ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-08-14 nr. 712

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

SIGITAS PARULSKIS. Teta Viktorija, miegas ir kitos moterys (117) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Chaosas (52) • KASPARAS POCIUS. Vasara (Euro)Lietuvoje (8) • EUGENIJUS ALIŠANKA. Poezija (2) • YVETTE BIRO. Užeis tvanas... (1) • TOMAS KAVALIAUSKAS. Re: "Žuvę" (19) • SIGITAS GEDA. Vis toji Amerika (12) • AUKRISTĖ ŽAVELIŪTĖ. Vieno kambario pokalbiai (10) • JUSTINAS KUBILIUS. PalyginimaiVYGANTAS VAREIKIS. Artimųjų Rytų alternatyva (8) • JONAS TRINKŪNAS. Periklio mieste (43) • CHANOCH LEVIN. Pretekstas atkeršyti (1) • El (8) • Melampyrum – kupolinės žolės (3) • MICHAIL ZOŠČENKO. Baisus pasaulis (3) •

Užeis tvanas...

YVETTE BIRO

[skaityti komentarus]

iliustracija


Gal visa pražus dėl to, kad užeis tvanas,
O gal kaip tik dėl to, kad neužeis...

Plačiai žinoma, kad Azijos kino pakilimas ir didžiulė sėkmė yra ryškiausias pastarojo dešimtmečio pasaulio kino įvykis. Po klasikinių japonų šedevrų pasirodę nepriklausomų autorių filmai iš Kinijos, Honkongo, Taivano, Korėjos ir Irano atskleidžia naująjį fin de sičcle jautrumą ir kultūrinius poslinkius, o jų originalumas pavergia.

Per pastaruosius dešimt metų taivanietis Tsai Ming-liang pastatė šešis išskirtinius, kritikų audringai sutiktus filmus, kuriuos organiškai sieja pasikartojanti pagrindinė tema. Šis nuoseklumas neabejotinai rodo fundamentalią režisieriaus patirtį ir savitą stilių. Panašiai kaip bendraamžio iš Honkongo Wong Kar-wai, Tsai kūryba pažymėta emigranto dalios. Tsai atsikėlė į Taipėjų iš mažo Malaizijos miestelio būdamas dvidešimties. Modernios sostinės šurmulyje, sparčiai besiplėtojančioje ir prieštaringoje visuomenėje jis atrado kylančią kartą, pakerėtą vakarietiškų vertybių. Ilgaamžės Rytų tradicijos susidūrimas su šia akiplėšiška naująja civilizacija atsiskleidė kaip reta jaudinančiai ir aiškiai. Tsai pateikia ataskaitą iš veiksmo vietos be nuosprendžių ir išpūstų pareiškimų, o jo jausmingumas atrodo šokiruojantis ir įžūlus. "Man tradicija – tai kiekviena smulki kasdienybės detalė".

Naujausiame Tsai filme "Sudie, drakono smukle" (2003) – paskui jis pastatė televizijos filmą vaikams ir trumpametražį videofilmą "Mėnesiena virš vandens" (2004) – pasakojimas, kaip įprastai, yra apgalvotai paprastas. Veiksmas vyksta apleistame kino teatre, kuris pasmerktas būti uždarytas. Tik koks pustuzinis sielų žiūri seną garsų Honkongo kovos menų filmą – King Hu "Drakono smuklę" (1967). O veikiau jos tiesiog lūkuriuoja ar ieško meilės. "Šitas teatras yra apsėstas", sako kažkas, ir tai tiesa – apsėstas šitų žmonių ir jų troškimo rasti ryšį. Tai vieniši žmonės, daugiausia homoseksualistai, sėdintys tamsiame tuščiame kino teatre, skęstantys praėjusių laikų prisiminimuose.

iliustracija

Praeities tradicijų ilgėjimasis, tylios, neryžtingos ryšio užmezgimo pastangos ir beviltiškumas pripildo filmo scenas. Taipėjuje – nakties metas. Jaučiame be perstojo pilantį lietų, tuščias gatves, o kino teatre – tokia pati atmosfera: gyvybės, netekusios malonumų ir ryšių, kabinasi į fantomus, beprasmius geismo objektus.

Įdomu, kad žymiausio Tsai kūrinio "Skylė" (1998) angliškas pavadinimas yra paliktas net ir taivanietiškame originale. Panašu, kad šią sąvoką sunku aiškiai apibrėžti ir išversti į kurią kitą kalbą. Prancūzų kalbos žodžio trou, vokiečių Loch ar italų buco atspalviai yra labiau riboti nei anglų hole. Galbūt dėl to, kad žodyje kartu girdime jo homonimą whole ir jaučiame, kaip masyvus pilnumo ir sotumo svoris susiduria su nerimą keliančiu plyšiu, staiga atsiveriančiu su netikėta jėga.

Tačiau Tsai skylė nėra trūkis, atsitiktinis spontaniškų santykių iširimas ar organinio audinio sudilimas. Nors sąmoningai lėkštame filmo naratyve išties yra besiplečianti skylė, jungianti dviejų pagrindinių personažų butus, ji – tik atspirties taškas, fiziškai apibrėžta vieta, reikalinga kaip neįprasta priemonė stebėti, bendrauti, o dar – lietis vandeniui. Tsai filmuose skylė išreiškia begalinį vakuumą, supantį jo protagonistus; mirties tašką, aplink kurį sukasi miestiškos rutinos ratas; negailestingą šiuolaikinio gyvenimo tvarką ir nuolatinę egzistavimo būseną. Taigi skylė reiškia tuštumą ir nebuvimą, tą keistą ir išsprūstančią laisvę, dėl kurios viskas tampa nepastovu ir laikina, nebelieka jokio turinio. Tsai primena apie nebūtį, visa apimantį vakuumą, kuris apgaubia jo personažus ir prispaudžia juos nuolatine fizine (metafizine) našta. [...]

Filmas prasideda nuo tuščio ekrano ir balso, per radiją pranešančio apie naujos infekcijos – Taivano viruso – protrūkį. Balsas įspėja gyventojus negerti vandens iš čiaupo ir, paliepęs tuoj pat izoliuoti užsikrėtusius asmenis, pataria žmonėms palikti visas pavojingas zonas. Kai ekrane nušvinta pirmas vaizdas, matome tik pilantį lietų ir du žmones, pasilikusius gretimuose apleisto daugiabučio butuose, vyrą ir moterį, mėginančius sulaikyti pragariško, nepaliaujamo potvynio srautą.

iliustracija

Keistas paradoksas, kad šią simbolinę skylę Tsai filmuose nuolat išreiškia kaskadomis krintantis vanduo, nepaliaujama liūtis, taip pat kliokiantys čiaupai ir prakiurę vamzdžiai. Kunkuliuojantis, pliaupiantis, verpetais besisukantis vanduo, fone ar stambiu planu, galiausiai užlieja viską ir nėra nieko, kas užkirstų jam kelią. Yra tik žiojinti skylė, leidžianti skausmingai pajusti nesuvokiamą prakeikimą, kurį mums pasiuntė nežinomos jėgos, siekiančios nepaaiškintų tikslų. Vanduo, pilantis iš viršaus, plūstantis iš kriauklių ir kanalizacijos vamzdžių, yra patogeninė žmogaus buvimo substancija, savo kelyje skleidžianti ligą. Skylė (nelauktai materializuotas pažeidžiamumas ir nesaugumas) yra šiandienos ir rytdienos metropolio metafora, visa apimantis ateities simbolis.

Ką išreiškia šis nuolatinis gamtos jėgų ir civilizacijos, baudžiančių audrų ir žmogaus pastatytų būstų susirėmimas? Kaip rodo tolesnis vyksmas, civilizacija darosi vis trapesnė. Žmogų kamuojančios nelaimės pasirodo esančios galingesnės ir atkaklesnės nei bet koks pasipriešinimas. Ir fiziškai, ir psichologiškai žmogaus namai yra pernelyg trapūs nepaneigiamų faktų pasaulyje.

Tsai atkakliai vis grįžta – kaip vėl parodė filmas "Sudie, drakono smukle" – prie lietaus ir tvinstančių vandenų temų, kad įvairiapusiškai apmąstytų jų prasmę. Jo pirmajame filme "Neoninio dievo maištininkai" (1992) lietus atsitiktinai užtvindo jaunos poros miegamąjį; pora akivaizdžiai abejingai ir nerūpestingai taškosi virtuvėje ir prieškambaryje, stebėdama pašėlusį batų ir šlepečių šokį. Filme "Tegyvuoja meilė" (1994) persekiojantis vanduo sukelia mažiau sumaišties; čia neišnuomotų (ar nuomoti netinkamų) naujutėlaičių apartamentų voniose gurguliuojantys dušai suteikia slaptų malonumų nelaimingiems skvoteriams. Tačiau vanduo ir toliau krinta į tualetus ir vonias, iš didžiulių arbatinukų kyla garai, sukeldami ypatingą, sukrečiantį patyrimą.

iliustracija

"Upėje" (1997), trečiojoje šios savotiškos trilogijos dalyje, vanduo įgyja kitą išskirtinę ir tiesioginę prasmę. Šį kartą sekli ir dvokianti upė neša paslaptingą ligą. Dvi skausmingas filmo valandas ji skleidžia tokį nuodingą poveikį, kad rykštę staiga imi justi fiziškai. Iš pradžių prakeiktas vanduo užpuola tik pagrindinio personažo kūną, tačiau vėliau jis įsiveržia ir į virtuvę bei miegamąjį. Galiausiai "Skylėje" siaučiantis apokaliptinis vanduo yra pakylėjamas į absurdiškos metaforos lygmenį. Pamažu aiškėja, koks nesustabdomas tapo tvanas ir jį lydinti epidemija. Gali tu ar ne, privalai gyventi su šita liūtimi, nenuolaidesne nei biblinis tvanas, užgožiančia visus kitus gyvenimo aspektus, sukuriančia naują, visur prasiskverbiančią egzistencijos formą.

Ankstesniuose filmuose prakeikimas buvo rodomas kaip demoniškai pasibaisėtinas, nors dažnai ir subanalintas bei leidžiantis griebtis pačių praktiškiausių pasipriešinimo priemonių (daugybė kibirų, nailono užuolaidos ar iš statybviečių nugvelbti plastiko lakštai palengvina naštą). "Skylėje" atsiranda nauji sarkazmo sluoksniai. Senos geros dainos iš muzikinės komedijos tampa ryškiu kontrastu, nutraukiančiu (tarsi tai būtų išvis įmanoma) šitą murkdymąsi po mūsų egzistencijos purvyną. Sienas (ar veikiau lubas!), kurios supa siaubingą vakuumą, išgriauna žavus prašmatnumas ir akį rėžiantys vizualiniai pasažai. Apnuoginamas vaizduotės pasaulis bei jo banalūs ir ekstravagantiški dienos svajų triukai; su ekstaziška energija vaizduojama begalinė įspūdingų scenų virtinė. Apsupta tualetinio popieriaus šūsnių, gyvenanti įgriuvusių sienų, besilupančių ir pelijančių tapetų šešėlyje, įrėminta atsidarančių ir užsidarančių lifto durų, įvairių laidų ir priterštų koridorių, mūsų gležna ir nuolat šlapia herojė kartkartėmis pratrūksta dainuoti. Apsivilkusi nėriniuotus, blizgučiais nusagstytus drabužius, ji siūbuoja klubais, kilnoja kojas, flirtuoja tiek su vyrais, tiek su moterimis ir taip linksminasi (savo vaizduotėje? sapnuose? troškimuose?). Tačiau visas šis nuostabus pasirodymas lieka apsimetinėjimu, nes tikrovėje ji turi prisidengti galvą žaliu plastmasiniu kibiru, kai šlapinasi, ir tualetiniu popieriumi sausinti savo kūną, kiaurai permerktą liūties.

iliustracija

Kasdienis vegetavimas

Kai be paliovos puola nepermaldaujama audra, tik pirmykščiai gyvūnų ar augalų instinktai gali padėti išlikti. Tsai nuomone, poreikis išgyventi toli gražu nėra žūtbūtinis; greičiau jis tęsiasi diena iš dienos, kai nuolat reikia tenkinti elementariausias egzistavimo reikmes: valgyti, gerti, pasigerti, pasilinksminti, vemti ar masturbuotis; patenkinti seksualinį geismą vienokiu ar kitokiu būdu, iš dalies ar iki galo, paskubom ar neskubant, įprasčiausiomis ar neįprastomis priemonėmis. Susijaudinti nuo nutriušusių pornografinių klipų, nuslopinti ar išlaisvinti aistrą – tai toks pat natūralus žmogaus elgesys, kaip ir važiuoti motociklu, būti įtrauktam lekiančių videožaidimų energijos, plėšti monetų dėžutes iš telefono būdelių arba, ištikus pykčio priepuoliui, suniokoti kieno nors mopedą ar taksi. Viskas pavaizduota kaip kasdienybės dalis – skuba lovoje, ryžių ar makaronų rijimas iš dubenėlio; kasdienės rutinos tėkmėje šie veiksmai turi vienodą svorį. Betikslės egzistencijos tempas yra lėtas, užtat vadinamasis dramatinis momentas praeina kaip staigus pliūpsnis, nesvarbu, tai lytinis aktas (visada be padarinių), išnaudota proga ar net vilčių teikiantis susitikimas. Šlapintis, valytis dantis, pilstyti arbatą, patiekti virtus ryžius, kilti ir leistis liftu – tai atima daugiau laiko nei bet koks bendravimas tarp žmonių. Ką ir sakyti apie ilgus pasivaikščiojimus, betikslį šliurinimą begaliniais koridoriais ir lėkimą tuščiais greitkeliais. Žmonės yra judančios būtybės: jie eina į darbą, grįžta namo ir net kai apimti nuovargio tingiai sėdi, jie toliau funkcionuoja: degasi cigaretę, spokso į tuštumą ar krinta į sunkų besapnį miegą. "Judėkite toliau, vargšeliai, pasmerkti gyventi" – atrodo, kad tokį patarimą teikia tie vaizdai. [...]

iliustracija

Visos vonios, miegamieji, virtuvės ir svetainės Tsai filmuose atrodo vienodai; panašiai gyventojų judesiai, atėjimai ir išėjimai beveik nesikeičia. Šių filmų aplinkoje nėra nieko, kas bylotų apie vargą ar skurdą. Iš tikrųjų visa yra neaprėpiama ir reta. Didžiosios arterijos ir viadukai, pulsuojantys nenuilstančiu judėjimu, pavirsta tuščiais šalutiniais keliais, rausvais prekybos centrų koridoriais, neonu šviečiančiais "McDonald’s" – štai ir viskas. Junti, kaip viduje ramiai knibžda gyvenimas, kuriame beveik viskas yra geros kokybės, mūsų personažus supa funkcionalūs objektai ir erdvės. Maistas, ryžiai, tara, masinės kultūros produktai – viskas yra naudinga, tinkama vartoti ir išmesti.

Išgrynintos metaforos

[...] Dulksnojantis ar pliaupiantis lietus, nuogi kūnai po dušu, malonumą žadantys prašmatnūs mopedai, greitojo maisto restoranų erdvės ir laiko kratinys, vyrų pirtys sudaro įspūdingų ir raiškių priemonių tinklą. Lee Kang-sheng (pagrindinis Tsai filmų aktorius – vert. past.) gali užmegzti neva sudėtingą santykį su arbūzu: uostyti jį, aistringai glamonėti, klausytis jo paslaptingo vidinio gaudimo, tada lyg boulingo kamuolį paleisti jį riedėti tik tam, kad galėtų stebėti, kaip arbūzas garsiai tėškiasi į sieną... Nors kiekviena detalė yra savarankiška, ji taip pat išreiškia niūrią gyvenimo mieste naštą, simptomus, kurie būdingi sužeistoms, vienatvei pasmerktoms būtybėms. Naratyve nėra nuoseklumo; režisierius griežtai atmeta naratyvą kaip savo filmų pamatą. Vietoj to jį traukia apčiuopiamų fenomenų raizginys, paprasti dienos įvykiai ir be galo pasikartojantys įpročiai; objektų lietimas, primityvus suvokimas, atsainus naudojimasis prietaisais, primenantis trumpalaikius, dalykiškus ir betikslius jo personažų susitikimus. Jaunas vyras su moterimi ar kitu vyru, senyva moteris su užkalbėtoju ar dar kas nors – deginamas aistros, apglėbęs minkštą pagalvę...

Deja, sueitis tarp šeimos narių ar pažįstamų, atlikta namie ar tam tikslui pritaikytame viešbutyje, nesuteikia bendrumo. Yra begalinė žmogiškų tikrovių įvairovė, jos egzistuoja viena šalia kitos, išdėstytos atsitiktine tvarka; impulsai ir gamtos padiktuoti instinktai yra stipresni už sąmoningą protą. Todėl agresyvus ir atgrasus išorinio pasaulio puolimas (įkūnytas ligos grėsmės) ir kukliai besitęsiančio kasdienio gyvenimo romumas neprieštarauja vienas kitam. Tiesą sakant, atrodo, kad Tsai pavaizduotame pasaulyje jie išlaiko keistą pusiausvyrą ir netikėtai suteikia jo vizualinėms kompozicijoms ir ritmui švytintį, skaidrų, geometrinį grožį. Tyli, kantri ir tuščia aplinka – viso veiksmo fonas – yra tinkama gyventi ir kartu (pagal jos pačios prigimties logiką) tobulai negyvenama. Tsai filmai – santūrūs ir nedramatiški. Tėra vienas atvejis (filmo "Tegyvuoja meilė" pabaigoje), kai Tsai leidžia herojei be priežasties ir nesulaikomai prapliupti raudoti. Ji neturi supratimo, kodėl ji verkia ar ką apverkia, tačiau jos ašaros liejasi be galo, panašiai kaip nepabaigiamas liūčių sezonas. Ar ji apgaili save, pasaulį, ar pašėlusių statybų, kurios be paliovos kyla aplink ją, chaosą? Turbūt jai tiesiog palengvėja fiziškai, kai instinktyvia kūno reakcija atsikrato amorfinio spaudimo. Ji tik pasiruošia kitos dienos rutinai nekilnojamojo turto agentūroje su begaliniais telefoniniais skambučiais, dėmesingomis ir apsimestinai entuziastingomis kalbomis tarp amžinai tuščių sienų...

iliustracija

Nors akivaizdžiai tuščias, Tsai Ming-liang pasaulis niekada nebūna šaltas. Režisieriaus jautrumas, įtaigus grafinis vaizdas ir dinamiška jėga nuaudžia virpantį, besimainantį audinį. Kaip galime likti abejingi pasąmoniniam, tyliam skausmui ir meilės stokai? Tsai kilni tolerancija dedramatizuoja kasdienį gyvenimą, o subtili, į groteską linkstanti ironija suteikia jo kūrybai prašmatnią tekstūrą. Tsai filmuose pilnatvė ir stoka, plūstantis tvanas ir nebuvimo tuštuma rezonuoja ir susilieja į vieną išgrynintą metaforą. Išraitytas ekspresionizmas ir glaustas minimalizmas jo kaligrafijoje susijungia neatskiriamai.


"Rouge", 2003, Nr. 1
Vertė Rūta Birštonaitė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


52033. kirriukas :-( 2006-02-09 14:38
labai labai labai nuobodu !!!!!!!!!! BORING!!!!!!!!!

Rodoma versija 30 iš 31 
14:25:21 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba