ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-09-12 nr. 908

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ANDRIUS MARTINKUS. Apie Karsaviną, Maceiną, Lietuvą ir bolševizmą (11) • -rv-. Sekmadienio postilė (121) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Namas Tbilisyje (3) • W. G. SEBALD. Daktaras Henris Selvinas (3) • SIGITAS GEDA. Kalbančios pelės (64) • RIČARDAS ŠILEIKA. Druskos metamorfozės, arba morendo crescendo (3) • ZITA MAŽEIKAITĖ. Eilės (5) • INDRĖ BUTKUTĖ. Eilės (10) • ALEKSEJ CVETKOV. Meninis avangardas ir socialinis protestas (6) • GINTARAS BLEIZGYS. Gauruotasis pralaimi (30) • Su tarptautinio instrumentinės muzikos festivalio „Griežynė“ meno vadovu, folkloro grupės „Vydraga“ įkūrėju ir vadovu, kompozitoriumi ALGIRDU KLOVA kalbasi Juozas Šorys. Griežiant vydėti ir regėti (3) • PETRAS KAZICKAS. Vilniaus pakraštys, Olandų gatvė... (3) • MIGLĖ ANUŠAUSKAITĖ. Algimantas Jankūnas. Rudens gėlės (1) • buvau europoje mačiau vieną varną (449) • 2008 m. rugsėjo 19 d. Nr. 35 (909) turinys (20) •

Algimantas Jankūnas. Rudens gėlės

MIGLĖ ANUŠAUSKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Rudens gėlės
Algimantas Jankūnas

Algimanto Jankūno fotografijoje – rudens sąstingis ir sena moteris su gėlėmis. Ji stovi tiesiai, pozuodama. Nei figūra, nei veidas neišduoda jokios emocijos.

Sąstingis matyti ir nuotraukos kompozicijoje: horizonto liniją statmenai kerta kelio vertikalė, pratęsiama senosios moters figūros. Horizontalės ir vertikalės susikirtimas „nugesina“ jas abi – vaizde įsivyrauja ramybė. Taip pat ši sankirta suformuoja kryžių. Dėl santykio tarp dalių (į kurias vertikalę dalija horizontalė) jis itin primena krikščioniškąjį kryžių. Krikščioniškos simbolikos nuotraukoje yra ir daugiau, bet ji susijusi labiau su žmogumi. Kryžius nuotraukos kompozicijoje rodo „dieviškąją tvarką“ atkartojantį pasaulį – „kaip danguje, taip ir žemėje“.

Įsižiūrėję į nuotraukos vaizdą, galime pastebėti net kelissyk pasikartojančią pabaigos nuojautą: gamta rudenėja (artėja prie žiemos, sąstingio, mirties). Įspūdį dar labiau sustiprina ryškus ištįsęs moters šešėlis. Iš jo galime suprasti, kad tuoj vakaras – dienos pabaiga.

Moteris laiko rudens gėles – jų baltuma rėžia akį, kontrastuoja su tamsiais drabužiais. Šis vaizdas irgi siejasi su pabaiga, mirtimi: juodi drabužiai, primenantys netektį, Visų Šventųjų dieną tvarkomi ir rudens gėlėmis puošiami kapai. Balta spalva taip pat dvelkia mirtimi: tai tuštuma, nebūtis, baltos įkapės.

Gėlių puokštė iš aplinkos išsiskiria ne tik spalva, bet ir kažkokiu lengvumu. Jos neįaugusios į žemę (kaip šalia kelio stypsantys medžiai), taigi nesusaistytos su konkrečia vieta. Nuotraukoje pavaizduotu momentu bešaknės gėlės yra kelyje iš vienos vietos (ten, kur jų augta) į kitą (ten, kur jas neša).

Ir vis dėlto gėlės, atrodo, iškrinta iš laiko tiesės. Gal dėl neįprasto visam vaizdui jų gyvybingumo (gėlės žydi, kai visa kita – merdi), gal dėl baltumo (nerealumo, priklausymo nežemiškai sferai įspūdis) pačių gėlių mirtingumu nesinori tikėti. Be to, jei tarsime, kad šią puokštę moteris neša į kapus (taigi dovanoja mirusiam žmogui), gėlės bent jau simboliškai gauna galimybę atitrūkti nuo laikiškumo. Tapusios dovana (auka?) tam, kas yra anapus laiko, gėlės pačios bent simboliškai yra amžinybėje.

Moteris, priešingai, atrodo egzistuojanti laike. Raukšlės veide byloja apie jos nugyventus metus, parodo jos senatvę, mirties artumą. Be to, moteris stovi šalia kelio, kurį galima suprasti kaip gyvenimą, laikiškumą. Už jos nugaros likusi didžioji kelio dalis, o priešais – tik trumpas galiukas. Tai dar sykį primena, kad moteris yra gyvenime, bet artėja prie mirties.

Senosios moters laikysena neįprastai tiesi, rami. Kyla klausimas, kodėl artėjimas link gyvenimo pabaigos jai nesukelia skausmo, nerimo. Iš aprangos ir aplinkos galima spręsti, kad ji yra paprasta kaimo moteris. Įprasta manyti, kad kaimo žmonės yra „arčiau gamtos“, taigi geriau suvokia mirties artėjimą ir lengviau su ja susitaiko.

Šios moters pasaulyje tikriausiai galimi du gyvenimo baigtinumo pajutimai: artimo žmogaus išėjimas (gėlės, nešamos ant kapo) ir savo pačios „metų našta“ (moteris jau sena). Abi šios patirtys, reikalaujančios tvirtumo ir susitaikymo, sukelia ir bejėgiškumo jausmą. Emocijų demonstravimas yra ne tik dalykas, kurį reikia pergalėti, kad pasiektum tvirtumą: tai daugiau nereikalingas balastas, kurio dera atsikratyti. Moteris nuotraukoje rimta ir rami, nes yra bejėgė ir tai žino.

Gėlės suvyniotos į baltą, lengvą, nesuteptą popierių, o senosios moters paltas – tamsus, sunkus. Tai gali reikšti gyvenimo patirtį, dulkėmis nugulusią ant odos. Bet dera atkreipti dėmesį, kad apranga savo spalva panaši į kelią ir abipus jo plytinčius rudens laukus. Tai parodo moters sąsają su žeme. Tamsiaspalviai kaimo žmogaus drabužiai neleidžia išsipurvinti, bet kartu jie reiškia, kad žmogus visada yra šalia žemės, turi su ja fizinį sąlytį (jei nebūtų sąlyčio, nebūtų vengimo išsitepti drabužius). Išmindžiotą kelią primena ir raukšlėtas moters veidas. Žemė šioje fotografijoje siejasi su senatve, o šioji – su išmintimi.

Taigi senoji moteris yra „žinančioji“. Ji pažinimą gauna iš aplinkos, savo prisilytėjimo prie jos (gamtos spalvas atkartojantys drabužiai). Galima sakyti, jai žinojimą suteikia tikra, apčiuopiama, kūniška patirtis. Šis patyrimas nėra nei visai vidinis, nei visai išorinis: jis gimsta ten, kur moters kūnas susiliečia su aplinka. Jis atsiranda iš įpročių, iš kasmet pasikartojančių darbų, iš pasaulio, atgyjančio tada, kai prie jo prisiliečiama.

Moteris mokėsi iš savo patirties, o veido raukšlės sako, kad nugyventa (taigi ir patirta) nemažai. Bet greta individualių išgyvenimų moters pasaulyje slypi milžiniškas patirties klodas, senesnis už ją pačią. Tą parodo šalia nutįsęs kelias, kurį kadais išmindžiojo daugybė pėdų. Nors juo einančių žmonių nematyti ir moteris tiesiogiai su jais nesusitinka (kaip su žeme), praeitis kalba per ją pačią, kalba per moters kūną.

Taigi senoji moteris yra „žemės žiniuonė“. Ji žino, kur eina, ir to nebijo. Moters veide – susitaikymas su gyvenimu (ir mirtimi), bet ne niūrus, o paprastas, kasdieniškas, žemiškas. Ėjimą į kapus, susitaikymą su pasauliu moteriai sufleruoja aplinka ir jos pačios kūnas. Tas žinojimas neklystantis, nes protėvių patikrintas. O tokios „kūniškos“ išminties rankose tarpsta lengvos ir dangiškos gėlės.

Gėlės – nežemiškos, amžinos – gali būti suprantamos kaip žmogaus siela, nešiojama „kūne“, bet kartu esanti visiškai kitos prigimties negu jis. Gėlių puokštė spalva ir lengvumu išsiskiria iš visos aplinkos, taigi galima sakyti, kad sielos prigimtis yra kitokia negu pasaulio. Ji nemateriali ir todėl amžina.

Žemiška ir laike esanti moteris reprezentuoja žmogaus kūną, o rankose laikomos gėlės – kūno prieglobstyje (kol kas) gyvenančią sielą. Puokštę moteris neša į kapus kaip dovaną kažkam, kas yra anapus laiko.

Moteris eina „gyvenimo keliu“ su horizonte išnykusia pradžia ir pabaiga, prie kurios artėjama. Tai kelias, eitas jau daugelio (kelyje įspaustos pėdos). Tų „kitų“ žinojimu galima remtis, pasitikėti.

Ir vis dėlto – tų, kurie paliko pėdsakus, nematyti. Tuščias kelias tarsi demonstruoja, kad žmogus pasaulyje yra šalia kitų, bet kartu – ir atskirai. Moteris stovi šalia kelio, ne jo viduryje, ir tai dar labiau sustiprina atskirtumo, individualumo įspūdį. Stovėjimas greta kelio parodo, kad kitų buvimas pasaulyje sąlygiškas. Netgi pasitikėdamas kūne užkoduota patirtimi žmogus vis tiek turi brėžti savo patirties kreivę, minti savo pėdsakų liniją.

Moters judėjimo tiesė yra šalia daugybės pėdų išmindžioto kelio. Tiksliau – numanomo judėjimo, nes nuotraukoje moteris stovi pozuodama. Galbūt tai susimąstymo akimirka prieš einant toliau. Tačiau ne momentas, skirtas apsidairyti: moteris stovi tiesiai ir ramiai, žiūri priešais save. Ji žino, kur eis toliau, ir trumpas stabtelėjimas jos trajektorijos nepakeis.

Jei į moters stovėjimą pažiūrėsime ne iš jos pačios perspektyvos, bet iš šalies, gali pasirodyti, kad ne ji pati sustojo apsidairyti. Tai mūsų žvilgsnis užkliuvo už kito žmogaus gyvenimo momento ir išplėšė jį iš judėjimo trajektorijos. Atsitiktinai pastebėję moterį prie kelio, nueiname toliau, o vaizdą užfiksuojame kaip nuotrauką, kurios personažui visada liksime svetimi.

Moters stovėjimas yra „nuotrauka nuotraukoje“: stabtelėjimas, išplėštas iš „gyvenimo tiesės“, ir nespalvota nuotrauka, ištraukta iš pasaulio.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


133449. y2008-10-03 17:16
migle, o nemanai,kad ta moteris tisiog pozuoja fotografui? gal tai galetu tiksliau atskleisti tai,kas nuotraukoje?ar nera tavo interpretacija per daug romantizuota?ar neatrodo tau ji labiau panasi i kurybiska visu nuotraukos detaliu isrutuliojima, sukonstravima?

Rodoma versija 36 iš 36 
14:25:08 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba