ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-08-14 nr. 712

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

SIGITAS PARULSKIS. Teta Viktorija, miegas ir kitos moterys (117) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Chaosas (52) • KASPARAS POCIUS. Vasara (Euro)Lietuvoje (8) • EUGENIJUS ALIŠANKA. Poezija (2) • YVETTE BIRO. Užeis tvanas... (1) • TOMAS KAVALIAUSKAS. Re: "Žuvę" (19) • SIGITAS GEDA. Vis toji Amerika (12) • AUKRISTĖ ŽAVELIŪTĖ. Vieno kambario pokalbiai (10) • JUSTINAS KUBILIUS. PalyginimaiVYGANTAS VAREIKIS. Artimųjų Rytų alternatyva (8) • JONAS TRINKŪNAS. Periklio mieste (43) • CHANOCH LEVIN. Pretekstas atkeršyti (1) • El (8) • Melampyrum – kupolinės žolės (3) • MICHAIL ZOŠČENKO. Baisus pasaulis (3) •

Palyginimai

JUSTINAS KUBILIUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Stasio Kairio nuotrauka

1.

ten keliama su saule,
o giedama – nelyg su mirtimi, –
ir ko ten jie taip ieško,
tą savo žemę rausdami?..

ir taip tą ugnį saugo –
lyg paskutinė gestų gyvastis,
sapnuos upes jie semia saujom –
tarsi iš naujo krikštytųs…

ir į saulėlydžius jie žvelgia –
lyg degtų visas jų gyvenimas,
lyg leistųs ten visai ne saulė,
o šoktų koks pagonių animus –

jų lygios subanguoja lygumos
link Varduvos, link Kražių,
kuomet vaikus – kaip angelus baltai aprengtus –
jie kryžiumi sutvirtint veža – –

ten jų miškai, ten jų keliai,
ten debesis tas jų –
gal vėjo, o gal saulės genamas –
iš paprastų daiktų,
iš nykstančiųjų Dievo esinių
lengva mirtis čia užgyvenama – – –


2.

kai su žeme palygino –
dangum nuglostė,
o medžiai lapais virpančiaisiais
užmigdė, klostė…

kai lygino su lydymais –
išdegino, iškirto –
karštieji girių pelenai
apkrito širdį –

o su laukais kad lygino, –
lyg rėtį košė vėjas, –
kažkas tamsus –
keiksmų, šunų palydimas –
nuo savo žemės ėjo…

kad su tiesa jau lygino –
vis degė verkė žvakės,
miškai dejavo, lūžo
ir tūkstančiai šimtų apako – –

o kai su kryžiumi,
su kryžiumi kai lygino –
ir sukalė, ir geležim apkaustė,
ir krito žemėn ašara,
ir ritosi –
kalnų kalneliai augo…

3.

…o vakaras senus klevus užsklęs
ir sėlins tarp kamienų palšos miglos, –
pavargs pernakt namų dvasia –
kiek migus, kiek nemigus – –

vėsi blausa prikels takus
ir pro ganyklas vesis tolin.
Dar ne diena. Ji tik pabus, –
šviesa dar primena marškonį – – –

dar spinduliui nesusižeidus šakose,
nesudejavus paukščiui tyliai, –
dabar tikriausiai amžinam
pabusiu miręs Žemaitijoj…


4.

kai Lietuvai pradžią prie Durbės padirbom –
ji pirkos karūną;
mums pakulos liko, eglynai
ir moterys minkštos –
kaip kerpės…

sakiau tau, Vykintai, nestokis
prieš Mindaugą ant Nevėžio
su karūmene savo –
persmeigs tau blauzdą Tveruos
tas gudų kunigaikštis – –

kai savąjį raštą, rantytą alksnynuos,
ant marių su vėjais pražįidėm, –
net mokyti šlėktos negali
mūsų IQ išmatuot…

o kad jau valstybę prapuldėm,
pamiršome darbus ir pavardes savo –
vien skaros, kubiliai, žeimiai arba šikšniai,
o Daujoto tikro – nė vieno!

nuo tolei bočius manasis, tasai valakinis,
kamaroje guli po paltim –
žilė spalių prikritus,
akys pilnos miglų – lyg kokio žuvėdo:
iš visko matyti, kad be valstybės ir rašto
yr durnas,
o giedant jo balsas kimus – pašukinis.


5.

…turbūt po blindėmis senolis sėdi
aukštoj pakalnėj, velnio slėny –
ir kelias vandenys į dangų,
ir debesys lakioja plėnim –

matyt, šaknim dabar stiprybę siurbia
iš žemės slėpsnų, upės vingio,
o gal gyvybę naują dirba
žolėms siūbuojant, medžiams lakstant – –

pernakt nuseko markos, akmenys išbrinko,
keliai nebnori šiaurėn bėgti –
prie miško rąžos, gulinėja tingūs,
nors turi kojas – neina niekur – – –

kad jau mirei, senoli mano,
atminki gyvenimo gyvo gražumą –
nori vis būti, kurs gimė,
nyksta į nieką – kurs būna…


6.

vanduo gilus – tuomet šviesu,
kai šnara nendrės, o viršūnės ošia –
gelmėj dar pilna spindulių,
įsmigusių iš saulės bokštų –

lyg paukštis iš meldynų kyla
ir sklaido rūką vėjuotu sparnu –
ši vasara miršta, praskrisdama tyliai.
Žmogus prie ežero. Ir jam sunku.



Sunkus vanduo, kada ramu,
į kitą krantą – takas sidabruotas, –
išvestų, regis, tuo taku
vienuolių mėnuo – įdagas juodas.


7.

tylu – lyg viskas būtų čia išmirę, –
sunkiųjų klevo durų niekas nebevarsto –
galbūt nuo ašarų sūriųjų užrūdijo vyriai,
gal vyrai vėją vėl medžioja giriose
už tūkstančio ir šimto saulės varstų –

o dar tyliau tie audeklai,
tie senmergių švarių balti rietimai,
tasai kruopštusis kandžių rašto darbas, –
tyliau nei našlės, nei laukimas
prapuolusių pradingusių medžioklių giriose –
medus lėčiau nei kraujas varva…

tačiau tyliausiai ta, kur neateina esant,
o jai atėjus – nei tavęs, nei sapno nebebūna, –
tarsi ligoniui sunkiai gęstant metams,
be garso malant apleistiems malūnams
ir blunkant kraičio skrynių saulės tekstams –

o juk margai margavo krašto raštas,
kuomet midus, sumišęs su krauju, čia kėlė puotą
ir tvirtos dūko mergos, ir pražydo našlės,
daliom dalužėm basos, žemaitukais ratuotos – –




Skirmantei Lapinskienei

Tie latvių debesys taip plaukia
nuo Kuršo pusės – vis per Laižuvą! –
dangus virš Lūšės geležinkelio
lyg sužeisto žvėries po karo laižomas.

Užguls lietus ir vėjas stiklą – spengia!
Taip spengia bėgiai nuo jėgos nežemiškos,
kai stabdo ešelonus. Įsispaudžia
likimas į likimą, geležis – į geležį.

Skaudi šviesa už medžių, už ribos,
už tėvo, motinos, už vaiko
ir valandų – tarsi paveikslo švento,
senolės rankom laikomo…

Gatvelės Vilniaus vesis aušrą
nuo septynių kalvų. Grįžtģ –
nelyginant staigus pavasaris ištiks
kažko tikrai nežemiško,
kažko labai labai netikro
ilgesys,
kai leisies cementiniais Tauro laiptais.


2004.III.19
iliustracija
Stasio Kairio nuotrauka

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 30 iš 31 
14:25:18 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba