ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2010-03-19 nr. 981

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

RAMUNĖ BLEIZGIENĖ. Pasaulis, kuris nesibaigia (7) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Plačiai atmerktos moksleivių akys (15) • SAUDADA. Džihadas: iš meilės Dangui ar duonai ir datulėms?DAINIUS JUOZĖNAS. Madagaskaras Paryžiuje (4) • JURGA ŽĄSINAITĖ. Pikulo laiškai (7) (14) • RIČARDAS ŠILEIKA. Aktualijos (3) • -lj-. Penki sakiniai apie mūsų kalbą (2) • SIGITAS GEDA. Dainos, kurių išmokė motina (8) • GILBONĖ. Gerai, kai šąla (23) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Eilės (13) • RAIMONDA JURČENKIENĖ. Eilės (1) • RŪTA JAKUTYTĖ. ProzaILONA JANULIENĖ. Paukštis (10) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Iš sodo – į pokylį (1) • MARIUS PLEČKAITIS. Prie kulkosvaidžio – Limonovas (2) • GIEDRĖ STUNŽĖNIENĖ. Gimtosios kalbos reikšmė asmenybės ugdymui (16) • DONALDAS STRIKULIS. Atviras laiškas Lietuvos žurnalistams (1) • rašyti galima visiems? OK. (805) •

Paukštis

ILONA JANULIENĖ

[skaityti komentarus]

Paskutinis vasario sekmadienis, o toks šaltis. Pavasariu nė nekvepia. Kieme šalia surūdijusių vaikiškų sūpynių svyruoja gluosnis apledėjusiom garbanom. Kaip koks senukas, mėgstamas paauglių. Štai ir dabar porelė išstypėlių po juo traukia dūmą. Šūkaloja, dairosi – laukia gal ko. Plačiai praveriu langą. Šalto oro banga įsibrauna virtuvėn ir, perbėgusi kūnu, tarsi plunksnas pašiaušia rankų plaukelius. Sudėjusi lūpas, pūsteliu ir stebiu, kaip vinguriuoja plonytis balzgano garo dūmelis. Šaltis ne tik jaučiamas, bet ir matomas.

Prie skardinės lauko palangės pritvirtinta lesykla tuščia. Šiandien ji man panaši į mažą čiuožyklėlę. Taip ir matau joje besisukiojantį miniatiūrinį Vanagą.

Pernai eilinį darganotą savaitgalį kuičiausi virtuvėje. Kai mazgojau grindis, kažkas trenkėsi į lango stiklą. Krūptelėjusi pakėliau galvą, o ten – gyvas juodos ir geltonos spalvos kamuoliukas. Zylė! Ir pakilk tu man taip aukštai – iki devinto aukšto! Tupi, spokso spindinčiom akelėm, baltus skruostus papūtusi. Net kvėpuoti nustojau iš netikėtumo. Taip ir žvelgėm viena į kitą. Kažkodėl rodės, kad žiūriu pati į save. Po minutės susigriebiau – klūpau čia išsižiojusi, o zylutė iš alkio gal taip aukštai pakilo. Pabėriau baltos duonos tiesiai ant skardos ir atsitraukiau. Lesė ramiausiai, lyg manęs nė nebūtų. Niekada netikėjau, kad paukštis į langą – bloga žinia į namus. Neee... Maniau, džiaugsmas tai. Saulės spindulėlis.

Kai zylė atskrido ir kitą dieną, supratau, kad be lesyklos neišsiversim. Sukaliau ją iš paprasčiausių faneros lakštų, nudažiau mėlynai ir šiaip ne taip prikabinau prie lango medinio rėmo. Tai ir buvo prisirišimo, gal net priklausomybės pradžia. Originalusis šokis.

Grįždama namo, lėtai vilkdama kojas (o kur man skubėti?), žvilgtelėdavau į dangų, išvysdavau jame savo lesyklą ir tuoj pat sukdavau akis šalin. Ne lesyklos gėdijausi, ne. Devynaukščio vaiduoklio. Tiesiog nekenčiau jo. Stūksojo vienišas, nuo laiko ir lietaus pajuodusiais balkonais, kur ne kur skirtingom spalvom padažytomis sienomis, bjauriai apsilaupęs, aptrupėjęs. Ne namas, o kažkoks skirtingiems paukščiams sukonstruotas inkilas. Paspartindavau žingsnį. Į laiptinę kone bėgte įbėgdavau – kad tik jo nematyčiau. Kildama liftu, jau žinodavau, ar zylė buvo, ar dar tik atskris. Nepaaiškinamai jausdavau ją. Būdavo, sėdžiu susirangiusi krėsle, mezgu, staiga cvakt į galvą – ir lekiu virtuvėn, grožiuosi savo stebuklu.

Žiemai persiritus į antrąją pusę, pasimatymai retėjo. Lesykloje susikaupdavo trupinių kalnas (niekaip neatsispirdavau pagundai vis įberti šviežesnių) ir tuoj pat, apsilankius paukščiui, dingdavo. Ėmiau suprasti, kad tai jau ne zylė. Tai – kažkas kitas. Atskrisdavo man nematant ir nušluodavo viską – palikdavo tik ryškius nagų įbrėžimus.

Kartais tykodavau įsispraudusi virtuvės kamputyje ir bandydavau mintimis prisišaukt jį. Linguodavau tamsoje, kol už stiklo, vakaro sutemose, pamažu išryškėdavo sprandas, plunksnuota nugara, pečiai. Galva ir sparnai lango kvadrate niekada neišsitekdavo. Žiūrėdama į jį, pajusdavau tokią jėgą, tokią galybę! Tuo momentu suprasdavau, kad viskas, absoliučiai viskas mano gyvenime – tik kvailos bereikšmės smulkmenos, tik atsirandantys ir dingstantys trupiniai.

Jau dvi savaites paukštis nesirodo. Širdy atsivėrusi tuštuma įtraukia lyg juodoji skylė. Anksčiau – eini, renki, neši, bet ramu buvo. Na ir kas, kad trupiniai tik nuo svetimo stalo, iš svetimų namų. Tempiau, iš kur tik įmanoma. Ir mačiau juos visur. Visur. (Pakirsdavo kojas, jei kas nubraukdavo trupinius anksčiau už mane.) Tačiau jei paberdavau „savo“ – jis neatskrisdavo. Svarstydavau kodėl. Juk turi būti priežastis. Gal jis kažką ignoruoja... Bet ką? Mane? Nemanau, tuomet išvis nesirodytų. Mano namus? Maistą? O dabar... Kodėl dabar neatskrenda?

Šiandien tikrai labai šalta. Užtai mintys kaip kulkos. Aiškios ir tikslios. Supratau – mano paukštis tiesiog persisotino. Todėl pakeitė kryptį. Mes visi anksčiau ar vėliau persisotinam. Bet išeitis, kelias ar kryptis visada yra. Plačiai praveriu langą. Šalto oro banga įsirita vidun ir, perbėgusi kūnu, pašiaušia smulkutes plunksnas. Atsargiai stojuosi ant lesyklos ir kojų pirštais įsikimbu į jos kraštą. Akimirką mėgaujuosi. Išskleidžiu į šalis rankas. Pagaliau ir laisvasis šokis.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


187391. begemotas2010-03-24 14:54
labai švelnus tekstas

187401. kvailutė2010-03-24 16:16
perkaičiusi iki taško, atsikvepiu ir klausiu: ar jūs galvojate apie savižudybę?

187520. kvailutė2010-03-25 10:49
esu prieš tekstus, kurie gali romantizuoti savižudybę. tame nėra jokios romantikos.

187526. ilona2010-03-25 11:26
ech, kvailute... ne apie savižudybę čia juk.

187531. kvailutė2010-03-25 12:18
tada atsiprašau. tenka kalbėti su žmonėmis, galvojančiais apie savižudybę, ir labai retas iš kart prisipažįsta, todėl mano ausis nusmailinta visokioms netiesioginėms užuominoms. dar kartą atsiprašau.

187534. kvailutė nori pasiaiškinti2010-03-25 12:34
devintas aukštas. mintys kaip kulkos. Aiškios ir tikslios. Persisotinimas. Bet išeitis yra. Plačiai praveriamas langas. Atsistojama ant lesyklos. Išskleidžiamos į šalis rankos. Pagaliau. Laisvas šokis.

187538. ilona kantriai aiškina2010-03-25 13:04
devintas aukštas - kuo aukščiau, tuo erdviau. mintys kaip kulkos - šalty daug kas greičiau ir tiksliau. persisotinimas - per daug ir ilgai - atgrasu, neskanu. bet išeitis yra - ji visada yra. praveriamas langas - langas į naujoves, keitimąsi. ir visa kita - tai veiksmai, nes reik JUDĖTI į svajonę. kvailute, tai apie moterį-paukštį.

187583. kvailutė Ilonai2010-03-25 15:39
ačiū, Ilona, už kantrybę. gerai, kad į keitimąsį, į naujoves, į svajonę. kažkaip negražiai su mano komentarais gavosi, jaučiuosi nesmagiai, kad priverčiau aiškinti. įsivaizduoju, kad turėjo būti apmaudu, kad kažkokia kvailutė nusiskaitė visai ne į tą šoną. prašau atleisti. Sėkmės Jums kūryboje!

187653. rūta2010-03-25 21:47
ilona, nepasiduok tu tom provokacijom, pikta net. kas čia per nesąmonės, tu apie savo kūrybą aiškinies?

187674. kvailutė rūtai2010-03-26 09:00
savo kantrybe autorė parodė, kokia ji šilta ir žmogiška, net tiems, kurie ne iš karto sugeba suprasti. suprantu, kad jūs norite Iloną apginti, tik nelabai supratau nuo ko. tikriausiai jums Ilonoje pritrūko įžeidaus pasipūtėliškumo. gaila. jūsų.

Rodoma versija 21 iš 22 
14:23:22 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba