ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-08-14 nr. 712

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

SIGITAS PARULSKIS. Teta Viktorija, miegas ir kitos moterys (117) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Chaosas (52) • KASPARAS POCIUS. Vasara (Euro)Lietuvoje (8) • EUGENIJUS ALIŠANKA. Poezija (2) • YVETTE BIRO. Užeis tvanas... (1) • TOMAS KAVALIAUSKAS. Re: "Žuvę" (19) • SIGITAS GEDA. Vis toji Amerika (12) • AUKRISTĖ ŽAVELIŪTĖ. Vieno kambario pokalbiai (10) • JUSTINAS KUBILIUS. PalyginimaiVYGANTAS VAREIKIS. Artimųjų Rytų alternatyva (8) • JONAS TRINKŪNAS. Periklio mieste (43) • CHANOCH LEVIN. Pretekstas atkeršyti (1) • El (8) • Melampyrum – kupolinės žolės (3) • MICHAIL ZOŠČENKO. Baisus pasaulis (3) •

Vieno kambario pokalbiai

AUKRISTĖ ŽAVELIŪTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Péri László. 1930

Aš girdžiu tamsą, nes joje gyvenu. Jie mane suranda, kai neprašau, ir palieka, kai nebyliai meldžiu to nedaryti. Ir taip yra tik todėl, kad atsimerkiu tamsai. Mano erdvė keista – ji pailga. Lengvai ją apeinu. Bet kad ir kiek stengčiausi, niekad nepasiekiu lubų. Turiu keistą nuojautą, kad viršus, į kurį stiebiuosi, yra bedugnė. Vieną dieną tai sužinosiu. Bet šiandien ne ta diena.

GIRDŽIU:

MZ, aš tave myliu, ar girdi, man niekas nesvarbu, aš tave myliu, myliu, myliu, mes turėsim daug vaikų, MZ, tu man brangi, su tavim nebaisu, mes būsim laimingi.

Krentu į pusnį. Jaučiu, kaip ant veido leidžiasi snaigės. Jos virsta garais tarp dviejų pražiotų burnų.

SKAITAU:

Buvo gera gyventi kartu. Tai supranti, kai grįžti namo vienas. Ar tikrai tau su manim buvo taip blogai, MZ?

Tamsoje jaučiu, kad stiprėju. Mane augina tyla.

Turiu kaimyną. Graužiką. Jo erdvė sutvarkyta – pridėta pjuvenų, vandens indelis, medžio šaka, kuria gali karstytis aukštyn žemyn. "Bepigu jam palaikyti gerą formą, – pavydžiai galvoju retkarčiais. – Maitiniesi tik sėklomis ir pienių lapais ir miegi per dienų dienas".

SKAITAU:

Ar tai, kas nutiko man ir tau – tik atsitiktinumas? Aš tik noriu sudeginti kvadratėlius ir išpilti pelenus... P. S. Mano ranka visada šalia nuo tos nakties, kai palikau ją tavo delne.

Jaučiu, kaip liečia mano odą, net degina. Ar tai jo pirštai, ar kaitri vasaros saulė? Girdžiu, kaip džiūsta žolė ir dūzgia vabzdžiai. Mes gulim nuogi ant kalno.

GIRDŽIU:

Nupirk grindjuostes mano kambariui, tu turi man padėti, paskambink jai, ji kreivai į mane žiūri, buvau pas savo meilės mamą, paprašyk cigaretės, mamyte, mamyyyyyteeeee, nupirk man alaus, nesutrik, prašau, nesutrik, vieną gražią dieną vyrai įsimyli moteris, tu neturi vaizduotės...

Negaliu jo pas save auginti. Čia trūksta šviesos.

Yra kitas kambarys. Atvirkštinis. Jame šviesu, bet šalta. Saulės spinduliai atsimuša nuo kambario paviršiaus ir slysta oranžiniais skliautais. Šiluma lieka lauke, viduje gyvena akys. Jo akys – didelės, mėlynos, ilgomis blakstienomis, akys, išsigandusios ir patenkintos savimi, akys, kurias aš myliu. Jos spokso laukan, bet mato žmogų, užstojantį aplinką. Blogai, kad šitos akys negali matyti, nors žiūri.

GIRDŽIU:

Pagranduk, aš noriu dar. Tyliau, tyliau, ša, ša, ša. Jaučiu, kad kažkas pasikeitė. Galvoju, kodėl tu taip padarei?

Kai šitos akys tampa veidu, jomis ritasi ašaros. Minkšta, švelnia oda rieda permatomi skaidrūs lašai. Jie virsta žodžiais, kuriuos...

SKAITAU:

Ji – mano diena. Laukiau sėkmės, o sulaukiau laimės. Bet akys yra gražiausia, ką man ji rodo.

Po savo kambario grindimis girdžiu čiužant smėlį. Kaip jis ten atsirado? Ar vaikas būdamas parsivilkai jį iš kiemo, ar paauglystėj, grįždamas po romantiškų vasaros atostogų, parsivežei jį nuo jūros? O gal parsinešei iš kapų, vėjuotą rudens dieną mus lankydamas?

Trijose lentynose gyvena mano geriausi draugai. Jie saugiai įsitaisę knygų puslapiuose. Jie netikri, nes visada keičia reikšmę. Net ir tada, kai tai atrodo neįmanoma. Kartais jie virsta vaizdais, kuriuos regiu sapnuose ir filmuose. Pati nemoku piešti, bet pažįstu vieną dailininką, kuris gali perteikti tai, ką aš matau. Maniau, kad jį myliu. Bet pasirodė, kad tik geidžiau. Jis galvojo, kad negalės gyventi be mano plaukų kvapo. Tačiau aš juos nusiskutau. Nepaisant to, vis tiek nuliūstu, kai prisimenu arbatą ir rytinę šypseną.

SKAITAU:

Dvasingai geidulingoji, šią gūdžią naktį tavo lūpų geidžiu.

Viešbutyje nėra laisvų kambarių. Važiuojam į kitą. Nuošalesnį. Prarandam bet kokį santūrumą. Nors fiziškai viskas vyksta neįtikėtinai sklandžiai, tačiau liekam vienas kitam svetimi. Nubundam nepatenkinti. Žinom, kad susirašysim tik iš mandagumo.

GIRDŽIU:

Labas, skanute, ar pailsėjai, tai sakai, nepavargai, man džiugu girdėti tavo balsą, tu gudri, bet nebūk tokia su manimi, pasakyk, kai grįši, noriu tave matyti, geidžiu tavęs, bet jeigu manęs nedomintum kaip žmogus, vien to neužtektų...

Man patinka Vakarų kultūra su visu savo banalumu, lengvabūdiškais santykiais, meksikietiškais serialais, tragiškomis žiniomis, klaikiai nulakuotais nagais. Dar man patinka anglų kalba – kietai kieta, ir prancūzų poezija – kieta minkštai, latviški sūreliai, lietuviškas pavydas, europietiški filmai ir (post)modernistiniai romanai. Todėl visai nesuprantu, kaip kramsnoju jaučio sėklides kinų restorane su žmogumi, kuris dirba su elektronika, žavisi rusų filmais ir jų mokslo darbais, skaito ezoterinę lektūrą, o gyvenime vadovaujasi rytiečių išmintimi, savo patirtimi ir moterų emocijomis.

Nuo gėlės nukrinta lapai. Ji stengiasi prisiderinti prie sausos šakos, puošiančios kambarį. Niekam šitame kambaryje negalima išlepti, niekam negalima atsipalaiduoti. Čia nėra tikėjimo, kad viskas bus gerai. Ant šakos gyvena intriga. Ji prieina prie krašto, jai sukasi galva, bet ji vis tiek pakelia koją dar vienam žingsniui... Ji turi kristi. Taip ji smaginasi. Mes žiūrim, kaip ji leidžiasi žemyn paskui gėlės lapus, artėja link grindų, tuoj tuoj turėtų į jas atsitrenkti, bet spėja nusitverti atidaryto rašomojo stalo stalčiaus rankenos. Visada šitaip: paskutinę akimirką ji randa būdą, kaip likti gyventi. Ir vėl kariasi ant šakos.

GIRDŽIU:

Ar šitaip tau buvo? Ar šitaip kišo? Ko nedejuoji ir nesiraitai iš malonumo? Ką? Aš darau blogiau? Tau nepatinka? Atsidenk...

Ginuosi nuo smūgių į veidą. Stengiuosi apsisaugoti nuo butelio, kurį stengiasi sugrūsti į mane. Ir tyliu. Tyliu iš paskutiniųjų. Ne todėl, kad negirdėtų kaimynai. Todėl, kad žinau, kas jį siutina. Prieš fizinę jėgą turiu tik šitą ginklą. Smūgiai nesiliauja. Raitausi bandydama jų išvengti. Jis daužo metodiškai, neprarasdamas proto. Suprantu, kad taip daužys visą naktį. Negaliu pasiekti mobilaus. Galiu rėkti, bet kaimynai nesikiš. Per daug taktiški. Arba abejingi. Tai tas pats. Netikėtai sugalvoju, ramiai...

SAKAU:

Jis tai darė geriau. Man buvo malonu, kai jis mane turėjo.

Mane suima abiem rankomis ir trenkia į sieną. Išgirstu, kaip nuo smūgio bangos nubyra Kalėdų eglutės spygliai. Per veidą teka lipnus kraujas.

Sukruvintą patalynę jis išskalbs, tačiau ant čiužinio sukrešėjusius lašus saugos kaip kokį nekaltybės kraują. Kraują, kurio nebuvo savo laiku ir savo vietoje. Ir tai viską sugadino. Tai buvo santuoka su abejone, kai gyveni tik įrodymų laukdamas. Turėjau duoti tai, ko iš manęs tikėjosi.

Ligoninėje man konstatuoja sumušimą ir smegenų sutrenkimą. Pati negaliu pastovėti, todėl sėdžiu vežimėlyje. Vemiu. Gydytoja mane moko gyventi, liepdama patylėti, kai vyras grįžta girtas. Visai nepataiko su savo moralu. Linkčioju galvą, nenoriu čia likti, noriu namo.

SKAITAU:

Mano mažytei žmonai, 1999 Kalėdos. Aš vis dėlto džiaugiuosi, kad buvai mano pirmoji žmona.

Šilčiausia gyventi spintoje, tarp tvarkingai sudėtų drabužių. Ši erdvė labiausiai pasiduoda pokyčiams. Iš pradžių joje vyrauja tvarka ir sterilus skalbimo miltelių kvapas. Paskui viskas pradeda kisti. Atsiranda bandelės, cigaretės ir lauko kvapai. Tada prakaito ir gražaus jauno kūno kvapas. Suyra tvarka. Vieną dieną supranti, kad esi spūstyje.

SKAITAU:

Mažas miestelis, ramios žmonių mintys... Mano neramios... Apie tave...

GIRDŽIU:

Aš turiu du vaikus, leiskit man pabūti vienam, varom į džiazus, jūs fantastiškos merginos, padūkime dar, kasdien nešioji tokias kelnaites, mano žmona nedurna, prašau ją gerbti, aš pats susitvarkysiu su savo problemomis, myliu savo vaikus, galėjau tave mylėti, dar ir dabar turiu tavo nuotrauką.

Tai ne pirmas smegenų sutrenkimas. Kartais patiriu sąmonės atsivėrimus, kurie kaip sutrenkimas, nes supratimas ateina fiziškai. Jaučiu, kaip mintys suteka į galvą, jos praeina neuronų takais, suvokiu esmę, man atrodo, kitiems taip nebūna.

GIRDŽIU:

Tas tavo sidabrinis juokas, kaip galima pamiršti taip besijuokiančią moterį...

Pirštai ir liežuvis dirba mikliai. Taip tenkinti gali tik tas, kuriam nebestovi. Ir tai tik tuomet, kai tarp jūsų penkiasdešimties metų skirtumas. Viskas trunka kokią valandą. Noriu, kad seansas baigtųsi. Atsibodo. Tačiau jis neketina liautis, kol viduje kažką pajuntu.

GIRDŽIU:

Atsiprašau, ko gero, įdrėskiau...

Tvarkomės. Nuo sukrėtimo man svaigsta galva. Bėga kraujas. Nestipria srovele.

Dvejus metus, tvarkingai kas antrą dieną, metus netvarkingai... o kraujas tik dabar? Įdomu, ar jis, gero gyvenimo išlepintas pagyvenęs vyriškis, suprato, kas čia įvyko? Nuo šiol aš jį susitiksiu kartą per metus, jis visuomet užsirašys nesikeičiantį mano telefoną. Žinau, – jei užsirašys, vadinasi, nepaskambins.

Iš pažįstamos pasiskolinu tamponą, nes neturiu savo kambario rakto. Jinai mano, kad supranta, koks reikalas, bet man beveik tas pats.

Grįžtu į salę ir atsisėdu į galinę eilę. Suprantu, kad nuo šiol visi matys tik paviršių. O man viskas bus dvigubai: aš išorėje ir aš viduje. Ta pati tik sau. Kitiems skirtinga. Suprantu, kad svarbiausių dalykų niekam nepasakosiu. Suprantu, kad būsiu viena. Ir toliau juoksiuos.

Įsileidžiu tamsą. Ji slepia mano ašaras. Aš verkiu, kad kiti galėtų juoktis. Jie nemato. Jie nežino, kad aš gyvenu dvigubą gyvenimą. Tai, ką kiti daro pasislėpę, aš darau atvirai. Tamsoje slepiu tai, kas mane augina. Mano erdvėje mane supa mano mintys.

Lempa taip pat yra butas. Joje gyvena šviesa. Ji nesavarankiška. Pati niekaip negali parsivilkti namo. Ją valdo mygtukas. Paspaudi vieną kartą, – parvedi į namus. Paspaudi kitą, – išleidi. Šviesa visi naudojasi, kol vieną dieną ji neatlaiko ir sprogsta iš pykčio. Man tas pats. Aš vis tiek gyvenu tamsoje.

SKAITAU:

Žinai, jei turėčiau tik vieną sesę, būtum pati geriausia sesė.

GIRDŽIU:

Pažiūrėkit jūs į tą mokslų daktarę, ar galima šitaip atrodyti...

Aš turiu savo gyvenimą, apie kurį niekas nežino. Tik jaučia. Dėl to jie, tie pokalbiai, ir atsiranda. Aš turiu tik sau skirtą gyvenimą, kurį gyvenu pasislėpus. Jie nori apie tamsą išklausti, nori pamatyti. Aš kalbuosi, bet kas iš to. Balsai nutyla, kai būnu prie jų pripratus. Kiekvienas turi gyventi sau. Net šeimoje. Ypač šeimoje. Man skirta tamsa. Ji man kalba ir todėl aš matau.

PRISIMENU:

Mano kambaryje pradeda trūkti oro. Kažkas veržiasi pro lubas. Blyškus ir stiprus, su blizgančia galvute. Panašus į kojos pirštą. Jis paliečia mane, bet pats nieko nejunta. Aš kikenu, nes mane kutena. Jaučiu sklindantį šaltį. Kažkodėl manau, kad tai šiluma. Ir pavadinu tai meile. Mes braidome po balas.

Tai buvo seniai. Dabar aš tik stoviu prie lovos. Esu bene originaliausia kambario detalė – vaikiškas rudas botas. Manyje gyvena maža mergaitė. Aš negaliu jos apsaugoti. Kai ateina naktis, ji užsikaria iki pat viršaus, iškiša savo mažą galvutę ir žiūri į tave, alsuojantį pūkiniuose pataluose. Ji girdi tavo sapnus.

SKAITAU:

Tu patekai į mano lapus. Tu augini manyje aistrą. Ar jauti, kas vyksta, kai mes nesiliečiam vienas prie kito?

GIRDŽIU:

Tu nieko nesakai apie mano kambarį. Kodėl tu nieko nesakai?

RAŠAU:

Aš girdžiu tamsą, nes joje gyvenu. Jie mane suranda, kai neprašau, ir palieka, kai nebyliai meldžiu to nedaryti...

Nieko nesakau, nes klausausi pokalbių. Tuos balsus girdžiu kambaryje – tame, į kurį mane parsiveda.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


20628. eglegle2004-08-16 14:51
Keistas daiktas: kai kurie žodžiai ar jų junginiai yra tiksliai tokie, kokius esu kažkada parašiusi, pasakiusi arba kitas žmogus man yra parašęs, pasakęs. O šiaip tekstas kaip tekstas.

20637. xX2004-08-16 18:23
Žiauru. Gražu. Aštru. Svajinga...

20659. Zioma to Asia2004-08-17 08:35
Kodelt tokia zema pseudonimu kultura vaiku rastijoje?

20660. Asia Simeonui Cioraniečiui2004-08-17 09:16
Kaip bepavadinsi..nepagadinsi. Kad tik būt vaikų .
Ką tik grįžau. Žiauriai pasiilgau.

20672. Gvntj2004-08-17 12:27
Keista, popieriuje visai nepastebėjau šito teksto... Atviras toks, net nežinau, geras jis, ar blogas. Ne, visgi geras. Ir su dirbtiniu slapyvardžiu. Toks tampa dar labiau dienoraštinis, bet ir literatūriškas. Patiko: "Mažas miestelis, ramios žmonių mintys... Mano neramios... Apie tave..."

20682. Anjolė2004-08-17 19:00
Prieš kokius septynetą metų ,,Metuose" publikuota Zitos Čepaitės pritrenkianti esė - pritrenkianti tuo, kad autorė vis tik išdrįso pasirašyti savo pavarde begal šokiruojantį tekstą. Čia gi, matyt, autorė pati jaučiasi nei šiaip, nei taip, kad neišdrįso. Jei Parulskis pasirašinėtų pseudonimais, jo tekstai nebūtų tokie įtaigūs.

20699. Gvntj2004-08-18 11:04
Išeina kuriozas: sukurta istorija, pasirašyta tikrojo autoriaus, yra literatūriškai įtikinamesnė negu tikra istorija, pasirašyta neaišku ko. Kitaip tariant, pirmas atvejis yra literatūra, o antras - neaišku kas. Čia nekalbu apie "Vieno kambario pokalbius", tiesiog abstrakčiai svarstau.

20704. Arle2004-08-18 13:17
Visai nesvarbu, kokiu vardu ar pseudonimu pasirašoma. Svarbiau - kaip parašyta.

20737. Zioma to Asia2004-08-18 18:34
Emil C.: "Vienintelis budas issaugoti savaja vienatve - suzeisti visus, pradedant nuo tuju, kuriuos mylime". Kisses & hugs.

22410. saulute :-) 2004-10-04 12:50
taip, labai griebia uz sirdies, bet...Zinau, kad tai apie Tave. Ir tai, kad sia savo dienorastiska ispazintim gal ir noretum susigrazinti Ta zmogu, apie kuri rasai, taciau laikas kol kas tikrai nepalankus Tau. Deja. Tau belieka tik su tuo susitaikyti. Kitaip nebus. Be to, negrazu kito zmogaus intymius laiskus, skirtus Tau, publikuoti jo neatsiklausus. :)

Rodoma versija 30 iš 31 
14:25:19 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba