pamenu griebdavaus ieties dar jaunas
į kalbos turnyrus mesdavaus stačia galva
karštakošis riteris
dievas tada nerūpėjo
dievas visad buvo pralaimėjimo dievas
sulinkęs po abitu be veido
gailestingas luošiams ir nevykėliams
išplėtęs šnerves uosdavau žirgo prakaitą
šviežio mėšlo kvapą pramaišiui
su garuojančiu krauju
dar nesupančiotas šeimyniniais pančiais
nepakeldamas antveidžio
perverdavau žvilgsniu
gražiausią šviesiaplaukę
žinodamas šiandien ji bus mano
sėkla papilvėj tvinksėjo stipriau negu širdis
negalvojau apie viso gyvenimo moterį
buvau karys dar nenudžiūvęs nuo lūpų
barbaro kraujas šiaurinių vėjų nugairintas veidas
kiek pablyškęs išsiilgęs saulėtų kraštų
su džiaugsmu priėmiau žinią
apie kryžiaus žygį
į pažadėtąją poezijos žemę
buvau jaunas
ir durnas turėčiau dabar pasakyti
išėjau karan
už tą patį pralaimėjimo dievą
apie žanrus lietuvių poezijoje
1
lyrinis eilėraštis būtų visai ne žanras
jeigu nevaidintų tokio vaidmens
lietuvių poezijoje
paprastai autorius nori pasakyti daugiau
negu lyrinis herojus
lyrinis herojus su tuo nesutinka
todėl visada persistengia
2
epinio eilėraščio autorius
paprastai pagyvenęs poetas
beveik be išimties vyriškos giminės
todėl eilėraščio herojus dažniausia su ilgu
kardu ar kalaviju
klaidžioja po antikinius griuvėsius
ieškodamas mūzos
3
intelektualiai poezijai reikalingas
intelektualus autorius
t. y. bent jau jeilio profesorius
todėl kūrinio subjekto padėtis nepavydėtina
ne visk¹ supranta i pusės žodžio
malkų priskaldo
likusi¹ gyvenimo dalį autorius
paskiria komentarams
4
etnografiniai eilėraščiai pasižymi tuo
kad jiems paprastai nereikia skaitytojo
5
lingvistinio eilėraščio lyrinis herojus
yra pati kalba
taigi šiuo atveju autoriui belieka patylėti
dažniausia jis tai ir daro
nors ir autorystės neatsisako
6
prozinis eilėraštis rašomas tada
kai autorius nori emigruoti
bet negauna vizos
lyrinis herojus šiuo atveju
išeina į neapmokamas atostogas
7
minėtini ir patriotiniai eilėraščiai
kurių šiandien niekas neberašo
ir tai bene rimčiausias lietuvių poezijos
krizės požymis