ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-09-12 nr. 908

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ANDRIUS MARTINKUS. Apie Karsaviną, Maceiną, Lietuvą ir bolševizmą (11) • -rv-. Sekmadienio postilė (121) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Namas Tbilisyje (3) • W. G. SEBALD. Daktaras Henris Selvinas (3) • SIGITAS GEDA. Kalbančios pelės (64) • RIČARDAS ŠILEIKA. Druskos metamorfozės, arba morendo crescendo (3) • ZITA MAŽEIKAITĖ. Eilės (5) • INDRĖ BUTKUTĖ. Eilės (10) • ALEKSEJ CVETKOV. Meninis avangardas ir socialinis protestas (6) • GINTARAS BLEIZGYS. Gauruotasis pralaimi (30) • Su tarptautinio instrumentinės muzikos festivalio „Griežynė“ meno vadovu, folkloro grupės „Vydraga“ įkūrėju ir vadovu, kompozitoriumi ALGIRDU KLOVA kalbasi Juozas Šorys. Griežiant vydėti ir regėti (3) • PETRAS KAZICKAS. Vilniaus pakraštys, Olandų gatvė... (3) • MIGLĖ ANUŠAUSKAITĖ. Algimantas Jankūnas. Rudens gėlės (1) • buvau europoje mačiau vieną varną (449) • 2008 m. rugsėjo 19 d. Nr. 35 (909) turinys (20) •

Meninis avangardas ir socialinis protestas

„Raudonojo“ meno istorija

ALEKSEJ CVETKOV

[skaityti komentarus]

iliustracija
Max Ernst. Au Rendez-vous des amis. 1922.

Tęsinys. Pradžia Nr. 32

Nors pirmoji André Bretono ir Philippe’o Soupault siurrealistinė poema „Magnetiniai laukai“ buvo parašyta dar 1919 m., tikrasis siurrealistų judėjimas prasidėjo 1924-aisiais paskelbus pirmąjį „Manifestą“.

Daugelis pagiežingai pažymi, kad siurrealistai susiviliojo alchemikų terminologija, okultine simbolika, sadistiniais anekdotais, spiritizmu, automatiniu rašymu, pornografija ir klinikine psichiatrija, kad jie šaudydavo į orą per savo parodas, vertė lankytojus voliotis ant žemės, kūrė „objektus“ iš spalvoto smėlio ir savo spermos, karpė visų žinomų paveikslų reprodukcijas ir darė iš jų koliažus, įsisūnydavo mažamečius nusikaltėlius, nunuodijusius savo tėvus, provokuodavo muštynes su policija ir vienas su kitu. Dažnai pabrėžiama, kad daugelis judėjimo aktyvistų, tapusių jo „emblemomis“, baigė gyvenimą savižudybe arba bent mėgino nusižudyti. Tačiau itin nenoriai ir niekingai mažai rašoma apie visuomenines siurrealistų utopijas ir glaudų daugelio šio judėjimo „žvaigždžių“ bendradarbiavimą su kairiojo radikalaus sparno organizacijomis. Siurrealistų kairuoliškumas analizuojamas paviršutiniškai, laikomas kuriozu arba jų ekstravagancijos pasekme, tačiau kultinių siurrealizmo figūrų biografijos teigia visai ką kita.

1927 m. siurrealizmo „tėvas“ André Bretonas paskelbė programą, kurioje ragino stoti į komunistų partiją visus, užsiimančius „siurrealistiniais tyrinėjimais“. Prancūzijos komunistų partijos (PKP) bilietus gavo manifestą pasirašę Luis Aragonas, Benjaminas Péret, Paulis Éluard’as ir Pierre’as Unikas.

Po susitikimo su Majakovskio svaine Elsa Triolet kūrybinis Aragono kelias ėmė sukti į vis ortodoksiškesnį komunizmą. Pirmiausia Aragonas viešai sunaikino savo romano „Begalybės gynyba“ rankraštį, nes siurrealistai jį pasmerkė už atgyvenusį buržuazinį žanrą, bevertį radijo ir psichoanalizės epochoje. Vėliau pamažu ėmė tolti nuo siurrealizmo, ėmėsi redaguoti partijos laikraštį „Ce Soir“, socialistų savaitraštį „Les Lettres françaises“, sugrįžo prie romanų, parašytų pagal „socialistinio realizmo“ receptūrą („Bazelio varpai“, „Komunistai“, „Oreljenas“).

Paveiktas Aragono, į PKP įstojo ir Éluard’as (vokiečių okupacijos metais jis tapo žymiausiu Pasipriešinimo poetu). Deja, jam taip ir nepavyko užbaigti teorinio veikalo „Vedliai“, kurio pavadinimas simbolizavo marksistus. Unikas, kuris nė nebūdamas šešiolikos prisidėjo prie siurrealistų, įstojo į PKP ir gavo teisę naudotis „L’Humanité“ tribūna. Jis sukūrė įspūdingus „kovojančio kino“ pavyzdžius: „Žemė be duonos“ su Luisu Buñueliu, „Gyvenimas priklauso mums“ su Jeanu Renoiru ir „Vyšnių laikas“ su Jeanu-Pauliu Le Chanois. Nužudytas už bandymą pabėgti iš konclagerio.

Péret greit nusivylė komunistų partija, liovėsi rašęs kino apžvalgas „L’Humanité“ (atšalimą turbūt sąlygojo informacija apie „Maskvos procesus“ – susidorojimus su opozicija partijos viduje) ir prisišliejo prie trockistų. 1931 m. už „ardomąją veiklą“ jis atsidūrė Brazilijos kalėjime, vėliau kovojo Ispanijoje – iš pradžių trockistų pusėje, vėliau perėjo į Katalonijos anarchistų stovyklą. 1940-aisiais vėl pakliuvo į belangę už „trockistų grupės organizavimą reguliariojoje kariuomenėje“, tačiau sėkmingai paspruko ir grįžo pas Bretoną į Paryžių. Jo antkapyje iškalta „Aš nevalgau šitos duonos“ (jo teorinio veikalo pavadinimas). Paklaustas, kokia viena fraze gali įvardyti šią civilizaciją, Péret žurnalistams atsakydavo: „Milžiniškas skirtumas tarp beribių galimybių ir niekingų rezultatų.“

Bretonas, kurio dėka beveik pusę amžiaus siurrealizmas gyvavo kaip masinis tarptautinis reiškinys, irgi pasitraukė iš PKP (pirminės partinės organizacijos duomenimis, Bretonas net nesugebėjo perskaityti paskaitos, turėjusios paaiškinti tarptautinę padėtį elektros lempučių gamyklos darbininkams), paliko žurnalo „Clarté“ redakcijos kolegiją ir prisidėjo prie nepartinės grupės – Revoliucinių rašytojų ir menininkų asociacijos. Jis vis dažniau kritikavo stalinistus, tarp jų ir buvusius savo draugus, už „sėdėjimą prisirišus grandine prie Maskvos ponų“, o 1936-aisiais galutinai nutraukė ryšius su PKP. 1938 m. Meksikoje Bretonas susitiko su Trockiu, kuris tuo metu jau publikavosi žurnale „La Révolution surréaliste“, ir kartu su juo įkūrė Tarptautinę nepriklausomo revoliucinio meno asociaciją. 1941–1945 m. Bretonas praleido JAV, iki pat gyvos galvos žavėjosi Charles’io Fourier „falansteriais“ ir rengė spaudai jo knygą „Naujas įsimylėjęs pasaulis“.

Pierre’ui Naville’iui, turbūt pačiam iškiliausiam siurrealizmo teoretikui, likimas nuo pat pradžių lėmė užsiimti nedviprasmiška šio judėjimo politizacija. 1926 m., eidamas pirmųjų „La Révolution surréaliste“ numerių redaktoriaus pareigas, jis išleido brošiūrą „Revoliucija ir inteligentija“, kurioje įrodinėjo, kad be sąmoningos klasių kovos neįmanoma jokia „sąmonės ataka ir gyvenimo transmutacija“. Būtent joje pirmąkart aptinkamas posakis „Skandalas naudingas, bet jo nepakanka“. Naville’io vedami siurrealistai drauge įstojo į PKP, tačiau jis tuo metu jau buvo nusivylęs „stalinizmu“ ir „socialistiniu realizmu“. Naville’is tapo ketvirtojo (trockistinio) Internacionalo įkūrėju ir paviešino kreipimąsi į buvusius bičiulius „Jau geriau, bet vis tiek ne tai“. Po Antrojo pasaulinio karo tyrinėjo „negatyvios sociologijos“ problemas, kūrė „mažų grupių“ ir „kartų konfliktų“ teorijas.

Dar keletas vardų. Lise Deharme, „Telefonas mirė“ autorė, teigė, kad tiesioginis socialinis veiksmas pasižymi hipnotizuojančia galia. Georges’as Sadoulis buvo apkaltintas viešu „pareigūno įžeidimu“, kalėjimo išvengė tik pasprukęs į SSRS, vėliau tapo marksistiniu kino istoriku. André Thirionas, taip pat PKP narys, išgarsėjo atsiminimų knyga „Revoliucionieriai be revoliucijos“. Jeanas-François Chabrunas ir Achille’as Chavée okupacijos metais įkūrė pogrindinę siurrealistų grupę „La main à plume“, Pasipriešinime ji suvaidino svarbų vaidmenį. Maurice’as Heine, pagrindinis siurrealistų „komandos“ specialistas de Sade’o klausimais, išmestas iš PKP už „anarchistines utopijas“, įkūrė grupuotę „Contre-Attaque“ ir tapo nuolatiniu Trockio korespondentu. Fernand’as Dumont’as, žinomas „Atsitiktinumo dialektikos“ autorius, buvo nužudytas už Antifašistinio komiteto įkūrimą konclageryje, o jo bičiulis René Magritte’as, iš kurio šiandien mėginama nulipdyti „nuošalės metafiziką“, neva vengusį politikos, priklausė belgų komunistų partijai, kurią 1919 m. įkūrė kitas garsus siurrealistas Paulis Nougé.

Siurrealistų judėjime itin ryškiai matomos paralelės tarp jų estetinių pretenzijų ir analitinių Frankfurto filosofinės mokyklos veikalų, paremtų Freudo ir Marxo idėjomis. Bretonas, kuris mokėsi Nanto neurologijos centre, dažnai susitikdavo ir diskutuodavo su Freudu, neslėpė savo susidomėjimo Wilhelmo Reicho, o vėliau ir Herberto Marcusės idėjomis. Éluard’as dažnai cituodavo „pačią nuostabiausią froidistinę ir marksistinę“ Lukácso knygą „Istorija ir klasinė sąmonė“. Vėliau pasireiškė ir atvirkštinė įtaka: vėlyvieji froidistinės ir marksistinės krypties atstovai Gilles’is Deleuze’as ir Félixas Guattari prisimindavo, kad siurrealistiniai vaizdiniai, objektai ir tekstai jiems buvo pirminis stimulas, išprovokavęs suartėjimą su Frankfurto mokykla. Tai ypač pasakytina apie dekoliažo techniką, kurią pasitelkus populiarūs vaizdai išskaidomi į pradinius spalvų, kontūrų ir asociacijų elementus, vėliau juos „perkoduojant“.

iliustracija
„La Révolution surréaliste“, 1925 m. spalio 15 d.

Jaunystėje Naville’is siurrealizmą laikė apgraibomis atrasta „dekolonizacijos“ praktika, svarbiausiu metodu, sumažinančiu visuotinį susvetimėjimą. Buvo ketinama dekolonizuoti pasąmonines psichikos erdves, į kurias mums uždraudė įžengti „vidinė policija, pavaldi išorinėms buržuazinėms normoms, gyvuojanti tik dėl saugomų pasąmonės teritorijų plėšimo“. Siurrealistų tikslas – dekolonizuoti vaizdinius ir emocijas, pavergtas ankstesnių moralės ir estetikos standartų, dekolonizuoti šalis ir tautas, kurių dėka buvo pasiektas tuometinės Europos ir JAV komforto lygis, galų gale dekolonizuoti pavergtas klases, kurios užtikrino dominuojančios klasės ir jos kultūros atgaminimą. Štai kaip Maxas Ernstas aiškino savo paveikslus: „Mes gyvename tarp žmonių, panašių į mechanizmus, o juk galėtume gyventi pasaulyje, kuriame netgi technika turėtų sielą, požiūrius ir papročius.“

Kalbant tarp siurrealistų populiaria trockistų terminologija, jie sėkmingai įvykdė „totalinės dekolonizacijos“ reikalavimus ir puikiai suorganizavo „siurrealistinės revoliucijos“ eksportą už pasaulio metropolijos ribų. 4-ojo dešimtmečio Paryžiuje gavęs „siurrealistinį krikštą“, nonkonformistinę literatūrą savo šalyje ėmė kurti Irano komunistas Sadeghas Hedajatas („Trys kraujo lašai“, „Simpatiška akloji“). „Siurrealizmo ruporu“ Atėnuose tapo graikų vertėjas, psichoanalitikas ir trockistas Andros Embricos, jis prasilaikė iki pat „juodųjų pulkininkų“ diktatūros, uždraudusios visas jo knygas. O Kubos literatūros klasikas Alejo Carpentieras visada pabrėždavo, kad už savo sėkmę turi dėkoti 4-ojo dešimtmečio Paryžiaus siurrealizmui, su kuriuo jį sieja jaunystės prisiminimai.

Labiausiai išvystytu komerciniu siurrealizmo prekės ženklu tapo Salvadoras Dalí. Ši situacija iki smulkiausių detalių panaši į fovistų ir Matisse’o istoriją. Pačių žymiausių ir aktyviausių judėjimo lyderių dešimtuke vėl buvo atrastas vienintelis, itin nutolęs nuo „raudonųjų“ ir labiausiai linkęs į asmeninę ekscentriką. Jau 3-iojo dešimtmečio pabaigoje sklido legendos apie Dalí gobšumą, patologišką pinigų ir šlovės pomėgį. Būtent dėl to jis sukūrė tiek daug reklamų, vitrinų, baldų parduotuvių iškabų ir kvepalų buteliukų etikečių, itin daug prisidėjo prie holivudinių Hitchcocko ir Walto Disneyaus „šedevrų“ stiliaus. Būtų galima nuleisti juokais jo komplimentus Hitleriui, jei vėliau jis nebūtų susidomėjęs ispanų monarchizmu ir katalikybe, nekoketavęs su popiežiumi, generolu Franco ir graikų „pulkininkais“.

1939 m. siurrealistai pašalino „šventąjį Salvadorą“ iš savo gretų už „abejingumą proletariatui“, o atsisveikindami apdovanojo pravarde Avido Dollars, sudaryta iš jo vardo ir pavardės raidžių. Kolektyvinėje siurrealistų parodoje Dalí ketino demonstruoti absurdišką mašiną, liejančią pieno čiurkšles judančių spalvotų vitražų fone, tačiau Bretonas pareiškė, kad pienas daug reikalingesnis alkaniems prancūzų bedarbių vaikams. Šis incidentas buvo paskutinis lašas – nuo to laiko Dalí į visas puses ėmė pardavinėti žinias ir įgūdžius, kurių įgijo tarp buvusių bičiulių siurrealistų – Bretono, Ernsto, Tanguy. Gala Éluard, kurios šeima, pabijojusi revoliucijos, emigravo iš Rusijos, taip išsigando savo buvusio vyro „komunisto“, kad tapo Dalí žmona.

Akivaizdu, kad ir be žmonos praeities Dalí turėjo asmeninių priežasčių nekęsti kairiųjų ir jų revoliucijos. 1924 m. už dalyvavimą studentų bruzdėjimuose jis buvo laikinai pašalintas iš akademijos, vėliau bendravo su ispanų anarchistais, dėl to pašlijo jo santykiai su šeima. Po Ispanijos pilietinio karo jis rado sugriautus savo namus, kuriuose kurį laiką slėpėsi Iberijos anarchistų federacijos kovotojai, ir dar ilgai rankiojo po apylinkes savo daiktus ir baldus, kuriuos anarchistai spėjo išdalyti valstiečiams.

Nieko keisto, kad 9-ajame dešimtmetyje Sovietų Sąjungoje šį „misterį“ propagavo visi stori žurnalai, leidyklos ir parodų salės – kaip europietiško avangardo „veidrodį“. Jaunai Rusijos buržuazijai jis pravertė kaip vaizdinė priemonė įrodyti mitui, kad visi „jauni revoliucionieriai“ brandžiame amžiuje galų gale apsiriboja konservatyviomis vertybėmis. Dešimtys kitokių pavyzdžių, neigiančių šį mitą, žinoma, liko už borto.

II dalis. Po Antrojo pasaulinio karo

Po Niurnbergo proceso ir naujo pasaulio žemėlapio perdalijimo siurrealistų puolimas tęsėsi dviguba jėga. Naujas Bretono ir jo sekėjų atakas įkvėpė fašizmo žlugimas ir fašistinių mitų demaskavimas, po kurio visos Europos, jei ne viso pasaulio gyventojai atsidūrė per žingsnį nuo „realaus tarptautinio komunizmo“ ir „represuotų jausmų, klasių ir kalbos figūrų išlaisvinimo dėl socialinio, moralinio ir intelektualinio renesanso“. Taip bent 1948 m. pasaulį matė siurrealistai, vėl masiškai ėmę stoti į Prancūzijos komunistų partiją.

„Siurinternacionalas“, kaip pusiau juokais Bretono apaštalus vadino daugybė laikraščių, pasisakė prieš literatūrines premijas kaip dominuojančios klasės atstovų priemonę papirkinėti rašytojus. Vadovaudamasis šiuo manifestu, Julienas Gracqas viešai atsisakė jam paskirtos Goncourt’ų premijos. Vėliau, 1955-aisiais, keli siurrealistai – Arpas, Ernstas ir Joanas Miró – sutiko priimti Venecijos bienalės apdovanojimus. Už šį žingsnį jie buvo pašalinti iš siurrealistų bendrijos ir patyrė buvusių draugų boikotą. 1954 m. siurrealistai kvietė Haičio studentus maištauti prieš vyriausybę ir palaikė Alžyro nacionalinę išsivadavimo kovą, t. y. stojo prieš Prancūzijos vyriausybę ir kariuomenę. Už tokį požiūrį jiems buvo dar kartą priklijuotos „šaknų neturinčių nacionalinių interesų išdavikų“ etiketės. 1958 m. diskusijų audrą sukėlė dar vienas kolektyvinis jų pamfletas „Išlaisvinti fizikus!“, protestuojantis prieš intelektualų išnaudojimą tobulinant atominius ginklus. Siurrealistai kvietė mokslininkus pasidalyti savo slaptais tyrimais su antikolonijiniais trečiojo pasaulio judėjimais, kad šios „atstumtosios ir prakeiktosios tautos“ įgytų netikėtą kozirį pasipriešinimo kovoje prieš „pasaulinę metropoliją“.

Užsiėmus socialiniu aktyvizmu, nebuvo pamirštas ir pats menas, juo labiau kad siurrealizmas, kaip ir apskritai visas avangardas, nuolat siekė įveikti ribą tarp šių dviejų sąvokų ir sukurti naują universalią kūrybos erdvę, „kad žmogus pagaliau panaudotų tas jėgas, kuriomis jis per amžių amžius apdovanodavo dievus, dvasias ir antžmogius, sukurtus jo sąmonės trokštant įgyvendinti slapčiausias savo viltis“.

Vertė Darius Pocevičius

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


131626. trockis2008-09-18 13:20
laukiu III dalies, po Treciojo pasaulinio karo...

131634. katė2008-09-18 14:41
Dar vienas įrodymas, kad meno prigimtį politinis angažavimasis iškraipo, o menininkus nuveda šunkeliais...

131642. kafka (maza kava)2008-09-18 16:49
Kates zinojo viska apie sunkelius:)

131644. latras2008-09-18 17:10
buvo tokie "kieti", tai kodel pralaimejo?

132150. lūzeriai visada pralaimi2008-09-22 17:36
"prieš literatūrines premijas kaip dominuojančios klasės atstovų priemonę papirkinėti rašytojus", - ką toks lūzeris ir grafomanas kaip Bretonas daugiau galėjo išstenėti! :)))

132158. jei2008-09-22 19:46
esi Markso mokinys ir matai pasaulį kaip klasių kovos areną - viskas logiška.

Rodoma versija 36 iš 36 
14:25:07 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba