ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-09-12 nr. 908

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ANDRIUS MARTINKUS. Apie Karsaviną, Maceiną, Lietuvą ir bolševizmą (11) • -rv-. Sekmadienio postilė (121) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Namas Tbilisyje (3) • W. G. SEBALD. Daktaras Henris Selvinas (3) • SIGITAS GEDA. Kalbančios pelės (64) • RIČARDAS ŠILEIKA. Druskos metamorfozės, arba morendo crescendo (3) • ZITA MAŽEIKAITĖ. Eilės (5) • INDRĖ BUTKUTĖ. Eilės (10) • ALEKSEJ CVETKOV. Meninis avangardas ir socialinis protestas (6) • GINTARAS BLEIZGYS. Gauruotasis pralaimi (30) • Su tarptautinio instrumentinės muzikos festivalio „Griežynė“ meno vadovu, folkloro grupės „Vydraga“ įkūrėju ir vadovu, kompozitoriumi ALGIRDU KLOVA kalbasi Juozas Šorys. Griežiant vydėti ir regėti (3) • PETRAS KAZICKAS. Vilniaus pakraštys, Olandų gatvė... (3) • MIGLĖ ANUŠAUSKAITĖ. Algimantas Jankūnas. Rudens gėlės (1) • buvau europoje mačiau vieną varną (449) • 2008 m. rugsėjo 19 d. Nr. 35 (909) turinys (20) •

Griežiant vydėti ir regėti

Su tarptautinio instrumentinės muzikos festivalio „Griežynė“ meno vadovu, folkloro grupės „Vydraga“ įkūrėju ir vadovu, kompozitoriumi ALGIRDU KLOVA kalbasi Juozas Šorys

[skaityti komentarus]

iliustracija

Kada, kaip ir kodėl buvo įsteigtas tarptautinis instrumentinės muzikos festivalis „Griežynė“, šiemet rugsėjo 10–14 dienomis rengiamas jau devintą kartą?

– Kartais gyvenime būna lemtingų sutapimų, kai beveik vienodi žmonės panašiu laiku gimsta Afrikoje ir dar kur nors... Kartą dviejų muzikantų – Arūno Lunio ir mano – galvose (atskirai ir nesitarus) radosi noras suorganizuoti kokį nors instrumentinio folkloro renginį. Tada dar ne festivalį – šiaip renginį. Ir tuomet atsirasdavo žmonių, kurie pamatydavo, kad kažkas kažko nori. Tokia „pamatytoja“ buvo Ona Šaltytė, Atgimimo metais dar prisidėdavusi prie Vilniaus festivalio „Skamba skamba kankliai“ rengimo. Festivalio metu 1991-aisiais mums buvo pasiūlyta surengti instrumentinio folkloro dieną. 1992 metais jau surengėme mūsų inicijuotą festivalį, jį pavadinome vienu iš tarmiškų aukštaitiškų smuiko pavadinimų – „Griežyne“. Nuo tada jis vyksta kas dveji metai, šiemet bus devintasis, o po dvejų metų – jubiliejinis, dešimtasis.

Veikti skatino tai, kad tuo metu kitų pasaulio šalių instrumentinė muzika buvo visai nežinoma. Turėjom tikslą ją priartinti prie Lietuvos klausytojų. Dabar padėtis pasikeitusi, todėl ir festivalius galime kitaip rengti. Kita vertus, ir tiems užsienio muzikantams, kurie atvažiuoja, turime pristatyti gerą lietuvišką muziką. Koncertuose iš pradžių skambėdavo senoji, vėliau – kiek naujesnė, dabar jau dominuoja truputį modifikuota ir sušiuolaikinta muzika. Svarbią švietimo funkciją atlieka tradicinių instrumentų parodos muziejuose ir grojimas su jais koncertuose. Be fotografijų parodų, rengėme net parodą „Muzikos instrumentai pašto ženkluose“... Šiemet bus fotografijų paroda „Sėlos muzikantai“ (Zarasų kraštas). Ją padėjo rengti Gintaras Andrijauskas, „Sadūnų“ kapelos vadovas.

Vis dėlto kam ir kokių tikslų siekdami iš tikrųjų rengiate festivalį?

– Esmė ta, kad daugelis ne tik mūsų, bet ir plačiau pasaulyje vykstančių festivalių stengiasi įtikti žiūrovams. Duokit mat jiems šokių, dainų, alaus ir masinę sceną... O instrumentinė muzika nėra masinė, todėl grįžtame į nedideles erdves, telkiame groti nedidelių sudėčių kolektyvus arba solistus. Taip grojant ypač patogu parodyti instrumento galimybes, tembrą, skambesio spalvą. Manau, instrumentininkų festivalis pirmiausia turi būti organizuojamas būtent muzikantams. Jei jie nuo labo ryto iki vakaro yra nuolat tąsomi, tai toks festivalis tampa viešo kankinimo arena. Grįžę jie tik prisimins, kad buvo ištisai tampomi už skvernų ir perdien šešis kartus skirtingose vietose grojo tą patį. Todėl stengiamės, kad koncertai būtų skirtingi – ypač akcentuojame kūrybines laboratorijas. Šiemet jų bus net trys: anglas Rogeris Watsonas mokys groti ir šokti angliškus šokius, švedas Albanas Faustas – groti dūdmaišiu ir apskritai skatins juo domėtis. Trečiasis iš šių renginių jau tradicinis – dalyvaujantys muzikantai susineš tradicinius muzikos instrumentus ir, Gailos Kirdienės kalbinami, pasakos apie jų konstrukciją ir savybes, repertuarą, grojimo specifiką ir t. t. Šiuose renginiuose muzikantai galės pasireikšti kaip kuriantys individai, asmenybės.

Nesigaili besidomintieji ten užklydę – pamato iš arčiau muzikantus beveik natūralioje repeticijų aplinkoje, kur ir instrumentus gali pačiupinėti, ir įvairiausios muzikos išgirsti. O pripratusiems prie scenų ko pasiūlysite?

– Kaip visada, rengsime ir didįjį „Griežynės“ koncertą, jis vyks rugsėjo 12-ąją 18 val. Mokytojų namų Didžiojoje salėje. Ten dalyvaus visi – ir svečiai, ir kviestiniai muzikantai lietuviai. Šiemet bus įdomių variantų – dalyvaus puikus dambrelininkas iš Panevėžio Egidijus Darulis, jauni dūdmaišininkai iš Kauno „Linago“ folkloro ansamblio ir, be abejo, senieji tradiciniai kaimo muzikantai. Duosim svečiams ir patiems pasižiūrėti – šeštadienį Kęstutis Mikiška rengs koncertą „Džiazuojančios kanklės ir birbynės“. Aišku, ten daugiausia bus grojama pramoginė muzika vadinamaisiais modifikuotais instrumentais. Bus ir džiazo, ir roko, ir kitokių stilių muzikos, kad visiems taptų akivaizdu, jog gyvename ne tik tarp „konservų“, bet ir dabar kažką naujo kuriame. Į tai orientuotas ir „Griežynės“ kinas – kad pamatytume juostoje užfiksuotą instrumentinės muzikos panoramą. Vyks filmo premjera, taip pat bus rodomi filmai apie buvusias „Griežines“. Relaksacinėje akcijoje „Folkoteka“, arba diskotekoje, skambės world music, etnodžiazas, etnorokas. Muzika, tinkanti šokiams, jos klausantis miela pakalbėti su draugais, atsipūsti.

Viena iš pastebimų „Griežynės“ krypčių – pastangos tradicinę instrumentinę muziką priartinti prie šiuolaikiško grojimo sampratos, noras kiek transformuoti ir papildyti folkloro tradiciją kitų stilių, žanrų raiška. Kokia šiuo požiūriu „Griežynės“ kaita? Kur šiemet „nudreifuota“?

– Niekur toli nenudreifuota – daug dėmesio skirsime ir įprastinei folkloro sampratai, bet atsirado keletas „lydinčiųjų“ renginių. Anksčiau tokį – netradiciniam folklorui, jo modifikacijoms skirtą – darydavom tik vieną, šįkart jų net trys. Palyginti su ankstesniais festivaliais, pagrindinis šio principas: ne kiekybė, bet kokybė. Nusibodo iš užsienio vežtis bet ką – juolab kad ir „bet kas“ dabar jau nori atvažiuoti už pinigus.

Grupių sudėtys, kiek pamenu, visada būdavo gana striukos – iki šešių muzikantų... Dabar daugiau dėmesio solistams?

– Taip, šiemet bus daugiau pavienių atlikėjų, be to, orientuojamės į žymius autoritetingus muzikantus. Net ir kalbant apie minėtus muzikavimo kursus – norime, kad jų nevestų bet kas. Antai šiemet viena iš festivalio įžymybių – Albanas Faustas, švedas, gimęs Vokietijoje, vienas iš labiausiai Europoje kotiruojamų dūdmaišininkų. Jis groja ir folklorą, ir autorinę šiuolaikinę muziką, ir world music, ir etnodžiazą... 2002 metais buvom pasikvietę panašiai grojančią grupę iš Švedijos – „Bazar Blå“. Albanas Faustas pažadėjo, kad Lietuvoje šiemet gros daugiau tradicinės folkloro muzikos (jis ir dūdmaišių darymo meistras). Kita žvaigždė – Rogeris Watsonas, atvykstantis jau antrą kartą; šiemet jis gros su „Vydraga“, rengs muzikavimo kursus, dalyvaus visuose koncertuose.

iliustracija
Vydragiečiai su Rogeriu Watsonu Londone
„Vydragos“ archyvo nuotrauka

Reiktų pasakyti, kad jis gros akordeonu...

– Iš esmės ne akordeonu (nors panašumų yra), o armonika. Anglai jį vadina melodionu. Jis būna dviejų arba trijų eilių. Mūsų instrumentininkų požiūriu, tai tipiška armonika – ir pagal konstrukciją, ir pagal skambesį. Kartais dar anglai ją vadina fordang, nes, mūsų supratimu, neturi atitikmens, kaip armoniką įvardyti.

Kita įžymybė – Andris Kapustas iš Latvijos, vienas žymiausių kaimynų folklorininkų, grosiantis su žmona Aida. Dar vienas žinomas muzikantas – baltarusis dūdmaišininkas Todaras Kaškurevičius. Ir, be abejo, Lietuvos folkloro žvaigždė Evaldas Vyčinas. Jų dalyvavimas užtikrins festivalio profesionalumą ir kokybę.

Programoje akis užkliuvo už proginio subėgtinio projekto „Vilniaus griežynė“. Iš kur jis išdygo?

– Šiemet folkloro grupei „Vydraga“ sueina dvidešimt metų. Jubiliejų pasitinkame neseniai įvertinti aukščiausiu Lietuvos folkloro ansamblių apdovanojimu – „Aukso paukšte“. Tiems akcentams pažymėti pirmasis „Griežynės“ koncertas šiemet bus skirtas „Vydragai“. Išties mums neįdomu groti vis tą patį ir taip pat. Koncerte pristatysime naują kompaktinę plokštelę „Per šilą jojau“, kurioje nuo tradicinės klasikinės folkloro muzikos pereiname prie visai netradicinės muzikos, bet, žinoma, remiamės folkloru. Be to, nenorėjom visko taip pat kaip papūgos kartoti, todėl pasikvietėm į talką Rogerį Watsoną, su kuriuo Londone esame surengę bendrą programą (rodysime tik gabaliuką). Žinoma, bus ir keletas dar neįvardytinų staigmenų, nes toks „Vydragos“ stilius – negroti vienodai ir paprastai. Tad ir koncertas bus panašus – sudėtinis sudurtinis.

Nuo praeitos „Griežynės“, pasitarę su Arūnu Luniu, ėmėme rengti specialius festivalio projektus. Tada pristatėme „Vilniaus bandoniją“ – surinkome į būrį geriausius sostinės bandonijos virtuozus: Arvydą Kirdą, Arūną Lunį, Albiną Batavičių, Edmundą Širmulį. Jie iš pateikėjų medžiagos atsirinko po kelis gabaliukus ir visa sudėjo į vientisą koncertinę programą. Panašiai vyks ir su šiemet specialiai festivaliui „sulipdyta“ grupe „Vilniaus griežynė“. Ji atitinka ir festivalio pavadinimą, juolab kad, kaip minėjau, griežynė – vienas iš tarmiškų aukštaitiškų smuiko pavadinimų. „Vilniaus griežynę“ sudarys Evaldas Vyčinas, Gaila Kirdienė ir aš, Algirdas Klova, basedle pritars Arvydas Kirda (tai bus neblogas jo kaip stygininko debiutas – galiu numatyti remdamasis repeticijomis).

Žodžiu, nereikšmingų koncertinių dienų „Griežynėje“ nebus – kiekviena turės iškilią „vinį“ arba „bumbuliuką“. O programą paprasčiausia susirasti tinklalapiuose www.llkc.lt arba www.vydraga.eu.

Jei į festivalio vyksmą pažvelgtume tarsi iš šono, apibendrinčiau – kokių stilių, pakraipų muzikos išgirsime daugiausia?

– Manau, jame išgirsime kuo įvairiausių atmainų instrumentinės muzikos – nuo visiškos archaikos iki radikaliai šiuolaikinių muzikinių formų. Tikrai nebus apsiribojama kokiu apibrėžtu muzikiniu aspektu, juolab kad visi paminėti muzikantai gali groti ir labai senus, ir labai naujus dalykus.

O ar kartais, taikant į šiuolaikiškumo dešimtuką, neprasprūs kokie supermodernūs muzikos instrumentai?

– Ne, visi instrumentai bus tradiciniai, be to, daugeliu atvejų – pačių pasidaryti pagal senuosius modelius.

Jau girdėjau ironišką užuominą apie liaudies muzikos „konservus“, todėl norėčiau, kad išdėstytum savo požiūrį į tradicinės ir šiuolaikinės (modernios, autorinės, improvizacinės etc.) muzikos santykį, jų užimamas hierarchijos lentynas, sąveiką. Juolab kad apie tai neseniai „Liaudies kultūros“ žurnale (2008, Nr. 4) paskelbei lyg ir programinius pamąstymus, savo matymą pavadindamas „nauju“.

– „Griežynėje“ to visiškai naujo požiūrio į tradicinę muziką nedaug tebus, bet kai kurių prošvaisčių pasitaikys (pavyzdžiui, „Folkoteka“ – ten bus grojama „negyva“ muzika: world music, etnodžiazas ir kt.).

Muzika, sklindanti iš vadinamųjų etninių šaknų?

– Be abejo, tai tik transformuoti stiliai, besilaikantys etninio tapatumo „bambagyslės“. Tai tikrai labai įdomi muzika, nes ji maitinasi neišsemiamu liaudies kultūros lobynu. Folkloro elementus, jo apraiškas, netgi tam tikrą ideologiją galima jungti su įvairiausiais žanrais – net su klasikine, o tuo labiau šiuolaikine muzika, ką ir kalbėti apie tai, kas nuolat daroma folką jungiant su džiazu, roku, dabar madinga elektronine muzika. To festivalyje tiesiogiai nebus, šįkart pasitenkinsime „Folkotekos“ įrašais.

O dėl „konservų“... Nuo jų pradedame festivalį ir visada taip darėm, tokia mūsų principinė nuostata – pagarba savamoksliams kaimo muzikantams. Žinoma, ten irgi būna nevisiškai konservuotų produktų...

Tai konservai, kurie atidaryti, kvėpuojantys dabarties oru, gyvi unikaliomis muzikantų asmenybėmis ir virtuoziškais jų gebėjimais.

– Išties jie negenda, tuo įsitikinsime klausydami kad ir „Vydragos“ melodijų iš atkapstytų senų įrašų, kuriuos daugelis vyresnių žmonių atsimena – aišku, jie „padaryti“ kiek kitaip. Juk mes dabar nebegalim sugroti lygiai taip pat, kaip 1938 m. įraše sugrojo tuometiniai muzikantai. Mes tai dabar jau (norim ar nenorim) darom kitaip – nenusižengiam archyviniam tikslumui, jo negadinam, tiesiog į smetoninių laikų kūrinius žvelgiame kitomis akimis. Netgi nesistengiam transformuoti, tiesiog XXI amžiuje gyvenantis žmogus nebegali groti taip kaip XX amžiaus pradžioje. Jis pasiima tik ano produkto gabaliuką ir iš jo daro kūrybiškai naują dalyką, nes netgi labai stengdamasis sugroti taip, kaip grojo „smetoniški“ smuikininkai, nebegalėčiau.

Nei tobulesni instrumentai, nei galvų turinys, nei socialinė ir kultūrinė aplinka nebe tie...

– Šiaip ar taip, jau esu pagadintas, nes esu šio to mokytas... O tie griežikai buvo nemokyti, groti išmokę „per save“. Galbūt batus siūti galėčiau archajiškai, nes to nemoku daryti, bet groti...

iliustracija
„Vydraga“ su Albanu Faustu (viduryje) Švedijoje
„Vydragos“ archyvo nuotrauka

„Nepamokytų“ grynuolių dar apstu kaimuose, juk jų išvysime ir išgirsime?

– Jų grojimo išgirsime parodos „Sėlos muzikantai“ atidarymo ir didžiajame koncertuose.

Kita vertus, ir tikrus kaimiečius veikia laikas. Teko būti ekspedicijose ir bendrauti su muzikantais – jie kartais sako: žinai, o per radiją gražiau groja negu mes kaime. Sakau: baikit, jūs visada grojat gražiausiai... O jie: ne, ne, tu manęs neužrašinėk, aš juk girdžiu, kur geriau groja... Jau ir jie yra savaip pamokyti, malami kultūros (ir masinės antikultūros) malūnų.

Taip, kone kiaurą dieną girdalai, žiūralai, ašaringi serialai...

Šiek tiek „atrykime ašaką“ ir dar stabtelkime ties „Vydraga“ – viena iš nedaugelio savitų mūsų krašto instrumentinių grupių, kapelija. Tad vėl panašiai kaip iš pradžių užklausiu – kada, kokiomis aplinkybėmis ir kodėl įsisteigė ši nesušukuota muzikinė kompanija?

– Kaip rodo skaičiai, grupė kaip folkloro ansamblis įsisteigė 1988-aisiais ir taip funkcionavo beveik dešimt metų. Kadangi kaip grupės iniciatorius ir steigėjas buvau instrumentininkas smuikininkas, tai ir tada daug dėmesio skyrėme grojimo kokybei. Turėjom atskirą didžiulę instrumentinę grupę, grojom ir ragais, ir daudytėmis, ir skudučiais, ir kuo tik galėjom. Būdavo ir vien tik instrumentinės grupės koncertų. Vėliau laisvos Lietuvos laikais didelis folkloro ansamblis tapo lyg ir nebereikalingas – mes ir taip gana ilgai tokia gausia sudėtimi ištvėrėme. Buvo siūlymų pereiti prie klubinės formos, bet man tai nepriimtina, nes visada kovojau prieš saviveiklą. Man turi būti sukurtos normalios sąlygos dirbti – susirenki, repetuoji, groji, darai, kol padarai... Tada galimybės rinktis nebebuvo, todėl didžioji „Vydraga“ iširo, tačiau po pusmečio ji atgimė kaip instrumentinė (iš pradžių keturių, vėliau penkių muzikantų) grupė.

Kokia tada buvo grupės struktūra?

– Ji tada buvo visiškai tradicinė kapela – bandonija, smuikas, basedlė ir būgnas. Vėliau prisidėjo dar du žmonės iš vydragiečių – atsirado lumzdelis, dviem trims šokiams parodyti turėjome ir šokėjų porą, pradėjom daugiau dainuoti, bet iš esmės esam tipiška instrumentinė grupė. Dabar mūsų šeši (be manęs, dar Regimantas Žitkauskas, Rita ir Vytautas Linkevičiai, Artūras Kurtinys ir Robertas Liniauskas) – optimali sudėtis, kai, tarkim, gali, jei reikia, užsieniečiams turistams parodyti beveik viską – ir muziką, ir dainas, ir šokius. Esam išleidę tris kompaktines plokšteles, nuolat dalyvaujame projektuose (folko ir ne visai). Prieš daug metų kartu su džiazo meistru Skirmantu Sasnausku parengėm postfolklorines „Laumių sakmes“. Su Vladimiru Čekasinu festivalyje „Mama Jazz“ turėjom didžiulį projektą. Su poetu Vladu Braziūnu sukūrėm projektą „Iš naminio audimo dainos“. Neseniai jį rodėm festivalyje „Mėnuo juodaragis“, kuris ir skirtas keistoms koncepcijoms folklore parodyti. Daug koncertuojame užsienyje, nes nedidelė sudėtis tai leidžia – pavyzdžiui, Kinijoje, Farerų salose, Anglijoje, Šveicarijoje ir kt.

Taip pat surengėt Lietuvos koncertą NATO būstinėje Briuselyje?

– Taip, ten vyko mūsų kompaktinės plokštelės pristatymas. Pirmąkart Lietuvos istorijoje jos muziką sugrojome lietuviškai gana neįprastoje erdvėje. Bendravome su NATO generolais, kartu su jais pietavome – turėjom maisto talonus, visi kartu stovėjom eilėje...

Vienas iš įdomių ir keistų „Vydragos“ akcentų – pats jos pavadinimas. Gausim pašifruoti.

– Neseniai sužinojau, kad į „Sostinės dienas“ žadėjo atvažiuoti ispanų grupė „Burtininkės akys“. Jei būtume žinoję iš anksto, būtume galėję padaryti bendrą projektą. „Vydraga“ būtent ir yra susijusi su burtais ir akimis. Žodis sudarytas iš dviejų – „vydėti“ (pavyzdžiui, iš šio žodžio yra kilę „vyda“, „vydūnas“, „vydėjimas“) ir „regėti“ (iš šio žodžio atsirado „ragana“, „rega“ ir kt.). Kitaip sakant, manome, kad mūsų pavadinimo „vydraga“ yra vydos galią turinti ragana arba aiškiaregė.

Gyvojoje kalboje tokio žodžio lyg ir nebėra?..

– Žodyne neseniai radau keistą žodžio „vydraga“ traktuotę. Rašoma, kad vydraga – įžūli merga. Na, bet toks mūsų pavadinimo aiškinimas man irgi patiko!.. Juk mūsų „Vydraga“ ir jos atliekama muzika yra ganėtinai įžūli, išreiškianti ir parodanti muzikavimo džiaugsmą ir prasmę.

Galbūt dėtinas toks akcentas: įžūli merga – tai moderniai suvokta ragana? Gyvai pulsuojanti, nuolat kintanti muzikinės tapatybės raiška.

– Tam tikra prasme taip. Jei ne visai įžūli ir jei galima su ja šiuolaikiškai kalbėtis – visai gerai!

Kuo stilistiniu meniniu požiūriu pasireiškia jūsų instrumentinės grupės „įžūlumas“?

– Pasireiškia tuo, kad jei imam net ir labai archajišką muziką, į ją žvelgiam dabarties žmonių akimis. Tradiciją šiek tiek šiuolaikinam, jungdami su kitais žanrais. Be to, leidžiam sau iš senienų pasijuokti, kai kurias melodijas pagroti šaipokiška maniera. Nemėgstu užsikonservavimo, nors labai gerbiu mūsų tautos nueitą kelią, folkloro šaknis. Kita vertus, folkloro paveldą dabar propaguoja kas netingi, beveik visi (turiu omenyje ne VISI folkloro ansamblį), kartais net nebegražu, kai paraidžiui kopijuojama, net kartais stengiamasi seniau su klaidomis muzikanto sugrotą fragmentą pakartoti. Nereikia šventuoliams to daryti, juk tas dėdė buvo artojas sugrubusiom rankom, ne profesionalas, netyčia tai darė, o dabar iš uolumo net tyčia klaidingai grojama...

Kur link „Vydraga“ galėtų judėti?

– Išties eiti toliau būtų galima daug kur... Dabar lyg sustojome ties kertiniu etapu, tarsi būtume pasiekę ribą. Laikas parodys, sustoti nesustosim. Grosim ir tradicinę, ir užsienietišką muziką. Iš esmės nesikeisim, tik gal atsiras naujų pamąstymų. Ieškosim naujų patirčių. Norisi nuvažiuoti į Afriką, JAV. Lotynų Amerikoje buvom tik Argentinoje – norėčiau Peru pagroti su vietiniais muzikantais. Be abejo, įdomu būtų pagroti ir Indijoje bei Japonijoje. Lietuvoje dar ne visuose kaimuose buvau.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


132153. liaudininkas2008-09-22 18:23
Negaliu nepasisakyti pamatęs Klovos pavardę. „Vydraga“ - primityvumo viršūnė. Šis kolektyvas visiškai neatspindi lietuviškojo folkloro išskirtinumo ir žavesio. Tai tik „Gero ūpo“ stiliaus pasibuvimas.

132159. bevardis nedrąsiai2008-09-22 19:55
kažkodėl ir man taip atrodo. Gal toji kantri muzika jam pakenkė? Nors apsuptas gerų lenkų, baltarusių muzikantų klausosi ir jis.

132214. klausimas liaudininkui2008-09-23 14:41
Gal būtų galima pasiteirauti, ką slepia toji mįslinga frazė apie lietuviškojo folkloro išskirtinumą ir žavesį? Ypač norėtųsi sužinoti, kas laikoma tuoju išskirtinumu ir kieno, kokių tautų atžvilgiu. Iš anksto dėkoju už atsakymą.

Rodoma versija 36 iš 36 
14:25:11 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba