ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-06-23 nr. 850

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ANDRZEJ ROMANOWSKI. Pomirtinės paskutinio karaliaus kelionės (15) • KĘSTUTIS NAVAKAS. Vinis (114) • -gk-. Sekmadienio postilė (1) • ANNE ATKINS. Liaudiška šneka juk nebūtinai keiksmai? (7) • JONAS GRIGAS. Kaip žmogų veikia elektromagnetiniai laukai (24) • SIGITAS GEDA. Simonas Išmintingasis-Varlys (7) • RITA PILKAUSKAITĖ. Šurmuliuojanti kasdienybė (2) • GUILLAUME APOLLINAIRE. Devyneri tavo kūno vartai (18) • VLADISLAV CHODASEVIČ. Žmogaus pokalbis su pele, kuri graužia jo knygas (1) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (22) • LAIMANTAS JONUŠYS. Žmogus be savybių prieš savybes be žmogaus (4) • Su tuometiniu moksleiviu, istoriku, Valstybinio Kernavės archeologijos ir istorijos muziejaus-rezervato darbuotoju JONU VITKŪNU kalbasi Saulė Matulevičienė. Iš Rasos švenčių Kernavėje istorijos (5) • JURGA MOCKEVIČIŪTĖ. Dėl palmės rojuje. Nuotykiai Al-qahyro (14) • MARIUS MACEVIČIUS. Eilės (13) • kaukst kad net ziezirbos pasipyle is akiu (650) • o briedų briedai! abriedai. abrėdukai tikri :)) :)) :)) (692) • 2007 m. liepos 7 d. Nr. 25 (851) turinys (44) •

Pomirtinės paskutinio karaliaus kelionės

ANDRZEJ ROMANOWSKI

[skaityti komentarus]

iliustracija
Stanislovo Augusto
portretas Henriko IV
kostiumu. 1797

Elisabeth Vigée-Lebrun

Iš sostinės jį išvežė 1795-ųjų sausio 7 dieną. Lapkričio pradžioje Suvorovo ordos įvykdė garsiąsias Pragos priemiesčio skerdynes, po poros savaičių, pralaimėję Radošicų mūšį, pasidavė Kosciuškos kariai. Amžininko prisiminimas: „Lipdamas karieton, karalius verkė. Atsigręžė, kad pasakytų atsisveikinimo žodžius, tačiau maskoliai, būgštaudami, kad monarcho žodžiai dar labiau sudrums ir šiaip jau sujaudintą minią, ėmė raginti vežėją, kad judėtų, tad karaliui atsisveikinti buvo užginta.“

Stanislovas Augustas sostinėn sugrįžo po 194 metų. Buvo virtęs pelenų sauja.

Treji gyvenimo metai, jaučiant nugaron įsmeigtą žvilgsnį. Pradžioje Gardinas – viena tebeegzistuojančios Abiejų Tautų Respublikos sostinių, seimų ir tribunolų buveinė. Stanislovui Augustui nekliudyta jaustis monarchu, taigi – niekur nedingo karališkoji karieta nei ketvertas ristūnų. Per pasivažinėjimus Nemuno apylinkėmis neįkyriai lydėdavo grafo Bezborodkos eskortas. Lyg niekur nieko tebegriaudėjo prabangios karališkos puotos, jose būtinai dalyvaudavo kunigaikštis Repninas. Bet štai spalį Gardiną pasiekė žinia, kad Respublikos likučius nuspręsta pasidalyti, o netrukus, anot memuaristo, „imperatorė atsiuntė raštą, kuriame pareikalavo atsižadėti karūnos; perskaitęs ultimatumą, karalius apalpo, vėmė, šlapinosi ir tuštinosi“.

Rusai tvirtai laikė jį sugniaužę kumštyje. Lapkričio 25 dieną nelaimingasis pasirašė viską, ko pageidauta. Mainais gavo šeimos ir artimųjų saugumo garantijas, na ir padengtas skolas visiems kreditoriams. Ir iškart po to Abiejų Tautų Respublika ėmė sparčiai grimzti į Letos vandenis.

Kelionė į Peterburgą užpustytais ir apledėjusiais keliais, vis dar karietoje.

Tačiau prieš tai – prašmatni iliuminacija didįjį kunigaikštį pasitinkančiame ir išlydinčiame Vilniuje. Dar Mintauja iki galo Respublikos protektoratu išlikusiame Kurše. Ryga ir Narva jo tėvo laikais priklausė Švedijai, tą žiemą šios žemės jau buvo rusų.

Pagaliau Peterburgas, didingi Marmuro rūmai, ir ant jų pakopų buvusį karalių pakiliai sveikina imperatorius Pavelas I. Jekaterina II mirė, šeimininkas – naujas, besielgsiantis priešingai nei motina, kurios nekentė.

Žinoma, kad Stanislovo Augusto širdy teberuseno viltis, o kai 1798-ųjų sausio 1 dieną Pavelas I jį vėl aplankė, karalius beveik įtikėjo, kad Tėvynė prisikels ir jam bus leista vėl regėti Varšuvą. Negi sapnas, toks pat kaip prieš keturias dešimtis metų tame pačiame Peterburge, jaunutės vokietaitės, didžiosios kunigaikštytės, būsimos imperatorės lovoje ir glėbyje, dovanojusiame stulbinančią karjerą?

Stanislovas Augustas lyg ir vėl pasijuto karaliumi, o rūmų aplinka tatai tarsi toleravo, nepastebėdama, kaip kiekviena diena gausina pažeminimus. Štai per caro karūnaciją tvarkdarys jam kietokai priminė, kad būtina stovėti. Amžininkas: „Sukumpęs, be ankstesnės didybės likučių, dirbtinės šypsenos iškreiptu, perpudruotu ir parausvintu lavono veidu, iš paskutiniųjų imituodamas gracingumą, buvęs karalius Stanislovas Augustas šoka polonezą.“

Taip jis tada atrodė iš šalies.

1798-ųjų vasario 12 dieną, sulaukęs 66 metų, paskutinis Lenkijos ir Lietuvos valdovas užgeso. Imperatorius Pavelas ir jo sūnūs – Aleksandras, būsimasis Lenkijos karalius, bei Konstantinas, būsimasis Lenkijos kariuomenės vyriausiasis vadas, – budėjo prie jo guolio iki paskutinės akimirkos.

Tokių laidotuvių nesitikėjo niekas. Stanislovą Augustą aprengė karališkosios gvardijos munduru, papuoštu žydra Baltojo erelio ordino juosta, apsiautė šermuonėlių kailiais pamušta purpurine mantija. Giedojo ir meldėsi visi, o kai paskui tuzinas dvariškių nešė kūną iš miegamojo, imperatorius kilstelėjo miruolio galvą ir uždėjo paauksuotą karūną.

Gedulas truko keturias savaites, iki kovo 5-osios, tada, imperatoriui paliepus, sarkofagą iš Marmuro rūmų perkėlė į Šv. Kotrynos bažnyčią, vienintelę imperijos sostinėje katalikų šventovę. Miestiečių – jų priskaičiuota trys dešimtys tūkstančių – atsisveikinimas baigėsi tik kovo 8-ąją. Tada, drioksint patrankoms ir aštuoniolikos tūkstančių šautuvų salvėms, dvariškiai nešė karstą į bažnyčios požemius ir mūrijo kripton. Imperatorius dalyvavo klojant ant grindų antkapį su lotynišku užrašu: „Bičiuliui ir svečiui, Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui.“

Taigi, Stanislovas Augustas, Jekaterinos favoritas, karalius Veršis... Ar tosios nepaprastos laidotuvės reiškė Rusijos duoklę jai paklususiam politikui? O gal priešingai? Rusijos propaganda jį vadino visų rusofobiškų akcijų vadeiva – ir tada iškilmės turėtų reikšti kilniaširdišką imperijos pagarbą priešui. O ar įtikėtina, kad pomirtinis karūnavimas ir gedulingas triumfas suprastini kaip šiokia tokia atgaila už nekenčiamos pirmtakės įvykdytą nusikalstamą valstybės sunaikinimą? Įmanomas ir dar vienas paaiškinimas. Imperatorius Pavelas, kankinęsis nežinia – kas gi tikrasis jo tėvas? – galėjo įsivaizduoti, kad būtent Stanislovas Augustas. Šiandien žinome, kad tokia spėlionė būtų buvusi klaidinga.

Kai iki Respublikos padalijimų buvo likę keli dešimtmečiai, po kraštą jau sklandė niūri pranašystė, esą joks karalius vardu Stanislovas niekad neras prieglobsčio Vavelio panteone. Buvo dar viena tokia, panaši: Vavelis nepriims to, kurs nebuvo jame karūnuotas. Gandus stiprino tai, kad Stanislovą I Leščinskį iš tikro palaidojo Prancūzijoje, Nansi. 1787-aisiais vizituodamas Krokuvą Stanislovas Augustas apdairiai nusižiūrėjo ir pavaldiniams įsakmiai parodė savo būsimo amžino poilsio vietą Šv. Leonardo kriptoje, Vavelio požemiuose.

Kas šiandien pasakys, ar kada nors Stanislovo Augusto ausis pasiekė žinia, kad jo bendravardžio kapą Prancūzijoje sužvėrėjusių revoliucionierių gaujos – ateities labui – išniekino, išdaužė grandinėmis ir išbarstė. Siautėjimų bangai atslūgus ir nuotaikoms pasikeitus, praūžus Napoleono karams, pora aptiktų Stanislovo Leščinskio kaulelių 1814-aisiais iš Paryžiaus buvo parvežti Varšuvon. Trumpam. Pralaimėjus 1831-ųjų sukilimui, monarcho likučiai atsidūrė imperijos sostinėje. 1857-ųjų gegužės 15 dieną juos patyliukais užmūrijo Šv. Kotrynos bažnyčios požemiuose, Stanislovo Augusto kaimynystėje. Taigi, pranašystės išsipildė, galima sakyti, su kaupu.

Perlaidojant Leščinskį pirmąkart nuo imperatoriaus Pavelo laikų pasidomėta ir Stanislovo Augusto kripta. Pagrindo smalsauti būta, nes istoriniai 1824 ir 1857 metų Nevos potvyniai prasiskverbė ir į šiuos požemius. Tai, ką žmonės išvydo pakėlę karsto dangtį, visus sukrėtė. Amžininkas: „Iš balzamuoto kūno nebeliko nieko, tik kaulų likučiai. Puvenų krūvelėje blizgėjo paauksuota karūna.“

1872-aisiais plūstelėjo dar vienas neregėtas potvynis. Kai 1905-aisiais krokuviškiai mokslininkai Stanisławas Tomkowiczius ir Adamas Chmielis, lydimi klebono Konstantino Budkiewicziaus, ryžosi nusileisti į požemius ir kilstelėti didžiulio karsto dangtį, aptiko kelias pakauškaulio skeveldras, mantijos likučius, kurie paliesti subyrėjo. Tik karūna tebespindėjo.

Imperijai liko gyvuoti dešimtmetis, šiam praslinkus, didžiulį kraštą ėmė krėsti revoliucinės suirutės ir pilietiniai karai, ateitis tikrai neatrodė aiški, tad ryškėjo būtinybė kaip nors gelbėti tautines relikvijas. Rusijos ir Lenkijos taikos sutartis buvo pasirašyta 1922-aisiais Rygoje. Iškart po to Petrograde gyvenusių lenkų trijulė, gavusi prelato Budkiewicziaus pritarimą, pagrobė Stanislovo Leščinskio urną ir slapčia išgabeno į Lenkiją. Stanislovo Augusto karstas svėrė pusę tonos, jokia konspiracija čia nebūtų buvusi veiksminga. Po poros mėnesių bolševikai bažnyčią uždarė, kunigą areštavo, vėliau – sušaudė.

Į pasaulio žemėlapius grįžo nepriklausoma Lenkija ir nepriklausoma Lietuva, tačiau nė viena jų nesusidomėjo savo valdovo palaikais. Tiesa, 1925-ųjų vasarį Lenkijos pasiuntinys Maskvoje prof. Stanisławas Kętrzyńskis šnekėjosi ta tema su sovietų užsienio reikalų ministru Čičerinu (Varšuvoje už tai, deja, buvo supeiktas). Palikdamas ambasadą, 1926-ųjų lapkritį jisai dar kartą kreipėsi į užsienio reikalų ministrą Augustą Zaleskį, tačiau nesulaukė jokio atsakymo. Netrukus po to iš savos Mogiliovo vyskupijos bolševikų Lenkijon nutremtas arkivyskupas Edwardas Roppas įsteigė specialų paskutinio karaliaus palaikų parsigabenimo komitetą, ir ką gi – premjeras Kazimierzas Bartelis nedvejodamas atsisakė jį paremti. Tikrai keista: žinota ir apie naująjį 1925-ųjų potvynį, apie grėsmingus šventyklos niokojimus, galiausiai – apie sovietų siūlymą Lenkijai šias relikvijas atsiimti, viskas perniek. Nuskambėjo aliarmuojantis Stanisławo Wasylewskio ir vilniškio Stanisławo Cat-Mackiewicziaus balsas, bet visuomenė liko abejinga.

Antroji Respublika negeidė karaliaus, kuris de facto pasirašė visus tris Pirmosios Respublikos padalijimo aktus.

O jis ėmė ir atvyko pats, nekviečiamas. 1938-ųjų vasarą Užsienio reikalų ministerijos Rytų skyriaus valdininkas Stanisławas Zabiełło gavo pranešimą, kad Leningrado valdžia nutarė galutinai nugriauti Šv. Kotrynos bažnyčią, būtų, savaime suprantama, sunaikinta ir karaliaus kapo vieta. Valdininkas kreipėsi į tuometinį užsienio reikalų ministrą Becką. Siūlė perlaidoti karalių Lenkijoje, geriausia – Varšuvoje, Šv. Jono katedroje arba Lazenkų memoriale. Nei prezidentas Mościckis, nei premjeras Sławoj-Składkowskis nebeprieštaravo, tik atmetė Varšuvos, juolab Krokuvos lokalizaciją. Vavelyje, sakyta, ilsisi garbingasis Poniatowskis, kunigaikštis Józefas, ką ir kalbėti apie kilnųjį Tadą Kosciušką ar valstybės tėvą Józefą Piłsudskį.

Byloje radosi ašaka: kur laidoti? Zabiełło ir jo skyrius pateikė kelis argumentuotus variantus: Gardine – paskutinėje Stanislovo Augusto rezidencijoje, Volčyne prie Brastos – ten gimė ir buvo krikštytas, Rykose prie Liublino – ten palaidotas jo tėvas, Seniavoje – ten jo dėdžių kunigaikščių Čartoriskių mauzoliejus. Galiausiai pasirinkta Švč. Trejybės bažnyčia Volčyne, kadais karaliaus tėvo statyta. Gerokai apnaikintas rokoko stiliaus pastatas buvo numatytas restauruoti, akcentuojant naująją, memorialinę, jo paskirtį. Tada ir galėtų įvykti oficiali perlaidojimo ceremonija, o kol kas linkta tenkintis paprasčiausiu karsto sandėliavimu.

1938-ųjų liepos 6 dieną, dalyvaujant Lenkijos Respublikos konsului ir miesto valdžios atstovams, Šv. Kotrynos bažnyčios požemiuose atlikta ekshumacija ir pasirašytas radinius apibūdinantis protokolas. Pabrėžta puiki karūnos būklė, išmatuotos dvi metalinės urnos. Mažesnėje (12 cm aukščio) buvo karaliaus širdis, didesnėje (42 cm aukščio) sutilpo jo viduriai. Ambasados atstovai užantspaudavo karstą, ant dangčio pritvirtino turinio deklaraciją, nurodė kelionės tikslą Lenkiją, įkėlė krovinį į prekinį vagoną ir lydėjo iki valstybės sienos.

Čia netikėtai išryškėjo pirmasis riktas – kyštelėję nosį į karstą, sovietų muitininkai pareiškė, kad išvežti auksą griežtai draudžiama. Pulta skambinti į Maskvą, aiškintis – veltui. Liepos 9-ąją vagonui kirtus valstybės sieną karūnos karste nebebuvo. Negana to, pirmoje Lenkijos stotelėje kilo sąmyšis. Niekas neturėjo supratimo, kur tą karstą dėti. Kreiptasi į Naugarduką, vaivadijos sostinę. Nieko. Po daugelio valandų pagaliau sulaukta skambučio iš Varšuvos ir nurodymo laukti. Prekinį vagoną darsyk užplombavo, kreida užrašė ant šonų „paprastas bagažas“ ir nuvarė į stoties pakraštį.

Liepos 14-ąją vagoną prikabino prie keleivinio traukinio. Kai krovinys pasiekė Wysokie Litewskie stotelę, čia jau lūkuriavo Krokuvos dailės akademijos studentas Józefas Charytonas, per vasaros atostogas uždarbiavęs gretimo Volčyno bažnyčioje. Jos dekoratoriui klebonas Antonis Czyszewiczius nejučiomis prasitarė, kad čia būsiąs laidojamas paskutinis karalius. Studentas pasiskolino maskuojančią geležinkelininko kepuraitę ir nedelsdamas patraukė į stotį: jis buvo vienintelis iš pasalos įvykį stebėjęs liudininkas. Tai Marianas Brandysas vėliau aprašė apysakoje „Karaliaus kapo sargas“: „Regėjo, kaip nekalbūs policininkai traukė iš vagono didžiulį sunkų sarkofagą, kaip įsiręžę vilko link sunkvežimio, kaip kėlė ir kaip automobiliai pajudėjo Volčyno keliu...“

Volčyne krovinio laukė policininkai civiliniais rūbais. Darbavosi iš Bresto suvežti nieko nenumanantys krovikai. Karstas niekaip netilpo į siaurą kriptos angą. Sutemo, nuspręsta jį apraišioti virvėmis ir kol kas palikti tokį, užantspauduotą Volčyno antspaudu, bažnyčios nišoje, o kripton įmūryti dėžę su abiem urnom. Visa toji erzelynė pasibaigė tik patekėjus saulei. Tada klebonas, Volčyno vaitas ir vaivadijos atstovas pasirašė perėmimo protokolą. Sutarus saugoti įvykio ir vietos paslaptį, klebonas pasižadėjo neaukoti mišių už Stanislovo Augusto sielą, kad neišsiduotų.

Valstybė karaliaus nelaukė, nebuvo tam pasiruošusi, bet ir niekas joje nesitikėjo, kad bus taip žeminančiai traktuojamas. Pirmasis prastą kvapą užuodė „Bresto dienraštis“. Kai fakto patvirtinimas atplaukė ir sovietų radijo bangomis, norom nenorom teko atsiliepti Lenkijos telegramų agentūrai: „Sovietų vyriausybei pareiškus palankumą karaliaus Stanislovo Augusto palaikų repatriacijos klausimu, jie prieš porą dienų iš Leningrado susigrąžinti tėvynėn. Karstas su palaikais bus atgabentas į Volčyną.“ Toks pranešimas skandalą tik pakurstė.

Šiaip ar taip, visuomenės žinota, kad karališkasis sarkofagas jau senokai ten atsidūręs. Painūs premjero aiškinimai, esą tai laikina, kad verta luktelėti oficialaus perlaidojimo, nieko neįtikino. Opozicinė „Tautinė mintis“ rugsėjo 7 dieną rašė: „Žeidžia ne kokie demokratiški ar nedemokratiški valdžios įsitikinimai, o vulgarus gero skonio stygius, panieka praeičiai ir tautinių vertybių mindymas.“

Lenkų visuomenė pasirodė esanti atlaidesnė už valdžią, atgaline data baudžiančią Targovicos konfederaciją rėmusį karalių. Tą patvirtino netrukus paskelbta įtakingų „Wiadomości Literackie“ anketa. 32 balsai pritarė Stanislovo Augusto palaikų perlaidojimui Vavelyje, 26 siūlė Varšuvą (Katedrą ar Lazenkas), tik 8 pareiškė nuomonę, kad geriausia – Volčynas.

Valdžia įsitikino, kad perdėtas įslaptinimas kenkia, tad jau kitą vasarą nekliudė norintiems pamatyti sarkofagą, pradžioje – pro langelį, vėliau – pro grotuotas dureles. Tačiau jokių kitokių veiksmų niekas nesiėmė – nei atsižvelgė į apklausos rezultatus, nei skyrė pinigų bažnyčiai restauruoti.

Tuotarp Krokuvoje veikė prof. Adolfas Szyszko-Bohuszas. Gavęs arkivyskupo Adamo Sapiehos leidimą, puolė rengti kriptą Vavelyje. Kadų kadais paties karaliaus pasirinktoji jau buvo užimta. Tačiau tą vasarą Stanislovas Augustas galėjo atgulti bent jau jos kaimynystėje, pagerbtas kad ir ne taip iškilmingai kaip Pavelo I, bet bent jau prideramai. Juo labiau kad revoliucijos sumaištyje iš Petrapilio pasigrobtoji Leščinskio urna tautos panteone savo vietą rado. Paneigdami pranašystes, abu nuverstieji karaliai Stanislovai būtų galėję atgulti greta, tik ne priešų žemėje, o Tėvynėje.

Deja, deja, Stanislovui Augustui iš paskos vilkosi dar vienas bjaurus gandas – esą ten, kur jis būsiąs palaidotas, iš karto užeisią rusai. Ir ką gi: po sugrįžimo praslinkus vos metams, vokiečiams užpuolus, rusams smogus į nugarą, iš Leningrado atsigabentą sarkofagą pasivijo Raudonoji armija. Kareiviai puolė plėšikauti; ko nespėjo prisigrobti šie, atiteko atėjusiesiems 1944-aisiais. Karui dar nesibaigus, kunigas Czyszewiczius buvo priverstas trauktis kitapus Jaltos susitarimu nubrėžtos sienos. Tiesa, pasigirdo naujosios valdžios patarimų pasiimti kompanijon, jei būtų noras, ir „savąjį karalių“. Šventovė liko be globos, joje kariškiai įsirengė degalų sandėlį.

Prasidėjęs bene tragiškiausias Stanislovo Augusto pomirtinės kelionės tarpsnis truko pusę amžiaus. Antrosios Respublikos vadovai atsisakė priimti sarkofagą, nes buvo pernelyg lenkiški. Lenkijos Liaudies Respublika nenorėjo apie tai nė girdėti, nes buvo per mažai lenkiška. Anąkart išsisukinėjo Sławoj-Składkowskis ir Beckas, dabar tą patį darė premjeras Cyrankiewiczius ir partijos ideologas Kliszko. Iki pirmojo lenkų „atodrėkio“ (1960-ųjų) buvo užginta apie tai net kalbėti. Kai Edwardo Giereko epochos pradžioje ryžtasi atstatyti Karališkuosius rūmus, Stanislovo Augusto susigrąžinimo reikalu kreiptasi į Valstybės Tarybos pirmininką Henryką Jabłońskį. Veltui.

1979-aisiais kultūrologas Jerzy Sito aplankė kardinolą Stefaną Wyszyńskį ir temą atnaujino. Kardinolo ilgai įtikinėti nereikėjo: jis iš karto pasiūlė kriptą Varšuvos katedroje. Netrukus buvo įsteigtas neoficialus komitetas ir užvirė karštos diskusijos: o vis dėlto kur? Varšuvos katedra? Lazenkos? O gal Vavelis? Vertas ar nevertas? Tuotarp Volčyne viskas liudijo artėjant galą. Degalų sandėlį iškėlė dar 1978-aisiais, padėtis tik pablogėjo. Nesaugomus mūrus užplūdo paslėptų lobių ieškotojai. Sarkofagą sukapojo, palaikų likučius išmėtė. Volčyno mokytoja Kuznecova priglaudė abi požemiuose buvusias urnas – su širdimi ir viduriais. Gal šitaip norėjo jas apsaugoti nuo vandalų? Kaip ten buvo, dabar nežinia. Mokytoja iš Volčyno netrukus išsikraustė gyventi kažkur į Sibirą, ir nei apie ją, nei apie urnas nuo to laiko niekas negirdėjo.

Tik prieš pat komunistinio režimo pabaigą kultūros ir meno ministras Aleksandras Krawczukas ėmėsi iniciatyvos, antrosios per visus šimtmečius. 1988-ųjų gruodžio 12 dieną į Volčyną atvyko prof. Aleksandro Gieysztoro vadovaujama delegacija. Pasibaisėtinai nusiaubtame bažnyčios kiaukute jie išvydo išrausinėtą žemę, šiukšlių sąvartynus, benzino ir tepalų prisigėrusias pakulas, 1938-aisiais sukalto karsto nuolaužas, kaulų likučius. Tačiau paaiškėjo, kad kaulai – gyvūnų. Kitądien delegacija nuvyko į Minską, ir ten jai buvo įteikta tai, ką prieš metus iš požemių išgelbėjo keturiolikmetis gardinietis Aleksandras Milinkevičius: audinių skiautės, bato kulnas, vinis... Radinius delegacija perdavė Karališkųjų rūmų žinion.

Volčyno griuvėsiuose archeologų darbai nenutrūko: sijota žemė, šiukšlės, plytų skalda, žvyras. Žmonių kaulų nerasta, mokslininkai teaptiko seno žmogaus kaulų dulkių, sulipusių su tekstilės plaušeliais.

Tai tiek tebuvo likę iš Stanislovo Augusto.

Visiems tebedžiūgaujant komunistinio režimo žlugimo proga, 1989-ųjų birželio 12 dieną radinius supylė į prašmatnią vario urną ir grojant orkestrui, iškilmingai, su derama pagarba išstatė Karališkuosiuose rūmuose. Netrukus šalia atsirado stendas su naujausiais Volčyno radiniais: sarkofago fragmentais, keletu skiautelių su auksinių siūlų liekanomis ir sidabrinių erelių fragmentais, pentino gabalėliu, špagos nuotrupa.

O iškilmingo perlaidojimo kažkodėl laukta dar šešerius metus. Tikėtasi naujų radinių? Viltasi, kad gal kas užsiliko Peterburge? Ieškota mokytojos Kuznecovos? Manyta, kad visuomenė karalių vėl užmirš?

Laukus nesulaukus karališkųjų palaikų klajonės ėmė ir pasibaigė. 1995-ųjų vasario 14 dieną Varšuvos Šv. Jono katedroje įvykusios trečiosios laidotuvės nebuvo tokios prašmatnios kaip kadais Pavelo I surengtos Peterburge, bet ir ne tokios sujauktos kaip Volčyne. Atkreiptas dėmesys, kad Varšuvoje karalius laidojamas pirmąkart.

Ir ką gi, vėl kilo rietenos ir ginčai, nuskambėjo isteriški riksmai: „Nevertas!“

Nevertas?! O ar buvo vertas, kad jį palaidotų Vavelio panteone, Augustas II, pavertęs Abiejų Tautų Respubliką Rusijos protektoratu? O nė šuo tada nesulojo.

Taip, Stanislovas Augustas pasirašė visus tris padalijimus, bet argi ne jam pavyko išvaduoti valstybę iš mirtinų protektorato gniaužtų? Ar ne jis dovanojo kraštui trejus nepriklausomybės metus? Ar ne jojo Gegužės 3-iosios Konstitucija išganingai pakeitė valstybės santvarką?

Ir štai jam – paskutiniam Abiejų Tautų Respublikos monarchui, Boleslovo Narsiojo karūnos ir Mindaugo mitros paveldėtojui, Gediminaičiui – naujoji Lenkijos valstybė visiems laikams atėmė Vavelio garbę. O kelios saujos pelenų po ilgų klajonių ir mindymų geidžia tik vieno: tylos ir ramybės.


Iš: Andrzej Romanowski. Jak oszukać Rosję? Kraków: Znak, 2002

Vertė Pranas Morkus

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


87722. r :-) 2007-06-27 23:20
Įdomu. O ar jie tikri, kad rastos „seno žmogaus kaulų dulkės, sulipusios su tekstilės plaušeliais“ tikrai yra tai, ko buvo ieškota?

87734. krankt2007-06-28 05:35
istorija yra didziausias blefas, koki tik yra susigalvojusi zmonija, paskui gal religija eitu.

87742. snobas2007-06-28 09:37
Religiją laikykime moralės kodeksu, o ne blefu. paskaitykite genijaus Hawkingo knygą " Visata riešuto kevale".

87808. cc2007-06-28 14:57
Slogus straipsniukas.

87822. krankt snobui2007-06-28 16:33
Religija nuo kaltinimu blefu gali issisukti tik ta prasme, kokia pats cia paminejote, bet kai zadamas pomirtinis gyvenimas rojuje, na, ne, atleiskite...O tas S.Hawking ne toks jau genijus, dabar mokslo pasaulyje pasigirsta balsu, kad jokiu ten juoduju skyliu nera.

87831. snobas > krankt2007-06-28 16:53
Dėkoju už papildus apie juodąsias skyles. aš jų taipogi neįžvelgiu danguje.

87916. e -Religiją laikykime moralės kodeksu,2007-06-29 09:25
o man faktai ir sveikas protas sufleruoja, kad tai amoralumo kloaka. ka daryt? paciam sokt ant lauzo?

88315. r2007-07-03 00:18
nu blyn seniukai kad su vistom einmiegot nors tamsta ivse p{r}amerk aki

88803. is auksciau2007-07-06 18:49
gal kas zino ar Jara spausdino per paskutini pusmeti?

88807. r2007-07-06 19:21
jis gyvai blaskos su savo muzikom jei Ramuniuks

88810. to is auksciau2007-07-06 20:09
kam tau reikia to pusdurnio?

88826. ckiukas(eksGalkauckiukas)>is auksciau2007-07-06 23:22
Ats į 88803: ne

89005. to 888102007-07-08 19:02
nesuprantu, lietuviu, kurie varo ant kitu leituviu. Gal gali paaiskinti, kuo Ramunas tau uzkliuvo?

89030. to890052007-07-08 21:50
o to, kad jis issisokelis. ir siaip.

Rodoma versija 23 iš 24 
14:23:03 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba