Pretekstas atkeršyti

Prie operacinės durų sėdi žmogus. Priešais jį plaušine šluota plauna grindis kitas žmogus.

ŽMOGUS. Aš čia antrą dieną sėdžiu ir laukiu, kol išoperuos mano sunkiai sergantį sūnų! Gal tu pagaliau dingsi po velnių ir nusineši šitą smirdantį skudurą? (Žmogus su plaušine šluota sutrinka ir išnyksta. Duryse pasirodo registratūros tarnautojas.)

REGISTRATŪROS TARNAUTOJAS. O juk tai buvo pats vyriausiasis chirurgas profesorius Kalmanovičius...

ŽMOGUS (apstulbęs). O... kodėl jis ne ten, viduje?

REGISTRATŪROS TARNAUTOJAS. Profesorius Kalmanovičius prieš kiekvieną operaciją incognito plauna grindis, kad jį kas nors įžeistų. Ir tada jam atsiranda pretekstas atkeršyti. Jūs jį įžeidėte.

ŽMOGUS. Iš tikrųjų?! (Griebiasi už galvos.) Ak, ką aš padariau, ką padariau! Profesoriau Kalmanovičiau, atleiskit man! Dovanokit man, prašau, ir eikite gelbėti mano sūnaus! (Kalmanovičius nesutikdamas trauko pečiais.) Atsiprašau, profesoriau Kalmanovičiau, maldauju jūsų! (Puola ant kelių.) Atleiskit man! (Daužo galvą į grindis.) Išgelbėkit mano sūnų, profesoriau Kalmanovičiau! Išgelbėkit jį!

KALMANOVIČIUS (mirkteli, patenkintas trina rankas). Na, dabar jūs supratote, ką reiškia įžeisti profesorių Kalmanovičių?

ŽMOGUS (rauda). Taip, aš supratau! Atleiskit man! Iš kur aš galėjau žinoti!

KALMANOVIČIUS. Tai ne mano rūpestis! Išauklėtas žmogus turi elgtis taip, lyg visi aplink jį būtų profesoriai Kalmanovičiai! Kalmanovičiai, Kalmanovičiai ir dar kartą Kalmanovičiai! Galimas daiktas, ir jūsų katė – profesorius Kalmanovičius, o jūs nė neįtarėt!

ŽMOGUS. Taip, taip, mano katė – taip pat profesorius Kalmanovičius! Dovanokit man, tai daugiau nepasikartos! Aš pažadu, kad ateityje elgsiuosi taip, tarsi visi aplink mane...

KALMANOVIČIUS. Jūs atgailaujate dėl tokio savo elgesio?

ŽMOGUS. Atgailauju, atgailauju! (Bučiuoja Kalmanovičiui batus.)

KALMANOVIČIUS (pamokomai). Kalmanovičius – tai jums ne menkniekis!

ŽMOGUS. Ne menkniekis, ne menkniekis! Atsiprašau, mielasis, gerasis Kalmanovičiau!

KALMANOVIČIUS (staiga įniršdamas). O štai imsiu ir neatleisiu. Štai imsiu ir neisiu gelbėti jūsų sūnaus. Žinosit, kaip įžeidinėti profesorių Kalmanovičių!

ŽMOGUS. Ojė, ojė, kokią klaidą aš padariau, ojė, atleiskit man! Kaip aš galiu išpirkti savo kaltę?

KALMANOVIČIUS (likdamas nepaperkamas). Dabar visi žinos, kas yra tas Kalmanovičius! (Trina rankas, gaižiai šypsosi.) Su Kalmanovičium menki juokai!

ŽMOGUS (staiga pašoka, tarsi jį būtų įkandusi gyvatė, ir piktai pamėgdžioja). "Su Kalmanovičium menki juokai!"

KALMANOVIČIUS (nustebęs). Ką?!

ŽMOGUS. O tu ko norėjai, avigalvi? Kad aš prieš tave visą amžinybę plėšyčiausi? Aš šią akimirką pasiimu savo sunkiai sergantį sūnų ir važiuoju su juo į Portugaliją pas pasaulinio garso chirurgą. O tavęs aš nekenčiu! Tfiu! (Išeina.)

REGISTRATŪROS TARNAUTOJAS. Kalmanovičiau, aš juk perspėjau jus: taip negalima elgtis. Jūs jau dvidešimt metų plaunate grindis ir laukiate, kol jus kas nors įžeis, o paskui atsiprašys. Ir kiekvieną kartą viskas baigiasi tuo, kad spjauna jums į veidą ir išeina, o jūs kaip ir anksčiau liekate plauti grindų. Pasakykite, jūs dar neužmiršote, kaip daryti operacijas?

KALMANOVIČIUS. Nebeoperuosiu. Plausiu grindis. Vieną dieną visi atsiprašys, visi puls ant kelių, visas pasaulis, ir vieningu choru suvapės: "Oi, Kalmanovičiau, Kalmanovičiau!" – o čia, žiūrėk, ir nėra daugiau Kalmanovičiaus. Tada sužinos, kur vėžiai žiemoja.

Vertė Andrius Šiuša