ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-08-14 nr. 712

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

SIGITAS PARULSKIS. Teta Viktorija, miegas ir kitos moterys (117) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Chaosas (52) • KASPARAS POCIUS. Vasara (Euro)Lietuvoje (8) • EUGENIJUS ALIŠANKA. Poezija (2) • YVETTE BIRO. Užeis tvanas... (1) • TOMAS KAVALIAUSKAS. Re: "Žuvę" (19) • SIGITAS GEDA. Vis toji Amerika (12) • AUKRISTĖ ŽAVELIŪTĖ. Vieno kambario pokalbiai (10) • JUSTINAS KUBILIUS. PalyginimaiVYGANTAS VAREIKIS. Artimųjų Rytų alternatyva (8) • JONAS TRINKŪNAS. Periklio mieste (43) • CHANOCH LEVIN. Pretekstas atkeršyti (1) • El (8) • Melampyrum – kupolinės žolės (3) • MICHAIL ZOŠČENKO. Baisus pasaulis (3) •

Melampyrum – kupolinės žolės

[skaityti komentarus]

Ankstyvajame geležies amžiuje keltai ir sodininkai gyveno visoje Europoje (be abejo, buvo ir daugiau visokiausių tautų bei genčių, bet jos buvo mažesnės, gyveno nedideliuose arealuose, pavyzdžiui: teutonai, velsiečiai, kimbrai, romėnai). Pirmieji labiau lokalizavosi vakarinėje ir centrinėje, antrieji – rytinėje žemyno dalyje. Nors šiaip, reikia pažymėti, griežtų ribų tarp jų teritorijų nebuvo, dažnai gyvendavo vieni šalia kitų. Esminis skirtumas buvo tas, kad keltai kūrėsi miškuose ir kalnuose ir vertėsi gyvulininkyste (augino karves, arklius, ožkas, taip pat – įsidėmėtina – naminius bebrus, iš kurių kailių gamindavosi savo klajokliškų palapinių stogus, o iš uodegų – vėzdus laukinėms uogoms raškyti), o sodininkai – pievose ir, savaime aišku, dirbo žemę, augino vaismedžius. Keltai nemėgo sodininkų. Sodininkai nekentė keltų. Aršaus priešiškumo tarp abiejų pusių nebuvo, nes anais palaimingais laikais žmonės dar neišmanė, kas yra smurtas, karai. Jokių drabužių nepripažinę, žiemą vasarą nuogi vaikščioję keltai pykdavo, kad žemdirbių išaugintos erškėtrožės, slyvos ir gudobelės subraižydavo jų zoomorfiniais raštais mėlynai išmargintą odą (ypač tuo pasižymėjo jų dvidešimt penkių centimetrų ūgio padermė – plikieji gaesatae – bent taip rašo Polibijas). Žemdirbiai niršdavo dėl miškų ir kalnų gyventojų išmindžiotų lysvių.

Viskas taip gal būtų ir tęsęsi iki mūsų dienų, jei istorijos arenoje nebūtų pasirodžiusios kupolinės žolės (melampyrum) – krūminės, pievinės, paprastosios. Tie nuožmūs pusiau parazitiniai augalai užaugo ant mėlynų keltų odų. Šie dėl to nepatirdavo neigiamo fizinio poveikio (na, gal tik tiek, kad kenkėjai per odos poras nusiurbdavo truputėlį maisto atsargų – juokingai nedidelėmis porcijomis, kaip mus kandantys uodai ar mašalai; taip pat braunantis brūzgynais kibdavo už šakų). Bet už tai jausdavo daugybę psichologinio, estetinio pobūdžio komplikacijų. Iš tiesų gana juokingai atrodydavo per ūksmingus ąžuolų miškus einantys kažkokiais geltonais ir mėlynais, violetiniais kuokštais aplipę nuogi vyrai, moterys, vaikai. Blogiausia, kad dėl apžolėjimo procesų keltai nebegalėjo auginti jokių gyvulių. Stambūs ir smulkūs galvijai imdavo godžiai ėsti ant žmonių augančias (tegul ir nelabai maistingas) žoles. Kartais surydavo net su vienu kitu savo savininku ar piemeniu. Aišku, tie išlikdavo gyvi, nes kokios karvės juos paskui atrajodavo, arkliai šiaip, pajutę svetimkūnius, pašalindavo iš savo nasrų. Bet moralės požiūriu suėstasis nebegalėdavo pažvelgti savo keturkojui turtui į akis. Jis jausdavosi paprastu šienu, pašaru, o ne visaverčiu nuosavybės turėtoju. Bebrininkystei trukdydavo kitos aplinkybės – šiuos graužikus auginę keltai nebegalėdavo panerti į vandenį ir iš ten ištraukti pasislėpusių kapliadančių – kupolės būdavo savotiški plūdurai. (Polibijas savo akimis regėjo Mozelio ir Senos upių paviršiuose beviltiškai besilaikančius buvusius bebrų šeimininkus, virtusius plaukiojančiomis salelėmis, šiekštais.) Sodininkai taip pat nukentėjo (t. y. apaugo) nuo kupolių. Lakios vaizduotės skaitytojas turbūt nesunkiai įsivaizduos tarp žydinčių obelų, raudonai prisirpusių pomidorų, sultingų žalių agurkų šmėžuojančius ryškiaspalvius krūmokšnius ir supras, kad tai visai ne vaikščiojantys augalai (tokių baisybių mūsų įvairialypiame pasaulyje, ačiū Dievui, dar neatsirado), o tie patys sodų prižiūrėtojai. Šie fiziškai ir psichologiškai jautėsi panašiai kaip keltai: sunkiau ne kūniškai, o psichologiškai. "Kaip mes galėsime auginti vaisius ir daržoves, jeigu patys esame kaip kokios žolės, tiksliau, piktžolės, – krimtosi žmonės. – Tai juk prieštarauja visiems gamtos dėsniams".

Taigi senosios Europos gyventojai nesugebėjo pasipriešinti biologiniam iššūkiui. Visas žemynas apaugo nedideliais spalvotais krūmeliais. Bet net jei keltai ir sodininkai būtų sugalvoję vešlias kupoles nusikarpyti geležinėmis žirklėmis (o kad protas būtų apšvietęs jų protus, jei būtų nesipykę, o susivieniję bendram – išlikimo tikslui!), galų gale nusidraskyti nagais, tai nebūtų išgelbėję jų nuo pražūties. Žolės sėjosi nežabotais kiekiais. Sėklos užplūdo sausumą, byrėjo medžių kamienais, nuo granito šlaitų ir smėlio kopų, plaukė srauniais upokšniais ir ramiai srūvančiomis upėmis. Žmonės ne tik apaugo žolynais, jie tiesiog paskendo smulkiuose grūdeliuose. Toje maišatyje buvo sunku atskirti keltą nuo sodininko. Visas pasaulis atrodė kaip viena didelė pieva.

Buvusias senąsias kultūras tepriminė atokiuose užutėkiuose įsikūrusios keltų augintinių – bebrų kolonijos. Jie perėmė ir šiokias tokias sodininkų tradicijas – augino vaismedžius, iš jų pindavo tankias gyvatvores, taip pat sodino burokus ir moliūgus. Iš bebrų genties kilęs Piras išgelbėjo visą žemyną (ką ten žemyną – Žemę, nes kupolės gviešėsi ir Afrikos bei Azijos, plaustais skverbėsi net į Ameriką bei Australiją). Mat Piro pėdos buvo labai plokščios bei plačios (be to, piktžoles ištrindavo išaugintais apvaliais vaisiais, šakniavaisiais) ir jis labai greitai – per kelias dienas – išmindžiojo visus parazitinių žolių atvašynus.


-vp-

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


20680. linlin :-) 2004-08-17 18:23
del info - gerai. bet del efekto galejo buti bent kokia nuotraukyte/paveiksliukas:) daugiau tokiu!

85220. miau :-) 2007-06-03 16:40
visai nieko tik nuobodu kai paveiksliuku nera

152249. halina :-( 2009-02-28 12:41
grina nesamone.... visai man ne i tema?.....

Rodoma versija 30 iš 31 
14:25:24 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba