ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-04-16 nr. 745

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (110) • DAINIUS JUOZĖNAS. Sacerdos magnus (173) • RAMIL GARIFULIN. Mirtis kaip šou simuliakrų pasaulyjeVLADAS BRAZIŪNAS. EilėsMYKOLAS SLUCKIS. Sūpuoklėse (10) • GIEDRIUS JOKUBAUSKIS. Jungtys (1) • JŪRATĖ SAMUŠYTĖ. Labas mano drauge (27) • SIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiNERINGA ČERNIAUSKAITĖ. Šaižus Žygimanto Augustino juokasALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Trys tezės apie Žygimantą AugustinąDILIARA TASBULATOVA. Gundymo žanrasJUSTINAS KUBILIUS. ProperšosParengė Juozas Šorys. Žemaičių ir dzūkų kaimo šokiai (2) • RYTIS RADAVIČIUS. Vienas (1) • PAULIUS SAUDARGAS. Lietuviai – kompleksuota tautaROBERTO. Apie "saugumą" ir "saugumiečius"

Mirtis kaip šou simuliakrų pasaulyje

RAMIL GARIFULIN

[skaityti komentarus]

Šiandien, kai nutilo gedulingų iškilmių šurmulys, galime konstatuoti, kad popiežiaus Jono Pauliaus II laidotuvės – įvykis, aktualumu ir masiškumu nenusileidžiantis olimpinėms žaidynėms ir pasaulio futbolo čempionatui. Todėl būtina suprasti, kas tai buvo. Būtina suvokti šio įvykio filosofinę ir psichologinę reikšmę. Gal jo masiškumą lėmė didelės netekties visai žmonijai suvokimas? O gal tai socialinis reiškinys, kurio ištakos toli nuo paties popiežiaus? Ar galima popiežiaus laidotuves laikyti savotiška pradine arba baigiamąja religijos bei žmonijos vystymosi riba?

Norint visa tai suprasti, būtina pripažinti ir priimti tą faktą, kad dėl masinės žiniasklaidos ir informacinių technologijų gyvename postmodernizmo ir visokeriopų simuliakrų epochoje, t. y. apgaulingų "gyvų" ženklų, atitrūkusių nuo realybės, pasaulyje. Ar Jono Pauliaus II reitingai pasaulyje būtų tokie aukšti, jei nebūtų žiniasklaidos? Žinoma, ne. Todėl galima tarti, kad nors popiežiaus mirtis – realus faktas, įvykiai, lydėję jo mirtį, greičiausiai buvo simuliakrai – socialinio reiškinio falsifikatas, sukurptas mašinos, vadinamos žiniasklaida.

Deja! Visam šiuolaikiniam pasauliui svarbesnis buvo ne pats popiežiaus mirties faktas, bet jo nušvietimas žiniasklaidoje. Todėl nenuostabu, kad ši mirtis buvo išnaudota tiek, kiek galima buvo papildyti Romos ir Italijos biudžetą. Juk mes gyvename epochoje, kai vis sunkiau atskirti politiką nuo ekonomikos, religiją nuo politikos ir ekonomikos ir t. t. Viskas susipynė, viskas tapo "tuo pačiu velniu". Religija vis labiau virsta transreligija – savotišku hibridu ir surogatu, sukurptu iš politikos, ekonomikos, masinio reginio ir t. t. mišinio. Tokia postmoderno epocha.

Postmodernizmo epochoje tokia asmenybė kaip Romos katalikų vadovas negalėjo būti tik Bažnyčios galva. Būdamas postmodernizmo produktu arba auka, popiežius sujungė (arba sumaišė) savyje visus pavidalus: dvasininko (dvasinio visų tautų tėvo), politiko, aktoriaus, popstabo (ne veltui jis mokėsi aktoriaus amato) ir pan. Būtent šis sujungimas, mūsų manymu, ir yra milžiniško popiežiaus pasisekimo ištakos.

Jono Pauliaus II veikla sutapo su elektroninių masinės žiniasklaidos priemonių suklestėjimu. Tai lėmė, kad šis popiežius savo "tiražais" pranoko visus pirmtakus. Iš pašaukimo aktorius, popiežius negalėjo tuo nesidžiaugti. Tikriausiai, kaip ir visi aktoriai, jis mėgo dideles auditorijas ir aplodismentus. Greičiausiai tai buvo vienas iš svarbesnių jo veiklos stimulų. Geri aktoriai – tyri ir nekalti vaikai, kurie mėgsta, kai į juos kreipiamas dėmesys. Norisi tikėti, kad popiežius ir buvo toks tyras vaikas. Norisi tikėti, kad jis neturėjo tuštybės ir puikybės, kuri krikščioniui yra didelė nuodėmė.

Kita vertus, televizija, rokas ir kitos šiuolaikinės kultūros formos vis labiau atvėrė šiuolaikinio masinio žmogaus sąmonę popstabams. Tokiomis sąlygomis, kai tarp jų beveik nėra tikrų žmonių, popstabo vaidmenį sėkmingai vaidino popiežius Jonas Paulius II.

Jau sakiau, kad popiežiaus laidotuvės buvo nušviečiamos tarsi olimpinės žaidynės ar pasaulio futbolo čempionatas. Tai dar kartą patvirtina faktą, kad religija šiandien virto transreligija, lygiai taip pat kaip popiežiaus mirtis virto "transmirtimi". Kitaip tariant, žmonėms svarbiau buvo ne pats mirties faktas, o tai, kaip ji buvo pateikiama. O svarbiausia – kokius dividendus iš jos gavo pragmatiška ir vartotojiška žmonija.

Religija, žinoma, šiandien reprodukuoja tai, ką reprodukuodavo visada – idealus, vertybes, fantazmus, – apsimesdama, kad su ja nieko neatsitiko. Bet tai netiesa. Ji vis labiau primena mirusią dviratininkę, kuri dar suka pedalus, nors jos širdis jau nebeplaka. Ar tik ne nuo šito neplakimo sustojo popiežiaus širdis?

Kai mus paliko popiežius, savaime iškyla klausimas: ar yra šiandien asmenybė, kuri tokiu pat pasauliniu lygiu kaip Jonas Paulius II sujungtų popstabą ir politiką, aktorių ir verslininką, dvasinį vadovą ir vyriausiąjį karvedį, virtualumą ir realybę? Manau, kad atsakymą rasti nesunku: yra. Tai pagrindinis teroristas – Osama bin Ladenas. Ne veltui jo vardas per laidotuves dažnai skambėjo kartu su popiežiaus vardu. Bin Ladeno ten laukė...

Žinoma, tai tik pajuokavimas, populiarus tarp atsisveikinti su popiežiumi atvykusių žmonių. Bet pajuokavimas, turintis gilią prasmę. Jonas Paulius II ir bin Ladenas turi daug bendra. Jie abu postmodernizmo produktai, įvaldę subtilias manipuliavimo dvasia – paties pelningiausio po prekybos narkotikais verslo – technikas. Tik vienas iš jų – Vakarų klestėjimo produktas, o kitas – Rytų kančios vaisius. Bin Ladenas – nusikaltėlis, bet kaipgi milijonai rytiečių, kuriuos jis "apkvailino" – ar jie irgi nusikaltėliai?

Atsvara bin Ladenui reikalinga. Bet tokio masto asmenybių kaip amžinatilsį popiežius jau niekada nebus. Būtent popiežius spinduliavo kažką, kas Europoje formavo ideologijos ir moralės branduolį. Ši ideologija rėmėsi popiežiumi kaip gyvu simboliu, kuris jau seniai buvo tapęs gyvu simuliakru, nors ir priešinosi postmodernizmo vėjams. Juk religija atmeta postmodernizmą. Religija atkakliai gyvena religiniame modernizme, nors naudoja postmodernizmo laimėjimus savo dogmoms pateisinti.

Popiežius, pasinaudodamas postmodernizmo laimėjimais, sulaikė jo plitimą. Taigi, mūsų manymu, popiežiaus Jono Pauliaus II mirtis yra riba arba linija, už kurios prasidės nesulaikomas postmodernizmo veržimasis į religiją, galutinai paversiantis ją transreligija, tai yra tuo, kas jau nėra religija.

...Ir vis dėlto norisi tikėti, kad daugiamilijoninės europiečių minios, lydėjusios popiežių paskutinėn kelionėn, simbolizuoja protestą prieš šiuolaikinį nedvasingumą. Ir kad amžinatilsį popiežius taps šiems žmonėms pasipriešinimo nepermaldaujamam postmodernizmui simboliu, kviečiančiu veržtis link tikro, nefiktyvaus dvasingumo. Šiaip ar taip, kaip tik tuo norisi tikėti.


"Russkij Žurnal", 2005.IV.11
Vertė Vitalijus Šarkovas

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 32 iš 32 
14:23:27 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba