ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-04-16 nr. 745

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (110) • DAINIUS JUOZĖNAS. Sacerdos magnus (173) • RAMIL GARIFULIN. Mirtis kaip šou simuliakrų pasaulyjeVLADAS BRAZIŪNAS. EilėsMYKOLAS SLUCKIS. Sūpuoklėse (10) • GIEDRIUS JOKUBAUSKIS. Jungtys (1) • JŪRATĖ SAMUŠYTĖ. Labas mano drauge (27) • SIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiNERINGA ČERNIAUSKAITĖ. Šaižus Žygimanto Augustino juokasALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Trys tezės apie Žygimantą AugustinąDILIARA TASBULATOVA. Gundymo žanrasJUSTINAS KUBILIUS. ProperšosParengė Juozas Šorys. Žemaičių ir dzūkų kaimo šokiai (2) • RYTIS RADAVIČIUS. Vienas (1) • PAULIUS SAUDARGAS. Lietuviai – kompleksuota tautaROBERTO. Apie "saugumą" ir "saugumiečius"

Apie "saugumą" ir "saugumiečius"

(tyčiniai autisto užrašai)

ROBERTO

[skaityti komentarus]

iliustracija
Aleksandro Ostašenkovo nuotrauka

Mėgstu žinias. Ypač geras ir teisingas. Teisingas dėl to, kad apie visokiausius įvykius ir reiškinius suprantama kalba, glaustai pasakoma visa tiesa. Gimiau ir ilgai gyvenau Lietuvoje, kur tokias žinias skelbti ir net jų klausytis buvo labai nesaugu. Kitaip tariant, pavojinga. Pavojinga sveikatai ir gyvybei. Tiesa tuomet buvo tiesiogiai proporcinga pavojui (kuo daugiau tiesos – tuo didesnis pavojus). Tiesa buvo ilgam įkalinta kabutėse. Daug specialių žmonių iš specialių įstaigų ir organizacijų budriai saugojo, kad tiesa iš tų kabučių niekuomet neištrūktų į laisvę.

Lietuva tuomet vadinosi labai keistai – "Tarybų Socialistinė Respublika" arba, kaip trumpindavo per žinias, "Mūsų Respublika". Tos žinios skelbė, kad "Mūsų Respublika" priklauso "Mūsų Šaliai". Nežinau, kaip kiti, bet aš anksti supratau, kad mano Šalis taip neteisingai pavadinta tyčia. Tam, kad mane ir kitus apgautų. Tikra tiesa buvo ta, kad Lietuva visai nebuvo nei "Tarybų", nei "Socialistinė", ne mūsų ir net ne "Respublika". Ji buvo visiška to priešingybė. Kai tai atradau, rūpestingų tėvų jau buvau pamokytas, kad tiesos kitapus namų sienų sakyti negalima, nes tai užtrauks mirtiną pavojų ne tik man pačiam, bet ir visai mūsų šeimai. Apie tai, kad melas yra visiškai priešingas dalykas tiesai ir kartu labai didelė nuodėmė, turbūt sužinojau dar anksčiau. Parašyta, kad tą jaučia ir supranta jau kūdikiai. Galbūt. Laikui bėgant, tas savaiminis dviejų nesuderinamų priešingybių – tiesos ir melo – supratimas gali išblėsti, o gabesniems vaikams – net ir visai išnykti. Šioje srityje aš, deja, buvau sunkiai pagydomas autistas. Vargšai tėvai, matydami mano aiškų atsilikimą ir norėdami kaip nors man padėti kuo greičiau prisitaikyti prie neišvengiamai atsiveriančio liguistai prieštaringo pasaulio, pasamdė tiesos ir melo korepetitorę. Tėvai visuomet sakė, kad mano korepetitorė buvo labai geras žmogus. Ji vadinosi Kastutė, Kastulė, Kastulytė... Keista, bet aš jos visai neatsimenu. Taip dažnai atsitinka labai geriems žmonėms – jie kažkur pradingsta, išnyksta. Lyg jų visiškai nebuvo ir net negalėjo būti. Taip nutiko ir Kastutei. Žinau tik tiek, kad ji turbūt labai gerai mokėjo nemeluoti. Tam tikslui ji buvo davusi kažkokius slaptus įžadus – visuomet ir visur skelbti tik tiesą. Skamba keistai, bet Kastulė taip pat turėjo labai gerai mokėti slėpti tiesą, nes duoti tuos slaptus tiesos skelbėjų įžadus tuomet draudė tie patys specialūs žmonėsspecialių įstaigų, kuriuos jau anksčiau minėjau. Pati gyvendama nuolatiniame pavojuje, tarp melo ir tiesos, Kastutė teigė ir gynė tik tiesą. Anot jos, tiesa mus turėjo padaryti laisvus. Turbūt vėliau taip ir atsitiko. Bent jau taip skelbia žinios. Dabar dar nesu tuo tvirtai įsitikinęs dėl daugelio priežasčių, bet tik vieną paminėsiu. Švenčiant svarbias dienas, kai mes jau tapome (ar turėjome tapti) laisvi, kai jau pasidarė galima atvirai sakyti tiesą, visuomet minimi ir net apdovanojami labai gražiais ženkliukais ir medaliais žmonės, kurie daug prisidėjo prie tiesos gynimo. Kaip sakiau, labai mėgstu klausytis žinių, bet, nors ir kaip atidžiai jų tomis dienomis klausau, nei Kastutės, nei Kastulės kažkodėl niekas nei medaliu, nei kokiu nedideliu ženkleliu per tas šventes niekados neapdovanoja. Net nepamini. Dar keisčiausia yra tai, kad tuos medalius "Už Tiesos sakymą" jau seniai išdalijo ir tebedalija žmonėms, kurie iki tol visą laiką melavo ar net mokė kitus meluoti. Dažnai ir dabar tebemeluoja. O Kastutei, kuri mokė tiesos ir pati skelbė tik tiesą, – ničnieko. Man atrodo, kad tai yra labai didelė neteisybė ir melas. Bet nedrįstu tai garsiai pasakyti. Dėl to, kad esu atsilikęs ir ne toks gabus kaip kiti. Be to, nežinau, bet jaučiu, kad tai vis dar labai pavojinga. Kartą mačiau ir girdėjau per žinias, kaip viena tiesos korepetitorė (tikrai ne Kastutė) visgi išdrįso garsiai pasakyti tiesą apie tai, kad nevalia melagiams kabinti medalių už teisybę. Bet vienas labai specialus žmogus (turbūt irgi iš specialios įstaigos) ją nustūmė šalin. Daugiau aš tos drąsios korepetitorės nemačiau ir negirdėjau, kas su ja paskui atsitiko. Turbūt išnyko, kaip ir visi kiti geri žmonės. O tuos apdovanotus ir ypač tą, kuris stūmė, labai dažnai rodo per žinias.

Po tokių liūdnų šventinių naujienų aš visuomet pradedu abejoti, ar tiesa jau išlaisvinta iš kabučių ir ar ji jau padarė mus laisvus. Žinau (nes mėginau klausti), kad man, autistui, į šiuos labai svarbius klausimus niekas neatsakys. Taip pat aš gerai žinau iš vaikystės pamokų, kad sakyti tiesą arba bent užsiminti apie ją yra labai pavojinga sveikatai ir gyvybei. Prisipažinsiu – aš todėl ir labai bijojau sakyti tiesą. Bet bijojau ir meluoti. Tai buvo irgi labai pavojinga. Net pavojingiau nei prarasti sveikatą ar gyvybę. Taip mokė Kastutė.

Melo mokykloje, į kurią kiek vėliau buvau priverstas eiti, mane mokė, kaip reikia nieko nebijoti, o visada tiesiai, garsiai ir aiškiai sakyti tik netiesą. Aš buvau labai negabus ir atsilikęs mokinys. Todėl kalbėjau mažai. Baiminausi, kad netyčia galiu prasitarti. Gal todėl ir likau autistas.

Gabesni mokiniai mokėjo labai nuoširdžiai ir kūrybingai meluoti. Jie daug pasiekė, gavo aukso medalius, parašė disertacijas ir dabar tapo garsiais ir labai turtingais žmonėmis, kuriuos dažnai rodo per žinias. Dabar juos vadina "e-litu". Nežinau, ką tas keistas nelietuviškas pavadinimas reiškia, bet jaučiu, kad irgi kažką visai atvirkščiai. Gal todėl, kad tie specialūs žmonės turi kažkokių specialių litų – "e-litų", kurių neturi ir negali turėti paprasti žmonės ir tokie autistai kaip aš. Gal raidė e, rašoma lito priekyje, reiškia, kad jie jau nuėjo į kažkokią "e-uropą", į kurią mes, paprasti žmonės, dar tik einame. Apie tą "ėjimą" dažnai sako per žinias.

Dabar per žinias dažnai kalba, kad visus litus greitai reikės atiduoti. Už juos duos kitokius "litus", kurie "litais" jau nebesivadins. Jie trumpai vadinsis E. Todėl aš galvoju, kad tie gabesni mokiniai, kurie parašė disertacijas ir dabar vadinami "e-litu", patys pirmieji jau anksčiau gavo tuos specialius "e-litus". Kad tik kitiems liktų mažiau ar visai neliktų.

Matau, kad, nemokėdamas meluoti ir bijodamas pasakyti tiesą, aš kartu su kitais ir pasiliksiu kažkokioje spengiančioje tuštumoje, kurioje nėra nė vieno "e-lito". Visada jaučiau, kad tame giliame tarpe, kuris driekiasi tarp tiesos ir melo, iš tikrųjų ne tik "e-litų", bet visiškai nieko nėra ir niekados nebuvo. Paprasti ir normalūs žmonės visuomet stengėsi tą juodą tuštumą kuo nors užpildyti. Tie, kurie prižiūrėjo kabutes, nustatė, kad geriausiai tam tiks pigus bespalvis skystis, kuris labai dvokia ir degina gerklę, nors yra skaidrus kaip vanduo. Kartą mano tėvas po darbo per neatidumą to skysčio išgėręs per mažai iki namų neištvėrė ir tiesą pradėjo garsiai sakyti dar troleibuse, pakeliui į namus. Kur buvę, kur nebuvę tame pačiame troleibuse atsirado du specialūs žmonėsspecialios įstaigos ir išsivedė tėvą į pačią pavojingiausią vietą mieste, kuri buvo tyčia pavadinta priešingu žodžiu negu tuo, ką iš tikrųjų reiškė. (Iš tiesų tai toje šalyje, kur aš gimiau, ne tik šalies pavadinimas, bet ir visi pagrindiniai dalykai, kurie buvo susiję su tiesa ir jos sakymu, buvo tyčia pavadinti atvirkščiai. Kitaip vadinti buvo uždrausta.)

Mano tėvą už tai, kad jis neištvėrė iki namų ir garsiai pasakė tiesą troleibuse, visiems girdint, tie specialūs ir labai pavojingi žmonės įgrūdo į rūsį namo, kuris stovėjo gatvėje, vadintoje "laisvės" vardu. O patį pavojingiausią namą mieste, kuriame buvo įsikūrusi labai speciali ir pati baisiausia įstaiga, jie tyčia vertė vadinti "saugumu". Nors jokiu saugumu ten iš tikrųjų net nekvepėjo. Ten dvokė prakaitu, ašaromis, krauju ir šlapimu. Visi padorūs žmonės tą labai pavojingą namą stengėsi apeiti kuo platesniu ratu. Taip jo bijojo.

Darbuotojai, kurie dienomis, o dažnai ir naktimis dirbo tame Baugume (išskyrus visus tuos, kurie buvo Baugumo rūsyje), vadinosi "saugumiečiai". Patys baugumiečiai vienas kitą vadino "draugais", nors draugai visai ir nebuvo. Tuos, kurie buvo uždaryti į Baugumo rūsį, baugumiečiai nevadino "draugais", bet tyčia praminė atvirkščiai – "piliečiais". Taip jie "piliečiams" liepė kreiptis ir į save. Nors ir "draugai", ir patys "piliečiai" gerai žinojo, kad jie visai ne piliečiai, o kažkas visiškai priešinga.

Pagrindinis ir mėgstamiausias baugumiečių užsiėmimas buvo žmonių kankinimas, gąsdinimas ir bauginimas. Jie tam turėjo įgimtą talentą ir iš žemiau duotą pašaukimą. Duotą to, kuris yra visiškai priešingas aukščiausiai stovinčiajam. Natūralu, kad baugumiečiai labiau mėgo tamsą nei šviesą. Jie labiau mėgdavo dirbti naktį nei dieną. Tamsiu paros metu, kai visi normalūs žmonės ir "draugai" iš visų kitų specialių įstaigų, ir net visi kiti eiliniai "piliečiai" dažniausiai ilsėdavosi. Todėl tam, kad netrukdytų ramaus "draugų" miego, baugumiečiai iš anksto pasistengdavo, kad Baugumo rūsyje visuomet būtų pakankamai šviežių, dar nekankintų ir negąsdintų "piliečių". Baugumiečiai pasirūpindavo net ir tuo, kad kankinami "piliečiai" netyčia neprižadintų "draugų". "Draugai", kurie dabar jau vadinami "e-litu", daugiausiai gyveno aplinkiniuose "laisvės" gatvės namuose, iš kurių jau anksčiau buvo iškeldinti visi paprasti "piliečiai". Tam tikslui jie užvesdavo garsius Baugumo kieme stovinčius variklius, kurie kėlė migdantį triukšmą.

Gal todėl troleibuse mano tėvą ir suėmė tie du baugumiečiai. Jiems, ko gero, buvo pritrūkę šviežių "piliečių". Deja, uždarę jį į Baugumo rūsį, jie smarkiai nusivylė, kai patys išsiaiškino, kad jis nėra šviežias ir jų bauginimų jau nebebijo.

Pirmą kartą baugumiečiai tėvą suėmė kur kas anksčiau. Praėjus metams, kai jie atėjo pervadinti mano šalies ir kai mano tėvas, savanoriškai davęs priesaiką, kad gins jos tikrąjį vardą, šovė į orą. Tuo vieninteliu šūviu, kurio dabar visi ieško, jis norėjo tik pagąsdinti baugumiečius, kad jie atsitrauktų. Bet jie neišsigando, liko ir viską pervadino atvirkščiai. Kiek vėliau baugumiečiai jį suėmė ir kartu su šimtais kitų "piliečių" iš pasalų sušaudė miške prie Červenės. Bet nepataikė. Matyt, tas, kursai suteikė šaudytojams pašaukimą, buvo per silpnas prieš tą, kuriam meldėsi mano tėvo motina. Pastarojo šviesos spindulys taip apakino vienam baugumiečiui akis, kad jo paleista kulka, kaip ir ta, kurią prieš metus tyčia į orą buvo iššovęs tėvas, irgi pralėkė pro šalį. Baugumiečiai buvo suėmę ir mano tėvo tėvą ir net kelis kartus mėgino sušaudyti. Pirmą kartą, kai jų gimtojo miesto "Aušros" vardo garlaivis iššovė į orą (šito šūvio dabar niekas neieško). Antrą kartą, kai mano senelis kartu su vienu šviesiu generolu kovėsi prieš baugumiečių siautėjimą pastarojo tėvynėje. Savaime suprantama, kad abu kartus baugumiečiai negalėjo įvykdyti to, ką buvo sumanę. Kitaip mano seneliai nebūtų sugrįžę į mūsų Respubliką, ir nei mano tėvas, nei aš nebūtume gimę. Po pirmojo karto baugumiečiai vėl, net kelis kartus, buvo suėmę mano tėvą, pakankino ir išvežė toli toli, kad negrįžtų. Ten jam liepė iškasti kažkokį uraną, kurį baugumiečiai iki šiol naudoja žmonėms bauginti.

Aš galvoju labai lėtai, nes, kaip sakiau, esu atsilikęs. Gal dėl to urano. Nežinau. Bet kai ilgiau pagalvoju, suprantu, kad baugumiečiai paskutinį kartą pralaimėjo vien todėl, kad Sausio 13-osios naktį atėję priešais rūmus pamatė ten budintį mano tėvą ir išsigando. Gaila, kad mano senelis, irgi savanoris, tuomet jau buvo miręs. Baugumiečiai tada nebūtų užgrobę bokšto, kuris tebeskleidžia neteisingas žinias. Per jas tos buvusios pačios pavojingiausios Baugumo įstaigos, Baisumo rūmai tebevadinami "saugumu", o tie baisūs specialūs žmonės, kurie joms dirbo ar buvo pasiryžę dirbti – tebevadinami ne baugumiečiais, ne baisumiečiais ar baubumiečiais, o "saugumiečiais". Manau, kad tyčia.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 32 iš 32 
14:23:36 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba