabar dedasi Cecenijoje? Pazystu vaikina, kurio motina, seseri, 2 brolius nuzude Rusijos (Imperijos!2005m!) kariai, o tevas yra koncentracijoslageryje. Jis dabar renka pinigus, nelabais legaliais budais. Ka jus galite pasakyti? Nieko - tylite, kapir tyli ir visa Lietuva... Gaila, kai kiekvienas is musu nebeturi ne kruopelytes uzuojautos... geda... Galeciau parasuti simtus straipsniu, teko buti Rusijoje, bet garantuoju, kad jie jusu neikveps... Jus net neskaitysite... Sizifo darbas, bet kam to reikia?

30535. po palme2005-02-21 23:04
dekui, kaip galejau uzmirsti, Platonovas.

30626. aha2005-02-23 13:26
Taip taip prie ko čia barščiai kai tokie reikalai virtuvėje.mano virtuvėje kievienam savo

Rodoma versija 28 iš 28 
14:25:41 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba