ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-04-16 nr. 745

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (110) • DAINIUS JUOZĖNAS. Sacerdos magnus (173) • RAMIL GARIFULIN. Mirtis kaip šou simuliakrų pasaulyjeVLADAS BRAZIŪNAS. EilėsMYKOLAS SLUCKIS. Sūpuoklėse (10) • GIEDRIUS JOKUBAUSKIS. Jungtys (1) • JŪRATĖ SAMUŠYTĖ. Labas mano drauge (27) • SIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiNERINGA ČERNIAUSKAITĖ. Šaižus Žygimanto Augustino juokasALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Trys tezės apie Žygimantą AugustinąDILIARA TASBULATOVA. Gundymo žanrasJUSTINAS KUBILIUS. ProperšosParengė Juozas Šorys. Žemaičių ir dzūkų kaimo šokiai (2) • RYTIS RADAVIČIUS. Vienas (1) • PAULIUS SAUDARGAS. Lietuviai – kompleksuota tautaROBERTO. Apie "saugumą" ir "saugumiečius"

Jungtys

GIEDRIUS JOKUBAUSKIS

[skaityti komentarus]

Kai tik išeinu į gatvę, mano akys ima verkti. Verkiu ne aš, verkia tik akys. Nežinau, kodėl jos pasidarė tokios jautrios – dėl sniego, vėjo ar saulės? Kitados J. Vaičiūnaitė rašė: "cinamonas, vanilė ir saulė". Dabar liko vien saulė ir ašaros – nesaldžios, nekvapnios ir neegzotiškos.

Vakar troleibuse viena močiutė originalia lietuvių–rusų kalba pasakojosi draugei, kaip ji jau dvejus metus nėra išvarvinusi nė menkiausios ašarėlės, nors josios gyvenimas esąs toks sunkus. Draugė jai pasiūlė nueiti pas gydytoją ir pasitikrinti, bene kokia liga bus užpuolusi. Aš irgi būčiau jai pasiūlęs tą patį, tik nežinia, ar tos pačios specializacijos gydytoją būčiau turėjęs omenyje.

Daug laiko važiuoju. Pirmyn ir atgal, šen ir ten, aplinkui ir šiaip kur pasitaiko. Kadaise buvau sukūręs konceptualią filosofinę teoriją, pagal kurią važiavimą laikiau aukščiausių žmogaus siekių ir troškimų projekcija. Gera buvo teorija, joje neliko skirtumų tarp senovės graikų ir krikščionių siekių, troškimų, į kuriuos pasinėrę kinai, arabai ar lietuviai. Nuo to laiko įsivaizduodavau, kad važiuodamas įgyvendinu savo egzistencinius tikslus ir priartėju prie pasaulio esmės. Dabar važinėjimąsi pateisinu ir įprasminu kur kas paprastesniais ir konkretesniais motyvais. Kai važiuoju, mano akys neverkia. Jos lengviau gali pasislėpti nuo vėjo ir sniego, nusigręžti nuo saulės. Važiuojant mano akys ne tik neverkia – kartais jos netgi juokiasi. Aš ne visada juokiuosi drauge su jomis, tik kartais.

– Atsiprašau, gal tu esi tikintis? – Mano akys atsigręžia ir mato nepažįstamą kuklią merginą. Klausimas kaip tik laiku ir vietoje. Troleibusas, penkta valanda popiet, aplinka tinkama ilgam pokalbiui, galiausiai ir pašnekovė sužadina visus mano pasitikėjimo likučius... Mano akys nusišypso ir nusigręžia. Neabejoju, kad ženklas suprastas.

– Atsiprašau, ar tu skaitai Šventąjį Raštą? – Akys vėl priverstos žvilgtelėti į ikonografinį nuolankumo simbolį, stovintį man už nugaros.

Kartą vienas garsus religijų žinovas ir tyrinėtojas savo paskaitoje teigė, kad Dievą (jis pirmiausia kalbėjo apie Jėzų) galima įsivaizduoti gailestingą, mylintį bei glaudžiantį prie savęs visus nusidėjėlius ir mažutėlius viename būryje; arba rūstų, įsiutusį – vartantį prekystalius, žeriantį monetas ant grindinio, karštligiškai paleidžiantį į dangų pūkus ir pulkus karvelių, keikiantį žmones, vadinantį juos angių išperomis. Tačiau esą neįmanoma įsivaizduoti besijuokiančio ir pokštaujančio Jėzaus. Anas religijų žinovas labai kinematografiškai vaizdavosi Jėzų. Turbūt kaip tik ši priemonė veiksmingiau padėjo patikėti jo dėstomomis prielaidomis nei gausios Šventojo Rašto citatos.

– Ką?.. – Dabar mano akys vaizduojasi pokštaujantį Jėzų, stovintį tiesiai už manęs. Kai kurie mano pažįstami neabejotinai būtų patikėję savo akimis, aš gerokai abejoju. Nors abejonė taip pat nemažai pasako, tačiau ji tikrai nepadeda nuspręsti, kaip elgtis!

– Norėjau paklausti, gal nors pažįsti žmonių, kuriems įdomu kalbėtis apie Dievą?

Nieko sau pokštai. Mano akys staiga prarado abu savo įpročius – nei verkia, nei juokiasi. Aš irgi nelabai nutuokiu, ką daryti. Tikras chaosas. Vieni mėgina išsilaisvinti, kiti, priešingai, tarsi beprasmiško didvyriškumo įkvėpti, ryžtasi panaudoti visus pastangų likučius, kad žūtbūt prasibrautų į tratantį troleibusą. Kankinystė laisva valia apsisprendus.

– Pirmaisiais amžiais krikščionys dažnai užkalbindavo vienas kitą ir atvirai kalbėdavo apie Dievą, – vėl įžūliai suzirzia man už nugaros.

Jėzus važiuoja troleibusu, stovi man už nugaros ir bando įtikinti, kad Dievas irgi gali pokštauti! Mėginu prisiversti tuo patikėti. Juk kaip kitaip galėčiau paaiškinti šį apsireiškimą ar bent jau jo galimybę.

– Na, nežinau, gal pabandykit nueit į kokią bažnyčią... Ten tikrai rasit ką nors, kas su jumis mielai pasikalbės... – iš paskutiniųjų stengiuosi būti mandagus. Žmonės vis virsta tai iš troleibuso, tai į jį. Mano troleibusinė kankinystė taip pat jau visai greit baigsis – dar pora stotelių ir būsiu namuose. Nieko sau dieviškas pasivažinėjimas!

– O tai gal tu žinai kokią gerą bažnyčią, aš tai nelabai pasitikiu... Gal kada norėsi pasidalyti savo mintimis ar susitikti su mumis... Mes einam ne į bažnyčią, o susitinkam gamtoje, kur nors parke... pasikalbam...

Stop, stop, stop – bandau mimika nutraukti nuolankuolę, kuri iki pat neplautų plaukų galiukų pilna pasiryžimo mane evangelizuoti. Neįmanoma įsivaizduoti juokaujančio Dievo – sukasi mano galvoje. Vadinasi, čia viskas rimtai – turiu su kažkuo susitikti parke?! Dievas ne juokauja, o mezga detektyvines intrigas! Artėju prie egzistencinės prasmės!

– Jei pasakytum savo telefono numerį, aš tau paskambinčiau ir galėtume susitikt! – su bauginančiu įkvėpimu balse nuolankuolė tęsia provokaciją.

"Talmudo rabinai nevengė ilgų komedinių dialogų. Babilonijos Talmude netgi yra personažas, savo išmintimi ir poelgiais smarkiai pranokstantis baroną Miunhauzeną! Žydai mėgsta humorą!" – kalbėjo tas pats religijų žinovas. "Tai kodėl gi Jėzus negalėtų imti ir pokštauti. Tiesiog čia ir dabar. Aukščiausio lygio paradoksų meistras neabejotinai nevengė pajuokauti!" – bandau išsunkti kuo daugiau empirinio ir teorinio pobūdžio argumentų, kad patikėčiau.

"Palaiminti, kurie tiki nematę". Aš matau, bet vis tiek netikiu. Tiesiog mėginu įsitikinti. Ir abejonė man čia visai nepadeda, o baisiausiai trukdo. "There is nothing that the eyes can’t see", – grojo radijas šįryt pusryčiaujant. Ir kas iš to? Patikėti, įtikėti ir tikėti yra iš esmės skirtingi dalykai.

– Tai kaip, duosi telefono numerį? Ar nori susitikti? – Dievas man paskambins, pagalvoju išgirdęs dar vieną nuolankuolės klausimą. Bet tuoj susigriebiu – nuvalkiota modernybės frazė, mano modernios sąmonės ištarmė, klonas! Ar apsireikšdamas Dievas prisitaiko prie žmogaus ir jo aplinkos, ar tiesiog perkeičia žmogaus sąmonę taip, kad ši būtų pajėgi suprasti kūrėjo tikslus?

Spėju, kad mano sąmonės tikrai niekas neperkeitė, tad teks apsispręsti pačiam. Bet ką aš galiu nuspręsti, kai neturiu visos informacijos ir negaliu numatyti kiekvieno galimo pasirinkimo pasekmių, negaliu netgi pritaikyti superdeterminizmo dėsnio, nieko negaliu! Mano akys tuoj vėl ims verkti...

– Supranti, mes norim pakeisti pasaulį, padaryti jį geresnį. Argi tu nenori geresnio pasaulio? Prisidėk prie mūsų, ateik susitikti ir pakalbėti. Juk tai nesunku, tau pačiam daryti nieko nereiks, tik būti kartu su mumis; tik kartu, tik jauni žmonės galim sukurti naują pasaulį...

– Bet aš nenoriu kurti naujo, nebent kai ką pataisyti... gal savyje... Juk nėra tas pasaulis toks jau baisiai blogas... – nerišliai mėginu priešintis. Liežuvis vis labiau apmiršta, o akys ir likęs kūnas smarkiai sudrėksta – tikrai su manim kalba Dievas, ir turbūt visai ne dėl pajuokavimo jis šiame troleibuse man apsireiškė – kas gi dar turėtų minčių kurti naują pasaulį! Šiurpulingos mintys rangosi smegenyse.

Kai krikščioniui apsireiškia moteris, jis neabejoja, kad tai Marija. Kai indui prieš akis iškyla mistišką moterį primenanti figūra, jis manosi regįs deivę Indrą ar Kali, bet jam tikrai nešautų į galvą, kad tai Mergelė Marija. Dievas turėjo sukūręs patikimą sistemą, kuri jam padėdavo nesusipainioti bent jau tarp pagrindinių religijų išpažinėjų. Jei Dievas nebūtų turėjęs sistemos ir būtų veikęs impulsyviai, tuoj pat būtų pasiklydęs visoje besiplečiančioje ir besidauginančioje kūrinijoje. Tačiau dabar įvyko kažkas, kas privertė jį pasiklysti. Turbūt jis labiausiai suklydo, liepęs žmonėms plėstis ir daugintis. Įvyko keistas nesusikalbėjimas – žmonės šį paliepimą priėmė per daug rimtai. Taip rimtai, kad padaugino net patį įsakymo davėją. Didžiausia nesąmonė yra sakyti, kad Dievas mirė. Jis nemirė, o tiesiog buvo padaugintas. Kūrinija jį klonavo. Dabar visi turi savo Dievą. Serijinės gamybos objektas pagal individualų užsakymą! Kaina gali skirtis nuo užsakymo kiekio ir medžiagų kokybės.

Jei jūs jaunas ir pasiturintis, būtinai turite užsisakyti kvapnių indiškų dievų kolekciją. Tai pačius skirtingiausius jūsų poreikius padėsiantys patenkinti objektai. Jie puikiai papuoš jūsų dvasinį ir buitinį interjerą. Pavyzdžiui, jei mėgstate naktinį gyvenimą, jums būtina dievo Šivos pagalba. Jei jums nuoširdžiai rūpi gyvūnėlių teisė į mūsų žmoniškumą, pasirinkite dievą Ganešą – jis garantuos gerą atmosferą jūsų namuose.

Budos pilvukas rekomenduojamas visiems aktyviai gyvenantiems ir nuolatinį stresą patiriantiems žmonėms. Šis sakralaus Tibeto oro pripildytas pilvukas suteiks energijos ir pasitikėjimo kiekvieną dieną. Jums tereikia rytais švelniai pakasyti pagarbioje namų vietoje pastatytą pilvuką, ir jo šeimininkas, atsidėkodamas už jūsų gerumą, saugos bei lydės visą įtemptą dieną.

Jei pirksite visą įspūdingą kolekciją, dovanų gausite malonės ir besąlygiško atleidimo Dievą, jis suteiks jums daug džiugių akimirkų švenčiant Kalėdų ar Velykų šventes! Paskubėkite įsigyti, šių geros kokybės prekių kiekis ribotas!

Dievas nebegali pasirodyti pasaulyje savo tikruoju pavidalu. Klonai ir kopijos jį iš karto prarytų. Dievui lieka pokštauti, kad atkreiptų į save dėmesį. Bet net ir juokaujant jam ne visada pavyksta būti pastebėtam. Juokas yra skonio dalykas, o skonis neatspindi žmogaus prigimties, tai ne duotybė, o veikiau išugdomas dalykas. Čia panašiai kaip su ašaromis – vieni dažniau verkia iš džiaugsmo, kiti – nuplaudami skausmą ir liūdesį. Išoriškai vienodas veiksmas dažnai turi priešingas prasmes.

Kai labai ilgai važiuoji ir regi daugybę besikeičiančių vaizdų, sąmonė nebepajėgia apdoroti, susisteminti ir tiksliai surašyti visos šios gausos į smegenų duomenų bazes. Ima rastis klaidų, tačiau kartu protas sukuria keistą regėtų vaizdų sintezę, tonizuojantį kokteilį, kuris užpildo esamas spragas, leidžia patirti vienovės pojūtį. Tai bjauri iliuzija, kad visa tampa viena. Kaip tik tokia iliuzija, kurios priežastis – pasitikėjimas nualinta sąmone, yra naujoji Dievo aureolė. Ja lengvai galima vainikuotis ir vainikuoti ką tik nori. Ja nebūtina su niekuo dalytis. Ji suteikia teisę keisti pasaulį.

– Atsiprašau, man jau reikėtų išlipti... O telefonas štai... – Kyšteliu vizitinę nuolankuolei (keistas jausmas apima duodant vizitinę Dievui).

Kitą rytą gavau SMS žinutę: Labas rytas. Gal jau noretum susitikti? (Jurate, 1-as troleibusas, Ateities stotele)

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


59183. Meta :-) 2006-07-04 17:55
Giliai ir originaliai apmastyta tema. Puikus tekstas. Norisi skaityti dar ir dar karta!

Rodoma versija 32 iš 32 
14:23:26 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba