Re: "Žuvę"

Benas Šarka. Žuvę Gedo Čiuželio nuotrauka

Kas tik nėra žuvęs: sliekas ant kabliuko, žuvis, prarijusi slieką ant kabliuko, žmogus, suvalgęs sugedusius žuvies kukulius, mikrobai, apsigyvenę konservų skardinėje. Sąrašą galima tęsti be galo. Sokratas – su nuodų taure, o Kristus – su malda ant kryžiaus. Pirmieji krikščionys irgi žuvo ant kryžiaus, o inkvizicijos aukos – ir ant kankinimo staklių, ir ant ešafoto, ir ant laužo...

Paskutinis gaidys už kiaušinio išperėjimą patyrė egzekuciją Šveicarijoje net 1730-aisiais, o vištos agrofirmose žudomos kasdien. Kasdien ir serijomis. Žuvys tinklais semiamos. Yra karpių veisyklos, bet tik tam, kad karpį uždėtum ant keptuvės... Yra AIDS virusas ir jo gyvos aukos. Yra AIDS virusas ir jo mirusios aukos. Yra žuvę. Žuvę, nes paskersti; žuvę, nes atsitiktinai palindo po ratais ar įplaukė į tinklą; žuvę, nes toks gamtos dėsnis – nuo kažko reikia žūti, nes reikia mirti. Kiekvienas žūsta nuo kažko, o tik tada numiršta. Niūru ir nesmagu. Nesinori mirti nuo vėžio, bet dar labiau nesinori nuo jo žūti.

Mirtį traktuojame kaip neišvengiamą dalyką, nors ir labai jau nepriimtiną psichologiškai. Suvokiame, kad mirtis pasieks mus, nors ir atidėliosim ją pasitelkę mediciną, sveiką mitybą etc. Tačiau nuo ko žūti, mes norime rinktis patys: negarbinga mirti tuštinantis – taigi žūti nuo persi-stenėjimo; žavinga mirti vyrui per lytinį aktą – taigi žūti nuo per didelio malonumo (žinoma, kad ne nuo to, bet kartais taip manoma romantizuojant mirtį).

Kristus žuvo nuo... Nuo ko? Nuo romėnų rankų? O žuvo kaip kas: kaip sektantas ar kaip Dievas, ar kaip dievas, ar kaip žmogus idealistas, mylėjęs savo artimą?

Tas "kaip kas" labai svarbus. Nuo Kristaus žūties statuso priklauso daug: jei Kristus žuvo kaip Dievas už žmonijos nuodėmes, tuomet garbinga; jei žuvo kaip dievas, kaip kultūros, padavimų sukurtas dievas, tuomet garbinga taip pat, tik kitaip; o jei tik kaip vienas iš daugelio, kaip religinis svajoklis, viso labo sudrumstęs politinius žydų ir romėnų santykius – tuomet tokių daug yra žuvę; o jei tik kaip vienas iš daugelio, kaip vienas iš milijardų žmonijos istorijoje; o jei tik kaip vienas iš bio-esybių, kaip vienas iš turėjusių gyvybę ir mirusių – kaip sliekas, žuvis, žmogus, mikrobas, gaidys?..

Atsakymas tikriausiai priklauso nuo atsakančiojo santykio su Kristumi.

Klaipėdos menininkas Benas Šarka vizualiai atskleidė savo santykį su Juo ir Jo mitu. B. Šarkos Nukryžiuotasis, suręstas iš negyvų žuvų ant medinio kryžiaus mūsų uostamiestyje 2004.VII.23 per Jūros šventę, – iššūkis, neturintis precedento. Serrano "Kristus šlapime" – niekis, palyginti su B. Šarkos "Žuvusiais".

"Žuvę" – tokį pavadinimą Klaipėdos menininkas suteikė savo Nukryžiuotajam. Po kryžiumi suguldytos negyvos žuvys, ir pats Nukryžiuotasis – iš negyvų žuvų. Viskas. Daugiau nieko. Tik lentelė, įsmeigta į žemę su paaiškinimu: Benas Šarka, "Žuvę".

Kūrinys dialektiškas. Šis Nukryžiuotasis – žuvėdrų objektas. Žuvys tąsomos. Taigi Nukryžiuotojo lyg ir nėra – yra nukryžiuotosios žuvys. Nors ir negyvos, žuvėdrų dėka jos sujuda, ypač tos, kurios ne ant kryžiaus, o po kryžiumi – laisvos, nepririštos. Viskas po atviru dangumi. Prie uosto.

Kūrinys daugiaprasmis, daugiasluoksnis, multidimensinis: žuvis – tikėjimo simbolis, bet ji pašvinkusi ir dvokia ant kryžiaus ir dar tąsoma žuvėdros, laisvojo kilnaus paukščio; Nukryžiuotasis dvokia ir taip žiūrovas kūrinį ne tik regi, bet ir užuodžia. Labai gundo mintis, kad autorius ketino pasakyti: krikščionybė smirda arba žiūrėkite į nukryžiuotą tikėjimą. Jei smirda žuvę, tai smirda ir Kristus, jei smirda Kristus, tai krikščionybė, kaip dvokiančio Kristaus signifikantas, taip pat dvokia.

Kyla mintis: o kodėl krikščionybė dvokia? Gal todėl, kad joje tiek daug dvejopų standartų: skelbiama artimo meilė, bet kuriami inkvizicijos laužai, niekinamas moters kūnas, kuris neretai buvo apšaukiamas velnio kūnu, o jei ne velnio, tai bent jau tiek nevertinamas, kad moterims neleidžiama būti kunigėmis; skelbiama skaistybė ir šventumas, bet išsigimstama iki pedofilijos; skelbiamas prisikėlęs Kristus, bet meldžiamasi prie kruvino Nukryžiuotojo kūno; skelbiamas pomirtinis rojus, dieviškasis gailestingumas, bet nepamirštamas pragaras – amžina kančia, taigi amžinas Dievo kerštas, sadizmas, nuolat realizuojamas troškimas kankinti tą, kuris nusidėjo.

Simbolinis dualizmas akivaizdžiai tapo regimas mūsų katalikiškose bažnyčiose pastačius antrąjį altorių, leidžiantį kunigui atnašauti mišias veidu į žmones. Senasis altorius, prie kurio mišios būdavo atnašaujamos nugara į žmones, liko nedemontuotas, tačiau paradigmiškai dekonstruotas paties Vatikano II Susirinkimo nutarimų – kunigas turi stovėti veidu į savo bendruomenę. Mūsų bažnyčiose liko senasis altorius, kaip centrinė bažnyčios interjero kompozicijos vieta. Tačiau liko ir kaip nuolatinis senosios nugara į žmones paradigmos priminimas.

Nugara į žmones – tai tikėjimas nugara į žmones. Tai dvokia. Šiandien veidu į žmones aukojamos mišios byloja apie konceptualią Bažnyčios laikyseną: šiandien tikėjimas – veidu į veidą. Ir net kai būdavo konceptualiai pagrįsta kunigo malda nugara į žmones, daug kas tikėjo veidu į veidą lygiai taip pat kaip šiandien, kai meldžiamasi veidu į veidą, daug kas dar merdėja senoje dvasinėje nugara į žmones paradigmoje. Ir visada yra tokių, kurių tikėjimas paremtas į meno laisvę atgręžta nugara. Kaip kitaip paaiškinti bandymus demontuoti kūrinį "Žuvę"?

Į visus šiuos krikščioniškus dualizmus galima žiūrėti kaip į istorinius-socialinius reiškinius, racionaliai analizuoti juos kavinėje ar auditorijose. B. Šarka pasirinko meninę išraišką – šokiruojančią, įžūlią, simboliškai daugiaprasmę, dvokiančią. Tai gali užgauti ne vieno tikinčiojo jausmus, nes jo pagrindinis religinis simbolis išniekintas.

Tačiau ar religinis simbolis iš tiesų yra išniekintas? B. Šarka neįsibrovė į bažnyčios pastatą ir ten ant pašventinto altoriaus kryžiaus neprilipdė dvokiančių žuvų. Jis to nepadarė ir šventoriuje ar kur nors prie seminarijos, ar ant Kryžių kalno, ar prie vieškelio šalia Rūpintojėlio – tai jau būtų sakralinių vertybių išniekinimas tikinčios bendruomenės teritorijoje ar šalia jos religinių simbolių. Menininkas tai padarė sekuliarinėje, visiems miesto gyventojams priklausančioje erdvėje, išreikšdamas savo kūrybinę idėją ir koncepciją. Tačiau kai šią idėją buvo bandyta įgyvendinti miesto centre, katalikai slapčia demontavo B. Šarkos kūrinį. Autoriui teko pasiieškoti nuošalesnio kampelio, mažiau prestižinės erdvės.

Tai tik vienas iš daugelio pavyzdžių, kai tikintieji niokoja meną. Tikintieji su savo aprioriškai hierarchizuotomis vertybėmis drįsta fiziškai niokoti menininko kūrinį. Regis, kai kurie šios bendruomenės nariai ir toliau užsitarnauja fanatikų titulą. Pasirodo, esama tokių, kurie žino, kas menininkui galima, o kas – ne. Tai reiškia, kad vis dar yra tokių, kurie žino, kas yra Tiesa, ir mano, kad ta vienintelė Tiesa priklauso jiems – tikintiesiems, o ne menui.

Niekas kitas taip įžūliai, kaip religija, nenubrėžia ribų menui. Vien šiuo požiūriu B. Šarka sukūrė šedevrą. Jo kūrinys tarsi sako: "Aš be ribų ir nedrįskite man jų primesti".

Tai ne tik Lietuvos problema. Tai globali problema. Ten, kur yra angažuotų tikinčiųjų, siautėja vandalizmas prieš meną. Galerijos, išdrįsusios eksponuoti Serrano "Kristų šlapime", buvo nuniokotos, apmėtytos kiaušiniais ir pomidorais, langai išdaužyti. Tai kartojosi ir Australijoje, ir Amerikoje. Kai Vokietijoje buvo sukurtas spektaklis, kuriame apaštalai buvo gėjai, o Kristus – irgi žydras, grasinta tą teatrą susprogdinti su visais žiūrovais.

Prancūzijoje viešose įstaigose uždrausti religiniai simboliai įgyja prasmę – ištiesk angažuotai tikinčiųjų bendruomenei ranką, ir ji pagriebs visą tavo kūną. Tik suteik galimybę, didesnę valdžią Vatikanui, nei ją turi sekuliarinė valstybė, ir menas vėl bus pavaldus viduramžių vertybėms. Jei prancūzų antireliginės nuostatos, primenančios Revoliucijos laikus, vėl suklestėjo, tai gal tik dėl to, kad yra poreikis ginti sekuliarines vertybes. Nejau krikščionybė nepakankamai atsigėrė Bruno kraujo, nejau puritonai Saleme nepakankamai daug pakorė "raganų", kurios išdrįso šokti nuogos, kad ir Serrano, ir B. Šarką reikia traktuoti kaip menininkus eretikus, apmėtyti juos supuvusiais pomidorais?

Kokiame amžiuje mes gyvename? Akivaizdu, kad technologijų, medicinos, socialinių mokslų tobulėjimas dar nesuponuoja kai kurių tikinčiųjų tobulėjimo. Naujos paradigmos koegzistuoja su senosiomis. Viduramžių XXI amžiuje ne mažiau nei kompiuterių.

Tai šaltasis karas tarp Bažnyčios ir meno. B. Šarka šį karą, dažnai vykstantį kamufliažinėmis kultūros formomis, vėl pradėjo. Jei tik šis menininkas turėtų stiprių agentų Paryžiuje ar Niujorke, stiprią vadybos programą, rytoj jo pavardė apskrietų meno ir tikinčiųjų pasaulį kartu su jo dvokiančiu kryžiumi. Rytoj jo pavardė skambėtų garsiau nei Serrano. Konfliktas su Bažnyčia tik dar labiau jį išpopuliarintų. Juo labiau krikščionys tikės "nugara į" menininką, juo populiaresnis jis taps.

Tačiau besimėgaujant šaltuoju Bažnyčios ir meno karu, vieno aspekto nederėtų pamiršti. Lietuvoje sovietmečiu būtent Katalikų Bažnyčia buvo ta sala, kurioje tokie kunigai kaip Svarinskas ir Tamkevičius rizikavo ir sakė tiesą apie okupacijos režimą mūsų krašte, apie realiai egzistuojančią diktatūrą, žmogaus orumo žeminimą, varžomą laisvę išpažinti tikėjimą – Dievu ir tautinėmis vertybėmis. Už tai šie kunigai turėjo kęsti lagerio režimą, laikyti mišias kamerose Rusijos gilumoje. Vien už tai. Ir viskas dėl mūsų laisvės, kuria besimėgaudami dažnai atsukame nugaras Bažnyčiai. Lengvabūdiškai pamirštame, kiek jai esame skolingi. Sąjūdis be Lietuvos Katalikų Bažnyčios nebūtų iškovojęs nepriklausomybės. Sąjūdis naudojosi tomis tautinėmis vertybėmis, kurios buvo išsaugotos Lietuvos kaimų ir miestų bažnyčių sakyklose, klausyklose, slaptuose susirinkimuose rūsiuose ar prie vargonų. Kitaip tariant, ar galima įsivaizduoti Lietuvos nepriklausomybės atgavimą be "Kronikos" leidimo?

Dar iki perestroikos Lietuvos Katalikų Bažnyčia turėjo ramstį – Vatikaną. Popiežius Jonas Paulius II, rūpindamasis savo gimtąja Lenkija, buvo suinteresuotas paremti ne tik "Solidarność" judėjimą, bet ir visas sovietinio bloko bažnyčias, besipriešinusias ateistinei marksistinei-leninistinei ideologijai. Nepamirškime, jog tai buvo ideologijų karas. Popiežiaus krikščioniškos laisvės politika buvo remiama ir Reagano (prisiminkime, kiek katalikiškų pasaulinių renginių įvyko protestantiškojoje Amerikoje Reagano valdymo metais), jis buvo labai suinteresuotas užbaigti šaltąjį karą sugriaunant Sovietų Sąjungą iš vidaus. Katalikų bažnyčios, puoselėjančios tautinę dvasią sovietinio bloko šalyse, tam reikalui puikiai tiko. Neatsitiktinai Jonas Paulius II tiek daug kartų lankėsi Amerikoje. Tai buvo akivaizdi politika – protestantiškoji Amerika remia katalikišką instituciją, kuri ardo Maskvos blogio imperiją iš vidaus.

Gorbačiovo pradėta perestroika tik palengvino šią užduotį. Tačiau išsivadavimo iš okupacijos užduotis būtų buvusi sunkiau įgyvendinta, jei iš viso ji būtų įgyvendinta, be Bažnyčios (tiek Vatikano, tiek Lietuvos, tiek Lenkijos) politinio vaidmens. Vien jau dėl to reikia itin atsargiai vertinti bet kokį Lietuvos (ar užsienio) antireligišką meną mūsų šalyje. Šiandien susmardinti krikščionybę lengva, bet iškvepinti ją bus sunku, jei jos vėl prireiks dėl politinių tikslų. Ne veltui Walensa interviu mūsų "Spaudos klubui" sakė, kad Europa turi kvėpuoti dviem plaučiais: ekonominiu ir dvasiniu krikščionišku, nes kai ekonomika pašlyja ir griūva gyvenimas, žmonės dar turi tas vertybes, kurios išsaugo orumą.