ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-10-16 nr. 721

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARAS BLEIZGYS. Prietemų monologai (64) • JŪRATĖ BARANOVA. Kiekvienas kartas unikalus (36) • DYLAN THOMAS. Poezija (6) • Rasa Drazdauskienė. Du draugai (2) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Sakralybės turinys šiandien (4) (47) • AGNĖ JUŠKAITĖ. Dvi pagyvenusios moterys (3) • AUSTĖJA ČEPAUSKAITĖ. Laimingų Naujųjų metų (ir kiti) (12) • SIGITAS GEDA. Pasaka apie žiniūną (9) • GINTARAS LAZDYNAS. Herojaus kodeksas, arba Būties įprasminimas herojiniame epe (8) • DESMOND TUTU. Diktatūra Birmoje (23) • PAUL SIMON. Pagelbėk kurti bendruomenės jausmą (4) • SIRANO BERŽERAKAS. Todėl šnekėkite (4) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Bebras šiepia dantis (31) • ETGAR KERET. Kacenelenbogenas (3) • LIUDAS PARULSKIS (6) • laiškai (70) • El. Redakcija. Kasmetinis skaitytojų susirašymas (185) •

Laimingų Naujųjų metų (ir kiti)

(Azijos ir Ramiojo vandenyno kadrai ŠMC)

AUSTĖJA ČEPAUSKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Chen Chieh-jen. Fabrikas. 2003

Bežiūrint "Laimingų Naujųjų metų", medūzos, vartančios savo balzganas plėves, vandens terpėje palieka nemalonios spalvos pėdsaką. Anapus nebeveikiančio fabriko pliaupia lietus, o poetiškai nusenusios darbininkės važiuoja autobusu, savo beribius žvilgsnius įsmeigusios lyg ir buvusion darbovietėn, lyg ir praeitin. Dokumentiniai Azijos ir Ramiojo vandenyno šalių kadrai nėra egzotiški. Iš lėto tįsta mažakalbiais vaizdais, nepalikdami galimybės šiurpti iš baimės aptiktus Kitą arba tuščiažodžiauti išvydus ką nors atpažįstama. Nes juk negali neapsimesti, kad būtent to nerimaudamas lauki eidamas žiūrėti Azijos ir Ramiojo vandenyno šalių videodarbų parodos. Tačiau riba tarp dokumentikos ir propagandos (taip pat tarp dokumentikos ir videomeno) čia ne tik nepastovi (kaip teigiama parodą pristatančiame tekste), ji, tiesą sakant, kažkur išnykusi. Kaip, beje, ir viskas, ką rodo kadrai. Atrodo, kad tas "viskas" – vis brutaliai suglamžomas Šanchajus, sutemos Seule, kareivio bėgimas, baltai nutepamas veidas, gamta – čia nenumaldomai ir galutinai nyksta, traukiasi ir smenga neįveikiamo sapno būsenon. Arba jau yra praeitis. Dokumentiniai Azijos ir Ramiojo vandenyno šalių kadrai patyliukais šlovina nyksmą.

Kadrai atrodo esantys migloje.

"Laimingų Naujųjų metų – antrasis atminimo projektas Vietnamui" (Jun Nguyen–Hatsushiba) skirtas Vietnamo praeičiai. Tiksliau – Tet puolimui 1968-aisiais, kovai tarp Vietnamo nacionalinio išsivadavimo fronto (dar žinomo kaip Vietkongas) ir Amerikos specialiųjų dalinių. Tiesa, jokių tiesioginių nuorodų į tai filme nematyti. Tik pradžioje – kažkokio žaliuojančio Vietnamo provincijos (po Tet daugumos jų kontrolė atsidūrė Vietkongo rankose) lauko fragmentas. Visa kita vyksta nyksmo ir neapibrėžties erdvėje: po vandeniu.

Dar tebeskaidriame vandenyje pasirodo medūzos – vartydamos savo balzganas plėves, ekrane jos palieka nemalonios spalvos pėdsaką. Ir gilyn leidžiasi narai. Iš vienos pusės dviese – su vielinį korpusą, pilną tirtančių, sproginėjančių ir dar nemalonesnes nei medūzų spalvas skleidžiančių burtų kamuoliukų, mechaniškai sukančia "likimo mašina". Iš kitos – keliese, chaotiškai, bet ir ritmingai, plakdami kojomis ir, skambant dusliems būgnų garsams, gabendami griozdišką bei puošnų geltoną tradicinio Naujųjų mėnulio metų drakono kūną. Tačiau iš įtempto abiejų pusių artėjimo viena kitos link, iš supurvinto kraujo spalva vandens, iš gyvatiško drakono kūno raitymosi smingant žemyn ar į šoną, iš suplaktų kojomis ir korpusais sūkurių ir burbulų galiausiai lieka tik ambivalentiškos medūzos ir skenduoliška laimingų naujųjų metų lemtis.

Dar yra sunykęs begarsis Taivano fabrikas "Fabrike" (Chen Chieh-jen) – lėta kameros akies šliūžė industriniame apleistos, sulaužytos, suniokotos technikos sąvartyne, taip pat ir šliūžė tų, kuriuos (tiksliau – kurias) atstūmė ekonominė pažanga, nusenusiais monumentaliais veidais, šerpetotomis kojomis, betiksliais vaiduokliškais kūnais vaiduokliškuose fabriko griaučiuose. Slinktis nebūties link matyti ne tik iš gyvybės stokojančių dabarties kadrų. Į juos nuolat įsiterpia praeitis – istorinės kronikos, kadaise užfiksavusios į fabriką (kaip į ateitį) dviračiais minančių anuomet dar jaunų moterų minias, jų klegesį, darbą ir net šurmulį fabriko valgykloje. Nespalvotos ateitį žadančios kronikos dinamiškesnės už spalvingus užgesusios dabarties kadrus. Nuolaužų krūvos, tylinčios siuvamosios mašinos, ant buvusio darbo stalo stūksantys dviejų moterų kūnai byloja nebūties erdvėje. Anapus nebeveikiančio fabriko pliaupia lietus, iš istorijos ir šiapusinės būties nykstančios moterys išvažiuoja autobusu, savo beribius žvilgsnius įsmeigusios lyg ir buvusion darbo vieton, lyg ir praeitin.

Net kai kadrai neatrodo kalbantys iš už juos nusinešančios miglos, pavyzdžiui, "Šiltnamyje" (David Rosetzky), nėra jokio pagrindo jais džiaugtis. Uždara erdvė, kurioje maudymosi drabužėliais apsirengę vaikinai ir merginos yra glostomi ir kasomi pro ertmes į šiltnamį įkišamų svetimų rankų, yra kažkokia desperatiška atsipalaidavimą generuojanti išmonė, tačiau fiktyvi ir laikina. Net truputį apgailėtini orūs pusiau reklaminiai jaunuoliai, švelniatoniais balsais besimėgaujantys šiltnamiu, labiau primena utopinio eksperimento aukas.

Net kai korėjietis Kim Young Jin miega ant vėjo žarstomo smėlio, o jį apuosto atbėgęs baltas šuo, mechaniška kamera, filmuojanti viską iškreiptu 360 laipsnių kampu, techninių eksperimentų žemės plotelį nejučiomis paverčia nediduke kone graudžia ir vieniša planeta (darbas vadinasi "Gaublys"), kurioje geriausiu atveju telpa dvi būtybės. Žmogus ir šuo. Arba žmogus ir paukštis – tolimesniuose kadruose.

iliustracija
Kim Young Jin. Gaublys. 2001

Melancholiška parodos, rodomos Šiuolaikinio meno centre, nuotaika, kaip nurodoma, yra susijusi su dešimtojo dešimtmečio viduryje Kinijoje prasidėjusiu specifiniu naujosios dokumentikos judėjimu, oponavusiu "didiesiems" Liaudies Respublikos naratyvams. Šitai verčia prisiminti Susan Sontag atliktą M. Antonioni filmo apie Kiniją kritikos kinų spaudoje 1974 metais analizę. Pasak Sontag, Vakarų civilizacijoje "fotografija" (turima galvoje ir fotografavimas, ir filmavimas) yra susijusi su netolydžiu matymu, kai per dalį išvystama visuma, tuo tarpu Kinijoje "ji susijusi tik su tolydumu": "Egzistuoja ne tik tinkami fotografuoti, tai yra pozityvūs, įkvepiantys, tvarkingi objektai (pavyzdingas darbas, besišypsantys žmonės, geras oras), bet ir tinkami fotografavimo būdai, kylantys iš moralinės erdvės sampratos, kuri atmeta pačią fotografinio matymo idėją". Tad Antonioni filmas kritikuotas už antikiniškumą, už ideologiškai klaidingus objektus ir neteisingą filmavimo būdą – už parodytus senus objektus ir netvarkingus judesius, už blankias spalvas ir šešėlius, už normalaus plano vengimą, kitaip tariant, už visa tai, ką vertiname kaip "tikra", kaip tai, kas atskleidžia reiškinio esmę. Pažiūrėjus kitaip, tai būtų galima apibūdinti ir kaip oponavimą autoritarinei propagandai. Tačiau, tiesą sakant, čia jau esame visai arti antiautoritarinės propagandos. Pavyzdžiui, nedarbas vietoj darbo fabrike. Lietus vietoj gero oro. Kadrai po vandeniu, užuot ant žemės. Pasenusios liūdnos moterys vietoj besišypsančių jaunuolių. Tai aiški opozicija tradicinei kiniškai propagandai.

Tą patį būtų galima pasakyti ir apie kitus filmus, kuriuose – viena po kitos suglamžomos skiautės drauge su Šanchajaus peizažo projekcijomis (Song Dong, "Suglamžytas Šanchajus"); Seulą, kamerai sukantis aplink savo ašį ant keleto butų palangių, apgaubia sutemos, o butų gyventojus – atsikartojanti rutina (Emil Goh, "Tarp Seulo"); nežinia kodėl pagrindine Sidnėjaus gatve, užuot kariavęs ar bent akmeniniais žandikauliais atidavinėjęs pagarbą vyresniesiems, bėga jautraus veido kareivis nešinas magnetola (TV Moore, "Miesto kareivis", videodarbas, kurio autorius temas semiasi iš šiuolaikinės Australijos folkloro, kriminalinio ir miesto gyvenimo, ištraukdamas jo vaizduotę kurstančias detales); baltu pigmentu tepamas kažin koks nejudrus (gal jau miręs?) veidas (Judith Wright, "Aklasis I").

Bet ŠMC rodomų kadrų autoriai – beveik visi ne kinai. Todėl jei juos ir yra paveikęs naujosios kinų dokumentikos judėjimas, jų dokumentika nėra antikiniška, o propaganda – veikiau antipropagandinė. Todėl kadrų melancholija veikiausiai yra ne tik kam nors prieštaraujanti būtis, bet ir specifinė nykumos erdvė. Ir reikia pasakyti, kad jei į nykstančius vaizdus nustoji žiūrėti kaip į politinę strategiją, šie staiga ima skleistis aštriu priešpaskutinio gyvybės pulsavimo grožiu.

Galiausiai nykiaisiais Azijos ir Ramiojo vandenyno šalių kadrais galima mėgautis pasinaudojus savuoju estetinės prigimties čiuptuvu. Net žiūrint į nualsintą "Fabriką" ir nebūtin slenkančias jo moteris nereikia šiurpti dėl socialinės neteisybės. Arba dėl užslenkančių sutemų, Seulo rutinos, besikeičiančios ir brutaliai negailestingais pirštais sutraiškytos Šanchajaus urbanistikos. Arba dėl visų kitų neišvengiamybių, tokių kaip laimingų naujųjų metų atėjimas. Kadrų autoriai kažkaip meistriškai įsitaiso pačioje įvykių įvykimo riboje arba kažkokiame, kaip pasakytų Alfonsas Andriuškevičius, tarpe, kur viskas apsitraukę pusiau fizine, pusiau metafizine ūkana. Turbūt kaip tik šitose neapibrėžtose ūkanose ir skendi niekur taip ir neišnyksiančių fabriko darbuotojų žvilgsniai. Todėl ir galima mėgautis lėtomis, niekur neskubančios ir iš lėto kiekvieną detalę – sulaužytas kėdes, šlamšto krūvas, virstančias keisčiausių pavidalų siluetais, ritmingai pasikartojančius stalus, bjaurų basos senos kojos nagą, sustingusius kūnus – fiksuojančiomis kameros šliūžėmis. Taip pat ir nemotyvuotu kareivio bėgimu Sidnėjaus gatve, kai nežinai, nei ką tai reiškia, nei koks yra galutinis šio kurso tikslas. Galima žiūrėti, kaip įnirtingai per nedidukę planetą pėdina save tai iš viršaus, tai iš apačios filmuojantis vyras, ir skaičiuoti jo žingsnių ritmą. Kaip atsikartoja Seulo gyventojų ritualai, jų išėjimai ir įėjimai į kambarius, persimetimai žodžiais. Ir jokios rytietiškos mistikos nei egzotikos. Tik nykus nepraeinančio nykimo spindesys.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


23181. subbine2004-10-18 14:06
Tik nykus nepraeinančio nykimo spindesys. tikrai tokia ir visa paroda deja deja ir tiesa ar tai poetiniai fyntai ar tiesiog tokis stilius Net kai kadrai Net kai korėjietis Dar tebeskaidriame Dar yra sunykęs Tačiau, tiesą sakant, taigi geros dienos Parašykite savo nuomonę apie straipsnį Vardas arba parašas: El. pašto adresas: Straipsnio vertinimas: Labai patikoPatikoNepatikoLabai nepatiko -------------------------------------------------------------------------------- Kultūros diskusijų forumas, Kultūros vartai, Kultūros institucijos, Meno galerijos, Meno bankas -------------------------------------------------------------------------------- "DAILĖ", "VILNIUS", "7 MENO DIENOS", "LITERATŪRA IR MENAS", "UŽUPIO ŽURNALAS" -------------------------------------------------------------------------------- Lietuva internete --------------------------------------------------------------------------------

23260. T :-( 2004-10-19 09:09
Ir kaip ne gėda tokį nekryptingą, nieko neįrodantį rašinėlį spausdinti. Jis neturi jokios prasmės. Grafomanijos pavyzdys, negebėjimas nuosekliai aprašyti, išanalizuoti ir išreikšti mintis, idėjas. Ligos pozymiai; autorė geidžia filmuotis - va, šitai kažkaip prasismelkia, kaip gi kitaip paaiškintum šitos nemokšos norą spausdintis... Tai kaip įkyri paraiška rolei video filme.

23337. rasa :-( 2004-10-19 22:50
jeigu aš ką nors taip aprašyčiau beliktų nusišaut vaizdingumo fantazijos bent kruopelytę pozityvizmo o trumpai tariant-bo jau nosim knapsiu-žiople ką iš š..o nemoki varškę padaryt?

23342. merhaba2004-10-19 23:32
kas chia jums, komentatoriai/es, pasidare???jau net juokinga. mestelkit kokia svaria savo refleksija, a?

23383. materialistas - utilitaristas -pragmatikas - racionalistas2004-10-20 13:12
babkės. straipsnis užsakyminis, todėl kelia žiovulį - autorei, skaitytojams, komentatoriams, komentatorių komentatoriams

23407. Taikusis Bo2004-10-20 17:22
Labiausiai bjauri mokyta, bet paika bobiena. Tokias reiktų užsiūti.

23451. neMir die2004-10-21 11:40
Kaip ir šlykštus apmokytas dėdienas. Tokį reiktų nukirsdinti.

23474. Dar taikesnis Džo2004-10-21 18:40
"Bobiena" - bendratis. Niekam asmeniškai netaikoma. Prašom nesinervinti.

23481. vr :-) 2004-10-21 20:49
austeja, varyk taip ir toliau - nepatenkintu ir pavydziu "geniju" visada atsiras. daugiausiai loja tie , kurie patys nieko nesugeba( padeveta kaip sena slepete tiesa).

23491. rasar2004-10-21 22:52
joooooooooooooo kai perskaitai tekstas -visai nieko atsiprašau autorės pirmakart teįveikiau tik iki medūzų kurios ir sukėlė šleištulį-nemalonu labai nemalonu

23962. du2004-11-06 21:26
gera kad nors keletas rasanciu apie parodas nustojo jas "analizuoti" ir turi gaiviu minciu apie pakankamai negaivius projektus. auste pirmyn.

Rodoma versija 32 iš 33 
14:24:38 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba