ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2010-03-19 nr. 981

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

RAMUNĖ BLEIZGIENĖ. Pasaulis, kuris nesibaigia (7) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Plačiai atmerktos moksleivių akys (15) • SAUDADA. Džihadas: iš meilės Dangui ar duonai ir datulėms?DAINIUS JUOZĖNAS. Madagaskaras Paryžiuje (4) • JURGA ŽĄSINAITĖ. Pikulo laiškai (7) (14) • RIČARDAS ŠILEIKA. Aktualijos (3) • -lj-. Penki sakiniai apie mūsų kalbą (2) • SIGITAS GEDA. Dainos, kurių išmokė motina (8) • GILBONĖ. Gerai, kai šąla (23) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Eilės (13) • RAIMONDA JURČENKIENĖ. Eilės (1) • RŪTA JAKUTYTĖ. ProzaILONA JANULIENĖ. Paukštis (10) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Iš sodo – į pokylį (1) • MARIUS PLEČKAITIS. Prie kulkosvaidžio – Limonovas (2) • GIEDRĖ STUNŽĖNIENĖ. Gimtosios kalbos reikšmė asmenybės ugdymui (16) • DONALDAS STRIKULIS. Atviras laiškas Lietuvos žurnalistams (1) • rašyti galima visiems? OK. (805) •

Prie kulkosvaidžio – Limonovas

MARIUS PLEČKAITIS

[skaityti komentarus]

Eduard Limonov. Nevykėlio dienoraštis. Romanas.
Iš rusų k. vertė Darius Pocevičius.
K.: Kitos knygos, 2010. 160 p.

Ką mes esame girdėję apie Eduardą Limonovą? Homoseksualas? Politinis pabėgėlis? Disidentas? Nukvakęs, kerštingas, neprognozuojamas silpnaprotis? Viskas kartu? Ir visi mes būsime teisūs, žinoma, atmetant tai, kad pats Edička į tai atsakytų: geruoju atveju – taikiu pirstelėjimu, ne tokiu palankiu – automato papliūpa į mūsų nusidėjėliškas subines. Tokį pažinimą apie tamsos princą Eduardą L. gavome 2006 m., kai buvo išleista debiutinė jo knyga Lietuvoje – „Tai aš, Edička“.

Kurių ne kurių recenzentų, taip pat ir mano, kalbos apie naują knygą prasideda pasvarstymais apie jos dizainą, vertėją ir kitus mažai kam įdomius dalykėlius. Palyginti su „Tai aš, Edička“, knygos vizualinė išraiška pasistūmėjo nedaug. Liko ta pati karščiu ir diversija spinduliuojanti geltuma, tas pats minkštas ir glotnus viršelis, vietos neatsirado tik Limonovo portretui – jį pakeitė žavutėlė granata. Darius Pocevičius, matyt, išlieka geriausiai rusų rašytojų keiksmų leksikoną išmanantis barzdočius, knygos jis pernelyg neminkština – čia tiek daug bybių, pizių ir kitokių intymiosios čakros įsikūnijimų, kad, gerai pagalvojus, velniams vertėjui visa tai sudvasinti.

Sutryptas buvusios žmonos Jelenos ir pavargęs trypti save, Eduardas dar kartą nukreipia pabūklus į visuomenę. Dienoraščio forma gimsta naujas nevykėlių genties internacionalas, kviesdamas visus luošus ir apspjautus, gėjus ir lesbietes, transeksualus ir poetus, rašytojus ir mazochistus, studentus ir dažytojus, galų gale pavargusius nuo sistemos valstybės tarnautojus pakilti kovon, užimti pasaulio šalis ir va tada jau pagyventi... Aišku, nereikia į tai žiūrėti rimtai ar ieškoti tikresnių argumentų. Faktas, kad nevykėlių tauta ne tik negalėtų savęs išlaikyti, bet ir supleškintų planetą greičiau, negu tai padarys „Facebook“, suprantamas ir mažam, ir dideliam. Nevykėliams belieka kurti girtus planus ir taip savotiškai skatinti silpną, neorganizuotą neapykantą kapitalizmui ar priešingai lyčiai. Jei Lietuvoje būtų legalizuota žolė, potencialiems skaitytojams siūlyčiau knygos rijimą derinti su godžiais kanapės dūmais, ką neslėpdamas darė ir pats autorius (žinoma, ne tik skaitydamas, bet ir užsiimdamas kūryba).

Lyginant Eduardą Limonovą su kitais žymesniais amžiaus paleistuviais, nevėkšlomis ar tiesiog talentingais girtuokliais, reikėtų uždėti nedidelį pliusą „Nevykėlio dienoraščio“ autoriui. Jis, nors kartais būdamas žiaurus, tiesa, labiau literatūriškai nei oficialiai, amžinai buvo oponuojamas savo gerosios pusės, žaidė su ja, mėgavosi velnio pirmavimu, bet iki galo niekada nepasakė, kuris Edička laimėjo, nesiryžo galutinai atsikratyti sielos, ką jau ankstyvoje jaunystėje tarėsi padarę Bukowskis ar Brautiganas. Jis taip pat nekapituliavo prieš kvaišalus, ko nepavyko padaryti Hunteriui S. Thompsonui. Limonovui pasaulis – tai vienišas plikas arkangelas su įsisegusiomis į sparnus dervuotomis erkėmis.

Knygos anotacijoje kalbama apie brandžiausią Limonovo darbą, aukščiausią kūrybos viršūnę. Duočiau nukirsti savo penkis dešinės rankos pirštus, jei su tuo sutiktų absoliuti dauguma skaitytojų. Juk kas antram tai pasirodys tik buki svaičiojimai, senatviniai marazmai. Daug kam klius trumpučiai sapnų ar prisiminimų atpasakojimai, laužomi painių pastraipų ar citatų. Aišku, visiškai to neigti negalima. Vienas ryškiausių knygos minusų – vietomis pernelyg į akis krentantis autoriaus pasipūtimas ar piktnaudžiavimas savuoju požiūriu.

Leidžiantis į ontologinį knygos diskursą, iš karto reikia pasakyti, kad tiesios ir sąmoningos protinės veiklos išdavų Limonovas nepateikia. Eduardas, kaip ir didžiuma plunksnos vergų, į rašymą žiūri kaip į savotišką žaidimą, nesistengdamas laikytis kurios nors vienos ideologijos ar filosofinės doktrinos. Liberalas anarchistas – taip pakrikštyčiau Edičką. Norintis griauti ir mylėti. Būtis Limonovui – tai dar kvepiantis paraku kulkosvaidis, ištaškęs priešo kariauną, mirtis – tai pagaliau pasiekta absoliučios savistabos būsena, nepasiekiama tokių žemiškų kirmėlių, kaip ištvirkavimas ar religijos. Turėdamas didį, veik amžiaus talentą (bent jau rašytojo), Limonovas visai teisėtai į šuns dienas deda nuobodą Solženicyną ar didaktiškąjį prievartautoją Tolstojų.

Kol kas neturėjau reikalo pasakoti apie romano siužetą. Ir nebūčiau to daręs, jei ne tas prakeiktas noras aprašyti knygą kaip didmeistrišką šachmatų partiją. Taigi. Žaidimo lenta – Niujorkas, pilnas pagundų, kekšių ir invalidų. Partijos laikrodis – begalinis ir kartu niekinis autoriaus skilvelių kuždesys. Arbitras – Limonovo sąžinė, jei tik tokia iš tiesų egzistuoja. Baltieji mums neįdomūs, tai tie veiksniai, dėl kurių knyga nebūtų parašyta. Juodieji – tai tamsos demonai, valdantys niūrųjį princą E. Juodųjų pėstininkai – tai moterys (nyki ekonomė, plikagalvė dainininkė, indėnė didžiulėmis krūtimis ir kitos), daugybė moterų, beviltiškai mėginančių užpildyti princesės J. paliktą properšą. Juodųjų žirgai – tai eikliosios Edičkos kojos, skersai išilgai maišančios padugnių nusėtą Niujorką, tai ilgosios auksinės Limonovo rankos – kapojančios, dažančios, laistančios, matuojančios gyvenimo neteisybę ir kepančios epistemologiškuosius blynelius. Juodųjų rikiai – tai Limonovo pasaulėjautos iliustracija, matanti tik viena akimi, todėl užkertanti kelią tam, ką kažkas pavadino harmonija. Juodųjų bokštai – tai į kovą nuolat metami kaltinimai pasauliui ir ponui dievui. Bokštai tokie aukšti ir pavojingi, kad kelia susidomėjimą net Federalinių tyrimų biurui ar vietiniams bepročiams pederastams. Priartėjome prie karštosios porelės. Princesė, kaip ir buvo galima tikėtis, virsta kraują siurbiančia karaliene Jelena, Lenočka, Lenka – kone visų aukštumų ir žemumų, kurias pasiekė Limonovas, kūrėja. O karalius – tai ne Limonovas. Karaliai esame mes. Nes argi Edis mūsų neišmokė dėti skerso ant visų, stovinčių prieš individualųjį eismą? Jei to neperpratai, tai šūdas tada tu, ne anarchistas... Partija baigiasi figūrų nužėrimu ir nervingu pravirkimu.

Gražus tu, švino gabalėli. Kerštinga tu, kulkele. Tu karšta. Gera iššauti iš arti į išsprogusį ir nudribusį Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidento pilvą, apsaugotą tik languotais fermerio marškiniais, prasibrovus tarp dviejų plačių nugarų tvankioje Ajovos fermerių derliaus parodoje, kur nors tarp gigantiškų kukurūzų pasėlių, kur ganosi jaučiai, laistantys žemę geltonomis čiurkšlėmis, pramušančiomis dirvos plutą. Po to nuskuosti naujutėlaičių traktorių link, įsmukti į eksperimentinį kotedžą ir užtrenkti duris...

Ir kol jie lenda pro duris ir langus – atsistoti visu ūgiu ant nedegaus stogo ir paleisti karštą kulką sau į smilkinį...

Likite sveiki.

Na ir ką čia pridursi.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


187480. selė :-) 2010-03-25 00:55
Klausausi rusiškos "svobodos", todėl apie Limonovą esu girdėjusi ne kartą. Nieko jo neskaičiau ir manau, kad neleisiu sau skaityti, kaip neleidau baigti Henry Milerio "vėžio atogrąžos"... ir visai nesunku buvo padėti tą knygą į šalį... O paskutinę Lietuvoje išleistą Salman Rushdie knygą "Florencijos kerėtoja" perskaičiau su didžiausiu malonumu, nors joje pilna tų daiktų ir veiksmų vadinimo tikraisiais vardais, bet niekur negalima įtarti, kad autorius tuo mėgautųsi... Na, bet Rushdie, tai ne šiek tiek "priplaukęs" Limonovas ar patvirkėlis Mileris...

188101. sena tiesa 2010-03-29 09:51
talentingas rasytojas ne visada tampa su talentingu politiku/proto bokstu . greiciausia niekada. kaip rasytojas labai idomus . bet kaip politikas pavojingas labiau nei idomus rasytojas

Rodoma versija 21 iš 22 
14:23:19 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba