ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-10-16 nr. 721

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARAS BLEIZGYS. Prietemų monologai (64) • JŪRATĖ BARANOVA. Kiekvienas kartas unikalus (36) • DYLAN THOMAS. Poezija (6) • Rasa Drazdauskienė. Du draugai (2) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Sakralybės turinys šiandien (4) (47) • AGNĖ JUŠKAITĖ. Dvi pagyvenusios moterys (3) • AUSTĖJA ČEPAUSKAITĖ. Laimingų Naujųjų metų (ir kiti) (12) • SIGITAS GEDA. Pasaka apie žiniūną (9) • GINTARAS LAZDYNAS. Herojaus kodeksas, arba Būties įprasminimas herojiniame epe (8) • DESMOND TUTU. Diktatūra Birmoje (23) • PAUL SIMON. Pagelbėk kurti bendruomenės jausmą (4) • SIRANO BERŽERAKAS. Todėl šnekėkite (4) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Bebras šiepia dantis (31) • ETGAR KERET. Kacenelenbogenas (3) • LIUDAS PARULSKIS (6) • laiškai (70) • El. Redakcija. Kasmetinis skaitytojų susirašymas (185) •

Sakralybės turinys šiandien (4)

GINTARAS BERESNEVIČIUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Langlands & Bell. Šaltas dangus. 1999

Šventė – tai vienas pagrindinių priartėjimo prie sakralybės momentų, šiandien apimantis ir trumpalaikių atostogų, ir švaistūniškus pirkimo malonumus. Apie tai kalbėta; šventė yra pasaulio atkūrimo ar perkūrimo laikas, kai atgimsta pirmapradės pasaulį generavusios struktūros, antgamtis veržiasi šion pusėn ir išsiveržia, tačiau visos šventės, išskyrus gal kai kuriuos provincijos vienkiemius, apžergtos reklamos, televizoriaus, pirkimo. Paskutinis skaidrus kristalas – Vėlinės, per kurias kapinėse realiai išgyvenamas susitikimas su mirusių artimųjų kitabūte ir kurių nenugalėjo jokie sovietmečiai. Tačiau ir Vėlinės tampa Helovinu, su plastmasiniais dantimis ir sparnais grūdančiu pašalin susitikimo su kitabūte reikalaujančią rimtį; manau, šios Vėlinės gal kokios priešpaskutinės, kai jų nepersveria abejotini džiugaus pirkimo, šokių ir bulimijos malonumai; Vėlinės išmušamos, kaip kad staigiai net nereflektavus prekybos centrai iš Bažnyčios išmušė Kalėdų kontrolę. O Vėlinės per visus amžius iki pastarųjų metų buvo japonų ar korėjiečių protėvių kultą atliepiantis ir jam prilygstantis tikras ir struktūruotas bendravimas su mirusiaisiais, kuriam Helovine vietos nebeliks.

Kas lieka sakralybei? Pačiai, ne erzacinei, turiu omenyje. Matyt, čia ir dabar sėdėdami, mes neįžiūrime tų vietų. Be to, tai ganėtinai individualu ir sakralybės, savos sakralybės, zona neviešinama net ir ją reflektuojant. Ji slenka iš pasaulio ir dingsta už erzacų, už Matricos.

Sakralybę galima kviestis ir nelabai aiškiais maginiais užkeikimais – turiu omeny jos iššaukimą per literatūrą, visų pirma poeziją, stipriai "kalančią" į sakralinio išgyvenimo nervą, nes ji yra pačios tikriausios sakralinės prigimties, kaip kad himnai ir maldos. Poezija apskritai yra "kitoks" kalbėjimas, nūdien skirtas ją dėl jos pačios skaitantiems ir atpažįstantiems beigi mylimosioms. Anksčiau poetine kalba kalbėta padišachams, princesėms ir karaliams, bet nuo pat pradžių poetine kalba bylota ir tebebylojama dievams. Net tada, kai to poezija nedeklaruoja ar poetas rašo apie varles, vis vien apie varles jis kalba dievams. Poetinė kalba yra ir turi būti kitokia, nes į dievus buitine, virtuvės kalba neprašneksi – keičiasi ir tonas, ir mimika, ir artikuliacija, kalba darosi melodinga arba, atvirkščiai, pabrėžtinai šiurkšti, kapota, bet tai yra sakralinio kalbėjimo maniera. Poezija – tai sakralybės slengas, nors dar ne ji pati; kalbėdamas, klausydamas, skaitydamas įeini pro vartus, kurie skiriami pašvęstiesiems, nors atviri kiekvienam. Poezija sužadina būkles, artimas sakraliniams išgyvenimams, ir kas žino, ar jie nėra patys sakralūs, nes poezija išsviedžia į kitokybės atvertis. Romanas, tarkime, irgi gali būti "užkeikimas" sakralybės linkui, tačiau jis veikia ne tiek skaitant, kiek jau perskaičius, atmintyje. Įdomu pažymėti, kad sakraliausias pasaulio prozininkas Jorge Luisas Borgesas rašė ne romanus, o trumputes noveles; matyt, tai ir yra riba, kur dar įmanoma sakralybės pajauta – trumpas kitokybės proveržis proziniame tekste įmanomas, kol novelė neperaugusi į apysaką. Romanas – tai modernus epas, o epas yra sakralinės literatūros užribis, vos vos peržengus briauną, bet jau už jos. Novelė – mitas, o mitas nebūna labai ilgas. Poezija, eilėraštis – trumpa atvertis ir trumpas įlindimas į kitokio buvimo lauką, iš kurio išsineštos patirtys leidžia bent jau dairytis sakralybės arba dairytis kitaip.

Teatras savo geneze irgi yra religinis, ir spektaklis kadaise buvo ne kas kita, kaip mitą įdabartinantis veiksmas, kitais žodžiais tariant, ritualas, kuriame pašvęstųjų stebėtojų teisėmis dalyvaudavo ir žiūrovai. Graikijoje teatras išvien buvo sakralinės prigimties kaip ir viduramžių balaganai, vaidinantys Fausto istoriją turgaus aikštėse, ar barokiniai jėzuitų teatrai, bet nuo Šekspyro populistinio teatro ir masinių operetinių vaidinimų liaudžiai sakralybės reikalai teatre pašlijo; šiaip ar taip, kai kurie ypatingi spektakliai, matyt, ir šiandien tebegali sužadinti Aristotelio aprašytąjį katarsį, sakralinio išgyvenimo atmainą ar analogą, bet teatro sakralybė yra menkesnio lygmens nei poezijos, nors aukštesnė už romano pateikiamąją. Teatras, priešingai nei romanas, duoda ir patyrimo dabartį; spektaklis gyvuoja jį stebint ir dalyvaujant visomis juslėmis, o paskui lieka dar ir atmintyje; skaitomas romanas veikia silpniau nei žiūrimas spektaklis. Muzika yra atskiras atvejis – ji gali sužadinti sakralinius išgyvenimus arba ne; vargonai, grigališkieji choralai, Broniaus Kutavičiaus opusai, sutartinės ar Ludwigas van Beethovenas gali sužadinti tam tikrus pojūčius ne blogiau nei poezija, bet muzika šiandien apskritai persmelkta komercinio muzikavimo ar formos ieškojimų ir virtusi labiau estetikos arba pramogos, o ne "kalimosi" į sakralinį nervą vieta. Sakyčiau, kad "popsinė" muzika greičiau užteršia priėjimus prie sakralinio pojūčio. Kalbant apie "popsą", atsimintinas geriausias jo atvejis – romansai, kurių paskirtis – nešti, juose modeliuojama tolio, išėjimo, klajojimo, tai yra transcendavimosi, kryptis. Buvo juokiamasi, kad "Kelelis tolimas", atliekamas Virgio Stakėno, yra čigoniškas romansas, o tapo populiariausia lietuvių daina, lygiai kaip ir populiarūs dabartiniai Gyčio Paškevičiaus, Ingos Valinskienės televiziniai romansai. Romansus mėgsta lietuviai, čigonai, rusai – tautos, atsiradusios klajokliniu, nomadiniu pagrindu. Stepėje romansai skamba geriausiai. Lietuviai, adoruodami romansą, atsiduoda tam pačiam klajojimo, išėjimo troškimui, norui peržengti ribą, nuolat tolstantį ir nepasiekiamą horizontą. Taigi romansas suteikia sakralinio transcendavimo analogiją ir yra sakraliai tirštas.

iliustracija
Langlands & Bell. Šaltas dangus. 1999

Tas nešimo, transcendavimo potraukis yra viena sakralinio įkirtimo profanybėn atmainų, šventasis irgi trokšta išsiveržti (lygiai kaip klajoklis skitas ant balno ar sarmatas savo vežėčiose, ar čigonai su lietuviais, labiausiai besižudančiais ir labiausiai besižavinčiais išeiti, transcenduotis kviečiančiais romansais), tačiau ją papildo ir kitų elementų pynė. Kaip minėta, poezija bei teatras perkelia į tam tikrą kitokybę ir leidžia prasiplauti profanybės aptemdytas akis, o muzika ne tik sužadina tam tikrą būklę, ne tik lieka atmintyje, bet ir atlieka nešančiosios vaidmenį. O meno kūrinio stebėjimas yra kitoks. Žmogus, stebėdamas dailės kūrinį ar skulptūrą, sukuria santykį tarp savęs ir objekto. Mums šiuo atveju svarbu tai, kad žmogus gali stebėti santykį tarp kūrinio ir savęs. Menas vis dėlto yra sakralus kažkaip kitaip – jis gali duoti stebėjimo efektą, jis apipina religijų pasaulį, visi religiniai artefaktai – nuo serijinio medaliono ar saldaus religinės tematikos paveikslėlio iki Kelno katedros – yra skirti sakralybei iliustruoti; tačiau iliustracija visada bus tik analogas, ir menas, dailė negali žiūrovui suteikti tokio katarsio, kokį sukelia poezija, teatras, muzika. Kita vertus, menas kaip kūryba ypač stipriai veikia paties tapytojo, grafiko ar skulptoriaus sakralinį nervą, tuo požiūriu menininkas kaip dailės darytojas yra kūrėjas, įeinantis į Dievo vietą, tiesa, pabaigus kūrybinį procesą iš jos išeinama, ir tai nėra labai smagus pojūtis.

Vis dėlto ir poezijoje, ir dailėje, ir muzikoje daug svarbiau ne tai, kas matoma, o tai, kas lieka. Menas apskritai siekia sukurti efektą, tai yra sukelti žiūrovui ar skaitytojui krizę, supurtyti, geriausiu atveju efektas išlieka atmintyje, o stebėtoją sakralybė, likusi atmintyje, gali pasiekti vienu ar kitu būdu. Nebūtinai kūrinio stebėjimo metu. Be to, dar yra erdvė, kuri tarp tavęs ir kūrinio, tarp tavęs ir, tarkime, sukrečiančio peizažo, yra stebėjimas kaip toks. Stebėdamas kūrinį žmogus gauna trokštamą progą susidvejinti, jis yra ir stebėtojas, ir tas, kuris vertina meno kūrinį, sakydamas "tai yra gera". Kūrinio stebėjimas leidžia modeliuoti žmogaus ir pasaulio santykio situaciją, virš kurios pakibusi dar vieno stebinčiojo akis. Bent jau menas gali nurodyti, kad tu esi ne vienas.

Ir mes jau imame kalbėti apie peržengimą, antraip transcendavimą, ne vien apie būkles. Matyt, peržengimas ir yra ta trokštama sakralybės vieta.

Kadaise transcendencijos kategorijos buvo prikergiamos Vakarams, teisingumo ir pertekliaus pasauliui. Atsidūrę Vakaruose, nerandame čia nei teisingumo, nei pertekliaus, nei rojaus žemėje. Sakralybė lipte lipo prie Vakarų, tačiau dabar Vakarai desakralizuoti, anapusybė geografiškai pasiekiama ir todėl desakralizuota. Lieka, žinoma, Marsas, lieka visas kosmosas, kuris dar gali turėti sakralinės dimensijos liekanų, tačiau sakralybė jau nebenugula ant geografinės plotmės. Ji tampa individualiu žmogaus įvykiu, vykstančiu tarp jo ir pasaulio, tarp jo ir artefaktų, tarp jo ir emigravusios sakralybės laiškų.

Peržengimas apima daug ką. Peržengimas yra ir alkoholizmas, būklė, kai pakeiti save, savo būseną ir priartėji prie rojaus santarvės su savimi pačiu ir aplinka; žinia, tai iliuzija, bet daugybei žmonių alkoholis – vienintelis sakralybės surogatas, galimybė kelias valandas "būti kaip dievai". Už šią būklę susimokama – keliomis valandomis pragariškų pagirių. Bet alkoholis teikia ir transcendavimosi, patekimo anon pusėn, kiton būklėn analogijas. Tokias analogijas teikia ir, sakykime, kiekvienas peržengimas. Spoksojimas prieš save, nereflektuojantis spoksojimas (nekalbu apie kontempliaciją ir meditaciją) – tai bežodis stebėjimas ir stebėjimasis.

Tai jau iš dalies kitabūtės fokusavimas akyse? Erdvės vokimas, mėginant neklausti, kas už jos? Žiūrėjimas priešais nežiūrint? Sakyčiau, nereflektuotas spoksojimas nėra visai bevertis, jis – intencijų metas. Tikėtina, kad greta kontempliacijos ir meditacijos galima įsivesti ir surogatinį vokimą – spoksojimą. Jo metu pakankamai ištuštėjama ir dažnai ko nors laukiama. Spoksojimas gali būti ir meno kūrinin, gali būti apspangęs užsimiršimas, bet tai ir vėl analogas. Spoksojimas gali turėti objektą – meno kūrinį, gali jo ir neturėti, tačiau spoksant būnama kiek kitaip.

Sakralybę gali skleisti ir potencialumo išgyvenimas. Mes esame laisvi ir kartais išžengiame iš savęs ar už savęs, realizuojame laisvę rinktis. Akimirka prieš pasimatymą, akimirka prieš paimant į rankas gerą knygą, akimirka, kai kas nors pereina iš potencialumo į ketinimo fazę, intencionalumas kaip toks – tai būklės ir perėjimai, kurie galbūt turi sakralinį matmenį. Intencijos, atmintis – tai vietos, kur gali būti sakralybės ataudų.

Kitokybė, reflektuojama nesąmoningai, yra šventybiška, nes šventybės išgyvenimas nėra tuo metu reflektuojamas, tai iškyla vėliau, atmintyje; atmintis, kaip ir ketinimai, galimas dalykas, yra sakralybės vieta. Sakralu ne tai, kas sutinkama, o tai, kas lieka po susitikimų arba kas dar neišreikšta ir nereflektuota.

Ketinimai ir atmintis – tai ne pati sakralybė, bet juose profaniškumo mažiausia. O kad tai vienintelės vietos, kuriose sakralybė šiandien gali reikštis, akivaizdu. Ir kur atsimuša jos arba jos analogų, erzacų smūgiai. Ji gali iš daug kur kilti, bet tai gali būti ir jos paskutinis horizontas.

O sakralybės turinys – nepabaigiama tema. Net tada, kai ji pasitraukusi, net tada, kai moderniame pasaulyje įvykusi ne vien Dievo, bet ir sakralybės kenozė.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


23127. ebola :-) 2004-10-18 09:36
Kiekviena karta kai zvelgiama i Dieva zmoguje, mane apima negeras jausmas.Tokie klausimai...."ar yra Dievas konstitucijoje", "ar yra Dievas visuomeneje" man kazkodel rodo lygtai toki savo masteliu neisisamoninima. Cia panasiai kaip paklausti:"ar yra Dievas apsinuodijusiame tarakone?" Galima sitaip klausti, aisku, galbut net svarbu, bet kada turi kazkoki supratima apie erdve ir laika, ir koks turi buti TAS, kas uz sito stovi, tai musu rimti samprotavimai ar mes visam tam svarbus ar ne kazkaip nuskamba...na, kvailokai ir nelabai kukliai.Musu reiksme dideliems procesams dar beveik nesiskiria nuo vienalasciu dumbliu.Ir mes jau tapatinames su procesais, kuriu net suvokti nepajegiame...Nezinau. O del cigonu...he, cia jau "mesechina" bregoviciaus penki metai kaip dainuoja visi.Dar to Tauku kalno "kelelio" nebuvo isleide....Nieko staripsnis, man patiko.

23129. Rūta2004-10-18 09:54
straipsnis labai patiko, tik.......o kur apie meilės sakralybę?

23130. kaikas2004-10-18 09:59
Citata:"Peržengimas apima daug ką. Peržengimas yra ir alkoholizmas, būklė, kai pakeiti save, savo būseną ir priartėji prie rojaus santarvės su savimi pačiu ir aplinka; žinia, tai iliuzija, bet daugybei žmonių alkoholis – vienintelis sakralybės surogatas, galimybė kelias valandas "būti kaip dievai". Už šią būklę susimokama – keliomis valandomis pragariškų pagirių. Bet alkoholis teikia ir transcendavimosi, patekimo anon pusėn, kiton būklėn analogijas. " Manau, kad ji daug pasako apie asmenine autoriaus busena...

23133. Rūta2004-10-18 10:11
tai jau kiekvienam gi tenka išgerti, nekibkit prie autoriaus:)) yra daugybė dar kitų surogatinių sakralybės pakaitalų, bet kam apie juos šnekėti..Juos aiškiai kiekvienas pajaučiam kaip netikrą dalyką.manau, kuriantys kažką-nesvarbu meną ar naują verslo projektą ar gėlyno planą, ar tai suvokiantys, pajaučiantys kurybą bei mylintys besąlygiškai pajaučia tą priartėjimą prie vadinamojo tikrojo rojaus-pajautimo prasmės gyvenimo ir savosios esmės. kartais tai trunka tik sekundėlę, kai persmelkia švari kūrybiška mintis ar ilgai, visada, kai myli.....nėra stipresnio , gilesnio pajautimo už kūrybos ir meilės ekstazę, jauseną, kai persikeli Kažkur...

23136. Cinikas2004-10-18 10:15
Svaigulio samone - nenauja, oi kaip nenauja. Panasiai ir Bleizgys svaigsta, ir Ozolas, ir Pavilionis... Kas toliau bus? Kur pasislepsim nuo ju?

23137. Rūta2004-10-18 10:23
nenori svaigulio to tikrojo, ne alkoholio sukelto, bet grožio pojūčio, naujo sukūrimo? mane žavi žmonės, kurie sugeba tai ir sukurti, ir išgyventi, išjausti švariai...man regis, kad mes to ieškom, tik kartais būnam tokie jau pavargę ir apmusiję, kad nesugebam nei pajausti, suvokti.....tam reikia lavinti sielą, receptorius....bet dėl suteikiamo džiaugsmo tikro tai yra didelė vertybė...išgyventi šventumą-kas gali būti daugiau suteikta žmogui

23138. Cinikas2004-10-18 10:30
Nenoriu matyti tekstuose svaigstanciu. Svaiguliu reikia gyventi, o ne ziureti i keista jo simuliacija. Galima svaigti su mielais zmonemis kartu - as nieko pries toki svaiguli neturiu... O sita simuliacija turi tiek daug intelektualines misraines ir eklektikos, kad pasidaro ne tiek svaiguliu, kiek kliedesiu. O svaigti kliedesiu dar nesinori... Kad ir kaip noretu autorius ji paslepti po tariamo sventumo aureole..........

23142. Rūta2004-10-18 10:41
šiame tekste nėra svaigulio, autorius rašo labai racionaliai. racionaliau kalbėti apie dalykus, kurie nepačiupinėjami ir nevalgomi, nelabai galima.pats autorius ir neslepia nieko po šventumo aureole, nes jis tik aprašinėja ,analizuoja, pastebi, parodo,kur galimas šventumas, o pats čia nekuria šventumo.čia ne tas žanras, kuriame galima būtų užčiuopti šventumą, paskaityk, jis gi rašo, kuriuose tekstuose galima tai pajausti-poezija, novelė ir t. t.

23144. Rutai2004-10-18 10:55
Labai racionaliai autorius tikrai neraso. Asociaciju srautas, kuri as vadinu svaiguliu, nera analize. Jis nekuria to sventumo, jis kuria svaiguli apie sventumo problema. Transcendavimas ir yra svaigulio ispazinimas. Sakralumas - pragertos atminties prosvaistes.

23145. Cinikui:))2004-10-18 11:00
na, čia Tavo nuomonė, o aš galvoju kitaip :))

23146. Cinikas2004-10-18 11:04
Ta be jokios abejones, cia tik musu nuomones. :)

23147. Cinikui:))2004-10-18 11:11
ir nepainiok savokų-sakralumas, šventumas ir svaigulys. svaigulys yra daugiau išoriškas, fiziškas jutimas, o sakralumas, šventumas-iš gilumos, esmės.svaigulys galbūt gali būti šventumo maža dalelė akimirką:))

23157. ebola2004-10-18 12:22
apie koki jus svaiguli? Man buna labai ivairus.Vienas kai matai per ziurona pauksciu taka ir apsisuka galva nuo jo gelmes, ir visai kitas kai neapsikentes astunta ryto susileidi i vidurius stikline brendzio.Autorius manau turi omeny ta harmonijos pasaulyje jausma kai apgirsti.Tai gryna tiesa, jis labai tikras. Ruta kazkaip komplikuoji ta savoka.

23173. kaimietė2004-10-18 13:33
Apie apsvaigimą. Puikiai žinau, ką reiškia apsvaigti nuo dangaus. Aną dieną sutvarkiau virtuvę ir kaip užbaigiamąjį akordą išnešiau šiukšles į kompostą. Turėjau neatsargumą žvilgsnį aukštyn pakelti… Tai kai pagriebė dangus mane už rankos ir nebepaleido. Vos spėjau kibirą pro duris įgrūsti. Nusitempė prie upės. Gulėjau ant paukščių tako praradusi laiką, pametusi save. O jis žarstė mane žvaigždynais ir juokėsi. Kol vieną akimirką pranyko vilkšunio siluete. Atsikėliau, o paeiti negalėjau. …Kol susirinkau;)

23189. Gvntj - > kaimietei2004-10-18 14:25
Liuks, man patiko tavo svaigulys.

23211. varna2004-10-18 17:17
O štai ir rezultatas. Pompastiškas keturių straipsnių niekalas apie nacionalizmą, sakralumą ir dar velniai žino ką tesukėlė garbiesiems skaitytojams norą pakalbėti apie "svaigulį". Net apkvaitęs nuo savęs Beresnevičius negalėjo tikėtis įspūdingesnio rezultato. Na, bet nepaneigsiu fakto, jog kai ko ir išmokau iš Beresnevičiaus - pasirodo, jog "POEZIJA KALA(!) Į SAKRALINĮ NERVĄ". Wow!

23218. benzas2004-10-18 18:22
Varna, permesk dar karta straipsniukus ramesnėje aplinkoje, neskubėdama/as- GB bando išgelbėti lietuvius nuo masinės savižudybės, o tu matuoji kažkokius "rezultatus", "skaitytoju kieki per pastraipa". Jeigu jau taip, tai geriausius "rezultatus" pasiekia Didieji Dienraščiai.

23231. varnos sirgalius2004-10-18 21:04
"varna" pošla v voinu narodnuju prieš kitaminčius - pasigailėkit Jo, jiems jau kalašnikovo automatų niekas nebeduos

23245. po palme2004-10-19 01:14
Arba gulejimas pievos vidury silta vasaros diena ir ziurejimas i dangumi slenkancius debesis...arba stebejimas moteru pirties lango, po ilgu pestyniu pagaliau islupus is draugo ranku ziurona: gal kas pasirodys: toks laukimo svaigulys. Dazniausiai taip nieko ir nepamatydavom...gaila :)

23281. eglegle2004-10-19 14:09
..laukimo svaigulys..geriausia laukti pavasario, tas tai visada panašus. o lauksi gerųjų fėjų - sulauksi baisingojo godo. tai iš kur to svaigulio gaut? kartais jis būna iš gerumo, bet pamažu piktėja, o kartais iš piktumo, ir niekšiškiausia, kad negerėja. ai, kailį reikia išperti už tokias kalbas, iš tikrųjų. o gal kavos išgert?

23292. varna2004-10-19 15:32
Šūdas. Išprievartavot ir mane parašyti apie MANO ssvaigalus. Didžiausias mano svaigalas - mano šeima. Mano vaikai, žmona ( kurią jau pažįstu ir myliu ( nes kiek pažįstu, tiek ir myliu ) jau 20 metų ). Myliu ir savo draugus. Myliu klevus, kaštonus, liepas ir ežerus. Ir svaigstu nuo to. Iki žemės graibymo...

23295. meistras2004-10-19 16:02
o tai kiek tau metų, kad žmoną pažįsti 20 metų? min. 26 turėtų būti? nesuprantu, ko čia svaigstat, bet jei čia aptariamos geriausios būsenos, tai aš pasakysiu: man labai patinka įsivaizduoti save vidury rugių, kviečių ar pan. (geltono fono) lauko apsiniaukusią dieną iškėlus rankas į dangų. Dangus tas turi būti arti žemės. Tai vat toks groove yra vienas iš tų, kurių niekada nepatyriau, bet apie kuriuos galvoju.....

23298. Rūta2004-10-19 16:27
aš svaigstu, kai prisiglaudžiu prie mylimojo ir kai pagriebusi savo sūnų "kandžioju" jam ausis:)) ir kai namai kvepia obuolių pyragu ir kai tulpės anksti pavasarį žydi ir kai su drauge gerai išsikalbam apie tai, dėl ko svaigstam:))ir jei dar raudonojo vyno svaigesniam svaigimui:)).......Ak, tie svaigimai...nors tema tai buvo apie sakralumą,t. y. sakralybę, t. y. šventumą:))

23308. curious2004-10-19 18:09
o man įdomu būtų sužinoti, kodėl sakralumas lengviau prieinamas ne plastiniuose menuose(dailėj, skulptūroj), o labiau triukšminguose-muzikoj, poezijoj. šliogeris muziką išvis ne menu pavadino, būtų įdomu atkast tokio mintijimo šaknis, ir kas verčia išsiskirti šių dviejų mintytojų nuomones.

23312. Aktion Direct2004-10-19 19:47
Šis autorėlis- be klausos. Suka savo varganą rylą. Paskaitęs supranti- lietuvių raštijai -100 metų.

23321. ebola2004-10-19 20:30
Aktion? Perskaites - supranti - nato rastijai - penkeri metukai.

23345. spoksuoklis2004-10-20 05:57
Paguode G.B. mintys apie, regis, tuscia ir beprasmi uzsispoksojima i "nieka". Daznai taip nutinka, aplinkiniai net puola "zadinti", o man paciam tos akimirkos, nezinau kodel, atrodo mielos ir vertingos. Lyg dairyciaus po dausu pievas..

23400. Visažiniam E. :-) 2004-10-20 16:46
Čia vokiška transkripcija.

23410. ebola :-) 2004-10-20 17:33
Oho!Trasgribcija!

23419. Kazė-būrėja2004-10-20 18:47
Iš pažiūros baltos Beresnevičiaus pirštinės aiškiai skolintos iš kažkokio liokajaus.

23447. Stebetojas :-) 2004-10-21 10:37
Susidurime su sventenybe musu pojuciuose (kaip jos atpazinimo faktorius minimum) pasireiskia dvi dedamosios kartu: fascinate ir tremendum, t. y. begalinis susizavejmas ir siaubas apimantis kartu... Cia daugelis sneka apie (taip mums vartotojams budinga :( )viena, malonesniaja, dedamaja. Jus snekat apie paprasciausia malonumu vaikymasi - tai visai ne tai... Paprastas zmogus kitokybes, sventenybes akivaizdoje vargu ar gali "isstoveti" vienas - tai mistiko (zynio, sventiko, kunigo) kelias ir kartu l. atsakinga jo pareiga mums "tarpininkauti"

23453. ebola2004-10-21 13:41
Hmmm.:)JC buvo parastas dailide, ar ne? Syki nusprende kad kad jo pareiga mums "tarpininkauti", uz ka ir buvo prikaltas.Kazi kiek tokiu buvo istorijoj, kurie neapsisprende tarpininkauti?

23459. monstras2004-10-21 15:58
la la laaa... o aš svaigstu vakarą vėlyvą, kai šaltas savo rankas tiesiu link šilto jūsų kaklo!

23468. po palme2004-10-21 17:24
Tarpininkai,(turiu omenyje tuos, kurie uz tai nepraso atlygio), reikalingi pakeliui, bet mes kiekvienas turim savo unikalu kelia ir stoveti sventenybes akivaizdoj turim tik patys.

23470. slogutis2004-10-21 17:28
o aš prisigėriau ir apynakčiais ar pavakariais nei miegu nei budrus prakaituotoj prasmirdusioj lovoj, galva silpna, svaigsta, viskas dreba, inkšti menkas apgailėtinas mažas, ant klejonės ribos ar iš jos, ir taip valandų valandas... monstre, ateik, sušildysi mano kaklą...

23516. ne gintare, buvusi Gintaro studentė...2004-10-22 14:31
Apie svaigimą nekalbėsiu, kažkaip labai jau nutolstam nuo pirminių tekstų...Pakalbėsiu apie Gintarą (su pavojumi - taip pat nukrypti nuo pirminio teksto). Kas kas, o Gintaras, patikėkit, tikrai išmano apie alkoholį kaip apie vienintelį sakralybės surogatą, teikiantį transcendavimosi, patekimo anon pusėn analogijas. Gintaro paskaitos neabejotinai buvo pačios įdomiausios visame universitete, dar gal Tomo Sodeikos...bet dabar apie Gintarą. Auditorijos visuomet būdavo pilnos pilnos, o jis kalbėdavo taip tyliai, kad į auditoriją visuomet reikėdavo atbėgti kokia valanda anksčiau, kad užsiimtum vietą pirmose penkiose eilėse, kiti buvo pasmerkti nieko negirdėti, tik matyti kaskart vis taamsėjantį Gintaro veidą. O tos pirmosios penkios eilės buvo pasmerktos užuosti tą visiems gerai pažįstamą pagirių, o dažnai ir išgertuvių prieš paskaitą kvapą. Liūdniausia būdavo tada, kai paskaitos neįvykdavo, kuo toliau, tuo dažniau jos neįvykdavo, o metams bėgant "protingi" universiteto dėdės nusprendė išvis atsisakyti jo "paslaugų". (Asilų banda). O graudžiausia buvo jį matyti grįžtantį vakare namo į studentų bendrabutį, kuriame ir gyveno, antrame aukšte...Su didžiausia nostalgija prisimenu Gintaro paskaitas, tai buvo ASMENYBĖ... Tuoj apsiverksiu...

23526. varna2004-10-22 16:50
Tokių asmenybių pilnas Kalvarijų turgus - padėk jiems užlipti į tribūną, ne taip pravirkdis. O dėl "kvapo" - 100 procentų garantija.

23530. monstras slogučiui2004-10-22 17:07
sveika, sielos sese, juodo humoro pilnoji... ar kaklelis tavo šiltas, ar slanksteliai tavo stiprūs?

23540. vakaris2004-10-23 00:33
Dabar kazka suprantu. Labai man patiko kadais Mero Juoda musike; uzmirsti niekaip negaliu. Praejusia savaite perskaiciau ja angliskai lietuviskai silpnai kalbanciai draugei; patiko jai taip pat. Sekancia diena gana iskilmingai pietavome prie ezero. Ir... atskrido; ne muse, bet musike, kai net ir muses jau keleta savaiciu nemaciau. Tikriausia ir visame tam restorane vienintele. Ir nutupe ant stalo, nuskrido, vel sugrizo... apstulbes net ranka istiesiau... Ant rankos nelipo. Bet ant stalo - leidosi beveik palieciama! Dar ir dabar - kai tik prisimenu - negaliu tiketi!!

23544. ebola2004-10-23 12:47
Varna, pazysti Beresneviciu? Kaip tau shudedai ziojasi snapas taip su tokiu tupu pasimegavimu krauti ant kito, galbut net nepazystamo, bet tikrai sviesaus zmogaus? Argi tu toks proto bokstas, nezinai, kad taip elgiasi tik menkystos? Butu tikrai idomu man tave kur nuosalej pasigaut, paziuret i ta protinga tavo birbyne akimirka...

23546. Gerbėjas2004-10-23 15:20
23516-tą komentarą teko praryti kaip l.l. karčią piliulę.

23555. varna2004-10-24 12:32
Ebola, "kraunu" ant jo pasaulėžiūros, o ne ant jo asmenybės. Vargu, ar "šviesus žmogus" gali taip įkyriai siūlyti seniai pasmerktas idėjas. Ir patikėk, tikrai ne iš naivumo jis tai daro. Pagieža, štai kas veržiasi iš kiekvieno "šviesuolio" sakinio. Ir neužsimiršk, Ebola, aš viso labo varna - joks ten proto bokštas.

23558. Morfėjus2004-10-24 16:23
Maniau čia rinktiniai žmogai rašinėja, ogi matau - paprasti somnimbulai.

23560. St. Antonio2004-10-24 17:19
Morfėjau, sakai, neturi su kuo identifikuotis (tapatintis)? Sorry, kad palikom ant ledo.

23661. ne gintare2004-10-26 13:42
Gerbėjau, nesikrimsk taip labai, nieko nepadarysi, toks gyvenimas, visi genijai - alkoholikai...

23810. andrius2004-10-29 18:24
O svarbiausia tai, jog visi, rasantys straipsnius apie sakralumo jausma, prieinama tik isrinktiesiems, savo kritikams paprasciausiai pasakys: jus nesuprantat, iki mano bukles nepriejot. Arogancijos kvaitalas. Paskaitykit dar karta antraja sio straipsnio dali (apie nacionalizmo sakraluma), kurioje autorius trumpai uzsimena, jog reikia visus nacionaliniu vertybiu mokyti mokykloje, priverstinai. Visa tai grizta prie svarbiausio: teisybe yra viena, ir as ja matau. Platonas, Leninas ir t.t., kaip tik jus norit. Toliau: kiekvienas save gerbiantis zmogus, save laikantis ar norintis matyti protingu, sau pasakys: jo idejos pavojingos, bet dieve, as zinau, kas tas sakralybes jausmas! Kai kurie tai sau palaikys tyliai, o kai kurie rasys apie svaiguli, kaip kad padare dauguma ir jusu ir as. Ir dar: niekas nepaneigs, jog GB pastebejimai apie mena ir jo sakraluma protingi ir tikslus. Tegul ne apie valstybe, ne apie nacionalizma, bet neskaiciau dar nei vieno komentaro, kuris kritikuotu visas keturias teksto dalis.

45880. Violeta2005-10-31 14:29
Ka reikia sakyti per Helovina?Labai prasau atrasyti.AAAciu

Rodoma versija 32 iš 33 
14:24:44 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba