ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2010-03-19 nr. 981

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

RAMUNĖ BLEIZGIENĖ. Pasaulis, kuris nesibaigia (7) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Plačiai atmerktos moksleivių akys (15) • SAUDADA. Džihadas: iš meilės Dangui ar duonai ir datulėms?DAINIUS JUOZĖNAS. Madagaskaras Paryžiuje (4) • JURGA ŽĄSINAITĖ. Pikulo laiškai (7) (14) • RIČARDAS ŠILEIKA. Aktualijos (3) • -lj-. Penki sakiniai apie mūsų kalbą (2) • SIGITAS GEDA. Dainos, kurių išmokė motina (8) • GILBONĖ. Gerai, kai šąla (23) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Eilės (13) • RAIMONDA JURČENKIENĖ. Eilės (1) • RŪTA JAKUTYTĖ. ProzaILONA JANULIENĖ. Paukštis (10) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Iš sodo – į pokylį (1) • MARIUS PLEČKAITIS. Prie kulkosvaidžio – Limonovas (2) • GIEDRĖ STUNŽĖNIENĖ. Gimtosios kalbos reikšmė asmenybės ugdymui (16) • DONALDAS STRIKULIS. Atviras laiškas Lietuvos žurnalistams (1) • rašyti galima visiems? OK. (805) •

Gerai, kai šąla

GILBONĖ

[skaityti komentarus]

Gerai, kai šąla. Automobilis išsigąsta šalčio didelėm akim ir nė krust. Tada eini pėsčia. Laisva. Nereikia saugotis kelių chuliganų, išsiblaškiusių moteriškių, du kartus per metus automobilį iš garažo išsivarančių senukų. Skuodi sau šaligatviu ir ganai mintis.


Apie leksiką. Ji susijusi su mano vyriausiąja seserimi. Kaimietė, ūkininkė, atsisakiusi ūkininkavimo, bet vis tiek nepasitraukianti nuo žemės, paukščių ir gyvuliukų, nebent tik tada, kai išvyksta į kokią ekskursiją, teatrą, sambūrį, vakaronę. O išvyksta dažnai. Ji tiesiog kiekvieną minutę pasiruošusi kur nors važiuoti. Susiruošiau vasarą į Palangą.

– Ir aš noriu, – sako.

Važiuojam. Linksmiau bus, radijo nereikės. Ir iš tiesų – iki pat Palangos šnekėjo nesustodama. Visko ir apie save, ir apie savo vaikus, ir apie gimines, ir apie pažįstamus ir nepažįstamus kaimynus pripasakojo. Atkreipiau dėmesį, kad viską ji vertina pagal vieną kriterijų: gražus – negražus. Pradės pasakoti apie kokią moterį, tuoj ją nupiešia: negraži, kojos storos kaip kultuvės. Arba apie vyrą: mažutis, rūra atsikišusi. O kartais: labai graži, kad tu pamatytum, atsižiūrėti negalėtum. Apie namus: kaip rojus, ko tik ten nėra. Kitąkart: ojėzau, kas ten dedasi, blusos iki lubų šokinėja, baisu, kad neužkapotų. Žodžiu, vidurio ji nepripažįsta. Kai paskambinu ir paklausiu, kaip gyvena, atsako trumpai: krutam. O paskui nesustodama daugybę krutėjimo istorijų išdėsto. Tik spėk klausytis. Įdomiausia, kad jos žodynas nuolat turtėja. Paskutiniu metu pastebėjau atsiradus du naujus žodžius: incidentas ir funkcija. Ji serga šimtu ligų, ypač skauda kojas, bet aš, nors mano kojos sveikos, jos nepaveju. Nepavytum ir tu – lekia kaip prisukta ir per kiemą, ir gatve, ir parduotuvėje. O kai paskambini ir pasiteirauji, kaip sveikata, iškart atsako: ojėzau kaip sergu, kaip negaliu, kojas užmuštinai skauda. Ir vakar, kai paskambinau, taip pat pradėjo, bet paskui sako:

– Žiūrėk, koks incidentas man anądien buvo. Atsibudau rytą, jau kelsiuos iš lovos – nė pakrutėt negaliu, tik pajudinu koją – rodos, kad šimtas peilių į ją sminga. O keltis reikia, gavau kvietimą atvykti pas dantistę. Kelias užpustytas, slidus, Leonas [jos vyras] tikrai neveš, reikės autobusu. O kaip iki autobuso nueit, kaip iš stoties iki dantistės? Nevažiuoti negaliu – šeštadienį vakaronė, kaip aš be dantų... Šaukiu Leoną, ratavok, sakau, koją gręžtinai gręžia. Tas neseniai iš miško medžių prisivežęs, išdrožė lazdą, su ja šiaip taip iki stotelės nušlubavau. Užėjau prie stoties į parduotuvę „Viskas už eurą“, nusipirkau tikrą lazdą, nušlubavau pas dantistę, dar į turgų, į „Maximą“... Ateinu į stotį važiuoti atgal – ogi žmonių žmonių, per juos autobusiuko nematyti! Šiaip taip įsigrūdau, dar ir atsisėsti pataikiau, bet jau taip nepatogiai, taip nepatogiai. Ir nežinau, ar dėl to, kad taip susisukusi sėdėjau, ar taip reikėjo, man atsistatė ta kojos funkcija, išlipu iš autobuso, o man nė lazdos nebereikia – nebeskauda.

– Tai lazdą turbūt numetei? – klausiu.

– Ne, nenumečiau, parsinešiau, ką žinai, kada ta funkcija vėl prapuls. Bet tu pasakyk, kaip taip gali būti, kaip atsitiko, kad tos kojos nebeskauda? – klausia.

– Tai, – sakau, – turbūt dėl to, kad šeštadienį vakaronė. Nors dantis ir susidėjai, be funkcijos nelabai būtum pavakarojusi. Vėl būtų buvęs incidentas.

Smagi, kad jos žodynas taip praturtėjo, atsisveikindama mesteli dar vieną turtą:

– Goodbye!


Apie meilę ir pirštus. Sakysit, nėra tokio ryšio? Yra! Ir dar kaip yra! Ypač kai jie atsiduria kovų už idėją teritorijoje. Taigi jeigu jums tektų susitikti su žmogumi, neturinčiu rankos piršto, negalvokite privalomai, kad jis – stalius, dievdirbys ar šiaip su kokiomis nors staklėmis ar aštriais daiktais dirbantis žmogus. Jis gali būti paprasčiausias mokytojas, gydytojas, vairuotojas, pagaliau ūkininkas. Ir ne kokios nors staklės ar aštrūs daiktai gali būti to piršto praradimo priežastis. Ir meilė gali būti. Pažinojau vieną tokį be piršto. Išgirdau ir piršto praradimo istoriją. Iš didelio ūkio kilęs. Rusams sugrįžus, matęs tik vieną išeitį – į mišką, pas partizanus.

Jis iššaudytų visus. Jei galėtų. Bet dabar net šautuvo nebeturi. O kol turėjo, vado reikėjo klausyti. Negalima švaistytis ginklu kaip mazgote, kartodavo. Žmonės turi jausti, kad mes į mišką pasitraukėme jų ginti, o ne naikinti. Reikia nepamesti fronto linijos, nors ji labai neryški, tik širdimi nustatoma. Jei myli Tėvynę, myli ir jos žmogų. Taigi.

Ar ne Tėvynės žmogus įmetė jį į šitą rūsį? Jį, prieš ketverius metus su broliu motinos peržegnotą ir palydėtą Tėvynės ginti? Jis, tas kitas Tėvynės žmogus, kažkodėl negina Tėvynės, jis stojo jos priešų pusėn. Jis iš priešų tikisi to, ko jam Tėvynė nedavė. Tarsi Tėvynė būtų kokia davėja. Ji juk tik padangtė ir dvasinė prieglauda. O gyvenimą reikia kurtis pačiam. Nuo savęs, nuo savo lemties nepaspruksi perbėgdamas į priešų stovyklą.

Jis iššaudytų visus tokius bėglius. Ir kiekvieną jo Tėvynės slenkstį peržengusį nudėtų. Jeigu... Jeigu ne tas rūsys, iš kurio jam gyvam, matyt, nelemta ištrūkti. O ir negyvas kaži ar ištrūks. Suplėšys į gabalus ir išmėtys pakampėmis žiurkėms. Kad nė ženklo neliktų. Buržuazinio nacionalisto. Bandito.

Taip rašo laikraščiai, dažniausiai vadinami TIESA. Taip kalba radijas. Taip šaukia iš tribūnų. Didesnių ir mažesnių. Žmonės kitaip šneka. Partizanas. Miško brolis. Miškinis.

Pats kaltas. Nepakankamai atsargus buvo, atsipalaidavo. O gal į gudriai paspęstus spąstus pakliuvo. Ką čia besuprasi. Gyvenimas eina. Žmonės keičiasi. Pavargsta. Susigundo.

Užlaužė rankas, užkimšo burną ir į sunkvežimį. Nė aiktelėti nespėjo. Petras buvo su jais. Tas pats, su kuriuo į bažnyčią kartu eidavo, vienuose klauptuose sėdėdavo. Petras jį ir į rūsį įmetė. Kaip bulvių maišą. Dar paspyrė, kad kojos netrukdytų durų uždaryti. Niekšelis. Tėvynę iškeitė į rusišką „šinelį“, bažnyčią – į partijos komitetą.

– Pas tardytoją! – šaukia atidaręs duris. – Greičiau, bandite!

Tai jam. Tai į jį kreipiasi. Į jį, motinos peržegnotą ir palydėtą Tėvynės ginti, kaip į padugnę – bandite! Išgama. Nušautų. Iššaudytų visus. Geriau negyva žemė nei svetima galia. Tik kodėl su svetimais savi? Bet turbūt visada taip – savi pasitelkiami, kad lengviau būtų naikinti. Juk ir kirvis miško neiškirstų, jei neturėtų medžio, miško gyventojo, koto.

Keliasi. Eis. Pas tardytoją. Nėra kitos išeities – neturi šautuvo. Nušautų. Iššaudytų. Ir nusišautų pats.

– Jozas Dapkus?

Moters balsas. Stiprus, bet malonus. Gal dėl akcento. Pakelia galvą – už stalo sėdi mažytė trapi moteris. Tik akys. Jos gręžte gręžia, nenusakoma jėga, energija iš jų veržte veržiasi.

– Juozas. Dapkus. Taip.

– Bandytas?

Moteris prisimerkia. Kaip katė. Nors imk ir paglostyk.

– Ūkininkas. Ūkininkas, ne banditas.

Tik čia jį taip pakrikštijo. Jis jaučia, kad ginasi, kad teisinasi, bet nieko negali sau padaryti, negali. Tos akys... Niekada nėra matęs tokių. Ir gręžia, ir glosto.

– Božė, vadinasi. Kėk žemės turėti?

Neturi jis tos žemės. Tėvai turėjo. Kol vaikai kartu gyvena, niekas žemės nedalija, visi kartu dirba. Broliai su seserimi atsidalijo, nes susikūrė savo gyvenimus. O jis dirbo kartu su tėvais jų žemę. Dabar nebėra kam dirbti. Tėvai išvežti. Į namus svetimųjų bičiuliai atsikraustė. Dirvonuoja žemė, kai jos vaikai partizanų žeminėse arba kalėjimo rūsiuose priversti gyventi.

– Ko tyli? Ližuvį prarijai?

Neprarijo.

– Tamsta labai graži. Tokia graži, kad aš, žiūrėdamas į tamstą, netenku ne tik balso, bet ir proto. Taip, proto netenku, nes nieko daugiau nematau, nieko neprisimenu, apie nieką negalvoju. Lyg burtai kokie.

– Būrtai! Aš tau parodysiu būrtai. Su manim taip nepraeis. Sveiką skūrą išnešti nori?

– Kam man ta skūra, jei tamstos nematysiu?

– Dapkus! Čia tardymas, o ne meilės pasimatymas!

Ji šaukia. Bet kažkaip netikrai. Ji jau iškrito iš tardytojos vaidmens. Dar netapo moterimi, bet virsmas jau prasidėjo. Jis turbūt užkrėtė ją savo aistra.

– Aš tikrai. Aš galiu nusikirsti pirštą.

Turbūt ne tądien, bet jis tikrai nusikirto pirštą. Ir pamiršo šautuvą. Ji nebetardė. Augino jų vaikus. Abu iš Tėvynės ir revoliucijos teritorijų išsikraustė į šeimos teritoriją. Ar buvo laimingi? Kas žino.


Apie žydus. Tiksliau, apie vieną žydą, kuris vokietmečiu skarmalais apsikarstęs, utėlėtas, purvinas, visiškai išsekęs pasibeldė į vienos kaimo trobos duris. Kad tas žmogaus šešėlis ne elgeta, o didžiausion nelaimėn puolęs žmogus, šeimininkė suprato iš ilgos nosies, kyšančios iš po barzdos gaurų, ir iš auksinio žiedo, sublizgusio ant žemėto kaulėto delno:

– Priglauskit, padėkit, gelbėkit...

Elgeta į namus – laimė į namus. O čia žydas – nerimas į namus. Bet priglaudė, neišvarė. Ne dėl blizgančio žiedo. „Alkaną pamaitink, ištroškusį pagirdyk“ juk taikoma ne tik padegėliams, pabėgėliams, neįgaliems, bet ir kiekvienam susiklosčiusių aplinkybių į užribį nustumtam žmogui. Ir žydui. Žiedą dėl visa ko paėmė. Sakau „dėl visa ko“, nes gerai žinau, kad ramybė ir gyvybė už auksą brangiau.

Sodyba nuošali, šunys sargūs. Jeigu kas užklystų, suspės paslėpti. O ir užklysta retai, tik kas nors reikalo spiriamas. Surado vietą ant krosnies, švarius patalus paklojo, patį išmaudė, išprausė, plaukus nukirpo ir nuskuto, apvilko švariais drabužiais, davė viralo pasrėbti. Per kokią savaitę atkuto žydas. Skruostai paraudo, šeimininko kelnės nebesmunka, megztinis kaip ant gero ūkininko gula. Praėjo dar savaitė. Sėdi žydas ant krosnies kojas nuleidęs ir bamba:

– Ui, mes jus, lietuvius, jau buvom į butelį sukišę, beliko tik užkimšti, ale nebespėjom...

Šeimininkei net puodas iš rankų iškrito. Į butelį! Kamščio betrūko! Čiupo žydą už kupros ir pro duris:

– Mauk, kad tavo čia nė kvapo neliktų! Ieškok savo kamščio!

Sugrįžusi trobon, drebančiom rankom sugraibė žiedą ir pro atviras duris nusviedė:

– Pasiimk savo užmokestį, jei iki šiol neprapuolėm be jūsų aukso – ir neprapulsim.

Nepaėmė žydas žiedo. Nubėgo neatsisukdamas.

Vokiečiai atėjo ir išėjo. Sugrįžo rusai – kitoks nerimas į namus. Ūkis, tiesa, nedidelis, bet nuodėmių tas, kuris ieško, visada suras. Ir surado. Pyliavų neduodat – tarybų valdžiai pakenkti norit. O iš ko duosi, jei pelės aruode iš bado stimpa, jei sėjai skirti grūdai suvalgyti? Na, gal ir yra vienas kitas maišelis paslėptas nuo bado atsiginti, tik kuo čia dėta tarybų valdžia? Bet niekas neklausia, niekam nerūpi, ar tu mirsi iš bado, ar ne, traukia į išvežamųjų sąrašus, ir tiek. O kiek jau išvežė... Bet jų kažkodėl neveža. Paklaustų ko nors, bet baisu – išeitų, kad lyg ir prašosi. Ir kaimo stribas nebeužsuka „tabokos“ (kai tabokos ieško niekada jos kvapo neužuodusiuose namuose, supranti tikruosius ieškotojo tikslus). Antai ateina. Lyg pašauktas. Nors ir apsmukusios, bet galifė kelnės, į kerzinius batus sugrūstos. Suprask – tarybų valdžios kareivis. Skaityti nemoka, bet komanduoja išdidžiai. Niekas viskuo tapo.

– Ko vis stovi prie kelio? Ko vis žiūri? Ko lauki? Kelialapio Sibiran? Nelauk, nebegausi, – nė nepasisveikinęs, nesuprasi, tiesą sako ar šaiposi.

– Nelaukiu nieko, šiaip dairausi. Kaip jau bus, taip, – lyg ir teisinasi šeimininkė.

– Gerai bus, sakau, o tu netiki. Išbraukė jus iš sąrašų. Žydelis, mūsų vadas. Sakosi skolingas jums esąs ar kaip ten. Tai ir atėjau pasakyti.

– Tai prašom į vidų, sušilsim. Ir perduoti jūsų vadui kai ką turiu, – kalba šeimininkė, nebesumodama, ar čia džiaugtis, ar verkti reikia.

Bet kad žiedą grąžinti reikia, neabejoja. Ji tik pasaugojo jį. Gal, jeigu būtų bėda prispyrusi, ir pardavusi būtų, nors ne auksas, o geri darbai žmogui išganymą teikia.

Kol šeimininkas su stribu stiklines kilnojo, šeimininkė suieškojo į nosinaitę suvyniotą žiedą ir duodama jį stribui pasakė:

– Jūsų vadas kažkada buvo palikęs pasaugoti, kol laikai pasikeis. Matau, kad jau pasikeitė, tai per tamstą grąžinu jam. Padėkok mūsų vardu ir pasakyk, kad to kamščio mes tikrai niekada neužmiršim.

Ar sugrįžo žiedas pas tikrąjį šeimininką, nežinia. Žydas gangreit buvo paaukštintas, išsikėlė tarnauti ir gyventi į sostinę, susitikti ir pakalbėti nebeteko. Yra tik tokia žinia, kad vienose vestuvėse šeimininkė matė panašų žiedą ant vienos pamergės piršto. Jeigu tai būta to paties žiedo, neatrodo, kad jį, per didžiausias negandas išsaugotą, būtų kam nors pardavęs ar padovanojęs žydas.


Gerai, kai šąla. Einu į valstybės tarnybą, į tokį didelį pastatą, kimšte prikimštą biurokratų, sėdinčių visiems padoriems žmonėms ant sprando, prirašančių tonų tonas niekam nereikalingų popierių, geriančių kavą, delsiančių priimti sprendimus, tyčia negrąžinančių žemės, legalizuojančių nelegalias statybas, varinėjančių žmones iš vieno kabineto į kitą. Tikri pabaisos. Ir aš pabaisa. Net į veidrodį nebežiūriu – kad neišsigąsčiau. Nors kartais suabejoju: o gal tai tik vox populi sugestija, gal aš visiškai padoriai atrodanti moteris. Bet į veidrodį vis tiek nežiūrėsiu. Kam rizikuoti? Be to, jau gavau atleidimo lapelį. Išsivadavusi iš to prakeikto biurokratų aparato, tikiuosi ir vėl tapti žmogum. Tada prisižiūrėsiu. Į visus pasaulio veidrodžius.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


187292. selė :-) 2010-03-23 21:57
Labai labai patiko pirmasis apsakymėlis(?)ir visai nepatiko paskutinysis... antrasis ir trečiasis geri, bet, manau, kad juos reikėjo "pateikti" atskirai, nes kartu sudėti jie per daug supolitizavo bendrą rašinio įvaizdį... Ačiū ir sėkmės...

187402. varna2010-03-24 16:25
Skaitant lietuvių prisiminimus apie karą ir pokarį, susidaro toks įspūdis, kad Lietuvą buvo okupavę žydai ir visos bėdos dėl jų.

187404. kvailutė2010-03-24 16:42
manau,kad atskiriems kūrinėlimas pritrūko kažkokio tegu smulkaus, bet ryškaus apjungiančio elemento ar net intarpų atsipeikėjimo šaltyje, kuris minties siūlą nukreiptų kita linkme. arba kad leksika, meilė ir žydai organiškai susitiktų kūrinio pabaigoje. Kas liečia detales, tai man užkliuvo toks neįsivaizduojamas dalykas, kaip laikanti gyvulius ūkininkė sesuo bet kokiu momentu yra pasirengusi kur tai keliauti. Sodyboj laikau šunis ir kt. gyvius, todėl žinau, su kuo susijęs kiekvienas ilgesnis išvažiavimas. gal ta sesuo ir turi, kas prižiūri ūkį, bet nesileidžiant į detales, galima buvo nutylėti, kad ji tebelaiko gyvulius. tada nežinančiam skaitytojui be vargo sueitų galai. Antrame patiko santuokos netikėtumas, bet pasirodė per ilga įžanga į pasakojimo esmę. Šiaip Gilbonės tekstai man patinka, na šis - ne pats geriausias. o gal ne man.

187410. mie - varnai2010-03-24 17:41
kazkada dave pavartyt telefunkeno isleista telefonu knyga prieskarine, tai keturios is penkiu pavardziu zydiskos. kaune. telefona tikriausia turejo tik turtingi. numeriai is keturiu skaiciu. nezinau, kiek del zydu buvo bedu, bet lietuviai tikriausia jaute tam tikra spaudima.

187428. jona :-) 2010-03-24 19:55
Prisimenu, kai prieš pat užeinant rusams, turguje viena žydų tautybės moteris supykusi ant ūkininkės, kad ši pardavė kiaušinius ne jai, bet mano mamai, pagrasino, kad, kai ateis rusai, tai lietuviai turės žydams plauti kojas ir tą vandenį išgerti... man buvo be galo baisu, bet mama mane nuramino ir pasakė, kad tai tik pikta kvaiša, kokių yra ir tarp lietuvių... Gerai prisimenu, kai ta moteris vis kartojo- palaukit, palaukit... Dar prisimenu žydę pardavėją, kuri visada pavaišindavo saldainiais ant pagaliukų ir gydytoją, kuris mano tėvams buvo didžiulis autoritetas /gal dėl to, kad neimdavo daug pinigų?/. Ir dar kai ką neigiamo ir teigiamo atsimenu apie žydų tautybės žmones, bet visa tai užgožia prisiminimai apie vieną baisiai šiurpią dieną Marijampolėje 1942 (o gal 43) vasarą... patikėkite, tada nieko negaliu teisti... Na, o, kad Pabaltijo žydai laukė ateinant rusų, tai, manau, kad čia yra vieša paslaptis...

187437. mie - jonai2010-03-24 20:23
kas nutiko marijampoleje ta vasara?

187446. j.> mie2010-03-24 21:01
Vaikeli, mano mielas... o kas galėjo nutikti prie vokiečių žydų tautybės žmonėms !!! Mes gyvenome netoli tos vietos vadinamos Kalkine (tikriausiai nuo žodžio kalkės)... viskas girdėjosi ir užlipus "ant aukšto" iš tolo matėsi besileidžiantys į iškastą kanalą žmonės... Mano begaliniai religingi tėvai visą tą dieną, kalbėjo rožančių (Suvalkijoje taip vadinamas man labai nepriimtinas žodis "rožinis")ir kitaip melsdamiesi klūpėjo ant kelių... Man buvo gal vienuolika- dvylika m., bet viską prisimenu... Na, o pokario metais buvau jau gerokai paaugusi ir gerai prisimenu didžiulį šios tautybės žmonių aktyvumą...

187484. Gilbonė2010-03-25 08:15
Visiškai nenorėjau įžeisti žydų, nes turiu jiems labai daug šviesių sentimentų, bet kas buvo, tas buvo. Ypač norėjau pabrėžti gal gražiausią žydų charakterio bruožą – už gerą atsilyginti geru. Lietuviai to nepraktikuoja.

187497. slogutis2010-03-25 09:26
skaniai (jei taip galima sakyti apie tokias temas) susiskaitė; tačiau liko jausmas, kad tai tarsi kokie ruošiniai, kuriuos dar galima šlifuoti, tankinti ir pernerti; kai kur per reta, kai kur tarsi galima būtų dar truputį sudramatinti; temos, sakytum, amžinos; ir dar kokia tai "performatyvi autoironija" pasivaideno skaitant apie seserį :)

187511. noė2010-03-25 10:07
Net nežinojau, kad tu tokia paprasta (bet ne prasta) :). Na, visi (ir tu turbūt) iškart pastebi, kad pirmoji noveliukė daugiausiai parako turi. Ir apie žydą ten labai tikroviškai. O pabaigoj šliūkštelėjai, kas buvo likę, ir tiek. Sėkmės, gal nebeteks pasikalbėti.

187530. mmu :-) 2010-03-25 12:08
Manau, kad ta noveliukė (ačiū noė) apie žydus labai gera, tik, esu tikra, kad tai buvo ne žydas, bet žydelis... Ikikariniame kaime, o tuo labiau "prie vokiečių" buvo tik žydeliai... Kas kita tas tiesmukas tautybės nurodymas yra pabaigoje- jis čia visai tinka... Pasakojime apie sesę tikrai nieko netaisykite- klausiausi Jūsų paprasto pasakojimo ir tiesiog pabuvau kartu su Jumis... Sėkmės...

187634. varna2010-03-25 20:10
Aš jums atsakysiu labai paprastai, Gilbone, - iš 240.000 Lietuvos žydų buvo išžūdyti 95 procentai. Tad jie jau nieko nepapasakos. Niekada. Tie beveik 230.000 galėtų daug pasakyti apie "žiedus", "turtus", "rūbus" ir kraupius atsitikimus - ir apie kaimynus. Bet jie tyli ir tylės, o jūs, likę gyvi, visada "atknisit" kokį žydelį, apie kuri bus galima sukurpti tokią graudžiai pamokančią istoriją: "matai, kaip atsitinka, kai priglaudi kokį svetimtautį". O štai mano antros eilės dėdė buvo prieškario Lietuvos stalo teniso čempionas (beje, Lietuvoje stalo teniso pradidninkai buvo Kauno "Makabi` klubas), tai jį 1941 kolegos lietuvaičiai "uždubasino" lazdom Šiaulių gestapo kalėjime. Jis jau nieko nepapasakos. Matyt irgi už gerą geru atsilygino.

187645. mie - varnai2010-03-25 20:57
zinai ka, kiekvienas is savo giminiu gali atknisti kokiu tik nori pavyzdziu. vieni giminaiciai nebegali nieko papasakot, o kiti gali. ir viskas.

187671. Gilbonė varnai.2010-03-26 08:14
Nejaugi nematai, kad žydas šiuo atveju padarė klaidą, bet ją išpirko geru darbu. Kiek kitaip atrodo lietuvis, ko gero, neįvykdęs pavedimo – negrąžinęs žiedo.Bet kažkodėl lietuviai neginčija, kad taip galėjo būti. Gal būsiu netaktiška, bet pasakysiu, kad labai dažnai pagalvoju, jog žydai daro vieną didelę jiems lemtingą klaidą – keliasi puikybėn. Tai net ne klaida, tai nuodėmių nuodėmė, visų nuodėmių motina. Mano mamos tėtis buvo žydas ir jos vyras (ne mano tėtis) buvo žydo sūnus.

187700. mie - gilbonei 2010-03-26 10:12
negi nepazisti varnos. pripuola, uzmeta aki, nepaskaito iki galo ir kad ims klykt.

187923. miestei nuo varnos (Gilbone, netikėk ką tau sako mieste)2010-03-27 14:47
Varnos "neklykia", mieste. Jos "krankia". Visokie gyviai, kurie neverti Paukščio vardo, klykia - pempės šmempės, kuosos šmuosos, kikiliai (na ir vardas), na, ir kiti apsisplunksnavę apsimetėliai, tipo gervės šmervės. O tikri, taurūs paukščiai, tobiš Varnos, skleidžia pagarbos vertus garsus.

187924. gerbiamai Gilbonei nuo varnos2010-03-27 14:49
Dabar viskas tvarkoj - jei tavo kraujyje yra ir žydiško kraujo - gali drąsiai varyti "ant žydų". Atsiimu savo žodžius. :)

187934. jona2010-03-27 17:54
Kaip gražu, kad supratote vienas kitą... Kiek supratau šis puslapis yra paskutinis ir tegul jame nelieka neapykantos ir pykčio... Nors aš tik prisiklydėlė, bet, nesijaučiau čia per daug skriaudžiama ir visai įdomiai leisdavau čia, deja, netik atliekamą laiką... priklausomybė baisus dalykas... Manau, kad su Gilbone pasimatysiu pražydus ievai po S. langu... Varnai noriu pasiūlyti vieno Š.Amerikos tv kanalo internetinės versijos adresą: WWW jevishfederations.org/index.axpx?jewishlifetv.com Šį kanalą praėjusiais metais turėjau galimybę žiūrėti per palyd. tv, kai buvo minimos visų tų graudžių įvykių sukaktys... Atsisveikindama linkiu visiems smagiai leisti laiką naujoje svetainėje... Kuo daugiau gerų emocijų...

187940. varnai 924-am2010-03-27 19:34
tai turbūt Jūsų kraujyje yra ir lietuviško kraujo? Todėl drąsiai varote "ant lietuvių"?

187941. jonai2010-03-27 19:36
mano mama tais 1942 m. Marijampolėje buvo 8 metai. Iki šiol prisimena.

188114. jona2010-03-29 11:37
Manau, kad Suvalkijos vaikai su karo baisumais susipažino šiek tiek artimiau, negu kitose vietovėse... vien pirmoji karo diena ir tas siaubingas pasienio miestų bombardavimas- atrodė, kad dangus su žeme maišosi. Buvau su mama bažnyčioje, kai prasidėjo tas košmaras... žmonės bėgo nuo vienų durų prie kitų, o kunigas iš sakyklos ramino: nebijokite- Dievas ir vokiečiai bažnyčią saugo... Išėjom į bažnyčią prie rusų, o už valandos parėjome jau prie vokiečių... Garsusis Drang nach Osten...

188131. noė Jonai2010-03-29 13:22
Ateik į mūsų padangtę:)

188158. jonai2010-03-29 15:48
man mama pasakojo, kad ėjo keliese vaikai žiūrėti, kur jų bičiulį žyduką su tėvais nuginė. Sako, ten žemė kilnojosi. Nežinau, ar taip iš tikrųjų buvo, ar vaikams pasirodė.

Rodoma versija 21 iš 22 
14:23:19 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba