ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-04-16 nr. 745

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (110) • DAINIUS JUOZĖNAS. Sacerdos magnus (173) • RAMIL GARIFULIN. Mirtis kaip šou simuliakrų pasaulyjeVLADAS BRAZIŪNAS. EilėsMYKOLAS SLUCKIS. Sūpuoklėse (10) • GIEDRIUS JOKUBAUSKIS. Jungtys (1) • JŪRATĖ SAMUŠYTĖ. Labas mano drauge (27) • SIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiNERINGA ČERNIAUSKAITĖ. Šaižus Žygimanto Augustino juokasALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Trys tezės apie Žygimantą AugustinąDILIARA TASBULATOVA. Gundymo žanrasJUSTINAS KUBILIUS. ProperšosParengė Juozas Šorys. Žemaičių ir dzūkų kaimo šokiai (2) • RYTIS RADAVIČIUS. Vienas (1) • PAULIUS SAUDARGAS. Lietuviai – kompleksuota tautaROBERTO. Apie "saugumą" ir "saugumiečius"

Lietuviai – kompleksuota tauta

PAULIUS SAUDARGAS

[skaityti komentarus]

Lietuviai nesivadovauja patarle "Šunys loja – karavanas eina". Išsinėrusi iš geležinių komunizmo gniaužtų mūsų tauta vis labiau panašėja į bandantį nuo didesnių ir sotesnių kaimynų nusirašinėti kompleksuotą mokinuką. Didžiuojamės savo istorija, savo tautiškumu, patriotizmu, tačiau vos užkabinti – teisinamės ir raudonuojame lyg pagauti nusikaltimo vietoje. Juokas pro ašaras tryško žiniasklaidai kandžiojantis su Rusijos ambasadoriumi Lietuvoje Borisu Cepovu. Kai kas jautėsi giliai įsižeidę, kai kas džiaugėsi, kad ambasadoriaus žodžiuose daug tiesos... Išties drabstomės purvais ir džiaugiamės išknisę svetimus, o kartais ir savus nešvarius baltinius. Išties autoironija ir bandymas pasijuokti iš savęs dažnai perauga į nevaldomą kompleksų išlydį.

Begalę diskusijų sukėlusi tema "Vykti ar nevykti prezidentui gegužės 9 d. į Maskvą" turėjo rimtą pagrindą, bet iš paskos besivelkantis baimės ką nors padaryti "ne taip" šleifas šioms diskusijoms suteikė nemalonų nevisavertiškumo atspalvį. Prezidento dilema – tik ledkalnio viršūnė, verčianti susimąstyti apie gelmėje slypinčias visos užsienio politikos sprendimų motyvacijas. Esame maži, bet stengiamės iškelta galva vaikščioti plonu apsisprendimų lynu, o nežinia ties kuriais istorijos vingiais įskiepyta nepasitikėjimo kupra kartais trukdo ir verčia tuo lynu šliaužti keturiom.

Didžiuojamės senomis tradicijomis: tiek vestuvių, tiek laidotuvių. Kadangi vestuvių paprastai niekas nebeprisimena po nevaldomų maudynių tradicinės naminukės upėje, tai džiaugiamės bent mokėdami gražiai išlydėti mirusius. Tačiau, mus palikus didžiausiam amžiaus Tiesos Apaštalui Jonui Pauliui II, kai kas vėl trypčiodami vietoje sprendė "servetėlių spalvos klausimus" ir liejo prakaitą baimingai spręsdami naują dilemą: gedėti ar švęsti. Vilniaus arkikatedros klebonas Ričardas Doveika nusivylęs viešai kalbėjo apie lietuvių pasyvumą renkantis į bendrą maldą, o žiniasklaida su detektyviniu entuziazmu ieškojo lietuvių maldininkų, atvykusių į Šv. Petro aikštę. Galiausiai nesėkmingą maldininkų paiešką vainikavo žurnalisto pasipiktinimas (tiesiogiai transliuotas iš Vatikano), kad nervingi italų saugumo darbuotojai neleido pakalbinti į Romą atvykusių Lietuvos valstybės vadovų. Žinoma, incidentas vertas tik bulvarinio straipsnelio, tačiau entuziastingas Italijos policininkų keiksnojimas užėmė didžiają dalį popiežiaus laidotuvėms skirto reportažo. Gal jau ir nacionalinės televizijos "pogrindinę kontrolę" perėmė priešiškos žvalgybos? Toliau keiksnojimas buvo nukreiptas į Vilniaus miesto valdžią, kuri šventvagiškai neprižiūri Jono Pauliaus II aikštės. Užuot įsiklausę į kardinolo Audrio Juozo Bačkio žodžius ir Šventojo Tėvo atminimo paminklą statę savo širdyse bei savimonėje, leidžiamės į įamžinimo idėjų rungtynes. Gal išleiskime naują oranžinių dviračių seriją, pavadintą Popiežiaus vardu? Tikriausiai tuomet dievobaimingi lietuviai jų taip greit nesulaužytų ir neišvogtų.

Didžiuojamės ir savo kalba, viena seniausių ir gražiausių Europoje. Jau nuo mažų dienų tai kalama mokiniams į galvą kartu su didžiųjų kunigaikščių portretais ir legenda "Kaip Vytautas Didysis arklius Juodojoje jūroje girdė". Anekdotais šiandien tampa ir kalbininkų pamokėlės bei naujai įvesti juokingi terminai, o tikruosius anekdotus su pasimėgavimu pasakojame rusiškai. Keikiamės irgi rusiškai. Žvalgomės į europiečius, o galvojame iki skausmo lietuviškai. Susiriesdami juokiamės iš estų, bet šmaikščių anekdotų daugiausiai turime apie save. Taikydami praktikoje posakį "Gaila, kad kaimyno namas dega – bet gražiai dega!", nuėjome taip toli, kad jau ir savo namo degėsiais gėrimės ir juokiamės su visais. Bijome išsišokti, norime būti modernūs ir progresyvūs, bet išeina – kaip visada. "Lietuvis lietuviui – priešas". Tai didysis tautos kompleksas, kurio kilmės ar raidos analizei reikėtų daugiatomės studijos. Ilgainiui imsime didžiuotis ir šituo kompleksu – vis dėlto išskirtinis bruožas!..

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 32 iš 32 
14:23:34 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba