Verba de verbis

Šis tas iš emigrantų gyvenimo

George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. Romanas. Iš anglų k. vertė Arvydas Sabonis. K.: Kitos knygos, 2007.

Ša, inteligentai, komisijų komunizmui smerkti nariai ir per televizorių kalbančios galvos! Baikite spangti mitais apie antiutopijos genijų George’ą Orwellą ir jo gyvulių ūkius – juolab kad patys tapote avinais ir kuinais kapitalistinių kuilių valdomame ūkyje!

Pakalbėkime apie jaunąjį socialistą G. Orwellą, vis dar tikėjusį žmogaus laisvės, lygybės ir brolybės idėjomis. G. Orwellą, kuris šlykštėjosi prestižinių Anglijos mokyklų tvarka, kuriam prieš akis dar buvo Ispanijos pilietinis karas, bet kuris jau septyniolikos ėmė valkatauti Plimute, o sykį tyčia pasigėrė, kad būtų suimtas ir kalėjime įgytų gyvenimo patirties. Tyrinėdamas dugną – ne egzotiškos jūros, o paties gyvenimo, visuomenės dugną – toks G. Orwellas išsidangina į Paryžių ir parašo knygą, kuri dabar jums prieš nosį.

„Dienos Paryžiuje ir Londone“ – tai beveik vadovėlinis pasakojimas apie kovą už būvį mūsų nuostabioje kapitalistinėje visuomenėje. Jis galbūt patiks tiems, kurie sekmadieniais žiūri laidas apie džiungles, kur plėšrūs liūtai tyko žolėdžių antilopių. Arba spokso graudenančias istorijas apie nusigyvenusius žmones, kuriems žūtbūt reikalinga pagalba. Šios laidos – identiškos. Kapitalizmas mus nusviedė milijoną metų atgal, pavertė gyvuliais, o spektaklio visuomenės manipuliatoriai (valstybė, rinka, moraliniai autoritetai) verčia mus patikėti, kad mes ir esame tie gyvuliai, kuriems prieglobstį kovoje už būvį gali suteikti tik... tie patys manipuliatoriai.

Pagrindinis G. Orwello personažas nusileidžia į dugną ne tam, kad pamatytų, kaip ten baisu, ir ne tam, kad patikėtų darvinistine kovos už būvį aksioma, bet kad iki galo subrandintų savo pažiūras. „Paryžiaus skurdo kvartalai sutraukia ekscentrikus – žmones, kurie pakliuvo į savitas, kiek beprotiškas gyvenimo vėžes ir liovėsi mėginę būti normalūs ar padorūs. Skurdas išlaisvina juos nuo įprastų elgesio normų, kaip kad pinigai išlaisvina nuo būtinybės dirbti“ (p. 9). Valkatos, ekscentriškos asmenybės tampa svarbiomis socialinėmis ir politinėmis figūromis, leidžiančiomis pagrindiniam veikėjui susidaryti savo požiūrį į visuomenę, suvokti, kas yra normalu, o kas – ne. Ištisomis dienomis badaudamas, gyvendamas totaliame skurde, dirbdamas sunkiausius ir mažiausiai apmokamus darbus, jis įsisąmonina esminius sistemos dėsnius, kuria naujas sąvokas ir apibrėžimus. Štai vienas jų: „plongeur (restorano indų plovėjas) laikytinas šiuolaikinio pasaulio vergu. Nesirengiu verkšlenti apie sunkią jo dalią, nes jis gyvena geriau už daugelį fizinio darbo darbininkų. Bet vis dėlto: laisvės jis turi tiek pat, kiek turėtų, jei būtų perkamas ir parduodamas. Jo darbas vergiškas ir nekūrybingas; jam mokama tik tiek, kad nemirtų badu; atostogauja jis tik tada, kai būna atleistas. [...] Jei plongeurai bent šiek tiek galvotų, jie seniausiai būtų susitelkę į profesinę sąjungą ir streikais išsireikalavę geresnes sąlygas. Tačiau jie negalvoja, nes neturi tam laisvo laiko; jų gyvenimas pavertė juos vergais“ (p. 127).

Ar tai neprimena mūsų emigrantų? Vargu ar sutiksite, kad per praėjusį amžių, tobulėjant technologijoms, darbininkų gyvenimas itin pagerėjo. Kapitalistai randa naujų būdų mus eksploatuoti ir tai daro ne tik darbo, bet ir poilsio metu, atitolindami nuo mūsų socialines garantijas ir vis subtiliau mus supančiodami. Dabar emigrantų, sans papiers ir kitų ant bedugnės krašto atsidūrusiųjų viltis – nauji beteisių judėjimai, kylantys Europoje. Senąjį proletariatą keičia vadinamasis prekariatas, kurio pirmasis pranašas ir buvo G. Orwellas, žmonės darosi protingesni, reiklesni ir sąmoningesni. Esu įsitikinęs, kad ši knyga irgi duos peno lietuviams Airijoje ir Ispanijoje, kad jie pagaliau supras bent keletą elementarių posakių: „Ne piniguose laimė“ ir „Pueblos unidos, jamás serán vencidos“.

Tai ką, nori tapti rašytoju?

Charles Bukowski. Pragaras skirtas vienišiems. Poezija. Iš anglų k. vertė Marius Burokas ir Gediminas Pulokas. K.: Kitos knygos, 2007.

Jau ketvirtus metus leidyklos „Kitos knygos“ dėka greta mūsų geria ir su kekšėmis smaginasi vienas didžiausių XX amžiaus literatūrinio andergraundo ištvirkėlių, vadinamas tiesiog Buku. O šįkart jis pasismagina va ir va kaip! Tai pirmoji Charleso Bukowskio poezijos knyga lietuvių kalba.

Kritikai Ch. Bukowskį stato į vieną eilutę su bytnikų ir hipių autoriais – R. Brautiganu, A. Ginsbergu, W. S. Burroughsu. Tačiau tylomis pripažįsta, kad Ch. Bukowskio apskritai neįmanoma klasifikuoti. Jis peržengia tiek formos, tiek siužeto ribas, savo eilėraščiuose pasakoja tas pačias istorijas kaip ir romanuose. Tik trumpiau, glausčiau, palikdamas erdvės minčiai ir fantazijai, pasiekdamas didesnį efektą. Bet lieka nuoširdus, neišsidirbinėja, nesivaiko literatūrinių madų. Tokius eilėraštukus galima skaityti ir kaip miniatiūras. Temos – moterys, seksas, alkoholis... Kaip visada.

O štai pirmąjį rinkinio eilėraštį ant savo sienos žaliu snargliu turėtų prilipdyti kiekvienas pradedantis poetas, „pėkaškininkas“ ir „rašykas“, idant savo raštais nevarytų poezijos dievo ar didžiojo baubo į medį:

jei neišsiveržia iš tavęs
nepaisant nieko,
nedaryk to.
[...]
jei rašai dėl pinigų ar
garbės,
nedaryk to.
jei nori tik įsitempti
į lovą moterų,
nedaryk to.
[...]
kol saulė tavo viduje
neims svilint žarnų,
nedaryk to.

(„tai ką, nori tapti rašytoju?“, p. 9–11)

Ką prarado Kurtas Vonnegutas

Kurt Vonnegut. Galapagai. Romanas. Iš anglų k. vertė Povilas Gasiulis. K.: Kitos knygos, 2007.

Dar viena užburianti linksmojo amerikiečių šizofreniko (pastarasis žodis ne įžeidimas, o medicininė diagnozė) knyga. Užburianti ne filologiniais išsidirbinėjimais (literatūrinė K. Vonneguto kalba – itin paprasta, beveik šnekamoji, kaip sakė pats autorius – „šizofreniškai telegraminė“), o gaivališka fantazija ir iškiliomis idėjomis. „Galapaguose“ tęsiama niekad nepabostanti Kilgoro Trauto epopėja: šįkart pasakojama jo sūnelio Leono šmėklos, kuri prisimena paskutines šiuolaikinės civilizacijos dienas. Po pasaulinės katastrofos (karo, bado ir nevaisingumo) išlikę žmonijos likučiai ir likutės apsigyvena Galapagų saloje ir toliau dauginasi bei evoliucionuoja, tik šįkart reikiama kryptimi: jų smegenys mažėja, o smegenų savininkai pamažu tampa, kuo ir turėtų būti – truputį mąstančiais primityviais ichtiandrais. K. Vonnegutas atvirai tyčiodamasis iš pasipūtusios žmonijos atskleidžia pagrindinę visų blogybių priežastį – mes turime per dideles smegenis ir per mažai proto: „Trys kilogramai smegenų – tai defektas, dėl kurio žmonių giminės evoliucijai kadaise vos nebuvo padėtas taškas.“

Galėčiau visu galingumu įjungti savo defektuotą milžinišką smegeninę ir ilgai bei tuščiai pliaukšti apie šią knygą ir jos autorių. Tačiau vietoj viso to bergždžio reikalo geriau pateiksiu keletą K. Vonneguto interviu (2003.II.19) naujienų agentūrai „The Washington ProFile“ fragmentų, kurie itin gerai atspindi „Galapagų“ dvasią.

– Churchillis kalbėjo apie demokratiją kaip apie siaubingą valdžios sistemą, kurios nėra kuo pakeisti. Kas galėtų pakeisti žmones?

– Prašom: arkliai, žirafos, šimpanzės, burundukai – jie tiesiog nuostabūs. Galų gale žuvėdros.

– Bet juk jie neturi proto?

– O kam jis reikalingas? Vandenilinėms bomboms daryti? Mes destruktyvūs gyvūnai. Visi mano, kad evoliucija puikus dalykas. Tiesiog pažvelkite į begemotą – tai juk pritrenkianti evoliucijos idėja.

– Bet gyvūnai juk irgi naudoja prievartą vienas kito atžvilgiu.

– Žinoma. Tačiau beždžionės negali sunaikinti visos planetos, o mes tą jau padarėme. Žaidimas baigtas – mes subjaurojome atmosferą ir vandenį. Artindami pasaulio pabaigą, darome gerą darbą. Karas, kuris prasidės Irake, nesibaigs niekada. Žmonės visada trokšta keršto. Jie pasiryžę paaukoti savo gyvybę ir turi teisę susirgti pasiutlige. Sparnuotosiomis raketomis nužudysime daug žmonių – siekdami atkurti „teisingumą“.

– Kuo visa tai gali baigtis?

– Nesu didelis optimistas. Man nepatinka tai, ką dabar daro mano vyriausybė. Šiandieninė Amerikos užsienio politika – baisi. Vyriausybė šiandien – tiesiog pasilinksminimo vakarėlis, visur aplinkui – vien linksmybės. Dabartiniais laikais pati geriausia pramoga, kai pasitaiko šansas ką nors nudobti. Mūsų prezidentas nori mus pralinksminti, žmonių akyse jis nenori pasirodyti liūdnas. Kiekvienam nužudytam Irako kareiviui teks keli šimtai taikių gyventojų. Tai ir yra mūsų užsienio politika.

– Ar žiūrite televiziją?

– Taip, žiūriu kriminalinį šou „Įstatymas ir tvarka“, komedinį serialą „MASH“. Dabartinė administracija negerbia žmonių, ši nepagarba aiškiai matoma tokiose laidose kaip Jerry Springerio šou. Jie parodo, kokie mes idiotai ir baisūs žmonės, kad mes apskritai nieko neverti. Kokio velnio tokie žmonės eina balsuoti, juk jie – žmonijos atmatos.

– Skamba nedemokratiškai.

– Žinoma! Bet mes turime labai nedemokratišką vyriausybę.

– Tai kokia gi išeitis? Ar ne per vėlu ko nors imtis?

– Iš visų Nobelio premijos laureatų labiausiai mėgstu Albert’ą Camus. Jis sakė: „Yra tik viena tikrai rimta filosofinė problema – savižudybė.“ Taip, žinoma, padarykime tai visi kartu. Pasaulis – tokia pamazgų duobė, kad gyventi joje per daug skausminga. Prancūzijoje mačiau kapines su palaidotais anglų kareiviais, žuvusiais per I pasaulinį karą. Kapinių vartuose įrėžti anglų poeto Alfredo Housmano žodžiai: „Jūs buvote pernelyg jauni suprasti, kad likdami gyventi menkai ką teprarandate.“ Būdamas pėstininku mūšio lauke mąsčiau: „Gyvenimas ne toks svarbus!“ Kartais pagalvoju, kad būtų geriau, jei mane būtų užmušę amerikiečių išsilaipinimo Normandijoje dieną, tada nebūtų reikėję terliotis su visu tuo mėšlu. Prieš kelias dienas mano namuose kilo gaisras, aš vos neužtroškau dūmuose – būtų buvę taip elegantiška! Tada būčiau galėjęs ramiai pasnausti – aš dievinu miegą.

– Kartais jus išvadina socialistu...

– Taip, žinoma, aš ir esu socialistas. Iki šiol labai domiuosi Marxu. Komunizmas Rusijoje – nepavykęs eksperimentas, bet ar carizmas buvo geresnis? Kapitalizmas irgi buvo idealistiškas ir siekė sukurti utopiją. Bet vėliau keletas blogų vaikinų susiglemžė visus pinigus, ir kapitalizmas daugiau nebeveikia.

– Bet kapitalizmas niekada nesiekė utopijos, jis visada manė, kad žmogus gobšus?

– Taip, kapitalizmas ne tik manė, bet ir sėkmingai tą įrodė!

– Ir nėra jokios išeities?

– Liko vienintelis kelias – nusižudyti. Beje, aš pats tuojau pat nusižudysiu, kai tik pasidėsiu pypkę.

– O kokie bus paskutiniai Kurto Vonneguto žodžiai?

– Viskas puiku ir netgi neskauda.

P. S. Keliolikos bestselerių autorius kentėdavo nuo baisios depresijos kiekvieną kartą, kai pasirodydavo nauja jo knyga. 1985-aisiais išėjus romanui „Galapagai“ šešiasdešimtmetis rašytojas bandė net nusižudyti. Deja, nepavyko.