ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-10-16 nr. 721

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARAS BLEIZGYS. Prietemų monologai (64) • JŪRATĖ BARANOVA. Kiekvienas kartas unikalus (36) • DYLAN THOMAS. Poezija (6) • Rasa Drazdauskienė. Du draugai (2) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Sakralybės turinys šiandien (4) (47) • AGNĖ JUŠKAITĖ. Dvi pagyvenusios moterys (3) • AUSTĖJA ČEPAUSKAITĖ. Laimingų Naujųjų metų (ir kiti) (12) • SIGITAS GEDA. Pasaka apie žiniūną (9) • GINTARAS LAZDYNAS. Herojaus kodeksas, arba Būties įprasminimas herojiniame epe (8) • DESMOND TUTU. Diktatūra Birmoje (23) • PAUL SIMON. Pagelbėk kurti bendruomenės jausmą (4) • SIRANO BERŽERAKAS. Todėl šnekėkite (4) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Bebras šiepia dantis (31) • ETGAR KERET. Kacenelenbogenas (3) • LIUDAS PARULSKIS (6) • laiškai (70) • El. Redakcija. Kasmetinis skaitytojų susirašymas (185) •

Pasaka apie žiniūną

SIGITAS GEDA

[skaityti komentarus]

iliustracija
Romualdo Rakausko nuotrauka

1

Šitas reikalas ne mano,
Pasakoju, ką girdėjęs:
Du seniu mieste gyveno,
O toliau? Toliau kas dėjos?
Tai paaiškinti žadu!

Du senukai buvo, du,
Dviem gyventi nesaldu,
Ėmė – vaikį prasimanė...

Pokvailis toks, karves ganė
Šalia miesto. Bus ruduo,
Upėse užšals vanduo,
Kur tam vaikiui pasidėt?

Karvės – tvartuose stovės,
Katinai, išpūtę žandus,
Lauks pelių, o pelės landžios
Čia urveliais, čia urvais...

O kvailys? Kvailys kur eis,
Kur tam kvailiui prisiglaust?
Aišku, pas senius keliaus!

Kvailį priglaudė seniokai,
Bet kvailys kvailiu ir lieka,
Valgydina, moko, moko,
O kvailys... kutena slieką!

Numirė abu senukai,
Puskvaišis gyvena vienas,
Kaip kas moka, taip tas sukas,
Bėga kvaišos kvailio dienos...

Dar paprotinti norėjo
Žmonės, giminės, kaimynai,
Bet kad mokslai sunkiai ėjo,
Jis vaidina visažinį.

Jeigu kas ką nors pasako,
Spjauna tam kvailys ant tako,
Kaip koks katinas niau, niau,
Bėga, rėkia: "Pats žinau!"

Nesvarbu, kas ką sakys,
Drasko kiekvienam akis
Tuo: "Žinau, žinau, žinau,
Ką man reikia – išmanau!"

Atsibodo jis žmoneliams,
Ištrėmė jį iš miestelio.
Sykį drignėmis prigirdę
Jam surado seną pirtį,
Ten uždarė, o ant durų
Tokį raštą pakabino:
PRAVAŽIUOJANTIS ŽMOGAU,
ČIA GYVENA: "AŠ ŽINAU..."

Ponas tuo keliu važiavo,
Raštą perskaitė ir savo
Kišenes apčiupinėjo...
Piniginė ten gulėjo,
Kapšas pilnas pinigų.
O dabar jau švilpia vėjai...

Reikia klausti... Tuk, tuk, tuk!

VAIKIS TAS, VARDU ŽINIŪNAS:
– Kas ten beldžias, po perkūnais?!
PONAS:
– Gal žinai, kur piniginė?
VAIKIS:
– Kur šikai, ten palikai!
PONAS:
– Jei tiesa, tau sidabrinis!

Grįžo, vietą apžiūrėjo,
Kur tupėjo, ten ir rado
Savo kapšą, pilną, storą...

Penkiasdešimt litų davė!
Sidabrinį dar pridėjo!

Taip žiniūnas praturtėjo.
Perka, ko širdelė nori.

Kitam ponui – dingo žiedas.
Ką darys? Surado kvaišį,
Atvežė alaus, ragaišį,
Prašosi pagalbos diedas.

ŽINIŪNAS:
– Reikia, pone, kambarėlio,
Ne bet kur, o tavo rūmuos,
Reikia litų tūkstantėlio,
Rūbų bei kitų gražumų!

Ponas kambarį jam skyrė,
Aprengė, gražiai išpustė...

Vos virėjas ir vežėjas
Spėjo rytmetį nubusti,
Pažiūrėt žiniūno bėgo,
Buvo žiedą mat nudžiovę!

Vienas lenda į palovį,
Kitas klausos prie skylutės
Duryse, ausis priglaudęs.

BALSAS UŽ DURŲ:
– Žinau, žinau, žinau!

Baimė apima vagilį,
Laikrodis ant sienos – dzan!

BALSAS UŽ DURŲ:
– Vieną jau tikrai žinau!

I VAGILIS:
– Ką dabar daryt man!

Du kitus greit susirado,
Tie išklausė ir – be žado,
T. y. užkando žadą.

Nulėkė dabar visi,
Pasitikrinti dar bando.

BALSAS UŽ DURŲ:
– Žinau, žinau, žinau!

Laikrodis ant sienos dukart: dzan, dzan!

BALSAS:
– Va jau du žinau!

Trečiasis vagilis net nelaukė, kol apie jį sužinos visą tiesą, ėmė raginti virėją ir vežėją:
– Vyrai, einam ir prisipažįstam tam žinovui.
Kaip tarė, taip padarė. Už gerą krūvą auksinių žiniūnas prisiekė ponui nieko nepranešti.

ŽINIŪNAS (vaikšto po kambarį, krapštydamas nosį, vaidina protingą be galo):
– Pusę darbo jau padarėm,
Juodą debesį nuvarėm,
Jau šiek tiek dangus šviesėja,
Žmonės pjauna ką pasėjo...
Kaip tą žiedą sugrąžinti?
Galgi turit gerą mintį?

VIRĖJAS, VEŽĖJAS IR TARNAS:
– Ne, ne, ne! Geriau tu pats!
Jeigu mes, tai mus nuplaks...

ŽINIŪNAS:
– Tad pridėkit pinigų ir atveskit kalakutą...

Tarnai atvedė patį riebiausį kalakutą, o žiniūnas sušėrė jam žiedą, į ragaišį įmaišęs...

2

Aušo rytas. Rūmuos savo
Valgė ponai, arbatavo,
O paskui – visad taip būna –
Ragina pakviest žiniūną.

Štai ateina ir vyriokas,
Turguje už du variokus
Storą knygą nusipirkęs,
Išgudrėjęs, prisimerkęs,
Varto knygą prie svečių,
Kemša valgį tuo pačiu...

PONAS:
– Na, sūnau, kur mūsų žiedas?
Ar pavyko ką ištirti?

ŽINIŪNAS (murma, burba, dar kažką pasitikrina knygoje):
– Negeri dalykai dedas!
Veskite čion kalakutą.

Burbuliuojantį ir drūtą
Tarnas tempia kalakutą...
ŽINIŪNAS (tarnui):
– O dabar guldyk ant stalo!
(guldo)
O dabar prarėžk jam pilvą...

Ponai ir tarnai išbalo,
Skerdžius traukia gūžį, pilną
Žvirgždo, žvyro, akmenėlių,
Stop! Štai aukso žiedas žvilga...

Kvailį auksu apipylė,
Bet paskui – apsigalvojo,
Sako:
– Gal čia kokie burtai,
Gal su velniu susidėjęs?


EPILOGAS

Vakaras, neloja kurtai,
Ponai, menėn susiėję,
Nutarė jį išbandyti.
Kaip?
Tai va, brolyti,
Bliūdą didelį paėmę
Šūdvabalį juo apvožė...

Vaikis mano: "Tai bus gėda,
Tai išjuoks dabar kaip ožį,
Galas mano šlovei visai,
Laikas paaiškėti tiesai..."

Ir iš to susigraužimo
Su savim kalbėti ima:
– Žinau, žinau, žinau,
Galas, šūdvabali, tau,
Galas, šūdvabali, tau...

Ponai rankomis suplojo,
Nes nė vienas nežinojo, –
Andai miestas ir kaimynai
Šūdvabaliu jį vadino...

Ponai aikčiojo ir plojo,
Vėl ir vėl apdovanojo,
O sodindami vežiman,
Paskutinio pokšto imas.

Atsisveikindami glostė,
Išbučiavo jį kaip sūnų
Ir – kiaušinių po pasoste
Kišo krepšį tam žiniūnui...

ŽINIŪNAS (sėsdamas vežiman):
– Valgiau kiek į skrandį telpa,
Gėriau gėrimų rinktinių,
O dabar man sėstis tenka
Kaip tai vištai ant kiaušinių...

PONAI (dar labiau ploja apstulbinti):
– O, čia tikras žiniūnas!

Ir paklojo jam dar tūkstantį. Grįžo žiniūnas namo, pinigų pilną geldą turėjo, bet proto tokio pat liko. Gėrė ir išlaidavo, greit numirė, o per jo pakasynas subėgę vagys visus tuos pinigėlius traukė. Iš tyko, iš tyko...

Plikus namus, plikus laukus ir šitą pasaką mums paliko!

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


23187. dlbjb2004-10-18 14:22
Matyt, tik pats geda galėjo pritaikyti savo kretiniškam tekstui tokią nuotrauką.

23210. wdf2004-10-18 17:16
išsisėmimo pavyzdys

23213. Rasa2004-10-18 17:27
Čia S.G. apie save: O kvailys? Kvailys kur eis, Kur tam kvailiui prisiglaust? Aišku, pas senius keliaus!

23226. rasa2004-10-18 19:21
jooo iš pradžių galvojau kad labai tinka komentatoriams o toliau net nesivarginau nes vaikystėj neeiliuotos daug įdomesnės būdavo-Gedy-NENUSIRAŠINĖK tai tautosaka

23252. IVS2004-10-19 08:09
Cia gi apie musu St. Antonio!

23272. Erika2004-10-19 12:19
Matyt, redakcija supainiojo autorių pavardes.

23277. wytska2004-10-19 13:30
O man visai patiko - perskaičiau su malonumu net kelis kartus. Puiki ir linksma istorija. Mažiausiai pusdienį buvau smagiai nusiteikęs - už tai Gedai dėkui. Tai žymiai geriau, nei krūvos pretenzingos ir snobiškos grafomanijos, deja, dažnai čia pasitaikančios.

23318. Homeras2004-10-19 20:24
Liūdna ir nyku.

23763. ne gintarė2004-10-28 12:49
Iš serijos "Baltos kumelės sapnas", arba "Kas atsitinka, kai vieną dieną apleidžia mūzos", arba "Gal geriau parašyti bet ką negu nieko?". O vis dėlto, gerbiamas poete, kartais geriau neparašyti nieko...

Rodoma versija 32 iš 33 
14:24:41 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba