ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-08-14 nr. 712

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

SIGITAS PARULSKIS. Teta Viktorija, miegas ir kitos moterys (117) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Chaosas (52) • KASPARAS POCIUS. Vasara (Euro)Lietuvoje (8) • EUGENIJUS ALIŠANKA. Poezija (2) • YVETTE BIRO. Užeis tvanas... (1) • TOMAS KAVALIAUSKAS. Re: "Žuvę" (19) • SIGITAS GEDA. Vis toji Amerika (12) • AUKRISTĖ ŽAVELIŪTĖ. Vieno kambario pokalbiai (10) • JUSTINAS KUBILIUS. PalyginimaiVYGANTAS VAREIKIS. Artimųjų Rytų alternatyva (8) • JONAS TRINKŪNAS. Periklio mieste (43) • CHANOCH LEVIN. Pretekstas atkeršyti (1) • El (8) • Melampyrum – kupolinės žolės (3) • MICHAIL ZOŠČENKO. Baisus pasaulis (3) •

Baisus pasaulis

Nuo 5 iki 15 metų

MICHAIL ZOŠČENKO

[skaityti komentarus]


Tęsinys. Pradžia Nr. 27

Dirbtuvėje

Tėčio seniai pas mus nebuvo. Mama aprengia mane. Einam į tėčio dirbtuvę.

Mama skuba. Tempia mane už rankos taip, kad vos spėju.

Pakylam į septintą aukštą. Beldžiam. Duris atidaro tėtis.

Pamatęs mus, iš pradžių susiraukia. Paskui, paėmęs mane ant rankų, pamėtėja kone iki lubų. Juokiasi ir bučiuoja mane.

Mama šypsosi. Ji sėdasi šalia tėčio ant sofos. Ir prasideda kažkoks paslaptingas jų pokalbis.

Vaikštinėju po dirbtuvę. Ant molbertų paveikslai. Ant sienų irgi paveikslai. Didžiuliai langai. Netvarka.

Apžiūrinėju dėžes su dažais. Teptukus. Visokius buteliukus.

Jau viską apžiūrėjau, bet tėvai vis dar kalbasi. Labai malonu, kad jie taip tyliai kalbasi, nešūkauja, nesibara.

Aš jiems netrukdau. Dar kartą apžiūriu dėžes ir paveikslus.

Galiausiai tėvas sako mamai:

– Na, labai džiaugiuosi. Viskas gerai.

Atsisveikindamas bučiuoja mamą. Ir mama jį bučiuoja. Ir jie net apsikabina.

Apsivilkę išeiname.

Grįžtant mama ima bartis. Ji sako:

– Ak, kam tu prisvilai prie manęs...

Man baisu tai girdėti. Aš visai neprisvilau. Ji pati nusitempė mane į dirbtuvę. O dabar nepatenkinta.

Mama sako:

– Ak, kaip gaila, kad pasiėmiau tave. Jei ne tu, būtume galutinai susitaikę.

Aš zirziu. Zirziu, nes nesuprantu, kuo esu kaltas. Buvau tylus. Net nebėgiojau po dirbtuvę. O dabar tokia neteisybė.

Mama sako:

– Ne, daugiau niekada tavęs nesivesiu.

Noriu paklausti, koks reikalas, kas atsitiko. Tačiau tyliu. Užaugsiu didelis ir tada viską pats sužinosiu. Sužinosiu, kodėl žmonės būna kalti, nors visiškai niekuo nekalti.

Prie vartelių

Stoviu sode prie vartelių. Įdėmiai žiūriu į kelią link prieplaukos.

Mama išvažiavo į miestą. Nuo pat ryto jos nėra. O mes jau papietavome. Netrukus vakaras. Ak, Dieve, kur ji?

Vėl žiūriu į tolį. Ne! Kažkokie žmonės eina, o jos nėra. Tikriausiai kas nors atsitiko.

Bet kas galėjo atsitikti? Juk ne mažas vaikas. Suaugęs žmogus. Jai trisdešimt metų.

Na ir kas? Suaugusiems irgi visokių siaubingų dalykų nutinka. Suaugusių irgi kiekvienam žingsny tyko pavojai.

Gal mamą vežė vežikas. Arklys pasibaidė. Tiesa, vežikų arkliai rambūs. Vos velkasi. Abejotina, kad tokie arkliai galėtų pasibaidyti. O jei ir pasibaidytų, visada galima iššokti iš puskarietės.

O jei mama plaukė garlaiviu, iš garlaivio neiššoksi, kai jis skęsta. Žinoma, yra gelbėjimo ratai. Galima pagriebti tokį ratą ir išsigelbėti. Tačiau jokie ratai nepadės per gaisrą, jei, pavyzdžiui, užsidegė mūsų butas mieste. Beje, mūsų namas akmeninis ir vargu ar gali užsiliepsnoti kaip degtukas.

Veikiausiai mama užėjo į kavinę, ką nors suvalgė ir susirgo. Dabar gydytojas ją operuoja.

Ak, ne! Antai eina mūsų mama!

Šaukdamas bėgu jos pasitikti. Mama užsidėjusi didžiulę skrybėlę. Ant pečių baltų plunksnų boa. Ir kaspinas ant juosmens. Man nepatinka, kad mama taip apsirengusi. Už jokius pinigus nesidėčiau tų plunksnų. Užaugsiu didelis ir paprašysiu mamos, kad ji taip nesirengtų. Man nejauku su ja eiti – visi atsigręžia.

– Atrodo, nesidžiaugi, kad atvažiavau? – klausia mama.

– Ne, džiaugiuosi, – abejingai atsakau.

Tai nesusipratimas

Greta manęs suole sėdi gimnazistas Kostia Palycinas.

Peiliuku pjausto suole kažkokią raidę. Žiūriu, kaip vikriai mokytojui nepastebint pjausto peiliuku.

Taip įsigilinau, kad negirdžiu, jog mane šaukia atsakinėti.

Kažkas kumšteli į šoną. Atsistoju ir sutrikęs žiūriu į klasės auklėtoją, kuris dėsto rusų kalbą ir aritmetiką mūsų parengiamojoje klasėje.

Auklėtojas kažkodėl nori, kad padeklamuočiau jam eilėraštį "Veselo sijajet mesiac nad selom".

Pirmą eilutę žvitriai pasakau, nes ką tik išgirdau iš mokytojo. Toliau nemoku. Tiesiog nežinau šito eilėraščio ir netgi pirmąsyk girdžiu apie jį.

Iš visų pusių man sufleruoja: "Belyj sneg sverkajet".

Mikčiodamas ištariu, ką man sufleruoja.

Žiūrėdamas į mane mokytojas šypsosi.

Mokiniai vienas per kitą pasakinėja man. Jie šnibžda iš visų pusių. Todėl nesuprantu, ką jie šnibžda – "Krest pod oblakami kak svečia gorit..."

– Tresk pod sapogami, – murmu.

Klasė kvatoja. Mokytojas irgi juokiasi. Ir rašo į dienyną kuolą.

Nemalonu. Aš tik penkta diena gimnazijoje. Ir staiga išsyk kuolas.

Sakau Kostiai Palycinui:

– Jei kuolus rašys už viską, ko dar nežinau, daug jų prisirinksiu.

– Šitas eilėraštis buvo užduotas, – sako Kostia. – Jį reikėjo išmokti.

Ak, jis buvo užduotas? Nežinojau. Tada tai nesusipratimas.

Man išsyk palengvėja, kad tai nesusipratimas.

Vėl nemalonumai

Aš pilku gimnazisto paltu sidabrinėmis sagomis. Už nugaros kuprinė.

Į palto kišenę mama įkiša lapelį su gimnazijos adresu.

– Mama, – sakau, – nesirūpink. Puikiai žinau kelią, galiu nueiti į gimnaziją užsimerkęs.

Mama sako:

– Tik nesumanyk iš tikrųjų eiti užsimerkęs. Gana tavo pokštų.

Išeinu į gatvę.

Ne, žinoma, užsimerkęs neisiu. Tai pavojinga. Gatvėse rogės, vežikai. Bet nuo Didžiojo kampo iki gimnazijos būtinai eisiu užsimerkęs. Tik du šimtai dešimt žingsnių. Tai niekai.

Priėjęs Didįjį prospektą, užsimerkiu ir einu kaip neregys, atsitrenkdamas į žmones, sienas ir stulpus. Mintyse skaičiuoju žingsnius. Du šimtai... Du šimtai dešimt...

Garsiai ištaręs "du šimtai dešimt", smarkiai atsitrenkiu į kažkokį žmogų. Atsimerkiu. Stoviu kaip tik priešais gimnazijos duris. O žmogus, kurį pastūmiau, – mūsų mokytojas ir klasės auklėtojas.

– Ak, atleiskite, – sakau, – aš jūsų nepastebėjau.

– Reikia pastebėti, – piktai sako auklėtojas. – Tam turi akis.

– Jos buvo užmerktos, – sakau aš.

– Kam gi tu užsimerki, kvailiūkšti? – sako mokytojas.

Tyliu. Pirma, ilgai reikėtų aiškinti, antra, jis tikriausiai nesuprastų, kodėl aš užsimerkiau.

– Na? – klausia mokytojas.

– Šiaip užsimerkiau. Nuo vėjo...

Mokytojas susiraukęs žiūri į mane ir piktai sako:

– Na, ko stovi kaip kelmas? Eik...

Stoviu, nes esu mandagus žmogus.

Noriu praleisti jį.

Kartu žengiam link durų ir tarpdury vėl susiduriam.

Mokytojas dar pikčiau žiūri į mane.

Geležies pūdas

Aš užsiėmęs, tvarkau savo plunksninę. Perrenku pieštukus ir plunksnas. Grožiuosi mažu peiliuku.

Mokytojas šaukia mane. Sako:

– Atsakyk, tik greitai: kas sunkesnis – geležies pūdas ar pūdas plunksnų.

Neįtardamas kėslo nesusimąstęs atsakau:

– Geležies pūdas.

Aplink kvatojimas.

Mokytojas sako:

– Pasakyk mamai, kad rytoj užeitų pas mane. Noriu pasikalbėti.

Kitą dieną mama eina pas mokytoją ir liūdna grįžta namo. Ji sako:

– Mokytojas tavimi nepatenkintas. Sako, kad tu išsiblaškęs, nieko neklausai, nesupranti ir sėdi suole taip, tarsi su tavim tai, kas vyksta klasėje, nesusiję.

– O ką jis dar pasakė?

Mamos veidas dar liūdnesnis.

Prisiglaudusi mane ji sako:

– Laikiau tave protingu ir subrendusiu berniuku, o jis sako, kad tu nepakankamai protiškai išsivystęs.

– Jis kalba kvailystes! – piktai šaukiu. – Tai jis nepakankamai protiškai išsivystęs. Užduoda mokiniams kvailus klausimus. O į kvailus klausimus sunkiau atsakyti negu į protingus.

Bučiuodama mane mama verkia:

– Ak, sunku tau bus gyventi pasaulyje! – sako ji.

– Kodėl?

– Tu sunkus vaikas. Panašus į tėvą. Netikiu, kad būsi laimingas.

Mama vėl bučiuoja ir apkabina mane, bet aš išsprūstu. Nemėgstu laižymosi ir ašarų.

Uždara širdis

Atvažiavo senelis. Tėvo tėvas. Iš Poltavos.

Maniau, atvažiuos senas senelis ilgais ūsais ir ukrainiečių marškiniais. Ir dainuos, šoks, seks pasakas.

Priešingai. Atvažiavo griežtas, aukštas žmogus. Nelabai senas, nelabai žilas. Stulbinamai gražus. Nusiskutęs. Juodu surdutu. Rankose maža aksominė maldaknygė ir raudonas kaulinis rožinys.

Nustebau, kad mūsų senelis toks. Ir panorau apie ką nors su juo pakalbėti. Bet jis nekalbėjo su vaikais. Tik truputį pakalbėjo su tėvu. O mamai piktai pasakė:

– Pačios kaltos, ponia. Per daug vaikų prigimdėte.

Mama pravirko ir išėjo į kitą kambarį.

Dar labiau nustebau, jog mūsų senelis toks nepatenkintas, kad mamai gimė vaikai, tarp kurių buvau ir aš.

Primygtinai užsimaniau sužinoti, ką veikia senelis savo kambaryje, iš kurio bemaž neišeina ir į kurį niekam neleidžia įeiti. Tikriausiai jis ten daro kažką ypač svarbaus.

Praveriu duris ir tyliai įeinu į kambarį.

Griežtasis senelis neveikia nieko. Sėdi krėsle ir tiesiog nieko neveikia. Nejudėdamas žiūri į sieną ir rūko ilgą pypkę.

Pamatęs mane senelis paklausė:

– Ko tau čia reikia? Kodėl įėjai nesibeldęs?

Tada supykau ant senelio ir pasakiau jam:

– Galiausiai tai mūsų butas. Jei norite žinoti, tai mano kambarys, o mane perkraustė pas seseris. Kodėl turėčiau belstis į savo kambarį?

Senelis paleido į mane rožinį ir suriko. Paskui nuėjo ir pasiskundė tėvui. O tėvas pasiskundė mamai.

Tačiau mama manęs nebarė. Ji pasakė:

– Greičiau jis išvažiuotų. Jis nieko nemyli. Kaip tavo tėvas. Jo širdis uždara.

– O mano širdis irgi uždara? – klausiu.

– Taip, – sako mama, – man atrodo, ir tavo širdis uždara.

– Vadinasi, ir aš būsiu toks kaip senelis?

Bučiuodama mane mama pro ašaras sako:

– Taip, turbūt ir tu būsi toks. Baisi nelaimė – nieko nemylėti.


Vertė Austėja Merkevičiūtė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


20632. vilme2004-08-16 16:12
Labai patiko. Gilios ir prasmingos miniatiuros

20649. Rasakila :-) 2004-08-16 23:21
Primena vaikystę, ir tai kad suaugę nežino kaip jaučiasi vaikai....,kad jie daug protingesni nei atrodo...

20949. juste :-) 2004-08-24 21:14
as manau , kad suauge zmones nesupranta mazu vaiku. jie pasidaro uzdari, nesirupina kitais tik ziuri saves!

Rodoma versija 30 iš 31 
14:25:15 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba