ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-04-16 nr. 745

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (110) • DAINIUS JUOZĖNAS. Sacerdos magnus (173) • RAMIL GARIFULIN. Mirtis kaip šou simuliakrų pasaulyjeVLADAS BRAZIŪNAS. EilėsMYKOLAS SLUCKIS. Sūpuoklėse (10) • GIEDRIUS JOKUBAUSKIS. Jungtys (1) • JŪRATĖ SAMUŠYTĖ. Labas mano drauge (27) • SIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiNERINGA ČERNIAUSKAITĖ. Šaižus Žygimanto Augustino juokasALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Trys tezės apie Žygimantą AugustinąDILIARA TASBULATOVA. Gundymo žanrasJUSTINAS KUBILIUS. ProperšosParengė Juozas Šorys. Žemaičių ir dzūkų kaimo šokiai (2) • RYTIS RADAVIČIUS. Vienas (1) • PAULIUS SAUDARGAS. Lietuviai – kompleksuota tautaROBERTO. Apie "saugumą" ir "saugumiečius"

Žemaičių ir dzūkų kaimo šokiai

Parengė Juozas Šorys

[skaityti komentarus]

iliustracija

Šokių rengimo ypatumai

Žemaitijoje pokariu "žeimą šokia vykdavo mokyklose, mokyklų salėse", miestelio, parapijos salėse, savose sodybose, o vasarą, per atlaidus, šokdavo gegužinės lauke: tai kokiame parapijos sode, tai miestely ant upės kranto. "O šiaip būdavo po kaimus, pas žmonių", "per šventes kokias pas žmonių būdava", "per patalkius", ypač per linamynius, po javų kūlimo, po vakarienės šokiai vykdavo "pačioj troboj", didžiajame kambary, arba "kieno kiemas geras – asfaltuotas", tada jau lauke. Tik tokiuose patalkiuose jau mažiau žmonių šokdavo nei minėtose gegužinėse.

Dzūkijoje, pasak kalbintų senolių, šokiai vykdavo pirkiose: "Jaunimas suveina, pavyzdžiui, kavalieriai susirenka ir paprašo kur, va, šeiminykų, ir laidžia, ir šokam paprastam name". Vasarą šokiai neretai persikeldavo į kiemą, dažnai ir dėl to, kad pirkioje šokėjai nebetilpdavo. Šokių vieta būdavo keičiama, kartais buvo šokama pas visai svetimus žmones, kartais šokėjai rinkdavosi vieni pas kitus, pasitaikydavo, kad ir vienoje pirkioje ypač dažnai buvo šokama.

Šokiai Žemaitijoje ir Dzūkijoje buvo rengiami skirtingai: stambūs žemaičių ūkininkai patalkius su šokiais darydavo savo trobose ar "ant kiema", o miestelio šokius, gegužines dar prieškariu rengdavo organizacijos: tautininkai, šauliai, pavasarininkai ir parapija. Į tokius šokius, vadinamuosius miestelio vakarėlius, mokyklos salėje tekdavo pirkti bilietus – kainuodavo maždaug pusę lito arba litą. Dzūkijoje šokių rengimu rūpindavosi kaimo bernai, jie rasdavo pirkią ir muzikantą, dažniausiai jis būdavo vyresnis už šokėjus (apie 50 metų). Su muzikantu buvo įvairiai sulygstama: vieniems buvo atsilyginama dzūkiška namine, kitiems mokėdavo pinigais – vidutiniškai nuo 2 iki 5 rublių. Žemaitis ūkininkas prieškariu muzikantui atsidėkodavo 5 litais ar naminiu alumi, būdavo, kad kas iš kaimynų išvis grodavo veltui – tiesiog paprašytas.

Pateikėjai galėjo tik apytiksliai nusakyti, kiek šokėjų susirinkdavo ir kokio amžiaus jie buvo, tačiau atsakymai net ir tame pačiame regione labai skyrėsi: Dzūkijoje (pasak pateikėjos iš Lazdijų r.) į šokius negalėjai eiti, kol nebaigei 4 gimnazijos klasių (vadinasi, buvo šokama nuo maždaug 15 metų), antraip grėsė didelė kaimo mokytojos nemalonė. Kiti žmonės teigė, kad jaunimas šokius imdavo lankyti nuo 16 metų, tačiau dauguma jų gyrėsi, kad patys į šokius eidavo būdami vos 13–14 metų. Šokiuose pasirodydavo ir susituokusių porų. Pirkia visuomet būdavo pilna šokėjų, kartais net nesutilpdavo visi norintys šokti. Pilna troba per patalkį būdavo ir pas žemaičių ūkininkus, netilpę laukdavo savo eilės: "Kiti stov. Kai tavo eilė prieis – tu šoksi. Tai koridorie akys aniems blizgėdava, visi lauk savo". Pateikėjai nesugebėjo nurodyti, kiek šokėjų dažniausiai susirinkdavo, bet teigė, kad per gegužines lauke jų būdavo daugiau nei šimtas, kartais apie 200. "Mergės", "mergučias" šokti pradėdavo nuo 14 metų, o keturiolikmečiai berniukai buvo "tyk pymenys", tad vaikinai šokti pradėdavo nuo maždaug 16 metų. Vyriausiems šokantiems būdavo apie 30 metų. Pasitaikydavo ir jaunų susituokusių porų. Jaunos merginos per "panelių teises" kviesdavo šokti būtent senus vedusius vyrus, kad jauni nesuprastų, kurie iš jų joms patinka. Abiejų regionų šokiuose merginų ir vaikinų susirinkdavo apylygiai, kad būtų trūkę vienos lyties šokėjų, neminėjo nė vienas pateikėjas.

Apie rengiamus šokius jaunuoliai susižinodavo vieni iš kitų. Bet buvo keli skirtumai pagal regionus: Dzūkijoje buvo rengiami ir kviestiniai šokiai (į juos rinkdavosi tik pakviestieji). Kai kuriuose žemaičių kaimuose apie būsimus šokius baigdamas sekmadienio mišias paprašytas paskelbdavo kunigas. Į gegužines, vakarėlius kviesdavo miesteliuose, mokyklose iškabinti dideli plakatai.

Į patalkius šokti susirinkę žemaičiai vieni kitus pažinodavo, o į didelius šokius per gegužines jaunimas susirinkdavo iš kaimų, nutolusių nuo šokių vietos apie 15 kilometrų, tad tai jau būdavo nepažįstamų minia. Dzūkijos šokiuose jaunuoliai taip pat vieni kitus pažinodavo, nesvetimi būdavo ir iš aplinkinių kaimų atėję šokėjai; jei šokiai vykdavo toliau nei už dešimties kilometrų, šio malonumo tekdavo atsisakyti, nes buvo per toli, o arklio su vežimu, kaip kad į šokius važiuodavo žemaičiai, niekas neduodavo.

Dauguma kalbintų pateikėjų dzūkų teigė šokdavę nuo sutemų iki pirmųjų gaidžių: "Nu tai va, po darbo. Kap vakare apsižiūrim ty gyvulius, suveinam, o paskui pusiaunakty, ty trečių ar ketvirtų valandų, grįžtam". Kartais šokiai baigdavosi iki vidurnakčio, tai priklausydavo nuo šokių vietos. Žemaičiai šokdavo "kukliau" – dažniausiai iki dvyliktos valandos tiek patalkiuose, tiek gegužinėse. Tik viena pateikėja minėjo, kad jos namuose šokta iki šešių ryto, dėl to jos namų šokiai apylinkėse garsėjo kaip linksmiausi.

Šokiai vykdavo nevienodai dažnai: dzūkai tvirtino, kad būdavo šokama kiekvieną sekmadienį, "kadangi šventa būdavo", išimtis buvo per gavėnią ir adventą; žemaičiai nedavė vieno atsakymo, minėjo, kad gegužinių vasarą būdavo tiek, kiek atlaidų. Sudėjus aplinkinius kaimus susidarytų kokios 4–5 gegužinės per vasarą. Rudenį būdavo daugiausia patalkių, o šiaip bent kartą per mėnesį vykdavo šokiai, vakarėlis su vaidinimais ir šokiais mokyklos salėje.

Būdavo šokami patys įvairiausi šokiai: žemaičiai šokdavo polką, valsą, suktinį, cvingę, padespaną, fokstrotą, "Noriu miego, saldaus miego"; dzūkų šokių pasiūla kiek skyrėsi – buvo šokama valsas, polka, polka "Lipk ant sienų", fokstrotas, krakoviakas. Muzikuojama buvo įvairiai: dzūkai grodavo būgnais, armonika, "skripkele"; žemaičiai muzikantai patalkiuose "grajydava" bandonijomis. Tik per didžiausias gegužines būdavo samdoma styginių grupė.

Kaimo šokiuose nebūdavo vien šokama: kol dzūkai bernai kieme rūkydavo, mergos žaisdavo žaidimus (eidavo ratelius, dalydavo žiedą); per adventą, gavėnią žaidimus žaisdavo ir žemaičiai (tiek merginos, tiek vaikinai). Kai per žemaičių patalkius ir dzūkų šokių vakarus muzikantas ilsėdavosi, susirinkusieji dainuodavo. Žemaičių vakarėliai prieškariu miestelių salėse (su bilietais) prasidėdavo vaidinimais (rengdavo organizacijos, pavyzdžiui, šauliai) ir tik po jų vykdavo šokiai.

Šokių etiketas

Išmokti šokti nebuvo labai sudėtinga, reikalavimai taip pat nebuvo dideli: šokio judesiai būdavo perimami stebint kitus šokėjus. Kartais jaunuoliai susirinkdavo pamokyti vieni kitus šokti, svarbiausia, pasak senolių, buvo norėti išmokti. Kaip pirmuosius mokytojus dar įvardijo mamas, vyresnius kaimynus, kai kurie žemaičiai minėjo pirmąsias šokių pamokas gavę pradinėje mokykloje.

Dažniausiai šokio kviesdavo vaikinai. Tačiau muzikantas retkarčiais Žemaitijoje paskelbdavo "panelių teises", Dzūkijoje – "viliojantį". Tai reiškė, kad tada šokio partnerį rinkdavosi merginos. O Žemaitijoje galiojo ir nerašyta taisyklė neatsisakyti šokti su vaikinu, kad ir kaip jis nepatiktų ar nenorėtum šokti. Kaip paaiškėjo kamantinėjant, bijota "gauti į snukį" – t. y. vaikinui buvo gėda, jei mergina atsakydavo, ir jis turėjo teisę trenkti merginai per veidą. Ar skaudžiai, nė viena pateikėja neatsakė, nes visad sutikdavo šokti. Vyrai sakė, kad suduodavo tik kiti, ne jie, ir tik išgėrę, o moterys – kad ir "pikta karaktieriaus" bernai.

Dzūkai teigė, kad su naujokais šokiuose dažniausiai būdavo elgiamasi draugiškai, tik jei šokėjai būdavo per jauni, jų visai neįleisdavo į pirkią, kurioje vykdavo šokiai, arba jiems šokti būdavo paliekama pati prasčiausia pirkios vieta – "palei duris". Dzūkijoje būdavo madingos ir vaikinų įšventinimo į bernus apeigos: naujokams būdavo duodama išgerti naminės ir jų vardai būdavo užrašomi ant pirkios sienos. Pasitaikydavo, kad senbuviai susimušdavo su naujokais. Žemaitijoje su pirmą kartą į šokius atėjusiomis merginomis elgdavosi gerai, šokdino daugiau nei augesnes mergas, o vaikinai iki šešiolikos metų ("pymenys") šokiuose pasieniui kiurksodavo. Dažniausiai jiems niekas nieko nedarydavo, bet jei per patalkį troboje būdavo žmonių perteklius ar koks "šposininkas" iš vyresniųjų pasitaikydavo, tie "pymenys" ir užkliūdavo: tai juos "šandydava" (t. y. pajuokdavo), tai pasakydavo, kad šokti nemoka ir kitiems kliudo. Būdavo ir kitokių juokų: "Mano draugės pusbrolis... Na tai tas atsiraitė rankoves, pasiėmė rankšluostį, susuka tokią spitką – jau pymenis gaudyti. Tai ty pymenys, kai pamatė, ka ta spitka susukta, tai tiktai sprukt po vieną per duris, sprukt. Išlėkė visi pymenys lauku... Kai išlėkė ty pymenys lauku, tas nubėga, džingt duris y užkiša". Bet būdavo, kad už tokį elgesį tie piemenys būriais naktį skriaudėjui atsiteisdavo – užpuldavo, sužeisdavo iš pasalų. Žemaitijoje "kunkurentės užsamdydavo" piemenis sumušti kito kaimo merginas, šokusias su jų kavalieriais.

iliustracija

Į šokius Žemaitijoje būdavo įprasta eiti ir po vieną, ir būriais. Į gegužinę už keleto kilometrų vežimu važiuodavo viso kaimo jaunimas. Bet dažniausiai į šokius, bent jau merginos, vaikščiojo po keletą. Dzūkijoje būdavo įprasta susirinkti pas ką nors pirkioj ir paskui būriu traukti į šokius.

Iš šokių merginas parlydėdavo vaikinai arba jos turėdavo bėgti šokiams dar nesibaigus. Vaikinai savo noru pasisiūlydavo lydėti namo patikusią merginą, su kuria daug šoko, arba jiems tekdavo lydėti pakeliui gyvenusią kaimynę ar kaimynes. Bet vengdamos apkalbų ar dėl to, kad vaikinas nepatikdavo (iš baimės "gauti į snukį" jam šokis nebūdavo atsakomas), merginos iš šokių bėgdavo, kol vaikinas nepasisiūlė lydėti. Būdavo, kad vaikinai tokias vydavosi. Arba organizuodavosi, kad merginų taip lengvai iš šokių neišleistų. Moterys atsakė, kad parlydėję namo vaikinai jų nebučiuodavo, o vienas žemaitis labai aiškiai pakomentavo, kad parlydėjus namo "procedūra būdavo tokia pati kaip dabar: ir pasibučiuoti, ir pasiglamonėti".

Žemaitijoje jaunimui didelė bėda buvo turtinė nelygybė. Kad ir patikdavo vaikinas ar mergina, draugauti, daug šokdinti dėl abiejų šeimų turtinių skirtumų negalėjai. Motinos domėdavosi, su kuo ir iš kokios šeimos šoka jų vaikai, drausdavo draugauti, lydėti iš šokių. Būdavo, kad ir jos užsukdavo į gegužinę slapta pasižiūrėti, o vėliau kamantinėdavo namie tikrindamos, ar atsakymai sutampa su tuo, ką pačios matė.

Iš aprangos negalėjai spręsti apie į šokius atėjusių jaunuolių šeimos turtinę padėtį. Žemaičiai į patalkius rengdavosi paprastais rūbais – juk po talkos apsiprausę išsyk eidavo šokti. Merginos kartais nulėkdavo į namus, jei netoli buvo, truputį pasipuošti. Po karo išeiginių rūbų visi turėjo tik keletą, pavyzdžiui, mergina turėdavo tik kokias dvi sukneles – "vieną šilkinę, kitą kartūninę". Segdavosi "tai kokį sijoną, tai bliuskutę nusimegzdavai kokią vilnonę". Kitus rūbus persisiūdavo iš motinų drabužių. Žodžiu, pačios žemaitės minėjo neturėjusios kuo puoštis. O vyrai sakė, kad jie nesipuošdavo: "Kas kaip turėjo, taip rengės. Tų puošmenų tiek nebuva – paprastai apsirengęs, y viskas", bet jau merginos esą būdavo pasipuošusios. Pavyzdžiui, "baltu kostiumėliu". Šokdavo visi su batais ar su medpadžiais – "aulinkomis", merginos su basutėmis. Basomis į šokius neidavo, o jau iš anksto apsiavę. Bet skųsdavosi, kad tie "batukai kai sušlamp, tai padas kaip skurlis, kai sustyr, tai kai pagalys". Moterys sakė, kad plaukus pindavo į kasas, nesidažydavo, papuošalais nesipuošdavo, nebent kartais "adekalonu pasikvepydavo". Labiausiai žemaičiai puošdavosi per gegužines vasarą, nes į atlaidus prieš tai eidavo su geriausiais išeiginiais rūbais.

Dzūkai, kilę iš paties neturtingiausio Lietuvos regiono, negalėjo pasigirti rūbų bei apavo gausa ir įvairumu (ne veltui visiems gerai žinomas posakis "Jei ne grybai ir ne uogos – dzūkų mergos būtų nuogos"). Merginos į šokius ateidavo apsirengusios labai paprastai, dėvėdavo "štafelinius sijonus, baltas rubaškaites", siūdindavosi kartūnines sukneles. Tos, kurių tėvai buvo labiau pasiturintys, retkarčiais vilkėdavo ir šilkinę suknelę. Apsiavusios dažniausiai būdavo "baltukus ir škarpetkutes".

Gėrimo kultūra ir muštynės

Ne paslaptis, kad Dzūkija garsėja namine degtine. Šis gėrimas, galima sakyti, buvo neatskiriama šio regiono gyventojų švenčių ir pasilinksminimų dalis. Jaunimo kaimo šokiai taip pat neapsieidavo be naminės. Pagrindiniai jos vartotojai buvo vyrai. Geriama buvo ir prieš šokius, ir jų metu. Tačiau kalbintos moterys pabrėžė, kad vaikinai šokiuose neprisigerdavo, buvo geriama tik dėl linksmumo arba dėl drąsos. Merginoms gerti naminę buvo nepriimtina, tačiau viena moteris teigė, kad ir jos kartais išlenkdavo po taurelę, ypač prieš "panelių viliotinį". Pateikėjos vienbalsiai pripažino, kad naminė degtinė buvo vienintelis per šokius vartojamas gėrimas.

Su degtine buvo susieti ir kai kurie dzūkų kaimo šokių ritualai, vienas tokių – "įšventinimo į bernus" ritualas. Jau minėta, kad į šokius atėjusiam naujokui buvo duodama išgerti naminės taurelė ir jo vardas buvo užrašomas pirkioje ant sienos. Taip kaimo "bernėkas" tapdavo bernu ir nuo to momento galėdavo laisvai dalyvauti šokiuose.

Naminę degtinę ir tik kai kuriose vietose alų, "kad linksmai būtų", vartodavo ir žemaičiai. Nors kalbintieji žmonės buvo linkę atsakyti, kad merginos šokiuose negerdavo, viena pateikėja prisipažino, kad "su kumpanija" buteliuką ir vyrai, ir merginos per šokius dėl linksmumo išlenkdavo. Bet tik su savais. Su svetimais vyrais nebūtų gėrusios. Visi sakė, kad girtų šokiuose nebūdavo. Nors kalbėdami apie atvejus, kai atsisakiusi su vaikinu šokti žemaitė mergina galėdavo "gauti į snukį", minėjo, kad mušdavosi išgėrę(?).

Muštynės – jaunimo kaimo šokiuose neretai pasitaikydavęs reiškinys. Moterys iš Dzūkijos negalėjo tiksliai nusakyti muštynių priežasties. Paklaustos, dėl ko būdavo mušamasi, atsakydavo: "Žinai gi – bernai gi kap ožiai. (Juokiasi.) Nu dėl ko jie ty mušdavosi, nu tai gi nesuprasi dėl ko: degtinės buvo gi, varydavo to šnapso, pokario metai buvo. Vienu žodžiu, labai tvarkos nebuvo". Kartais muštynės kildavo ir iš keršto. Muštynių scenarijus, pasak pateikėjų, buvo planuojamas iš anksto, vyrai tuo tikslu netgi gamindavosi įrankius ar su savim pasiimdavo tam tikrų žemės ūkio padargų (tokių kaip dalgis (!)): "Tarės aiti ten muštis. Ir jau tarės, kap darys: reiškia, kap nuveisim kambarin, tai pirmiausia užgesysim šviesų, tadu jau duosim".

Pasitaikydavo, kad muštynės šokiuose baigdavosi tragiškai: "Tai ty tos savininkės dukra buvo tokia Marytė, tai ji jau labai rėkė [...]. Tai tiap... ty, žinai... ir toji panelė išprotėjo. [...] Tiap visi sako, kad per tuos šokius. Labai nusgando". Bėda buvo ta, kad kaime tuo metu nebuvo jokios viešos tvarkos palaikymo institucijos, todėl nebuvo kas numalšina kilusias muštynes, nes kaimo žmonės dažnai bijodavo kištis, kad patys nenukentėtų ar kad jiems vėliau nebūtų keršijama.

Žemaitijoje per šokius irgi buvo mada "duoti į kailį". Bet besimušančius vienur iškart išskirdavo, o kitur "etatiniai" muštynių sukėlėjai neretai nutraukdavo šokius: "Tai taip, žinai, stumda su rankum. Kai šok. Su alkūne vieną pastum, kitą. Supranti, užkabyti tiktai kas kan. Nu y paskiau..." Ir pradėdavo "šaršalą daryti". O kai jau mušdavosi, tai rimtai: "Kai davė tam vienam, tai stiklas išduža y galva išlinda par stiklą"; "Y pasiuto duoti. Tai ar mergos, ar ne mergos"; "Tai ten pradėja duoti – seniai ne seniai, pradėjo jau visus bildinti. Nu ir... tai tas Grikšelis ten jau grybi, kai davi tam Neverdauskiukui Jonui ir jau jin sudaužė smarkiai... Visas mėlyns. Burna visa mėlyna". Ir buvo einančių į šokius ne pašokti, o "pasimušti, nu. Jau, jau specialiai".

Belieka pridurti, kad šio sociokultūrinio reiškinio duomenų pateikėjai buvo atrinkti "sniego gniūžtės" principu: pirmieji pakalbinti giminaičiai nurodė kitus išmanančius šokių žinovus. Pateikėjai žemaičiai: Antanina Buitkutė-Vasiliauskienė, g. 1933 m. Sugintų k., Raseinių r.; Alfonsas Vasiliauskas, g. 1929 m. Sniegoniškės k., Jurbarko r.; Genovaitė Skrupskytė-Rukienė, g. 1915 m. Dirvonų k., Jurbarko r.; Feliksas Reivytis, g. 1927 m. Mantvydo k., Mažeikių r. Pateikėjai dzūkai: Genė Danuškevičiūtė-Baranauskienė, g. 1925 m. Samninkų k., Trakų r.; Julija Beniauskienė, g. 1933 m. Stračiūnų k., Lazdijų r.; Teofilija Kasparavičiūtė-Kasparavičienė, g. 1929 m. Semeniškių k., Trakų r.; Adelė Danuškevičiūtė-Andriulionienė, g. 1934 m. Samninkų k., Trakų r.


Pagal Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto Filosofijos ir kultūros studijų katedros studenčių Agnės Vasiliauskaitės ir Lauros Almantaitės etnokultūros projektą "Jaunimo kaimo šokiai pokario metais: dzūkų ir žemaičių regionai"(vadovė Veronika Povilionienė)
parengė Juozas Šorys

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


152629. Ewelina :-( 2009-03-03 13:37
Ne to visiskai ko man reikejo

179919. egle :-( 2010-01-16 11:45
neradau...

Rodoma versija 32 iš 32 
14:23:32 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba