ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-09-12 nr. 908

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ANDRIUS MARTINKUS. Apie Karsaviną, Maceiną, Lietuvą ir bolševizmą (11) • -rv-. Sekmadienio postilė (121) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Namas Tbilisyje (3) • W. G. SEBALD. Daktaras Henris Selvinas (3) • SIGITAS GEDA. Kalbančios pelės (64) • RIČARDAS ŠILEIKA. Druskos metamorfozės, arba morendo crescendo (3) • ZITA MAŽEIKAITĖ. Eilės (5) • INDRĖ BUTKUTĖ. Eilės (10) • ALEKSEJ CVETKOV. Meninis avangardas ir socialinis protestas (6) • GINTARAS BLEIZGYS. Gauruotasis pralaimi (30) • Su tarptautinio instrumentinės muzikos festivalio „Griežynė“ meno vadovu, folkloro grupės „Vydraga“ įkūrėju ir vadovu, kompozitoriumi ALGIRDU KLOVA kalbasi Juozas Šorys. Griežiant vydėti ir regėti (3) • PETRAS KAZICKAS. Vilniaus pakraštys, Olandų gatvė... (3) • MIGLĖ ANUŠAUSKAITĖ. Algimantas Jankūnas. Rudens gėlės (1) • buvau europoje mačiau vieną varną (449) • 2008 m. rugsėjo 19 d. Nr. 35 (909) turinys (20) •

Daktaras Henris Selvinas

W. G. SEBALD

[skaityti komentarus]

iliustracija
Saudados el Nasrah nuotrauka

Pabaiga. Pradžia Nr. 33

Bet tai, ilgokai patylėjęs tarė daktaras Selvinas, senos istorijos, o mes juk norėjome, kreipėsi jis į Edvardą, parodyti svečiams nuotraukas iš paskutinės mūsų kelionės į Kretą. Perėjome atgal į svetainę. Malkos vos ruseno tamsoje. Daktaras Selvinas timptelėjo varpelio virvutę po dešinei šalia židinio grotelių. Tučtuojau, tarsi būtų koridoriuje už durų tik ir laukusi ženklo, Eilina įstūmė vežimėlį su projektoriumi. Didelis paauksuotos bronzos laikrodis ant židinio atbrailos ir Meiseno porceliano skulptūrėlės, aviganis su avigane ir išverstakis mauras margaspalviais drabužiais, buvo pastumti į šalį ir prieš veidrodį pastatytas ant medinio rėmo užtemptas ekranas, kurį irgi atnešė Eilina. Tyliai suzurzė projektorius ir šviesos pluošte sužibo sumirgėjo šiaip jau nematomos kambario dulkelės. Kelionės būta pavasarį. Lyg prisidengęs žalsva skraiste prieš mus išsidriekė salos kraštovaizdis. Kelis kartus išvydome ir Edvardą su lauko žiūronais ir pailga cilindrine dėže augalams rinkti, ir daktarą Selviną trumpomis, iki kelių kelnėmis, su krepšiu per petį ir drugelių graibštu. Viena skaidrių iki smulkmenų priminė kalnuose viršum Gštado darytą Nabokovo nuotrauką, kurią prieš porą dienų buvau išsikirpęs iš šveicariško laikraščio.

Keista, bet ir Edvardas, ir daktaras Selvinas mums demonstruojamose skaidrėse atrodė labai jaunatviški, nors toje kelionėje, nuo kurios anuomet buvo praėję lygiai dešimt metų, jiems buvo jau gerokai per šešiasdešimt. Jutau, kad jie abu ne be jaudulio stebėjo savo sugrįžimą iš praeities. Bet gal man taip tik pasirodė, mat apie šias nuotraukas, skirtingai negu apie daugelį kitų, kuriose mirgėjo pavasarinė salos augalija ir visokiausi ropinėjantys bei sparnuoti gyviai, nei Edvardas, nei daktaras Selvinas nenorėjo ar negalėjo nieko pasakyti – joms švelniai raibuliuojant ant ekrano, kambaryje tvyrojo beveik visiška tyla. Paskutinėje skaidrėje prieš mus nusidriekė nuo aukštos perėjos, iš šiaurės pusės, nutrauktas Lasičio plokščiakalnis. Tikriausiai nuotrauka buvo daryta apie vidudienį – žvelgiant į ją, mus akino saulės spinduliai. Pietuose viršum plokščiakalnio iškilęs Spačio kalnas, per du tūkstančius metrų aukščio, atrodė tarsi šviesos užtvindytas miražas. Bulvių ir daržovių laukai, vaismedžių sodeliai, kitų medžių guotai ir nedirbama žemė plačiame slėnyje liejosi į ištisinę žalumos jūrą, iškaišytą nesuskaitomais šimtais baltų vėjo jėgainių burių. Ilgai sėdėjome tylomis žvelgdami į šią nuotrauką, taip ilgai, kad neišlaikęs įtrūko įrėmintas skaidrės stiklas ir per ekraną perbėgo tamsus brėžis. Tasai ilgiausiai, iki įskylant skaidrei, išlaikytas Lasičio plokščiakalnio vaizdas anuomet man giliai įstrigo, ir vis dėlto ilgą laiką buvau jį visai pamiršęs. Atgijo jis man tik po keleto metų, kai viename Londono kino teatrų žiūrėjau, kaip Kasparas Hauzeris kalbasi su savo mokytoju Daumeriu darže prie pastarojo namų – Hauzeris, savo ugdytojo džiaugsmui, pirmąkart atskiria sapną ir tikrovę, pradėdamas pasakojimą žodžiais: „Taip, aš regėjau sapną. Man sapnavosi Kaukazas.“ Tuo metu kamera plačiu lanku slenka iš dešinės į kairę, atverdama kalnagūbrių supamo, labai indiško plokščiakalnio panoramą, kurioje tarp žalių krūmynų ir miškų kyšo pagodos – bokštai ar šventyklos – įmantriais trikampiais fasadais, keisti statiniai pulsuojančioje, vietovaizdį užliejusioje akinamoje šviesoje, kas kartą man primenantys anas vėjo jėgainių bures Lasityje, kurio tikrovėje ir ligi šiolei nesu matęs.

1971-ųjų gegužės viduryje mes išsikėlėme iš Prajors Geito, mat vieną popietę Klara be ilgų svarstymų ėmė ir nupirko namą. Iš pradžių mums labai trūko to erdvaus reginio, užtat dabar prieš mūsų langus net ir tykiomis, be vėjo dienomis nepaliovė siūravę du gluosniai žaliais ir pilkais lapų lancetais. Medžiai augo vos penkiolika metrų nuo namo ir lapai mirguliavo taip arti, kad kartais žiūrėdamas pro langą ir pats pasijusdavai įtrauktas į jų žaidimą. Gana vienodais tarpais dar beveik tuščiame name mus aplankydavo daktaras Selvinas, atnešdavo daržovių ir kitokių žalumynų iš savo sodo – geltonųjų ir mėlynųjų pupelių, rūpestingai nuplautų bulvių, batatų, artišokų, laiškinių česnakų, šalavijų, builių ir krapų. Per vieną tokį apsilankymą – Klara kaip tik buvo išvykusi į miestą – mudu su daktaru Selvinu įsileidome į ilgoką pokalbį, kuris prasidėjo nuo to, kad daktaras Selvinas paklausė, ar manęs niekad nepagauna namų ilgesys. Nesumaniau, ką į tai atsakyti, o daktaras Selvinas kiek pasvyravęs išpažino man – kito žodžio čia ir neparinksi – kad pastaraisiais metais jį vis labiau apimąs namų ilgesys. Paklaustas, kurgi jį traukia sugrįžti, daktaras papasakojo septynerių metų su visa šeima iškeliavęs iš lietuviško kaimo netoli Gardino. Vėlyvą 1899-ųjų rudenį jie visi: abu tėvai, jo seserys Gita ir Raja ir dėdė Šanis Feldhendleris – vežiko Arono Valdo vežimaičiu išvažiavę į Gardiną. Ištisus dešimtmečius šio išvykimo vaizdai buvo išsitrynę jam iš atminties, bet pastaruoju metu, pasakė jis, jie vėl iškyla, vėl sugrįžta. Matau, sakė jis, kaip chederyje, kurį jau buvau lankęs dvejus metus, mokytojas uždeda ranką man ant galvos. Matau iškraustytus kambarius. Matau save sėdintį vežimaityje, pačiame viršuje, matau arklio kryžių, plačius, nurudusius laukus, žąsis ištemptais kaklais, klampinėjančias po valstiečių kiemus, ir Gardino geležinkelio stoties laukiamąją salę, jos viduryje riogsančią grotelėmis aptvertą, perkūrentą krosnį ir aplink ją sugulusias išsikėlėlių šeimas. Matau pro traukinio langus aukštyn žemyn banguojančius telegrafo laidus, matau Rygos namų fasadus, laivą uoste ir tamsų denio kampą, kuriame, kaip įmanydami toje spūstyje, įsikūrėme tarsi namie. Nerimstanti jūra, dūmų juosta, pilki toliai, bangų sūpuojamas laivas, baimė ir viltis, kurių buvome kupini, – man ir vėl, pasakojo daktaras Selvinas, prisimena visa tai, lyg būtų buvę tik vakar. Maždaug po savaitės, daug anksčiau negu tikėjomės, pasiekėme tikslą. Įplaukėme į upės žiotis. Aplink knibždėjo didelių ir mažų krovininių laivų. Tolyn nuo kranto driekėsi lyguma. Visi išsikėlėliai susirinko ant denio – laukė, kada iš besiplaikstančių ūkanų išnirs Laisvės statula, mat visi jie buvo išsipirkę kelionę į „Amerikum“ – kaip pas mus buvo sakoma. Išlipdami į krantą, vis dar nėmaž neabejojome, kad po mūsų kojomis Naujojo pasaulio, pažadėtojo miesto – Niujorko žemė. O iš tikrųjų, kaip netrukus – laivas seniai buvo išplaukęs – mūsų nusivylimui, paaiškėjo, atsidūrėme Londone. Dauguma išeivių noromis nenoromis susitaikė su padėtim, tačiau kai kurie, nepaisydami visų priešingų įrodymų, ilgai nepametė tikėjimo esą Amerikoje. Taigi aš užaugau Londone, Vaitčepelyje, viename Gulstono gatvės pusrūsyje. Mano tėvas, lęšių šlifuotojas, už atsivežtus grynuosius tapo vienos optikos, priklausiusios mūsų kraštiečiui iš Gardino, vardu Tosia Feigelis, dalininku. Aš lankiau pradžios mokyklą Vaitčepelyje, kur tartum sapne, kaip sakoma, per naktį, išmokau anglų kalbą, nes iš meilės gaudyte gaudžiau kiekvieną savo jaunos gražuolės mokytojos Lizos Oven žodį ir kaip prisiminimą eidamas namo be paliovos kartojau visa, ką perdien buvau iš jos girdėjęs. Ne kas kitas, kaip toji gražuolė mokytoja, pasakė daktaras Selvinas, ir užrašė mane laikyti stojamąjį egzaminą į Merchant Taylors’ mokyklą, nes jai, matyt, nekėlė jokių abejonių, kad man atiteksianti viena iš kelių nepasiturintiems mokiniams kasmet skiriamų stipendijų. Ir aš pateisinau jos lūkesčius. Dviejų kambarių buto Vaitčepelyje virtuvėje, kurioje prasėdėdavau iki gilios nakties, kai seserys ir tėvai seniai būdavo sugulę miegoti, niekad, kaip ne sykį pastebėjo dėdė Šanis, negesdavo šviesa. Mokiausi ir skaičiau viską, kas pakliūdavo po ranka, ir vis lengviau įveikdavau sunkiausias kliūtis. Baigdamas mokyklą ir geriausiai iš visos laidos išlaikęs baigiamuosius egzaminus, jaučiausi nuėjęs milžinišką kelią. Kaip niekad pasitikėjau savimi ir lyg priimdamas antrąjį Sutvirtinimą pasikeičiau savąjį vardą Heršas į Henrį, o pavardę Severinas – į Selviną. Keista, bet vos pradėjus medicinos studijas, į kurias, ir vėl gavęs stipendiją, kibau Kembridže, man pasirodė, tarsi mano gebėjimas mokytis būtų juntamai nusilpęs, nors ir Kembridže mano egzaminų rezultatai tebebuvo vieni iš geriausių. Kas buvo toliau, jūs jau žinote, pasakė daktaras Selvinas. Buvo metai Šveicarijoje, karas, pirmieji tarnybos metai Indijoje ir vedybos su Hede, kuriai dar labai ilgai nepasakojau apie savo kilmę. Trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje mes gyvenome plačiai, patys matėte, kas dar likę iš to gyvenimo. Didžiąją Hedės turto dalį iššvaistėme. Tiesa, aš turėjau praktiką mieste ir dirbau chirurgu ligoninėje, bet vien tik mano pajamos nebūtų mums leidusios šitaip gyventi. Vasaros mėnesiais keliaudavome automobiliais po visą Europą. Next to tennis, paaiškino daktaras Selvinas, motoring was my greatest passion in those days1. Tie automobiliai ir šiandien visi tebestovi garažuose, tuo tarpu galbūt ir vėl tapę šio to verti. Bet aš niekad neįstengiau ką nors parduoti, except perhaps, at one point, my soul. People have told me repeatedly that I haven’t the slightest sense of money2. Man netgi, pasakė jis, nepakako numatymo mokėti į vieną tų pensijų fondų, šitaip pasirūpinant savo senatve. This is why I am now almost a pauper3. O Hedė, priešingai, puikiai tvarkėsi su savo turbūt ne visai dar menkais turto likučiais ir šiandien neabejotinai yra turtinga moteris. Tiksliai aš taip ir nežinau, kas mus išskyrė – pinigai ar galiausiai vis dėlto atskleista mano kilmės paslaptis, ar tiesiog sumenkusi meilė. Antrojo karo metai ir vėlesni dešimtmečiai man buvo tamsūs ir blogi laikai, apie kuriuos, net ir norėdamas, nieko negalėčiau pasakyti. Kai 1960-aisiais teko atsisakyti praktikos ir savo pacientų, nutraukiau paskutinius ryšius su vadinamuoju tikru pasauliu. Nuo tada tik augalai ir gyvūnai liko kone vieninteliai mano pašnekovai. Kažkaip gražiai su jais sutariu, pasakė daktaras Selvinas, lyg ir mįslingai šypsodamas, pakilo ir atsisveikino, kas buvo visiškai neįprasta, ištiesdamas man ranką.

iliustracija

Po šio apsilankymo daktaras Selvinas ateidavo pas mus kaskart vis rečiau. Paskutinį sykį jį matėme tą dieną, kai atnešė Klarai baltų, sausmedžio ūseliais apsivijusių rožių puokštę, prieš pat mums išvykstant atostogų į Prancūziją. Po kelių savaičių, vasaros pabaigoje, jis nusišovė savo sunkiu medžiokliniu šautuvu. Atsisėdo, kaip sužinojome sugrįžę iš Prancūzijos, ant lovos krašto, pasistatė šautuvą tarp kojų ir, parėmęs smakrą ant vamzdžio žiočių, pirmąkart nuo tada, kai išvykdamas į Indiją nusipirko šį ginklą, paleido mirtiną šūvį. Pradžioje, išgirdus šią žinią, apėmusį siaubą man nesunkiai pavyko įveikti. Bet esama, kaip vis aiškiau imu suprasti, dalykų, kurie būtinai sugrįžta, netikėtai ir nelauktai, dažnai iš labai ilgos užmaršties. 1986 metų liepos pabaigoje keletą dienų praleidau Šveicarijoje. Dvidešimt trečiosios rytą važiavau traukiniu iš Ciuricho į Lozaną. Traukinys, mažindamas greitį, per Arės tiltą įriedėjo į Berną, ir mano žvilgsnis nuslydo anapus miesto besidriekiančia Berno Alpių kalnų grandine. Kaip prisimenu, arba galbūt tik dabar įsivaizduoju, tąsyk man pirmąkart po ilgo laiko vėl dingtelėjo daktaras Selvinas. Po gero pusvalandžio – pervertęs Ciuriche nusipirktą Lozanos laikraštį, jau ketinau padėti jį į šalį, kad nepražiopsočiau kas kartą vis iš naujo stulbinamai atsiveriančio Ženevos ežeryno, – mano akys užkliuvo už žinutės, kurioje buvo rašoma, kad praėjus septyniasdešimt dvejiems metams Oberaro ledynas sugrąžino į dienos šviesą nuo 1914 metų vasaros laikomo dingusiu be žinios Berno kalnų vedlio Johaneso Negelio palaikus. – Štai kaip jie sugrįžta, mirusieji. Kartais po daugiau kaip septynių dešimčių metų jie išlenda iš po ledo ir guli morenos pakrašty, krūvelė nugludintų kaulų ir kaustytų batų pora.


1 Po teniso mano didžiausia aistra anuomet buvo automobiliai (angl.).
2 Išskyrus galbūt, tam tikra prasme, savo sielą. Žmonės ne kartą man yra sakę, kad aš neturiu nė menkiausios nuovokos apie pinigus. (Angl.)
3 Štai kodėl dabar esu beveik skurdžius (angl.).


Iš: W. G. Sebald. Die Ausgewanderten. Vier lange Erzählungen. Frankfurt am Main: Fischer Taschenbuch Verlag, 1994

Vertė Rūta Jonynaitė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


131661. ech,2008-09-18 23:39
plepiai, o čia nė neužsuka...

131721. twice2008-09-19 13:15
na ir kas? vertimas tai neblogas, o tekstas tik siaip sau, verteja pasidarbavo turbut geriau negu autorius

131802. twice`ui2008-09-19 21:57
pagal kokius kriterijus vertinate? Pūslėtas rankas? Prakaito tvaną?

Rodoma versija 36 iš 36 
14:25:02 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba