ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-10-16 nr. 721

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARAS BLEIZGYS. Prietemų monologai (64) • JŪRATĖ BARANOVA. Kiekvienas kartas unikalus (36) • DYLAN THOMAS. Poezija (6) • Rasa Drazdauskienė. Du draugai (2) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Sakralybės turinys šiandien (4) (47) • AGNĖ JUŠKAITĖ. Dvi pagyvenusios moterys (3) • AUSTĖJA ČEPAUSKAITĖ. Laimingų Naujųjų metų (ir kiti) (12) • SIGITAS GEDA. Pasaka apie žiniūną (9) • GINTARAS LAZDYNAS. Herojaus kodeksas, arba Būties įprasminimas herojiniame epe (8) • DESMOND TUTU. Diktatūra Birmoje (23) • PAUL SIMON. Pagelbėk kurti bendruomenės jausmą (4) • SIRANO BERŽERAKAS. Todėl šnekėkite (4) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Bebras šiepia dantis (31) • ETGAR KERET. Kacenelenbogenas (3) • LIUDAS PARULSKIS (6) • laiškai (70) • El. Redakcija. Kasmetinis skaitytojų susirašymas (185) •

Pagelbėk kurti bendruomenės jausmą

PAUL SIMON

[skaityti komentarus]

iliustracija
Kęstučio Puloko nuotrauka

Paulas Simonas 1985–1997 m. buvo JAV senatorius nuo Ilinojaus valstijos. Vėliau Pietų Ilinojaus universitete (Carbondale) įkūrė Viešosios politikos institutą, kurio direktoriumi buvo iki mirties 2003 m.
______________________________________________

Robertas Putnamas, uolus mūsų kultūros stebėtojas, pažymi: "Daugelis amerikiečių šiandien jaučiasi atskirti nejaukaus abejingumo" (Bowling Alone, Simon&Schuster, 2001).

Dvidešimt dvejus metus praleidau JAV sostinės Vašingtono apylinkėse, daugiausiai pačiame mieste. Maždaug vieną iš penkių savaitgalių pasilikdavau Vašingtone. Sekmadienį eidamas į bažnyčią, kiekvienam sutiktam būtinai pasakydavau "labas". Dažnai žmonės į mane pažvelgdavo nustebę, tačiau, antrą ar trečią kartą sutikti, į mano pasisveikinimą atsakydavo tuo pačiu. Norėjau, kad mūsų rajono žmonės jaustų didesnį bendruomeniškumą. Vėliau, atsitiktinai tuos pačius žmones susitikęs vietinėje maisto prekių parduotuvėje, būdavau jų šiltai pasveikinamas. Ar šitaip sukūriau didesnį bendruomenės jausmą? Nežinau. Bet labai tikėtina, kad bent šiek tiek man tai pavyko. Nedidelėje bendruomenėje toks pasisveikinimas – visai įprastas dalykas, tačiau jei gyveni didmiestyje, esti kitaip. Tokioje vietoje gali pagelbėti kurti bendruomenės jausmą.

Vieną dieną Čikagoje važiavau taksi. Taksistas Majedas Rahmanas gyveno 64-ojoje gatvėje pietvakarių Čikagoje, netoli Midway oro uosto. Jis – palestinietis musulmonas, atvykęs į Jungtines Valstijas, kad savo nedidelei šeimai suteiktų naujų galimybių ir laisvės. Tačiau dėl jo arabiškos ir musulmoniškos kilmės kai kurie atgrasūs ir neišsilavinę žmonės, laikantys save patriotais, į jo langus mėtė akmenis ir plytgalius. Tikiuosi, kad kol ši knyga bus išleista, Majedas ir jo šeima bus sulaukę geresnio kaimynų elgesio. Nuolat bendrauju su Čikagos policija ir atrodo, kad padėtis ten gerėja.

Aš užaugau Judžine, Oregono valstijoje. Mano tėvas buvo liuteronų kunigas. Ekumeninio bendravimo tais laikais nebuvo daug ir aš nepamenu, kad mūsų namuose būtų lankęsi žydų rabinai ar katalikų kunigai. Kai man buvo apie dešimt metų, po penkis centus pardavinėdavau vietinį leidinį "Saturday Evening Post". Nuo kiekvieno parduoto numerio man likdavo po pusantro cento. Vieną dieną mane užklupo liūtis. Kiaurai permirkęs įpuoliau į Rubenšteino baldų parduotuvę pasislėpti nuo lietaus. Turėjau trisdešimt keturis peršlapusius žurnalus ir žinojau, kad jų iš manęs niekas nebenupirks. Bet ponas Rubenšteinas nupirko visus šlapius žurnalus. Labai gyvai tą prisimenu iki šiol. Kiek prisimenu, tai buvo mano pirmas susitikimas su žydų bendruomenės žmogumi. Savo dosnumu jis man pagelbėjo, taip pat padėjo sukurti bendruomenės jausmą.

Nedideli gestai gali sukurti bendruomenės dvasią. Pavyzdžiui, jūsų visuomeninė organizacija galėtų surengti aukcioną, o jo pajamas skirti nuo smurto nukentėjusių moterų ir vaikų centrui. Arba jūsų parapija galėtų surengti labdaringas vaišes, o gautas pajamas paaukoti rimtų stomatologinių problemų turintiems jūsų apylinkės žmonėms, kurie neišgali susimokėti už dantų gydymą. Katalikiškas Newmano centras, kuris savo paslaugas teikia daugiausia mūsų universiteto studentams, kiekvienais metais per Padėkos dieną surengia vaišes visiems, kurie tik nori jose dalyvauti. Į vaišes susirenka iš įvairių užsienio šalių studijuoti atvykę jaunuoliai, vieniši amerikiečiai studentai, ekonominių sunkumų turintys žmonės bei daugybė kitų, nepatenkančių į čia išvardytas kategorijas. Tokios Padėkos dienos vaišės leidžia gerai pasijausti visiems – ir tiems, kurie patiekia maistą, ir tiems, kurie aukoja pinigų produktams pirkti, ir tiems, kurie susirenka iš ištuštėjusio per šventines atostogas studentų miestelio, ir vietos gyventojams, kurie šitokiu būdu susitinka žmones, su kuriais savo kasdienybėje neturėtų kitos progos susipažinti. Šios vaišės padeda sukurti bendruomenės jausmą.

Gelbėdami vieni kitiems, padedame sukurti bendruomenės jausmą. Būdamas kūrybingas, gali rasti įvairių būdų, kaip savo gyvenamosios vietovės žmonėms padėti pasijusti viena bendruomene.


Iš: Paul Simon. Fifty-Two Simple Ways to Make a ifference. Minneapolis, MN: Augsburg Books, 2004


Vertė Kęstutis Pulokas

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


23202. zqna2004-10-18 15:48
o mane tai nervina tas "howdy" is kazkokio praeivio kuriam nei tu nei jis niekad nerupejo ir nerupes. Briedas. Robotai.

23440. po palme2004-10-21 01:37
Labai geras straipsnis, pakedenantis konkrecia tema. Todel, kad musu visuomeneje individas uziskariauja vis daugiau sferos sau ir bendruomene lieka vis mazesne. Ir jeigu nebelieka balanso, lieka kose.

23510. Arka :-) 2004-10-22 13:09
Kasdien važiuoju mikriuku i darbą. Žmonės iš matymo darosi pažįstami, lyg ir butu jau galima sveikintis, bet niekas nesisveikina. Tai nesinori ir išsišokti, juk pagalvos, ko gi tu nori, sukelsi įtarima, arba pastatysi kitus į nepatogią padėtį. Kai kurie žmonės sveikinasi, įlipę į autobusiuką (tokių labai nedaug), tačiau vairuotojai niekada jiems neatsako. Didelio miesto problema: kada pradėti sveikintis su iš matymo pažįstamu savo rajono gyventoju?

23514. squirrel Arkai2004-10-22 14:12
juokinga - jei mastai KADA pradėt sveikintis, tai gal pagalvok ar to išvis reikia.100kart geriau susitikt su draugais ar parodyt dėmesį patinkančiam žmogui, o ne šiaip praeiviui..

Rodoma versija 32 iš 33 
14:24:42 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba