ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2010-03-19 nr. 981

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

RAMUNĖ BLEIZGIENĖ. Pasaulis, kuris nesibaigia (7) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Plačiai atmerktos moksleivių akys (15) • SAUDADA. Džihadas: iš meilės Dangui ar duonai ir datulėms?DAINIUS JUOZĖNAS. Madagaskaras Paryžiuje (4) • JURGA ŽĄSINAITĖ. Pikulo laiškai (7) (14) • RIČARDAS ŠILEIKA. Aktualijos (3) • -lj-. Penki sakiniai apie mūsų kalbą (2) • SIGITAS GEDA. Dainos, kurių išmokė motina (8) • GILBONĖ. Gerai, kai šąla (23) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Eilės (13) • RAIMONDA JURČENKIENĖ. Eilės (1) • RŪTA JAKUTYTĖ. ProzaILONA JANULIENĖ. Paukštis (10) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Iš sodo – į pokylį (1) • MARIUS PLEČKAITIS. Prie kulkosvaidžio – Limonovas (2) • GIEDRĖ STUNŽĖNIENĖ. Gimtosios kalbos reikšmė asmenybės ugdymui (16) • DONALDAS STRIKULIS. Atviras laiškas Lietuvos žurnalistams (1) • rašyti galima visiems? OK. (805) •

Madagaskaras Paryžiuje

DAINIUS JUOZĖNAS

[skaityti komentarus]

iliustracija

Mistrz. Maître. Išties, tai ne meistras ar meisteris, Meister, majster. Ne skalbyklių meistras ar puikus amato žinovas. Mistrz yra Mokytojas. Žmogus, patyręs dieviškuosius apreiškimus ir regėjimus, pažinęs tikrąsias tiesas ir paslaptis. Dvasinis vadovas. Autoritetas. Suburiantis sekėjus ir skleidžiantis savo mokymą. Dabar būtų madinga sakyti – guru. Mariaus Ivaškevičiaus naujadaras mistras yra labai geras ir taiklus, neabejotinai praturtinantis mūsų leksikoną ir dar kartą parodantis, kad niekur nepabėgsime nuo savo didžiųjų kaimynų įtakos.

Tačiau gali atsitikti ir kitaip. Dėl autoriaus pjesėje sudėliotų akcentų ir nuotaikos, o dar labiau – dėl istoriškai susiklosčiusių stereotipų šis naujadaras gali įsivyrauti kalboje kaip pašiepiantis, ironiškas, apibūdinantis šarlataną, apsišaukėlį, suktą ir netikrą pranašą. Būtų gaila. Tuomet dviprasmiška būtų mistru vadinti ne tik literatūrinį M. Bulgakovo herojų, bet ir kokį tėvą Th. Mertoną ar daugelį kitų mokytojų. Lenkų ar prancūzų kalboje mistras vartojamas pagarbiai, be jokios ironijos ar distancijos. Dėl idėjų ir laisvės šios tautos statė realias barikadas ir liejo tikrą kraują. O mūsų, naujalietuvių, reakcija į pjesėje vaizduojamus istorinius įvykius labiau primena tarnų, susispietusių priemenėje ir pro durų plyšį stebinčių ponų gyvenimo aistras, kikenimą. Iš dalies publikos reakcijos premjeroje (Vilniaus mažasis teatras, rež. Rimas Tuminas) buvo matyti, kad mums juokinga, kai pjesės herojai pakaitomis plėšia laisvės giesmes – „Dąbrowskio mazurką“ ir „Marselietę“.

Norime atsigręžti į istoriją. Tarsi ją iš naujo priimti, ieškoti bendrų dalykų. Kas mums Adomas Mickevičius? Mistras Andrius Taujanskas iš Antašvenčio palivarko? Koks yra tas žaismingos ironijos ir farso dozės saikas, kuris šios pjesės kaip literatūros kūrinio neleistų paversti marginalia, skirta išimtinai lokaliai „mužikų ir tarnų“ auditorijai? Bet ar esame pasirengę tai priimti ir suvokti? Ar visa toji XIX a. pirmosios pusės lenkų idėjinė mesianistinė kombinacija, sumaišiusi savyje katalikybės, judaizmo, kabalos, skaičių magijos, okultizmo, mistikos, Napoleono kulto ir masonybės elementus, tėra tik kažkokia kvaila abrakadabra? Pjesėje apstu aktualių paralelių – kad ir Mistro bei filosofo ciciliko Leroux disputas. Per 200 metų niekas bemaž nepasikeitė: maskolių, austrijokų ir prūsų nukryžiuotoji tauta, „Tautų Kristus“, krikščionybės forpostas ir Švč. Mergelės Marijos karalystė žemėje – Lenkija – ir toliau it Dievo pirštas stūkso virš Europos nihilizmo, socializmo, masonerijos, merkantilizmo ir sodomijos liūno. Juokinga?

Ir vis dėlto statykite, tęskite, gerbiamieji, duokite greičiau tą antrąją dalį. Po spektaklio didesnioji dalis publikos neabejotinai puolė kapstytis vikipedijose ir knygų lentynose, ieškodama, kas čia yra toje pjesėje ir kaip. Juk įdomu, kaip toliau klostysis femme fatale Ksaveros D. ir Adomo M. santykiai. Sako, A. Mickevičiaus vaikai taip neapkentė naujosios guvernantės, kad ilgainiui iš namų korespondencijos išskuto net mažiausias užuominas apie Ksaverą. Juodu turbūt turėjo bendrų vaikų. Apskritai visa ši istorija išvirto į nesibaigiantį skandalą ir viešą papiktinimą, gerokai pakenkusį poeto ir Towiańskio sektos reputacijai. O Celina buvo A. Mickevičiaus meilužės Rusijoje, pianistės Marijos Szymanowskos, mirusios nuo choleros, jaunesnioji dukra. Adomas M. it magnetas traukė ištekėjusias, vyresnes moteris. Išties, visuomeninis būties tragizmas ir žmogiškosios aistros – greta. Tai, kad gimsta toks opusas, gal rodo, jog naujalietuviai ieško savo santykio su senųjų laikų įvykiais. Tačiau naujosios pjesės konceptualusis ir personalinis aktorių tęstinumas veikia dvejopai. Sunku atsiplėšti nuo tandemų: Pokštas ir Mistras, Salė ir Celina, Milašius ir Šopenas. Lyg tęstųsi toji pati madagaskariada, tik kitame anturaže. Priėmus tokią koncepciją, nesunku ir toliau modeliuoti istorines žaidynes, manipuliuojant civilizaciniais, istoriniais paradoksais ir kontrastais, apžaidžiant santykį „lietuvis–svetimi“, deromantizuojant mums sakralius ar tiesiog įdomius siužetus, pvz.: „Vytautas pas kryžiuočius“, „Barbora Radvilaitė“, „Nuvainikuotas Stanislovas Augustas Peterburge“ ar „Šatrijos Ragana“. Ir būtinai ironiškai, su distancija, nes romantiškai braukti ašarą dėl vertybių tarsi gėda, o ir nebeaišku, kas čia vertybės, o kas ne. M. Ivaškevičius negali neįterpti kalambūro: tik „Madagaskare“ apie ananasą jis piemeniškai vulgarus, o „Mistre“ apie lietuvių pasisveikinimą susidaužiant – „Books wake us“ – išties šmaikščiai kontekstualus. Kaip ir lenkiškos vardų formos pjesėje vartojimas, suteikiantis šiltų spalvų, autentiškumo, net familiarumo.


        Z matki obcej; krew jego dawne bohatery,
        A imię jego będzie czterdzieści i cztery.

Stebėtina senosios senlietuvių rasės jėga ir užmojis! Romantiko, pranašo ir tautos šauklio A. Mickevičiaus, mistiko, susikūrusio savą religinę pasaulėžiūrą, Mistro Andriaus, didybės manijos apimtos, save Dievo Motina ir Lenkijos gelbėtoja įsivaizduojančios Celinos, juslingosios, gaivalingosios Ksaveros. Daug, labai daug dvasios, tikėjimo, ilgesio, meilės ir aistros. Senųjų didvyrių kraujas, Algirdo ir Vytauto apskritojo stalo riterių, didikų ir bajorų, mušusių totorius prie Mėlynųjų Vandenų, vokiečius prie Žalgirio, maskolius prie Oršos ir turkus prie Vienos, kraujas susigėrė į kapų smėlį, ištirpo galingesniųjų jūroje. O mes, mažiukai, kaip matome „Mistre“, tarsi indėnai trypiame trepsiuką ir iš žiūrovų salės it pro praviras salono duris kikendami stebime ponų gyvenimą.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


187390. leitis2010-03-24 14:33
Juozėnai, Juozėnai, senlietuviai tai mes! Anieji - nuolietuviai.

187604. dėl antroje pastraipoje pasiklydusio autoriaus2010-03-25 16:52
"Mistras" vartojamas kitose kalbose. Lietuvių raštuose tas žodis irgi vartojamas, pavyzdžiui, V.Misevičiaus "Budelyje iš Holšteino" - mistras Heinrichas. Vadinasi, šis žodis tikrai ne NAUJADARAS. Be to, nuogąstavimai dėl minėtos kitokios reikšmės įsigalėjimo visiškai perdėti. Bet paskutinėje pastraipoje autorius savaip teisus - labiausiai M.I vertiname ne už koncepciją, o už pribloškiantį jumoro jausmą... žiūrovų salėje nepasijutau liokajumi. Manau, tai tik dalies stebinčiųjų problema.

187652. Juozėnui2010-03-25 21:42
Nustebino Jūsų išmanymas ir pozicija. Spktaklio esu giliai nusivylęs, todėl jūsų straipsnis atgaivino. Tuminas niekada nemokėjo normaliai sudėlioti vertybių, tuo labiau mūsų tautos atžvilgiu. Prie to, aišku, prisidėjo ir autorius, kuris ironizuodamas ieško meninės formos. Bent jau taip pasirodė spektaklio metu. Tik, deja, ne tuos personažus jam reikia rinktis. Tai vaikiško filmuko lygis. Mužikų ir kitataučių, vertinančių tokį meną visada atsiras.

187891. Regina :-) 2010-03-26 23:28
Tyčiotis iš lietuvaičių -senas ne tik Ivaškevičiaus, bet ir Tumino įprotis.Kadaise buvo psityčiota iš Dariaus ir Girėno(atseit, su Šalteniu pasireiškė kaip "mitų griovėjai"),paskui ant paskutinės patyčių ribos(na,dar šiaip taip) "Madagaskaras",dabar - atseit juokiamės iš tų visų Paryžiečių,nes trypiame polkutes ir nežinome iš viso,kas esame.Belieka juoktis kaip šašuotiems paaugliams iš visko, kas ne mūsų nosiai...

Rodoma versija 21 iš 22 
14:23:11 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba