ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-04-16 nr. 745

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (110) • DAINIUS JUOZĖNAS. Sacerdos magnus (173) • RAMIL GARIFULIN. Mirtis kaip šou simuliakrų pasaulyjeVLADAS BRAZIŪNAS. EilėsMYKOLAS SLUCKIS. Sūpuoklėse (10) • GIEDRIUS JOKUBAUSKIS. Jungtys (1) • JŪRATĖ SAMUŠYTĖ. Labas mano drauge (27) • SIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiNERINGA ČERNIAUSKAITĖ. Šaižus Žygimanto Augustino juokasALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Trys tezės apie Žygimantą AugustinąDILIARA TASBULATOVA. Gundymo žanrasJUSTINAS KUBILIUS. ProperšosParengė Juozas Šorys. Žemaičių ir dzūkų kaimo šokiai (2) • RYTIS RADAVIČIUS. Vienas (1) • PAULIUS SAUDARGAS. Lietuviai – kompleksuota tautaROBERTO. Apie "saugumą" ir "saugumiečius"

Karalienės sekretai

SIGITAS GEDA

[skaityti komentarus]

iliustracija

Tęsinys. Pradžia Nr. 14

2003

Balandžio 4, penktadienis

Apie šventadienius

Kada daugelis po pasaulį išsklidusių žydų ėmė nesilaikyti šabo, vienas garsus žmogus pasakė:

– Anksčiau žydai šešetą dienų gyvendavo kaip šunys, o vieną kaip karaliai... Dabar visas dienas leidžia kaip šunys.

Žinoma, tai tinka ir kitų tikėjimų žmonėms, neturintiems šventadienio.

Balandžio 5, šeštadienis

Nes pats juokingiausias dalykas pasaulyje yra tiesa (S. P.).

Akmuo po alyvom

Vaikų praradimo jausmas, – stovi kaip medis vėjų apiplėšytom šakom. Balta tuopų mėsa ten, kur būta įtvaro, šlamėjimo ir paguodos.

Širdies skausmas, kuris nepraeina, atvirkščiai – su metais gilesnis, aštresnis.

Begalė melsvuojančių geldučių prie upės: jų mėsą išsigliaudė ūdros ir bebrai.

Citata, kuri man patinka

Iš M. Schröterio-Kunhardto (Vokietijos priešmirtinių būsenų tyrinėjimų centras):

"Religinis išgyvenimas remiasi biologiškai suręsta matrica, kuri yra už psichoanalize pasiekiamų pasąmonės sluoksnių, ji vertingesnė už bet kokią psichoanalizę. Paplitęs racionalumas, prie kurio daugelis teologų žūtbūt stengiasi prisitaikyti, pasirodo besąs tikrovės suprimityvinimas".

("Anapusė mumyse")

Dienos humoras. Henrikas V., televizijos laidų vedėjas. Po to, kai beveik per valandos laidą 100 kg moters nepavyko įtikinti, jog "seksas geriau už pyragėlį":

– Suprask moteris!

Balandžio 6, sekmadienis

Pagalvojau, kodėl andai išsirašiau Sigito P. posakį "Nes pats juokingiausias dalykas pasaulyje yra tiesa".

Iš patirties: ką žmonės pasakoja apie save kaip tiesą.

Režisierius, kuris pusę gyvenimo aiškino, neva jo tėvą sušaudę lietuvių baltaraiščiai. Jis neva buvęs "tarybinis aktyvistas".

Tai jam labai pravertė studijuojant Maskvoje. Anais laikais.

Dabar viską apvertė atvirkščiai: sušaudė fašistai...

Galop visai nutilo ir išvažiavo žaisti golfo pas Grūto parko vadą.

Rašytojas, kuris anais laikais graudenosi, esą brolį į karą išgrūdę rusai (1944-aisiais)... Dabar juokiasi, kad pats pasiprašęs į Reicho darbus.

Poetai, kurie buvo klapčiukai (vaikystėje), paskui aršūs komjaunuoliai, dabar – davatkos ir t. t.

Iš tiesų pajacai, šveikai, karlsonai visados geriau išmanė žmogaus prigimtį nei kokie filosofai ar teologai.

Žmogus – juokingas iš prigimties. Dar labiau iš jo pasijuokia gyvenimas, tuštybė, konjunktūra, didybė ir pareigybės.

Laikas, istorija.

Kas sujaudino Kelno katedroje

Kai Andžela kovo gale pakeliui į Boną užvežė mane ir Marcelijų į ją, iš daugelio detalių labiausiai įstrigo sarkofagas iš XI amžiaus. Ant jo aukštielninkas paguldytas riteris su šarvais. Viena sunki jo koja uždėta ant tokio pat akmeninio pikto, nasrus pražiojusio šuns.

Iltys ir nasrai... lyg lotų ant neklusnaus pasaulio:

– Mano šeimininkas pavargo. Jo šąlančios kojos ilsisi ant mano sprando. O jūs amžinai išliksite tokie patys...

Grakščių, į dangų šokančių kolonų apsupti.

Balandžio 8, antradienis

– Labas rytas! Ar blusos namie?

– Nėra! Visos seniai į gatves išgarmėjo.

Pasitrinkite nugara į sieną – visą vasarą neskaudės.

Mylėti ir gailėti

Sena rusų moteris aiškina vyrui, kad šis neprašytų jos prisipažinti, girdi, "myliu nemyliu..." Anksčiau rusų moterys sakydavę:

– Ja tebia žaleju... Aš tavęs gailiu (gailiuosi).

Viena lietuvė andai smarkiai perpyko, kai vyras prisipažino vedęs, nes pagailėjęs.

Iš gailesčio...

– Man, – tarė, – reikėjo meilės, o ne gailesčio.

Ir – išsiskyrė.

Kas per velniava?

Matyt, tasai gailestis yra arčiau religinės meilės, sakrališkas jausmas.

Meilė (žemiška) turi dar daugybę savybių.

Be to, gailestis ir žemina žmogų. Savarankišką moterį. Gražus jausmas, bet – ne visas.

– Gailėsi, gailėsi, o kada... mylėsi?

Kartais man dingojas, kad lietuvių labas, labinti, rusų liubit’, vokiečių lieben turi ryšį su geras, gerinti ir t. t.

Taigi pamylėti reiškia ir pagerinti, pasigerinti.

Senoviniai pasilabinimai buvę savotiški pasigerinimai.

Paskui galima eiti ir toliau. Iki meilės, lovos bei kitų gėrybių(?).

Jeigu meilė labai švelni, tai kažkur dingsta (arba nutylima) aistra.

Šunėkų pokalbiai prie klebonijos

Gaila, kad nelabai rišlūs. Buvo jau prietėmis. Vienas šuo – mano, kitas, regis, zakristijono...

Šuo I:

– O kaip laikosi poetė iš Šeškinės?

Šuo II:

– Susidomėjo Dao.

(Toliau rašysime tik I, II.)

I:

– Tai vis apie pirmapradybę, nieką?

II:

– Nieko...

I:

– Geriau kalbėkime ne taip jau metafiziškai.

II:

– Tai kam geriau gyventi: poetės ar klebono šuniui?

I:

– Tai klausimas! Tarsi kalbėtum apie žmonas!

II:

– Bet klebonas teturi šeimininkę!

I:

– Čia ir esmė. Jis atleidžia jai visas nuodėmes.

Gaila, bet tuo metu iš klebonijos išėjo pati poetė. Ją lydėjo linksmutis klebonėlis su tokiu eilėraščiu palūpyje: "Rožės, rožinės panelės, / Kykai, šydai ir suknelės..."

– Dinkite! Šalin, šunėkai, – nuginė mus poetė iš Šeškinės.

Beprotiškom akim.

Duoniukai

Aš maniau, kad čia tokie vaikai. Pasirodo, ne. Sausainiai. Kaip plytos, t. y. džiovinti.

Ant maišelio – rausvutis pomidoras ir žali krapai. Kažkas beveik seksualaus.

Duoniukai. Merga, vardu Duonutė, iš Krėvės dramos... Nuo žodžio duoti, Dievo dovana yra visas dovis.

Tikrieji graikai

Jų buvau sutikęs du. Tikriausiai užtenka. Pirmasis plaukiant kruiziniu laivu aplink Viduržemio jūrą girtas deklamavo Homerą. Senas, stambus ir žilas. Laivas buvo mėtomas bangų. Naktį.

Antrasis – filosofas Dortmunde. Senas, ramus. Pirmiausia paklausė, kokią filosofiją mėgsta lietuviai.

Atsakiau – graikų. Pradedant Herakleitu, Taliu, Parmenidu...

– Herakleito mes nelaikome filosofu, – atsakė jis, kimšdamas pypkę.

Išgėrė didelį bokalą tamsaus alaus. Tada užsisakė raudonojo vyno.

– Aš turiu namą netoli Salonikų. Dabar jis tuščias. Galite nuvažiuoti ir apsigyventi.

Padėkojau maždaug taip:

– Kur jūs buvote prieš 20 metų...

– Ar jūs manote, kad poezija yra menas (pavartojo vokišką žodį Kunst, s tardamas kaip š, kunšt, manding, amatas...).

– Esu užkluptas klausimo.

Grįžęs iš tualeto pasakiau, kad poezija arčiau religijos nei Kunst...

– Ir aš taip sakyčiau, – atsiliepė ramusis graikas.

– Korane pripažįstami tik religingi poetai. Kiti – iš šėtono...

– Neišmanau Korano, – atsakė jis, baigdamas savo raudonvynį.

Tuodu graikai "reabilitavo" mano akyse daugybę matytųjų. Tuščiakalbių, pretenzingų, apykvailių.

Tikriausiai taip yra ir su mumis. Kam pasiseka sutikti du "tikrus" lietuvius, tas l. gerai galvoja apie visą tautą.

Balandžio 9, trečiadienis

Armagedonas, prasidėjęs Irake... Tai, ko neturėjau jėgų užrašyti būdamas Vokietijoje. Kovo gale. Rumunų šeima papasakojo, kad pasklidę kalbos, jog Huseinas panaudojęs bakteriologinį ginklą. Neva JAV kariai tik dėl to ir sustoję. Veikimo spindulys – 700 km aplink Bagdadą. Viskas išnykę...

– Tai jau apokaliptiška, – tesugebėjau išlementi.

Naktį apspito košmariški vaizdiniai. Kaži koks žaibu praslinkęs sovietinis filmas su Stalinu, postamentais, durtuvais ir... SSRS bei Rusiją šlovinančiais vaizdais.

Ūmai nubudęs pasipurčiau ir nuklibinkščiavau šaltomis grindimis į virtuvę.

"Vis dėlto kaip gerai yra atsibusti!" – pagalvojau.

Betgi tas karo košmaras tebesitęsia. Laukite raketos iš Somalio! Vietoj velykinio pasveikinimo, narsieji sąjungininkai iš buvusių komjaunimo lyderių.

Skyrius "Saba", 13(14).

O kada Mes pasmerkėme jį (karalių Dovydą) mirčiai, paliudijo jo mirtį tiktai žemės kirmis, pagraužęs jo kelionių lazdą.

Iš pasikalbėjimų su nevisapročiais: yra riba, kurią peržengęs žmogus susikoncentruoja tik į save, nerodykite jam ypatingo gailesčio, nes jis visais atvejais tegirdi vien save.

Kai vienam išdėsčiau patirtį (apie kaulų gėlimą), neleidęs baigti nukirto nelyg kirviu:

– Bet jūs jau persirgot, be to, jums daugiau metų.

Slėpkite savo metus, pinigus, gerus patarimus, užuojautą.

Andai mane šokiravo amerikiečių rašytojas, vedęs laidas televizijoj. Pradėdavo taip:

– Pirmiausia suduokite žmogui į paslėpsnius, įspirkite etc., tada pradėkite kalbą. Kam tas "sudavimas"? Kad atsikvošėtų, pabustų.

Beje, to paties moko Zen. Didžiumai žmonių tas metodas "tinka".

Trenk per ausį ir pradėk kalbą.

Žiauru, bet teisinga.

(Palaiminga šalis, ir Viešpats sklidinas gailesčio! 14(15))

Apie persisotinimą, apie "perkrovas"

Nėr abejonės, kad Dievas, be saiko aprūpintas daugybe šventųjų ir palaimintųjų, pabosta ir darosi juokingas. Pernelyg sužmogintas, sukarikatūrintas.

Mąstantis žmogus ilgainiui grįš į pirmapradybę, tyrą ir nesuteptą Viešpatį.

Mąstys Dievą santykinai, t. y. per ryšį su gyvybe, istorija bei laiku.

Nuolatos atsijauninantis Dievas, – apie tai yra galvojęs Krėvė (sielvartas Skirgailos!)

Tai yra vienas iš Kelio (kelionės) principų. Taip nubraukiamos apnašos.

Tik seniams "tas pats". Jaunam, pilnam gyvybės geismo ne tas pats.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 32 iš 32 
14:23:35 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba