Šaižus Žygimanto Augustino juokas

Žygimantas Augustinas. Trisdešimtmetis. 2004–2005. Vytauto Balčyčio reprodukcija

Kūnas tėra mėsos ir kaulų rinkinys. Diversija pasireiškia tik proporcijomis, santykiais, kiekiais. Duobkasiai pritariamai linkčioja bekepurėmis galvomis. Kūnas tėra mašina, mechanizmas – Descartes’as entuziastingai linkčioja galva. Šis mechanizmas ne tik veikia pats sau – jis veikia ir aplinką bei, negana to, sąveikauja su kitomis mašinomis.

Ir taip radosi mašinos kultas.

Žygimantas Augustinas pažįsta šį kultą, žino jo dogmas, regulas – ir šaiposi iš jo. Jis su malonumu nagrinėja šio kulto žaidimo taisykles, savo darbuose vaizduodamas tas mašinas – taktiliškas, jusliškas, materialias. Tai nėra perregimi gotikiniai kūnai, baimingi ir dvasingi jų siluetai. Tai mašinų kulto kūnai. Ž. Augustinas vaizduoja juos įvairiaspalvėse tuštumose, dažniausiai – bukai pilkoje. Izoliuoja juos, deklaruodamas jų fizinį nepatvarumą, laikinumą, nesustabdomą polinkį irti. Jis atskiria vieną mašiną nuo sąveikos su kitomis mašinomis, ir net jei vaizduoja kelias jų vieno paveikslo erdvėje, jos vis vien lieka tvirtai vidujai izoliuotos. Jos nelyg torsados, susisukusios savyje – be pradžios, be pabaigos, be jokio ryšio su išoriniu pasauliu, vientisos ir simultaniškos.

Vadinasi, Ž. Augustino drobėse egzistuoja keli pasauliai: išorinis, aplinkos, kurioje vaizduojamas objektas, ir uždaras vidinis paties objekto pasaulis. Tuomet objektai – mašinos, turinčios savo vidaus pasaulį – nebegali likti tiesiog mechanizmais. Jie įgauna identitetą. "Maža mergina" turi savo identitetą, "Magdalietė" turi savo identitetą, "Trisdešimtmetis" turi savo identitetą.

Tačiau Ž. Augustinas taip pat turi savo identitetą. Turi ir jo neslepia. Priešingai – jį išreiškia. Autoportretiniais bruožais "papuošia" paveikslų figūras, transformuodamas objektyvią realistišką objekto traktuotę į subjektyvią požiūrio, emocijų, nuostatų deklaraciją. Šarūnas Sauka pritariamai linkčioja galva. Pats sau mūza, pats sau inspiracijų šaltinis, pats sau prasmių rezervuaras – neišsenkantis, kupinas tamsos, kurioje nepasiekiama pasąmonės gelmė, tai, kas neužfiksuota, "neužregistruota" sąmonės.

"Du gracijai", "Trisdešimtmetis", "Autoportretas" – sarkastiškas, karikatūriškas, deformuotas savęs atspindys. Begėdiškas subjektyvumas, kvestionuojantis nusistovėjusias traktuočių konvencijas. Realistiška, bet ne objektyvistiška traktuotė: "išgaubtas" deformuotas "Trisdešimtmečio" veidas brėžia pašaipią paralelę su visuomenėje įsitvirtinusiu trisdešimtmečio – racionalaus, "rimto", nepriklausomo vyro – įvaizdžiu. Du lėbautojai – du naujosios visuomenės sistemos vienetai, dviem raiškiais gestais išreiškiantys amžinai primityvią žmogaus prigimtį, dvi dabarties ikonos. "Žiovulys" – dar vienas "mažas" nesibaigiančioje tikrovės kaitoje skęstantis žmogus, izoliuotas spengiančiame drobės pilkume, dar viena susisukusi torsada margame pasaulio ornamente.

Rezignuojančios figūros savitai "įsikomponuoja" ankštoje paveikslo erdvėje, neteikdamos nuolatinės pirmenybės kuriai nors kūno daliai. Tarsi momentinėse fotografijose jos "pagautos" iš neįprastų žiūros taškų iškraipant jų proporcijas, "nukertant" dalį kūno. Toks komponavimo būdas priplaka Ž. Augustiną prie popmeno krantų. "Didelė mergina" atrodo dar didesnė, žiūrint į ją "iš varlės perspektyvos". Jenny Saville pritariamai linkčioja galva. Pabrėžtas moteriškumas baugina, atstumia, verčia susigūžti – tokia jau didelė ta mergina.

Savotiška natūros studija, ironiška replika į Rubenso, Ingres’o kultivuotą moteriškumo žavesį. Nėra čia jokio žavesio. Tik jusliškas, goslus, deformuotas, izoliuotas kūnas.

Religija irgi įeina į nesibaigiantį Ž. Augustino kvestionuojamų konvencijų sąrašą. Bažnyčios požiūris į kūną kaip į "tamsiųjų jėgų", kančios, nuodėmės šaltinį džiugina Ž. Augustiną. Jo "Magdalietė" visai ne Magdalietė. Gulinti nuogalė su kaukole šalia ir karoliais ant kaklo – tikrai ne Magdalietė. Lucianas Freudas pritariamai linkčioja galva...

Ž. Augustinas pažįsta mašinų kultą ir juokiasi iš jo. Demonstruoja savo paties nuogumą, regimąjį kūną – negražina jo, neidealizuodamas detaliai ištapo savojo kūno trūkumus, disproporcijas. Jis priskiria save bendrai žmonijos masei, suvokdamas, kad kiekvienas tos masės atomas yra nepriklausomas pasaulis su sava sandara, savu branduoliu, apvalkalu, membrana. Kiekvienas uždaras atomas yra vieno milžiniško kristalo dalis. Kiekvieno tokio atomo kūnas paklūsta kultui, kurį pažįsta ir iš kurio šaiposi Ž. Augustinas. Šaiposi atvirai, šiurkščiai, akiplėšiškai. Ir toks šiurkštumas net graudina – junti, kaip trūkinėja saitai, rišantys tave su visuomene, jauti, kad, suvokęs kulto absurdą, nebegali būti jo dalimi, ir imi suktis į torsadą. Turi stotis šalia Ž. Augustino ir šiurkščiai juoktis kartu...