ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-04-16 nr. 745

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (110) • DAINIUS JUOZĖNAS. Sacerdos magnus (173) • RAMIL GARIFULIN. Mirtis kaip šou simuliakrų pasaulyjeVLADAS BRAZIŪNAS. EilėsMYKOLAS SLUCKIS. Sūpuoklėse (10) • GIEDRIUS JOKUBAUSKIS. Jungtys (1) • JŪRATĖ SAMUŠYTĖ. Labas mano drauge (27) • SIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiNERINGA ČERNIAUSKAITĖ. Šaižus Žygimanto Augustino juokasALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Trys tezės apie Žygimantą AugustinąDILIARA TASBULATOVA. Gundymo žanrasJUSTINAS KUBILIUS. ProperšosParengė Juozas Šorys. Žemaičių ir dzūkų kaimo šokiai (2) • RYTIS RADAVIČIUS. Vienas (1) • PAULIUS SAUDARGAS. Lietuviai – kompleksuota tautaROBERTO. Apie "saugumą" ir "saugumiečius"

Properšos

Estetizuojančios sąmonės etiudai. Kova su vėju, ežeru ir laiku (3)

JUSTINAS KUBILIUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Eglės Kuckaitės nuotrauka

Kadaise gruzinų filosofas M. Mamardašvilis yra pasakęs: sąmonė – tai aistra; sąmonė yra tai, ko žmogus negali atsisakyti. Tačiau tai, ką jau žinome, mums aistros nebesukelia, vadinasi, ir mąstymo nebestimuliuoja – tai jau atidėjome šalin, pavertėme patogiu įrankiu... Tad galėtume manyti, jog sąmonę "sukursto" nuolatinis jos geismas nežinomo ir naujo, t. y. šiuo momentu neįmanomo, bet ir neišvengiamo, kuris iš tikrųjų nebeatskiriamas nuo naujo ir, žinoma, nuo "erezijos", nes mąstymas – visada kitamintiškumas. Iš tiesų sąmonė nuolat siekia susieti save su visuma, kuri iš esmės yra nepažini, – į ją galima tik eiti, bet ne pasiekti... Pasiremsiu M. Merleau-Ponty "erezija": "Sąmonė, laikoma aiškumo vieta, priešingai, yra dvejonių vieta..." Taip, visą laiką būdama pakeliui, sąmonė tampa gyvu judesiu, kuris ir reprezentuoja dvasinę gyvybę. Šia prasme žmogus ir yra apimtas sąmonės aistros, jis yra pasmerktas būti filosofu, mėginančiu nuolat suvokti visumą, suvokti save, savąjį pasaulį, savąjį gyvenimą, t. y. gyvą laiką – trukmę. Anot H. Bergsono, "įsižiūrėję į psichologinį gyvenimą, vykstantį po jį dengiančiais simboliais, be jokio vargo pastebėsime, kad laikas ir yra jo medžiaga. Beje, nėra atsparesnės ir substancialesnės medžiagos. [...] Kuo labiau gilinsimės į laiko prigimtį, tuo aiškiau suvoksime, kad trukmė reiškia išradingumą, formų kūrybą, nepaliaujamą absoliučiai naujo kūrybą". Ir, antraip apvertę, galime pasakyti: laikas atgyja "paleidžiamas", įgauna žmogui vertingą, likimišką trukmę tik iš tikrųjų mąstant, t. y. tuomet, kai esame vedami sąmonės aistros, kuriame. Apskritai nekūrybiško mąstymo ir suvokimo net būti negali. Gyvenimas – blogesnis jis ar geresnis – visada yra kūrinys. Visur, kur kas nors gyvena, yra atverstas laiko registras.

Kadangi pasaulis gyvuoja, t. y. visąlaik kažkas vyksta ir keičiasi, žmogus, gaudydamas šiuos pokyčius, gali įsivaizduoti nuolat mąstąs, pasaulis tarsi padeda jam tenkinti jo aistrą – būti nuolat suvokiančiam, sąmoningam, tarsi einančiam savuoju keliu. Tačiau tai gali būti tik iliuzija: mat pasaulis (gyvenimas), nuolat "rodydamas" savo raidą, nuolat "keisdamasis", gali visiškai nepasikeisti. Kai tokie laikotarpiai baigiasi (o jie ištinka visuomenes – beje, ir individus – neišvengiamai ir periodiškai), atgaline data paprastai kalbama apie sąstingį, sunaikinusį mąstymo sistemas, kultūras, visuomenes.

Gyva mintis laikui bėgant pamažu formalizuojama, t. y. iš naujo nebemąstoma, o tik pritaikoma, užšaldoma ir virsta savo priešingybe – dogma; o ją mąsčiusieji paverčiami stabais. Taip protarpiais (epocha po epochos) ne tik "nužudomi" anos minties kūrėjai, bet ir "sunaikinamas" tas laikas, kurį jie buvo atgaivinę, suteikę jam trukmę... Laikantis šitokios vaizdinių logikos, vyksmas – gyvenimo, istorijos, evoliucijos – įsivaizduotinas kaip bangomis sklindantys impulsai: banga (reiškinys), stabdoma dugno trinties (žmogaus ar visuomenės, psichologinės ar kultūrinės inercijos), pamažu netenka savo pirminės energijos, silpsta ir miršta (formalizuojasi ir sustabarėja) – kol ją užkloja atsklindanti nauja banga, nauja mintis, naujas reiškinys... Gražiai apie tai sako poetas Stasys Jonauskas:

        Per žolynus – banga po bangos –
        Tolo laikas, lyg būtų genamas.

Todėl esu gyvybės "adeptas" ir gyvenimo "pesimistas" – istorijos, kultūros, kūrybos nuopuoliai (ir nauji impulsai) yra neišvengiami. Nebent intelektas imtųsi dirbtinių korekcijų ir "revoliucijų", skatinamų jo griežtos logikos ir supratimo, kad galiausiai viską visiškai sugriautų ir vietoj natūralaus egzistencijos liūdesio atneštų drastišką kančią... Tad ir šis etiudas – Kova su ežeru, vėju ir laiku – nieko gero nežada...

Tačiau tik pajuskime, kaip pulsuoja mūsų pačių sąmonė, mūsų gyvenimas, mūsų tautos istorija, ir suvoksime, kad to pulsaro šaltinis yra aistra, gyvybė, galiausiai laisvė ir dvasia. Ir galbūt atgausime mąstymo, gyvenimo, istorijos polėkį...

Intelektas todėl ir "pavojingas", kad regi tuos tariamus gyvenimo "pokyčius", juos fiksuoja ir sudaro minties, mąstymo regimybę. Logika yra uždara, savimi patenkinta ir sau pakankama sistema. Aistra jai iš esmės svetima, nes aistra veda šalin nuo žinomo atsakymo. Jau graikų filosofai nujautė, kad filosofija (ir sąmonė, ir mąstymas) nėra vien išmintis, bet yra išminties meilė. Būtent šis meilės, aistros menkasis aspektas ir yra tai, kas apskritai gali išjudinti sąmonę, paleisti jos "mechanizmą", atgaivinti... Dar kartą galime konstatuoti neabejotiną sąmonės ir gyvybės panašumą: aistrą ir impulsą.

Ar nekeista, kad tik popiežiui Jonui Pauliui II mirus staiga vienu balsu prašnekome apie gyvybės kultūrą, – tarsi tos mirties būtų reikėję, kad pagaliau suvoktume, jog negindami gyvybės mes pakertame dvasią – sudarkome vertybių hierarchiją, o negindami dvasios skurdiname gyvybę – atimame iš jos esmę ir raišką.

Negalėdama nebūti, sąmonė arba budi, arba aistringai veikia, kitaip sakant, kuria, eina savuoju keliu. Ir, anot jau minėto M. Mamardašvilio, gebėjusio mąstyti čia ir dabar, visų akivaizdoje kurti gyvą mintį, "niekas čia (taip pat ir aš) negali iš anksto žinoti arba numatyti; kita vertus, žinoti galiu tik , įveikęs (jeigu pajėgsiu ir pasiseks) kelią. Ir čia filosofo negalima graibstyti už skvernų ir stabdyti – jis turi būti ten, kur "pažįsta savąjį dievą", t. y. ten, kur tik ir galima aiškiai žinoti ir aiškiai matyti". Kaip aiškiai pamatoma po istorinių , kultūrinių ar dvasios nuopuolių – lyg marškai nuo akių nukritus, lyg atsidūrus pradžių pradžioj, nevaržomoj jokių prietarų... M. Proustas apie kūrybos kelio dialektiką yra pasakęs: "...tik tada, kai rašau, aš pats sužinau, ką patyriau ir ką jaučiau".

Kiek daug esama beaistrės poezijos, kur apstu prasmių, – o taip vieniša ir tuščia... Intelektas, patenkintas savuoju žinojimu ir savąja logika, imituoja mąstymo ir pasaulio struktūrą, neprisileisdamas nė per žingsnį nuojautos ir intuicijos, galinčios sugriauti jo grakštų ir skaidrų (bet šaltą) statinį. Ir vėl taikliai pasakyta H. Bergsono: "intelektui būdingas (įgimtos logikos pavidalu) paslėptas geometrizmas, kuris išryškėja tuo labiau, kuo jis giliau skverbiasi į inertišką materiją". Jam svetima meilė, kančia ir aistra, vedanti neįmanomybėn, keiston naujybėn, properšon...

Intelektas priešinasi stichijų neapibrėžtumui, visam tam, kas nenumatoma, jį "įžeidžia" neužbaigta tikrovė, gyvybės ir sąmonės laisvė. Tad ir vėl – kova su ežeru, vėju ir laiku. Šios dvi neapčiuopiamos realybės ir viena stebuklinga neišvengiamybė sudaro itin plastišką visumą, galinčią žmogui atverti trukmę, be to, jų nenuspėjama kaita tarsi reprezentuoja pačią poezijos esmę. K. Platelis, stovintis gyvybės poetikos ir intelektualiosios kūrybos kryžkelėje, yra rašęs:

        Poezija – kaip vėjas: nežinia, iš kur kyla,
        Nežinia, kur nueina. Ir nežinia, ką reiškia.
        Koks keistas, naivus dalykas – pinklės vėjui!
        Kiek klastos ir gudrumo jas sprendžiančio judesiuos!

Taigi – aiškiai suvokiant intuityvią poezijos prigimtį, vis dėlto mėginama "užmesti" intelekto tinklą, pagauti nepagaunama, suvokti nesuvokiama. Čia, potekstėj, esama ratio "kovos" su natūra, su gyvybe, su laisve... su tuo, kas yra gyvybinis impulsas, sukeliantis sąmonės aistrą. Nieko čia nežadu gudriai "užkalbėti" ar klaidinti, tik sakau: intelektualioji poezija ir gyvybės poezija yra skirtingose to paties reiškinio (būties paslapties? gyvybės paslapties? sąmonės paslapties?) vietose. Pirmoji žvelgia iš išorės, mėgina eiti aiškiai apšviestais takais, tiesa, kartais pasitelkdama mitą (kaip kultūros skaitymo kodą), ir daugiausia, ko ji pasiekia – tai gili nuostaba prieš slėpinį, kurį jau, atrodo, regi. Be abejo, nuostaba yra pirminė filosofavimo, sąmonės aistros prielaida, tačiau čia ir sustojama, nes nutrūksta Ariadnės siūlas - intelektas sutrinka ir tarsi apanka... Antroji paprasčiausiai yra paslaptyje, pati yra slėpinys, prabylantis į mus visiškai kitokia kalba – išgelbėtomis intuicijos nuotrupomis, beveik nieko nesakančiomis protui, užtat kupinomis jausmo, gyvybės atminties. Perfrazuodami E. Frommo "Turėti ar būti", sakytume: tiesos neįmanoma iš kur nors gauti ir ja naudotis, tiesoje galima tik būti; savojo gyvenimo neįmanoma stebint iš pašalės padaryti – jį galima tik gyventi; savojo kelio negalima iš anksto žinoti – jį galima tik nueiti; daug kalbėdamas apie gyvastį, jos tikrai nepadauginsi, nes, anot M. Martinaičio, "net visą gyvenimą sunkiai dirbdamas, nepadarysi nė skruzdės gyvybės"...

Ar šie svarstymai yra vertinamieji? Galbūt... Tik noriu pasakyti – nėra (arba labai retai būna) grynųjų pavidalų. Beje, mėgindamas racionalizuoti (semantiškai paaiškinti) vieną S. Gedos tekstą, A. J. Greimas kadaise visą analizę užbaigė Dievo sąvoka... Pažvelkime į tris trijų mūsų poetų, Nacionalinės premijos laureatų, ištarmes:

        gal atvirkščiai: artėdamas vis tolstu
        suprasdamas nesuprantu
        bet vis dėlto: kažkas įvyksta jūroj
        bangelei susilietus su krantu
            Just. Marcinkevičius. Iš rink. "Dienos drobulė"

        Tačiau yra dar vienas būdas daiktus
        transcenduoti: viską daryk paprastai,
        kaip augalui dera – su vėju siųsk kuokeles
        piestelėn ir peržengsi taip
        sąmonę savo, kuri visa tai atspindi
        (ko pagaliau gal iš tiesų nėra),
        kita, kuri gal bus vientisesnė,
        ne tokia abejojanti ir uždara.
            K. Platelis. Iš rink. "Palimpsestai"

        Eilėraštis sapnuojasi pats sau.
        Mes turime sudrumsti tuos sapnus,
        išvesti jį iš ten – tiksliau, iš nieko –
        į sintaksės, fonetikos aikštes.
        Ir tai sunku. Čia lemia ne kalba,
        bet, įtariu, kažkas už ją aukštesnis.
            T. Venclova. Iš rink. "Sankirta"


Visose trijose įžvalgose regime, ar bent nujaučiame, nuostabą (o gal tik sutrikimą) prieš tai, kas sunkiai paaiškinama, suvokiama, logizuojama, – prieš slėpinį: gamta, sąmonė, poezija... Tačiau pirmoji ištarmė išreiškia, antroji pasakoja apie, trečioji tik aiškina ar moko. Pirmosios kalba yra persunkta paslapties, gal net pats kalbėjimas ir yra šis slėpinys; antroji paprasčiausiai imituoja filosofavimą, mesdama atseit plastišką (gamtišką) sugretinimą, abejonės surogatą, – sąmonė neperžengiama pasakojant apie peržengimą (mąstau, kad mąstau); teisinga ir tiksli trečiosios ištarmės mintis neturi gylio, nes yra pernelyg tiesmuka, be to, niekaip neįsišaknijusi pačios poetinės kalbos struktūron, kurios gal net nėra, nebent kalbėjimo intonavimas sintaksės priemonėmis, – intelektas gali tik konstatuoti faktą, kad yra slėpinys, bet negali atverti jo, nes neturi tam nei būdo, nei "materijos". Ir ritmiką generuoja ne poeto kvėpavimas (ar įkvėpimas), ne širdies dūžis ar aistros tvinksnis, o loginis minties segmentavimas, aprašymo "metodika", šaltas loginis kirtis... Slėpinys gyvuoja, intelektas aiškina. Manau: tiek intelektas priartės prie slėpinio (kartu ir poezijos), kiek išdrįs atsisakyti savęs, savojo grynumo ir šalčio. Tačiau čia iškyla atsisakymo, vadinasi, aukos vaizdinys arba jo neįmanomybė – poetas geidautų pasiekti gelmę (ir sintezę) nieko neatsisakydamas, tačiau esama vieno itin rimto kliuvinio: formavęsis pagal inertiškosios neorganizuotos materijos paveikslą ir panašumą, rėmęs savąjį pasaulio suvokimą geometrizmu, erdviškumu ir linijinio laiko logika, intelektas liko kurčias ir aklas jausmo ir gyvybės dialektikai, gyvajam (egzistenciniam) žmogaus laikui, dvasiai ir tikėjimui, logiškai nesusiejamų reiškinių sintezei, taip atimdamas iš savęs įkvėpimo ir aistros šaltinį, galiausiai etinius principus.

Intelekto skverbimasis į poezijos, apskritai meno "kūną" pastaraisiais dešimtmečiais ypač intensyvus, net agresyvus, užimant (visokiausia prasme) vis didesnius plotus. Tai toleruojama kaip poetinio pasaulėvaizdžio raida, nepastebint nei meninės, nei dvasinės erozijos apraiškų, nei estetinio išsekimo. Ar nėra tai lyg kokia įnirtinga kova su pačia poezijos prigimtimi, kova su tuo ežeru, vėju ir laiku?.. Yra ir kitas kraštutinumas – bjaurumo estetika: itin koloritinga, itin apčiuopiama, itin materialu. Lyg rėkte rėkiant: štai mano kūnas ir kraujas!.. Štai mano inkstai ir mano genitalijos!.. Žinoma, kad taip, tačiau – ne auka ir ne dvasia.

Kažkaip niūriai giliai, iš nevilties viltingai, tačiau savaip dialektiškai aukos (ir kūrimo) archetipus išreiškė senosios mitologijos: pasaulis ir visa gimsta iš nužudyto, sudraskyto ir gabalais į visas puses išmėtyto demiurgo (herojaus, žirgo, kitokio gyvūno...) kūno. Pasaulis, visata sukuriama aukojant ir prarandant. Iš šios dialektikos, manau, kyla vienas giliausių žmogaus egzistencijos, jo etikos, net dvasingumo postulatų: kiek atiduodi, tiek tavęs ir lieka. Auka yra ir talentas, ir kūryba, vadinasi, ir prisikėlimas, – kaip nuolatinis sąmonės prisikėlimas yra mintis... Auka intelekto žodyne priklauso "neverifikuojamųjų" kategorijai, tad ir tuščiai metafizikai.

Vakarietiškasis linijinio (negrįžtamo) laiko vaizdinys sąmonei yra sunkiai pakeliamas, nors, ko gero, vienintelis suvokiamas. Paguodžia nebent tai, kad laikas – tai mūsų gyvenimo erdvė. Įveikti šį vaizdinį menas – dažniausiai pralaimėdamas – mėgina keliais aspektais: kūriniu, pretenduojančiu išlikti; atverdamas tai, kas visais laikais suteiktų dvasiai gyvybės – amžinąjį vakar ir visados; pasiekdamas tą keistą dvasinę būseną, kurią vadiname sąmonės aistra, nukrypimu slėpinin...

Keistas tas mano ėjimas (ir rašymas) iš pabaigos į pradžią – įtemptai mėginant užbaigti. Pirminis ir pasąmoninis šio etiudo vaizdinys buvo prie pavasarėjančio ežero sėdinčio žmogaus įžvalga:

– čia giliau, čia visiškai tyliai vos vos alsuojančio vėjelio – nežinia, iš kur padvelkusio ir iš kur atskridusio – atginta bangelė suvirpina nendrę. Nuo jos pasklinda ratilai, skaidrindami vandens paviršių – ir žmogus regi, kaip smigdami gilyn lūžta šviesos pluoštai, paliesdami standų, juosvą ir įmirkusį nendrės stiebą, kuris tarsi šauna gilyn į tamsą – prie pat kerojančių, bet neįžvelgiamų šaknų;

– ir žvelgiantysis pajunta, kad tas dvelksmas, tas bangelės palytėjimas, tie nuo stiebo tolstantys ratilai kažką atgaivino, tarsi atvėrė vietą viskam būti, – tai buvo jo laikas, jis plūdo ratilais dabar, turėjo trukmę, turėjo jam prasmę, – tai buvo jo ką tik išvysta gyvybė ir tos gyvybės laisvė, judesys, sąmonės tūris ir properša, kai jaučiama praeities gelmė ir ištariama: štai yra. Ir nuo pečių, nuo širdies nuslydo slėgęs sunkumas, nuo akių nusmuko valktis – štai yra ir štai esu, ir visa yra gyva;

– jis įkvėpė, norėjo įkvėpti daugiau to gaivinančio vėjo, pabūti ant to kranto, į kurį šnabždėdamos lūžo vis naujos bangelės, o krantas atsakė joms savo tvariu sunkumu, pastovumu, ištikimybe – laikė tą žmogų, tuos šalia kažką šlamančius medžius, tą horizontą anapus ežero ribojantį mišką, virš visko palinkusį dangų – gilų ir šviesų, kad besimainantys debesų pavidalai plauktų;

– ir tai buvo gera, gyva ir verta; tai tikrai buvo gilu, toli ir aukšta, – net ne dabar, o visada, seniai, ateity – tai buvo visuotinio nuolat geismas, aistra aprėpti, matyti ir įsiskverbti – jo sąmonė, kurios jau neįmanoma atsisakyti, – gili ir su šviesiomis properšomis, būties ir išminties meilė...

– ir žmogus išsigando – per didelis gyvo laiko, įtraukiančios erdvės ir atsivėrusių jam daiktų stebuklas... kurio galbūt net nėra;

– ir jis panoro aiškumo; panoro logiškai tuščio savęs.

Suprantu, pernelyg tolimos šio etiudo asociacijos, pernelyg miglotos sąsajos, per daug laisvos analogijos. Nusiminęs paėmiau į rankas ką tik išleistą Dainiaus Razausko knygą "Vėjūkas" (lietuvių vėjo demono vardo ir įvaizdžio rekonstrukcija...). Šiaip ar taip – pamaniau – apie vėją. Ir tarsi nušvito – ėmė sietis, atgijo vaizdiniai ir analogijos, į laiką sugulė prasmės... Nieko nebeaiškindamas pacituosiu:

"Rigvedoje Vajus – tai vėjas, gimęs iš Pirmažmogio, o kartu ir pirmosios Aukos, Purušos kvėpavimo, visur kur keliaujantis ir krutantis visose gyvose būtybėse – t. y. identiškas visų gyvų būtybių, taip pat ir dievų (ātmā devānām) kvėpavimui". O toliau komentaruose: "Įsidėmėtina, jog tos pat kalbamos šaknies [bhanákti – liet. beñgti, "baigti" – J. K.] žodis yra lietuvių bangà, plg. sanskrito bhangá – ‘lūžis’, [...] plg. įprastą posakį lūžta bangos bei pan. [...]

Sanskrito terminas prāna- žymi maždaug ‘gyvybinį kvėpavimą’ [...], prān- ‘įkvėpti, kvėpuoti, pūsti, gyventi’ (pra- + an- ‘kvėpuoti’). Žodis giminiškas sanskritiškajam anila- ‘vėjas’, graikiškajam anemos ‘vėjas’, lot. animus ‘dvasia’, anima ‘dvelksmas, vėjas, kvėpavimas, siela, gyvybė, vėlė’..."

Gyvybės, aukos ir kūrimo – vėjo, kvėpavimo, sielos – vėjo, bangos, gyvo laiko (trukmės), galiausiai – materijos, gyvasties ir dvasios sąsajos bei analogijos – jau iš mito ir kalbos giliausios gelmės pulsuojanti sąmonės dabartis.

Suvokdami šias sąsajas ne kaip loginius ryšius, ne kaip priežastį ir pasekmę, o kaip vieningą įvairialaikį, t. y. diachronišką, sąmonės bei egzistencijos lauką, galbūt intuityviai pajusime ir būties slėpinį.

Potraukis nuolat besiveriančion gelmėn yra ir potraukis dvasios gyvybėn, vadinasi – ir aukon bei prisikėliman.

Gyventi ir mąstyti šiame traukos lauke iš tikrųjų nėra lengva; tačiau iš to sunkumo – sąmonė kaip aistra.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 32 iš 32 
14:23:28 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba