ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-04-16 nr. 745

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (110) • DAINIUS JUOZĖNAS. Sacerdos magnus (173) • RAMIL GARIFULIN. Mirtis kaip šou simuliakrų pasaulyjeVLADAS BRAZIŪNAS. EilėsMYKOLAS SLUCKIS. Sūpuoklėse (10) • GIEDRIUS JOKUBAUSKIS. Jungtys (1) • JŪRATĖ SAMUŠYTĖ. Labas mano drauge (27) • SIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiNERINGA ČERNIAUSKAITĖ. Šaižus Žygimanto Augustino juokasALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Trys tezės apie Žygimantą AugustinąDILIARA TASBULATOVA. Gundymo žanrasJUSTINAS KUBILIUS. ProperšosParengė Juozas Šorys. Žemaičių ir dzūkų kaimo šokiai (2) • RYTIS RADAVIČIUS. Vienas (1) • PAULIUS SAUDARGAS. Lietuviai – kompleksuota tautaROBERTO. Apie "saugumą" ir "saugumiečius"

Sūpuoklėse

MYKOLAS SLUCKIS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Vitalijaus Butyrino nuotrauka

Čia bus kalbama apie švysčiojantį daiktą, bet ne apie tą, kuris dovanoja dangiško malonumo akimirkų mūsų vaikaičiams (kol šie dar nepramokę muštis koja kaip Volkeris, Teksaso reindžeris), o seneliams ir tėveliams, kurie amžinybę trypinėja ties šiuo neįmantriu kankinimo įtaisu užvertę galvas, perdėtai džiūgaudami ir baimindamiesi, bus ne vieną infarktą paskubinęs ar bent priartinęs.

Dabar, kai mano anūkė jau studentė ir nebestypsau ant vienos kojos kokioje nutryptoje miesto aikštėje ar tarp dviejų klevų sodyboje, kurią aprašiau savo romane "Medžliepis", pasitaiko daugiau progų pagalvoti apie sūpuokles, nesiliaujančias švysčioti istorijos padangėje ir žmonių gyvenime. Nebūdamas istorikas nei filosofas, mieliau naršau po sferą, pažįstamą iš rašytojo patirties, tiesioginės ir netiesioginės pagal paveldėjimo teisę, nes literatūroje ir mene, net jeigu esi nykštukas, vis vien būsi susijęs su nesuskaičiuojama daugybe geriau ar prasčiau už tave rašiusių, tapiusių ar muziką kūrusių.

Man vis dažniau dingojasi, jog sūpuoklės – tinkama metafora pokalbiui, nepretenduojančiam į moksliškumą, laisvam pasvarstymui apie tai, kas paprasta ir paslaptinga. Taigi – sūpuoklės. Skraidomasis įtaisas kažin ar ne iš akmens amžiaus. Atsistūmimas. Svydis iš vieno kraštutinumo į kitą. Akimirkos kybojimas apogėjuje. Ir grįžimas, vis lėtėjantis iki sustojimo. Nespėji apsidairyti, įtaisą jau balnojasi kitas favoritas, išvesiantis dar neaišku ką į santykinai laisvą nuo Žemės traukos orbitą.

Atsistūmimas ir grįžimas ryškėja tiek iš žvilgsnio atgaliop, tiek pasidairius po šiuolaikinio meno valdas. Kaip astronautas, pabuvojęs kosmose, grįžta truputį kitoks, nei iškeliavo, taip ir meno reiškinys nebus toks pat atsikartojęs (pakartotas). Tai aprėpia idėjas, formą, stilių. Didesnių komentarų nereikalaujantis pavyzdys – mitai. Jais žmonijos kūrybinė kelionė prasidėjo, jie, ne sykį traktuoti kaip žmonijos sąmonės patamsiai, aktyviai tebeeksploatuojami mene. Be jų nebūtų "Eneidos", "Uliso", "Juozapo ir jo brolių", "Dangaus ir žemės sūnų" ir t. t.

Nutolstama ir suartėjama neperžengiant to paties laikotarpio ribų. Vargu ar kas neigs, jog antikinė komedija "Pelių ir varlių karas" negalėjo atsirasti pirm "Iliados" ir "Odisėjos". Ilgai trukęs herojinio epo viešpatavimas, senovės Graikijoje tapęs kultu ir meniškumo etalonu, mestelėjo sūpuoklių lentą į priešingą krantą. Tai, kuo buvo žavimasi, ėmė įkyrėti, paskui ir juokinti. Skonio bangavimą lemia ne tik istorinės priežastys. Itin svarbūs psichologiniai veiksniai, skatinantys tiek ištisos meno srities (pvz., teatro), tiek atskiros kūrybinės individualybės (pvz., dramaturgo) siūbavimus.

Štai Aristofanas, pirmuoju savo kūrybos laikotarpiu tvirtai laikęsis apeiginio chorinio stiliaus, vėliau pats griebiasi parodijos, pelnydamas satyros karaliaus laurus. Šekspyras, priešingai, nuo beveik pamečiui rašomų komedijų neria į tragediją, subrandinusią genialius "Hamletą", "Otelą", "Karalių Lyrą". Nė nemanau teigti, jog sūpuoklės būtinai plėšia raitelį perpus, nors tokių pavyzdžių nemaža. Mums šia proga prisimintinas A. Baranauskas prieš "Anykščių šilelį" ir po jo, tiesa, šiuo atveju "išpoetėjimą" lėmė ne tiek estetinės ir psichologinės, kiek specifinės lietuviškos priežastys.

Stabtelėjus prie vėlesnių laikų lietuvių literatūros, įdomu žvilgtelėti į keturvėjininkus. Jauni pirmosios nepriklausomybės poetai pradėjo naivaus revoliucingumo manifestais, po jų, atrodė, neliks akmens ant akmens. Vis dėlto kultūrai jie bus reikšmingi ne kaip socialiniai riaušininkai. Maironinės poetikos oponentai laiku sukomandavo visiems lietuviškai rimuojantiems "laisvai!" ir patys ta laisve neblogai pasinaudojo. Eilėraštis suskato kratytis klasikinio kanono, tegul paties Maironio poveikis nesibaigė su XX a. ir, reikia manyti, dar ilgai jausis. Binkio sekėjų (Borutos, Rimydžio, Šemerio) nuopelnai poetikos išlaisvėjimui gal net didesni negu jų pačių poezijos.

Veržiantis pirmyn, sąmoningai ar nesąmoningai gręžiojamasi atgal. Vertybių suvokimas yra veikiamas įgimto žmonėms poreikio ką nors idealizuoti. Mieliausias, žinia, kūdikystės amžius. Šitaip prakalba užmirštieji, šitaip antika atgimsta Renesanse. Į ją lygiuojantis, ją respektuojant ir tarsi pratęsiant, amžini motyvai perkuriami laikotarpio poreikiams. Konfesinių ir civilinių vertybių nuvertėjimas, asmenybės, švelniai tariant, klaidžiojimai XX a. krizių ir iššūkių akivaizdoje vėl telkia dėmesį į mūsų aistrų ir nuodėmių "aukso amžių" – antiką. Sartre’o "Musės", Anouilh’aus tragedijos, Just. Marcinkevičiaus Prometėjas ir Ikaras, Mieželaičio antikiniai siužetai liudija nepertraukiamą vidinį ryšį, kartais apsilpstantį, bet niekados nesibaigiantį.

Pasiremiama ne vien antika ar Renesansu. Įdomus kazusas – prancūzų rašytojas ir filosofas de Sade’as, šokiravęs amžininkus savo veikėjų iškrypėliškais polinkiais. Tai jo romanai pagimdė šiandien jau mažai ką sudrebinantį terminą "sadizmas". Kai šiandieninėse dailės parodose matai profesionalių meistrų paveikslus iš kraujo ar žarnų, de Sade’o ekskursai atrodo beveik pakenčiamai. Vis dėlto jo laikais, tikriausiai irgi ne per daug dorovingais, už tai buvęs nutremtas į literatūros paraštes. Vėl pradėtas skaityti, nagrinėti ir liaupsinti beveik po dviejų sąlyginio letargo šimtmečių, tai tarsi byloja apie amžinų įvertinimų nebuvimą. Tačiau pripažinimo laipsnis ir vertybės – netolygūs dalykai. Mūsų laiko moralinių imperatyvų nekategoriškumas neturėtų reikšti, kad jų nebėra, kad jų nereikia ir nereikės.

Pakantumo ir reiklumo problema nėra lengvai išsprendžiama, kaip kartais atrodo. Štai mūsų skaitančioji visuomenė vis labiau atsigręžia į neseną, pamažu istorijai jau atiduodamą tarybinio laikotarpio lietuvių kultūrą. Išties nelengva suprasti, kaip cenzūros ir privalomos unifikacijos sąlygomis galėjo ne tik plazdėti kūrybos ugnelė, bet ir gyvuoti gana aukšto lygio literatūra, dailė, teatras, architektūra, muzika, kinas. Iš pradžių, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, kritiškas dėmesys telkėsi į neigiamus šio meninio gyvenimo aspektus. Į prisitaikėliškumą, kai to reikėjo, sakykim, dėl kokios nuolaidos nacionalinės kultūros sričiai ir kai to nereikėjo. Į skambinimą "viena ranka", kai partitūra reikalaudavo dviejų, į kalbėjimą puse burnos, dar giriantis nebūtais žygdarbiais, kurių niekas kažkodėl nepastebėjo.

Prireikė dešimties su viršum metų sporadiškos, dažnai jausmais (kas visiškai suprantama) grindžiamos diskusijos, kad, atmetus fasadinę puošybą, retoriką ir kitokias negales, būtų pradėti grąžinti į kultūrinę apyvartą meninės ir istorinės vertės nepraradę reiškiniai. Bene geriausiai šį vyksmą parodo S. Nėries palikimo vertinimas. Didžios poetės statusas jai vėl pripažintas po ilgos skausmingos diskusijos, pasibaigusios gražiu jos šimtmečio minėjimu. Manding, palengvėjo visiems: ir šiurkščiai ją kritikavusiems, ir jautriai dėl kritikos tono išgyvenusiems.

Menas savo autonomiškumu naudojasi kur kas lanksčiau nei kitos gyvenimo formos. Jau vien dėl to konfliktai tarp meną "darančių" ir jį "vartojančių" neišvengiami. Sūpuoklių startams vis greitėjant, kultūros žemyno pamatai, kad ir drebinami, negriūva. Romantizmas, pvz., nusidriekė nuo Novalio ligi Vaičiūnaitės. Ilgiau nei daugelis "izmų" karaliavo realizmas. Mažiau laiko gavo modernizmas, nes jį gangreit ėmė spausti postmodernizmas, baigiantis XX a. privertęs gūžtis visus kitus "izmus".

Romantizmo idėjas galingai rėmė muzika. Realizmas šitokio sąjungininko neturėjo. Stendhalis, Flaubert’as, Tolstojus, Dostojevskis rašė, muzikoje viešpataujant romantizmui. Dodekafoninė Schönbergo revoliucija kažin ar sietina su realizmu, kuriam būdingas atvirumas. Šio muzikos novatoriaus kūriniai, parašyti jo paties įdiegtu (visų 12 garsų lygiateisiškumo) principu, praplėtė muzikos galimybes, bet ne jos auditoriją. Bent iš pradžių tai buvo tikras rebusas romantinio simfonizmo išlepintai ausiai, muzika kompozitoriams. Realizmas, beje, irgi nėra kokia sustingusi lavos plynaukštė. Nuo jo literatūroje atšlyja siurrealizmas (Apollinaire’as poezijoje, Beckettas dramaturgijoje), dailėje impresionizmas ir siurrealizmas. Muzikoje, rodos, nėra nieko subtilesnio už impresionistą Ravelį. Iš romantizmo išplaukė simbolizmas, rafinuotai, beveik tobulai sukvipęs Baudelaire’o "Blogio gėlėmis", kuriomis kiekviena skaitytojų karta susižavi iš naujo. Baudelaire’as dar įdomus tuo, kad jis sublizgėjo tada, kai epochos atpažinimo ženklu buvo laikomas Zola, realizmą sutuokęs su natūralizmu.

Su tuo prancūzišku natūralizmu sietinas fotografijos švystelėjimas kultūros padangėje, sukėlęs nepasiteisinusių vilčių. Diskutuota, pvz., ar tebereikalinga tapyba, fotografijai pateikiant išsamesnį, detalesnį ir tikslesnį vaizduojamąjį objektą. Svaigino mėgdžiojimo pagunda – fotografinis objektas drobėje. Jei toks požiūris būtų įsitvirtinęs, turėtume kitokį tapybos paveldą. Taip neįvyko, išsirutuliojęs mums ilgokai aktualus nebuvęs hiperrealizmas gavo nišą meno istorijos lentynoje. Įdomu, kad XX a. besibaigiant hiperrealizmas vėl atgyja. Pvz., kai kuriuose vokiečių rašytojo S. Lenzo kūriniuose, kuriuose fiksuojamas menkiausias daikto, bangelės, laivo šešėlio ir t. t. fizinis judesys. Tokiu daiktišku stiliumi parašytas ne vienas romanas. Iš mūsiškių ar tik ne jaunas V. Papievis (jei suklysiu, atsiprašau!) taip mėgino rašyti, o dailėje puikiai šį principą įgyvendino A. Švėgžda. Prisiminkim jo nuostabą sukėlusius "Džinsus" ir moliūgus, nieko bendra su natiurmortais neturinčius. Per materijos, daikto, objekto išryškinimą – į filosofinį podirvį, – tokio, rodos, būta šio meistro siekio. Savotišku hiperrealizmu dvelkia ir iš A. Žukausko poringių.

Vėlyvojo, ypač kritinio, realizmo kitimą pagreitino romano jungtuvės su "sąmonės (pasąmonės) srautu". Savo genialia proza Joyce’as ir Proustas užbaigė procesą, prasidėjusį XIX a. pabaigoje. Šios srovės iškilimas mano kartos atmintyje skamba kaip "naujasis romanas" (Robbe-Grillet, Sarraute). Septintajame dešimtmetyje lietuvių proza pagal savo išgales ir sąlygas taip pat eksperimentuoja su "srautu" ir "monologu". Panašus posūkis kiek anksčiau prasidėjo lietuvių išeivių kūryboje (A. Škėmos "Baltoji drobulė", A. Landsbergio novelės, pjesės). Ir šiapus, ir anapus, nepaisant objektyvių skirtumų, naujoves skatino priešinimasis taisykles tebediktavusiai epinei tradicijai. Ne mažiau svarbi posūkio priežastis – poreikis atverti kaip pūlinį tradicinės gyvensenos paspirtį prarandantį dvasiškai sutrikusio individo ego. Ir čionykščiam, ir tenykščiam "monologui" ("srautui") ideologija mažiausiai rūpėjo, nors aštriai oponuojama sustingusiam gyvenimo būdui ir mąstysenai. Dvi lietuvių prozos atšakos pasinaudojo avangardine Vakarų patirtimi, bet tiesioginis tarpusavio ryšys neužsimezgė. Netiesioginio, aišku, esama. Paralelizmas toje pačioje literatūroje, perskirtoje geležinės uždangos, geriau matomas iš atstumo.

Anot Lietuvoje 1965 m. viešėjusio Sartre’o, literatūroje viskas – realizmas. Į klausimą, ar taip vertinąs ir dailę, atsakęs: ne, dailėje egzistuoja abstrakcionizmas. Galima būtų sutikti su Sartre’u, juk pats žodis yra realybė, bet šitokiu atveju su viena iškaba turėtų sutilpti niekaip nesiderinančios srovės, žanrai etc.

Meno "izmai" nesiduoda ilginami ar trumpinami kaip moterų sijonai. Į naujesnį "izmą" įsikerta, rodos, galutinai aplenktas, atsiranda ribinių darinių, įvairiausių hibridų, visa, kas palytėta talento, gyvuoja, nepaisant vyraujančios srovės ar stiliaus, ar mados spaudimo. Vyko ir tebevyksta procesai, kai pirmenybę užsitikrinęs "izmas" naudoja pralenktojo "izmo" vaizdų sistemą ir idėjas, aišku, sukeisdamas perspektyvą, apšvietimą, kitaip komponuodamas ir žaisdamas detalėmis. Tuo, pvz., italų neorealizmas skirtųsi nuo italų klasikinio realizmo. Daug sudėtingesnę sąveiką stebime moderniam (ar postmoderniam) teatrui pasisukus į nelengvai prakalbinamus scenoje Šekspyrą ir Čechovą.

Į teisėtą klausimą, ar čia nekvepia avangardinio teatro ir jo naudojamų šaltinių konfliktu, atsakyti nelengva. Būtent drąsiu klasikos suvokimu, maksimaliu herojinio tragizmo priartinimu prie nūdienio automatizuoto žmogaus būvio šis teatras išgarsėjo Lietuvoje ir Europoje. Pasakyčiau ir daugiau komplimentų, bet jų ir taip nestokoja. Šiokie tokie paabejojimai, deja, irgi neatsitiktiniai. Truputį nesmagu, pvz., kai vietoj vienos raganos matai krykštaujantį pulkelį. Arba kai vietoj pykčiu netveriančių, bet kur ir bet kada pasiruošusių Montekius prismeigti Kapulečių (dar prieš įsiliepsnojant Romeo ir Džuljetos meilei) regi tešlą linksmai kočiojančius ir ilgokai ja besisvaidančius kepėjus. Gražumo gražu, bet Šekspyras kažkodėl pasistengė sukelti skaitytojui ir žiūrovui visai priešingą asociaciją, jau dramos pradžioje įvesdamas mus į šaltos neapykantos ir kerštavimo pasaulį.

Čia paminėjau tik vieną kitą abejotiną detalę. Neketinu priekabiauti, mūsų didieji režisieriai išties sukūrė naują teatrą. Tuo metu, kai tradicinis, psichologinis ar dar nacionaliniu vadintas teatras, kitados švytėjęs Ibsenu, Čechovu, Grušu, pasimetė laikų kaitoje, šalimais išvešėjo nauja sceninė kalba. Kitaip naudojami, filosofinami simboliai. Štai virš mūsų milžiniška galvų kapoklė. O štai milžiniškas, viską traiškantis volas. Arba, priešingai – jūra, sutelpanti į "naivią" imitaciją, nesuprantama kaip panardinančią mus į tragedijos gelmę. Daug galima būtų kalbėti apie judesio plastiką, minimalistinį scenografinį foną ir t. t. Vis dėlto kaupiasi rimta problema. Teksto vaidmens.

Šekspyro atveju – poezijos. Kas neigs – klasikinių dramų originalus neretai tenka trumpinti. Kitaip tariant, glaudinti, perlydant pasakojimus į metaforų ir simbolių kalbą. Tai padaryti nėra lengva, nesprausi juk autoriui į burną sviestainio, kurio jis tikriausiai nebūtų mėgęs. Kaip toli kartais nueinama, nebūtinai bloginant, tarkim, gerinant? Nemanau, kad gerybinio gerinimo, atsimenant, kokiame šimtmetyje gyvename, reikėtų atsisakyti. Tai gal nesidrovėkim ir vieną kitą sykį pasakykim: štai N. ar N. N. pastatymas pagal Šekspyrą (pagal Aischilą, pagal Čechovą). Nuo šito nei režisieriaus šlovė, nei klasikos autoritetas nesumenkėtų.

Taip, pokyčiai gena pokyčius. Ir scenoje, ir prie molberto viskas prasideda tarsi nuo mažmožio. Truputį kitoks ritmas. Tonas. Šiek tiek pailginta moters kaklo linija. Impresionizmo aušrai pakako "miglelės" (rūkelio), grynos spalvos potėpio ir žiū – didingumas išgaruoja, rodos, viskas paprasta ir šilta. Tuo keri ir impresionistinė muzika, ir impresionistinė poezija. Tai, kas anksčiau buvo pavadinta Vaičiūnaitės romantizmu, gal teisingiau vadinti impresionizmu arba ir vieno, ir kito refleksija.

Proza nuo klasikinės krantinės atšlijo lėtai, braškėdama kaip perkrautas drednoutas. "Sunkaus" stiliaus metrais laikytini garbūs klasikai Trollope’as, Fieldingas, Thackerayus ilgai dominavo anglų beletristikoje. Prancūzai, sotūs Balzacu, greičiau nei anglai pasigenda dinamiško stiliaus. Sutviska pasakojamojo, perdėm išplėtoto sakinio priešingybė – taupus, kone be pažymimųjų žodžių sakinys. Tokiu virtuoziškumu prancūzų prozoje išgarsėjo Jules’is Renard’as. Jo turėta gerbėjų kitų šalių literatūrose. Sakinys genėjamas tol, kol... jo nelieka. Žodis iššaunamas kaip kulka, nekvėpuojama ligi kito šūvio, t. y. žodžio. Ausyse dar aidi idioma – "telegrafinis stilius".

Giminingi aidai skamba muzikoje, tiesa, vėlesniųjų laikų. Pasirausę atmintyje išgirstame B. Kutavičiaus tarsi vienos stygos audžiamą, stebėtinai daug širdžiai ir protui bylojančią minimalistinę muziką. Minimalizmas būdingas tradicinei japonų, korėjiečių grafikai. O literatūroje, atrodė, nebebus kur eiti po Dos Passoso konvulsiškos stilistinės grafikos. Tačiau sūpuoklės nepaliauja skrieti – normaliu, vaizdžiu sakiniu prakalba Steinbecko "Pelės ir žmonės". O štai jau sugriaudėja ilgais periodais Thomas Wolfe’as ir įtraukia apsvaigintą skaitytoją į kibirkščiuojantį energijos lauką. Wolfe’o išraiškos jėgos neįmanoma nepripažinti, bet jis kritikuojamas už perkrovą, už ne visad leistiną trynio ir baltymo suplakimą. Hemingwayaus proza sugrąžina kompaktišką, stangrų, melodijos įsuptą sakinį, bet šalimais darbuojasi Faulkneris, sudėtingo, daugiareikšmio, neretai "drumsto" sakinio (periodo) meistras.

Visos naujųjų laikų stilistinės trajektorijos siekia Lietuvą, jos kultūrą, meną. Turėjome hemingvėjišką, folknerišką, kafkišką ir kiek mažesnį Handkės sezoną. Keista, o gal ir ne, kad nuošalėje liko mūsuose labai mėgstamas Hesse. Turbūt filosofiškas stilius dar svetimokas prozai, kelis šimtmečius čiulpusiai pienu, prakaitu, laukais kvepiantį spenį.

Kiekvienas toks susilietimas ne tik patirtis, bet ir išbandymas. Savinantis svetima, lengva pamesti sava. Juk stilius – tai ne vien paviršiaus blizgesys. Mūsų vyresnių prozos meistrų netrikdo "svetimybės", jie atsargiai užmetę akį ir kiek pasimokę nepasimokę ramiai varo savo vagą. Lietuvių poetai, žavėjęsi Rilke, Celanu, Bobrowskiu ir kitais (post)modernistais, neprarado originalumo, "smuikuoja" virtuoziškai. Pasaulinė bangomuša audrina ir muziką, kurios ritmai nepripažįsta geografinių kontūrų, bet jos atodūsiai – lyriškai lietuviški.

Būna, stveriamės už galvos, užklupti eilinės naujovės ar sensacijos. Turime autorių, drąsiai šokančių į naujovių verpetą, jie kartais susižeidžia ir trikdo ant kranto stovinčius. Skubame dairytis "teisingo kriterijaus", kuris nušluostytų nosį "neteisingam". Nebent būtų galima pateisinti norą, na, kuklų prašymą: mielieji "meno darytojai", jūsų "meno vartotojai" jau sotūs vaginos ir užpakalio tyrinėjimų, gal jau persirgom tąja paaugliškumo liga ir tik gąsdiname save fiziologijos visagalybe? Jei seksas išganytų pasaulį, seniai būtume laimingi.

Taip, laiko pagreitis, kriterijų reliatyvumas – kas, užsimojęs iš peties, nepasimeta?

Tiesa ir tai, kad nebūsi pranašu savoj tėvynėj, nebūsi kelrodžiu savoj kultūroj. Tačiau maišatis tariama. Jokia patirtis neprapuola, kaupiasi energija kitai bangai. Prie sūpuoklių, kaip visada istorijos eigoje – spūstis. Išsviedusios aukštyn naujagimį, sūpuoklės neužšaldys jo visiems laikams, girdi, štai viršūnė, vienintelė, kabinkitės, kopkite visi, kas pajėgiat ir drįstat, nors lietųsi jums ant galvų lava, kristų skraidantys akmenys ir pelenai!

Jos, tos sūpuoklės, darbuosis nuolat. Neturėtų stebinti ir tušti reisai. Tai lyg amžinos šachmatų partijos dėliojimas, kai svarbu ne vien sėkmė ar nesėkmė, baltųjų ar juodųjų pergalė, bet ir atskiri gambitai, kiekvienas kuo nors įdomus slinktelėjimas. Taigi gyvi visi "izmai", kuriuos tariamės perėję, nusitaikę ten link, kur mūsų dar nežengta. Vis dar gyva knyga, gyva drobė, gyva kino juosta (net nebylioji), jos nepaiso žiaurios elektronikos konkurencijos, šios gebėjimo pasiversti kuo tik užsimanius, bet tik nykiame virtualiame pasaulyje.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


33037. po palme2005-04-20 02:00
Gerai apie pasikeitimus ir amzina tekme. Smagu, kad visa patirtis bus panaudota ir supuokles laukia kitu norinciu kilti ir leistis. Kaip Heses Stiklo karoliukuos. Gal tik tas pabaigoj, apie nyku virtualu pasauli. Juk tai irgi dalis visko.

33093. IVS2005-04-20 20:35
Pasitrauk, po palme, dabar mano eilė pasisupti nykiame virtualiame pasaulyje. Reikia gerai įsikibti į virves, nes sūpuoklės virš Atlanto.

33100. po palme2005-04-20 21:22
Nesitrauksiu, as pirmas atejau.

33102. IVS2005-04-20 21:25
Toto, po palme skriaudžia mergaites!

33113. po palme2005-04-20 23:56
Bek skusk prakaituok, tevo triusikus nesiok

33114. nemo2005-04-21 00:01
Du pesasi, trecias laimi:)

33125. po palme2005-04-21 01:07
Chm, IVS, verciam ji nuo supyniu?

33134. IVS po palme :-) 2005-04-21 07:02
"Jauni žmonės nutarė tai padaryti – kas tai su barzda kelia moteris ir visi ploja, kiti nutaria užsišaldyti", - savo sprendimą motyvavo A.Brazauskas.

33137. Rasa to IVS :-) 2005-04-21 07:13
Day after day I`ll always love you Where just to say I`ll always love you Dear one, your nearness is my treasure Dear one, your kiss is rich as wine And it`s mine, yes it`s mine the wonder of you Yours, love is yours, because I love you To you I give my heart so madly madly beating With every beat repeating I`ll always love you so And it`s mine, yes it`s mine the wonder of you Yours, love is yours, because I love you To you I give my heart so madly madly beating With every beat repeating I`ll always love you so

33138. IVS2005-04-21 08:07
33134 komentaras - ne mano. Tikiuosi, po palme, nepagalvojai, kad man stogas nuvažiavo. Čia kažkos new rastenis įsimetė.

Rodoma versija 32 iš 32 
14:23:29 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba