ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-06-23 nr. 850

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ANDRZEJ ROMANOWSKI. Pomirtinės paskutinio karaliaus kelionės (15) • KĘSTUTIS NAVAKAS. Vinis (114) • -gk-. Sekmadienio postilė (1) • ANNE ATKINS. Liaudiška šneka juk nebūtinai keiksmai? (7) • JONAS GRIGAS. Kaip žmogų veikia elektromagnetiniai laukai (24) • SIGITAS GEDA. Simonas Išmintingasis-Varlys (7) • RITA PILKAUSKAITĖ. Šurmuliuojanti kasdienybė (2) • GUILLAUME APOLLINAIRE. Devyneri tavo kūno vartai (18) • VLADISLAV CHODASEVIČ. Žmogaus pokalbis su pele, kuri graužia jo knygas (1) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (22) • LAIMANTAS JONUŠYS. Žmogus be savybių prieš savybes be žmogaus (4) • Su tuometiniu moksleiviu, istoriku, Valstybinio Kernavės archeologijos ir istorijos muziejaus-rezervato darbuotoju JONU VITKŪNU kalbasi Saulė Matulevičienė. Iš Rasos švenčių Kernavėje istorijos (5) • JURGA MOCKEVIČIŪTĖ. Dėl palmės rojuje. Nuotykiai Al-qahyro (14) • MARIUS MACEVIČIUS. Eilės (13) • kaukst kad net ziezirbos pasipyle is akiu (650) • o briedų briedai! abriedai. abrėdukai tikri :)) :)) :)) (692) • 2007 m. liepos 7 d. Nr. 25 (851) turinys (44) •

Dėl palmės rojuje. Nuotykiai Al-qahyro

Kaip aš mokiausi arabų kalbos

JURGA MOCKEVIČIŪTĖ

[skaityti komentarus]

Tęsinys. Pradžia Nr. 18

Chata (tęsinys). Savininko duktė paskambino kažkokiai savo pažįstamai – sakė, čečėnei. Po keleto minučių šioji įvirto kambarin – nindzė. Josios lyg tarpusavy ėmė aiškintis, kas, kur ir kaip – neva anoji pažįstanti dvi mergiotes iš Belgijos, kurios mane priimtų pernakvot. Galiausiai pasisuko į mane, kaip supratau, tik tada ji mane ir pastebėjo. Kokia mano religija – buvo pirmas klausimas. Savininko duktė pakratė galvą – gal buvusi krikščionė. Akimirksniu pasiutau – jokia aš ne buvusi! Čečėnė sudvejojo – atseit tada nežinanti, ar man išeis apsistoti pas belges, nes jos musulmonės. Na ir fuck, nešdinsiuos nors į visas keturias puses, nes nuo tokių šlykštynių jau gerokai pasiskaudėjo viskas, kas tik gali pasiskaudėt. Pakavausi paskutinius rakandus, o čečėnė vis dar lyg prisukta tarškėjo – pusiau su savininko dukra, pusiau man – neva pažįstanti čia kažkokį čečėną, kuris kaip tik ieško žmonos, tai va kaip ir išsispręstų visos bėdos visiems. Fuck jums kvadratu – galva galutinai sproginėjo nuo viso šito debilyno. Kai su visom terbom atsidūriau tarpdury, čečėnė staiga prisiminė pažįstanti dar kaži kokią mergiotę iš Rusijos. Anyway, niekur neskubėjau – prisėdau tarpduryje laukti. Ir stebuklų stebukle – toji mergiotė iš Rusijos, pasirodo, mano klasės draugė. Nežinau, ar Kairas toks mažas, ar dėl nepaaiškinamų priežasčių ir šįkart Alachas mane buvo numatęs iš peklos išsukti. Bet kuriuo atveju – jau dvi savaites gyvenu pas ją. Ji – musulmonka nindzė iš Uzbekistano. Čia, Egipte, gyvena kartu su mama – abi atvažiavo mokytis arabų. Dievaži, taip ir norisi apsiraudoti iš laimės džiunglėse sutikus žmonių. Kai tik vėl išmoksiu žliumbti, būtinai šitai padarysiu, tegu nors ir po laiko.

Namų pragarų paieškos I. Po kiekvieno mokykloje užbaigto lygio mums išrašo savaitę atostogų. Kaip tik pastarąją atostogų savaitę būsiu praleidusi bene turiningiausiai. Su viena mergiote iš Rusijos tampėmės kaip kokie žydai po tokį pusklaikį rajoną ieškodamos man chatos. „Pusklaikis“ manajame Kairo gale reiškia maždaug tai, kad joks objektas ten neprimena pats savęs: gatvės – tokie visais įmanomais būdais prišnerkšti, tik subinėm susibučiuojant prasilenkti praeiviams galimi skersgatviai, kuriuose dar nė nekvepia tuoju civilizacijos išradimu kaip asfaltas ar kažkas pan.; namai – padėk jiems, Alache, – neabejotinai lietuviškam kaime žmonės tvartus švariau prilaiko. O gyventojai pamatę baltą žmogų gatvėje nesūdę suvalgytų, jei tik nebūtų tiek daug į kelnes pridėję – apskritai egiptiečiai gerokai privengia prisivirti kokių didesnių problemų su užsieniečiais: jeigu problemos tarp vietinių ir užsieniečių nusirita iki kokios institucijos, tegul ir vietinės policijos užlandės – visada kaltas lieka vietinis. Anyway, tame rajone apžiūrėjom tokią vieną landynę už du šimtus dvim litų per mėnesį. „Apžiūrėjom“ čia gal ne visai tas žodis – tiksliau, aš vos pravėrusi duris į padus dėjau – sakau jums, žmonės LT gyvulius švariau prilaiko. Ir štai va tokie atradimai visą savaitę. Mintijau elementariai – kokis tolkas už tokias skyles mokėti tokias babkes, gi praktiškai jokio komforto skirtumo nesijaustų – ar gyventum kokiam va vienam iš šitų atseit butų, ar kad ir bet kuriam skersgatvy, sakyčiau, netgi privalumas būtų gyvent pastarajame – sutaupytum nemenkai šlamančiųjų. Taip bergždžiai prasidursčiusi visą savaitę galiausiai peržegnojau šitą svieto pusę.

Nacionaliniai egiptietiško biznio ypatumai. Taigi apie korupciją. Tik nepamanykit, kad šitai civilizuoto pasaulio privilegija. Čia, Kaire, kiekvienas gyvenamasis pastatas turi savo tokį à la dvorščiką – arabiškai juos vadina bavabais, beveik baobabais. Whatever, tai šitie bavabai mazgoja laiptines, išnešioja šiukšles ir paskalas bei kitokiais niekais užsiiminėja. Gyvena jie su žmonom ir paprastai dar kokia dešimt vaikų pastato, kurį saugo, rūsyje. Jeigu nori sužinoti apie vienam ar kitam pastate esančius laisvus butus, neišvengiamai turi komunikuoti su šitais baobabais, jau nė nesakau, kad jie apskritai jokia žmonėms pažįstama kalba nekalba. Bet „fuliūs“, „nukūd“, „money“ – šitai jie tau pasakyti moka bet kuria pasauly egzistuojančia ar egzistuosiančia kalba. Na, kaip suprantama, pagal kapitalizmo dėsnius už bet kokią info – kad ir apie laisvus butus – reikia mokėti. Ir ne šiaip sau mokėti – o stačiai gerokai pakratyti kišenę. Šimtas du šimtai litų vien už info jiems atrodo norma. Ir visai nesvarbu, kad nei jo tas butas, nei jis apskritai turi kokių teisių į jį. Ir šios tradicijos galioja ne tik tokiems kaip aš be vietos besibastantiems užsieniečiams, bet ir vietiniams, na gal tik skirtumas tas, kad kai vietinius prispiria benamystės bėdos, jie už informaciją šitiesiems bavabams neretai užmoka kiek kita valiuta – keletu spyrių į dantis.

Idant būtų paprasčiau su visokiais baobabais derėtis, buvau nuo galvos iki kojų apmuturiuota arabskai ir turėjau vaidinti pabožnąją musulmonkę iš Rusijos glūdumos. Jo, girtis tokiais atvejais savo lietuviškom šaknim čia nerekomenduotina, supratau gal antrą dieną Kaire. Kadangi didžiai „išprusęs“ misry (arab. „egiptietis“) visame Alacho sukurtame pasaulyje paprastai teskiria dvi, o jei jau labai praprusęs kokis atsiranda, tai net ir visas tris keturias šalis, be savo kaimo: Rusiją ir Ameriką, antruoju atveju – Rusiją, Ameriką, Britaniją, Prancūziją. Bet pastarasis pasismulkinimas tik tokia zabova ir daugiau snobizmo reikalas, esmė gi ta pati: Rusija – vadinasi, biednieji, kurių paprastai nė nėra prasmės bandyti apsukinėt, – ir Visi Kiti – milijonieriai, kuriuos, kad tik išgalėtų, tai ne tik be kelnių, bet ir be subinės paliktų. Vienas bičiulis čia yra gerai pastebėjęs – jei egiptiečiai tau sako „labas“, tai reiškia, kad jie laukia, kada už tai tu jiems sumokėsi. Tiesą pasakius, jiems nusispjauti ir ant savosios padermės – lygiai taip pat jie nugręžinėja tiek vakariečius, tiek saviškius arabus iš aplinkinių šalių. Jie čia kaip kokie šakalai metasi ant kiekvieno, kuris bent kiek švariau apsirengęs. Kai vienas pažįstamas arabas pasakojo įspūdžius apie pirmąjį apsilankymą Egipte, galvojau, lūšiu! Taigi šitą arabą vietiniai broliai musulmonai per vieną dieną prigavo tiek, kad mane gal per visą pusmetį tiek nenugręžė. Taigi taigi, žioplą ir mečetėj užspardo.

Namų pragarų paieškos II. Manosios užsitęsusios benamystės problemos priežastys grynai matematiškai išvedamos pagal formulę: religija + lytis + amžius + žemynas + viena Egipte = arabams blaiviu protu nesuvokiama, negirdėta anomalija, kurią jie be menkiausių sąžinės priekaištų paliktų dvėsti kad ir vidury gatvės. Nors turiu pripažinti, kad ir pati čia per visą laiką nesutikau nieko labiau už save alogiško. Taigi su šitais „privalumais“ išsinuomoti kad ir bet kokį urvą čia, Kaire, už realią (!) kainą – apskritas nulis šansų.

Bergždžiai peršlifavusios vieną rajoną, su mergiote iš Rusijos persimetėme į kitą – kiek padoresnį. Padoresnis čia reiškia – kai žengi gatve, yra šansų neįminti į kokį brudą, o bute – nesiveisia bent jau krokodilai. Susiradom vieną butą. Šeimininkas – eilinis psichinis. Vėlei buvau apmuturiuota iki dantų ir turėjau vaidinti pabožną musulmonkę iš matuškos Rasijos, mat šeimininkas nemusulmonų į žmonių giminę neįskaičiuoja. Aišku, šitas cirkas buvo kiek daugiau nei juokingas, nes moteriškė, per kurią komunikavom su šeimininku – rusė. Iš tos laimės mane kaip tyčia neįprastai dažnai ištikdavo Alcheimerio priepuoliai ir iš galvos išbildėdavo elementariausi žodžiai – mikčiojau ir nevalingai muisčiausi lyg ant skruzdėlyno sėdėdama. Meldžiau visų pasaulio alachų, kad tik šita atrakcija greičiau baigtųsi ir spėčiau išsinešdinti iki maldos laiko, nes priešingu atveju laukė visiškas fiasko. Tikėtis, kad dar, be visa ko, sugebėčiau tinkamai pasiklonioti Alachui – visiškai apgailėtinas mano „vaidybinio talento“ pervertinimas. Spėjau!

Taigi belieka dar vienas nesklandumėlis: jei vis dėlto sutarsime dėl šitos skylės nuomos – visam likusiam laikui Egipte turėsiu kaži kokiu būdu įsigyventi į savo tragikomišką vaidmenį – jokių plikų galvų ar uodegų. Tiesą sakant, dar nelabai užtenka fantazijos šitam įsivaizduoti ir smegenų viskam įsikirsti, bet aš visada tikėjau, kad žmogaus galimybės neišmatuojamos, na, bent jau gerokai didesnės, nei jis paprastai gyvenime save apriboja.

Islamiški džiaugsmai. Mokykloje pradėjau penktą lygį iš vienuolikos. Tekstai, kuriuos čia skaitome, kartais ima lįsti pro pakaušį – žinoma, apie visus islamus, atsivertimus ir kitokią propagandą. Kad mokykla išskirtinai islamiška, suprasti buvo galima tikrai toli gražu ne iš mokyklos reklamos internete, o tik realiai peržengus mokyklos slenkstį. Tokie nesusipratę nekrikštai kaip aš sudaro apie tris procentus mokyklos studentų (t. y. be savęs, paskutiniu metu mokykloje mačiau dar du neapsimuturiavusius žmogus), dar septyni procentai dėvi hidžabus, na, matosi tik veidas, ir visos likusios – juodosios našlės. Taigi, matyt, tikėtis čia kažko žemiško bendražmogiško – tolygu laukti, kol pradės kupranugariai skraidyti. Bet kuriuo atveju kartais šičia irgi savaip sugebu linksmintis. Praeitą savaitę kaip tik skaitėme apie penkis islamo arkanus: šachada – vieno Dievo išpažinimas; sala – penkios maldos per dieną; zakat – išmalda neturtingiesiems; saum – mėnesio pasninkas per ramadaną; chadž – piligrimystė į Meką. Taigi štai klausimas – kodėl tikras musulmonas privalo kasdien melstis? Na, aš tai, žinoma, per tokius klausimus sėdžiu atsipūtus, aiškiau nei dieną, kad manęs tai jau tikrai niekada tokių dalykų neklausia. O chebra klasėje spėlioja net sukaitę – neva todėl, kad Dievas taip liepė, todėl, kad Muchamedas taip liepė, todėl, kad pirmas klausimas Paskutinio teismo dieną kiekvienam bus – kiek kartų per dieną meldeisi, todėl, kad į rojų pakliūtum ir pan. Tik esmė, kad esmės tokiuose atsakymuose, net aš suprantu, nėra. Tad kartais tenka gelbėti religingąją liaudį – dirbu suflere. Va taip ir užsidirbu smulkių ar kokių bambonkių. Jo, čia tokios vietinės mokyklos tradicijos: už kiekvieną riebesnį sužibėjimą – voznagraždenije. Vis dėlto paskutiniu metu prilaikau arklius ir stengiuosi su savo „taigi čia elementaru...“ mokykloje neišsišokinėti, nes jau pusė aplinkinių dantis ir taip pakabinę.

Iš esmės visai ne visada pamokos būna tokios linksmos, kaip ir apskritai bet kurios diskusijos islamiška tema už mokyklos ribų. Kai tik kas bando tokioms diskusijoms provokuoti, labai greitai jas nuraukiu atsakymu, kad man dėl islamo nei šilta, nei šalta. O su moteriškėmis religinėmis temomis apskritai niekada geriau nė nepradėt – nes josios perdėtai jautriai reaguoja į bet kokius mano pareiškimus, net ir į pačius nekalčiausius. Tiesą sakant, pastarųjų diskusijų privengiu tiek pat kiek ir bobiškų pasisėdėjimų, nes visi jie apie tą patį – islamą. Nesakau, kad negalima ar nebūtų įdomu kalbėti apie Dievą, sakau, kad tik nematau prasmės ištisas valandas sėdėti ir pliaukšti nepasakant nieko kito, išskyrus tai, koks Jis vis dėlto nuostabus. Nedrįsčiau ginčytis, bet kodėl reikia apie tai tiek pliaukšti, ar negana tuomi tiesiog gyventi. Nuoširdžiai pavargstu nuo tokių žmonių jau po penkių minučių – jie tarška kaip užsukti ir per tris non stop čirškimo valandas nepasako nieko, ko nesužinotum penkias minutes paskaitęs čia bet kurią knygą.

Apskritai tai, kaip neretas čionykštis musulmonas traktuoja daugelį dalykų savo religijoje, man atrodo gerokai keista. Kaip jie supranta savo religiją, taip aš savąją supratau, kai buvau tarp penkerių ir dešimties metų. Kad kažkur danguje gyvena kaži kokis dėdė, grūmojantis pirštu, kai ką negero darau. Kad jei po mirties pateksiu į rojų, gyvensiu su midaus upėmis ir ėdalo kalnais aplinkui, o jei į pragarą – virsiu dervoj. Uch, neretas musulmonas net ir suaugęs būtent taip visa tai įsivaizduoja. Visas jų gyvenimas – tai pastangos po mirties patekti į rojų. Kartais neapsikenčiu šitų niekų ir lepteliu: o kas, jei vieną gražią dieną jųjų rojus ims ir paprasčiausiai subankrutuos? Ar jie tą pačią akimirką puls gatvėn galabyti vieni kitų – juk jei rojaus jau nebėra, tai galima? Po šito daugelis baisiai įsižeidžia. O mažiau egzaltuotieji iš tiesų pripažįsta nesą tikri, ar mano sumodeliuotomis aplinkybėmis būtų taip pat atsakingi už savo veiksmus. Voilà! Ar tai nebūtų argumentas tiems akliesiems vakariečiams, kurie vis dar šventai įsitikinę, kad islamas – tai kalvė, štampuojanti plika kakta dangoraižių sienų tvirtumą ar dūžtančio stiklo skambesį testuojančius teroristus. Kas galėtų paneigti, kad jei ne tas pats islamas (nepriklausomai – įkvepiantis meilę ar baimę), galbūt sienų tvirtumą kakta imtų testuoti kas antras arba bent jau bet koks postūmis iš taško A į tašką B, nerizikuojant su kieno nors „pagalba“ išversti savo žarnų gatvėje vidury dienos, taptų maksimaliai neįmanoma misija.

Anyway, man asmeniškai visai atvirai nusispjaut, kiek realiai pagrįsta ta mūsų viltingoji rojaus vizija – gyvenu taip, kaip, man atrodo, turiu gyvent, ir mano (!) Dievas, priešingai nei jų, man neprigrasęs, katra koja turiu įžengti į tūliką, o katra iš tūliko, katra ranka valgyt, o katra uodegą valytis. Neretai iš to pykčio į tualetą įšokuoju abiem kojom, nes pamirštu, katra negalima – tad įšokus abiem neabejotinai turiu užsidirbt grieką.

Dar viena įdomybių – įsitikinimas, kad jei žmogus nesimeldžia, visus jo darbus jo rankomis dirba šėtonas. Na, čia maždaug tokios mokyklinės tiesos. Arba: jei visi žmonės būtų musulmonai, neva nebebūtų melo, žudynių, neteisybės – hm, sakytum krikščionybė visa tai skatintų! Po tokių pliauškalų aš vis susimąstau – ar čia vis iš to didžiulio atsidavimo Alachui anądien turguje už kilogramą bananų pardavėjas paprašė trylikos paundų, ar jis tik šiaip skleroze serga ir pamiršo, kad jo prekės kainuoja bent keturis kartus mažiau?

Knygų mugė. Anksčiau, dar, rodos, vasarį, vyko čia pas mumi arabska knygų mugė. Kaip kitados sakė Katiba: „Kasmet nusprendžiu, kad daugiau nebeisiu, ir pamirštu; knygų mugės yra labai blogai, nes suvoki, kiek daug yra knygų, kurių niekada neturėsi. Tada pagalvoji apie savo gyvenimo būdą ir supranti, kad net turėjimas nieko nepakeistų: skaitau kas vakarą irnulūžtu irnulūžtu irnulūžtu.“ Na, bet iš tikrųjų ir nesvarbu, kad nespėji skaityt. Jau pavartęs knygą ir pauostęs puslapius tampi truputį kitoks.

Taigi, palyginti su mūsiške muge, arabiškoji – bent dešimt kartų didesnis tūsas. Per kiaurą dieną net pusės neperbėgau. Tokių Himalajų knygų dar gyvenime nebuvau regėjusi ir nemanau, kad kada regėsiu – nuo teletabių iki Lenino raštų arabskai! Kažkokiu stebuklingu būdu pavyko susirasti ir šį tą nerealaus angliškai – nusiroviau penkis kilus tokios juodos islamskos propagandos. Daugiau kaip tris puslapius vienu prisėdimu, dievaži, neužtenka nervų paskaityti. Ir nuo tų trijų visai dienai sugenda nuotaika. Nors nedrįsčiau tvirtinti, kad kada nors buvau bent pusėtina krikščionė, bet po šitų knygų, kurių tikslas, kaip skelbiama anotacijose, – padėti žmonėms suprasti islamą, pamatyti jojo tikrąjį žavesį, tikrai greičiau atsiversiu į krikščionybę, bo nuo tenykščio jųjų islamiško žavesio gerokai užsuka ne tik vidurius. Apmaudu, kaip toli nuslysta nuo pirminio Šaltinio ir kaip pigiai, banaliai bei primityviai pasileista aiškinti jo tiesų.

Susiradau ir dar tokią subtilią knygeliūkštę – kaži kokis ekstremalas musulmonas aiškina Biblijos išmintį. Va šitos tai tepajėgiu vienu prisėdimu kokią pastraipą išgliaudyt – ir nuotaika subjūra nuo to kokiam mėnesiui. Na, čia pasakojama, kad krikščionys valgo savo vaikus, kad Biblija propaguoja kraujomaišą ir panašios šiurpės. Hm, nesu tikra – autorius skaitė Bibliją ar kokį pornožurnalą. Aišku, galima manyti, kad visokio brudo pasaulyje prileista, bet keisčiausia tai, kad visos pastarosios knygos iškeptos ne kokioj ten skersgatvio kepyklėlėj, bet, ko gero, prestižiškiausioje islamiškos literatūros leidykloje Saudo Arabijoje, kuri šiaip jau leidžia gan geros kokybės litricą. Whatever, arabai yra arabai.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


87627. aga :-) 2007-06-27 12:03
jo... taikliai cia :))

87646. Edora :-) 2007-06-27 14:18
Puikus zinynas tiems (o gal tiksliau "toms"), kas ruosias rimtai arabu kalba studijuoti :D Super vaizdus tekstai. Paskutiniuose tekstuose humoras igauna stipria grotesko israiska...

87753. ragana Kornelija2007-06-28 10:44
neskaitau. negaliu pakęsti šitos dirbtinės neva šnekamosios kalbos.

87811. lapinas2007-06-28 15:45
tarp kitko tekstai gereja. dirbtine snekamoji juda literaturines link. laukiam toliau!

87855. ragana Kornelija lapinui2007-06-28 19:37
š. čia gerėja. kas gali taip pasakyt liežuvio nenusilauždamas: "nuo teletabių iki Lenino raštų arabskai"? o literatūrinė - ne tokia jau panacėja. bet gal vis tiek geriau už dirbtinę.

87903. Tik Tak 2007-06-28 23:09
Na, juk tekstas kaip tiesioginis eteris! Ir dar paperka tai, jog toji panelytė išties pagauta arabiškos kultūros upės. Net norisi kokį šapą ištiesti ar ką: http://www.arabicbible.com/bible/pdf_bible.htm Laukiu tęsinio! Labai!

87922. Alaus feja :-) 2007-06-29 10:27
Man tai labai patinka skaityti - ne i ruzava cukraus vata suvyniota...

87956. cc2007-06-29 17:26
Skaitinėdamas apie musulmoniškojo tikėjimo propagavimą kažkodėl prisiminiau NA krikščioniško tikėjimo pamokas. Višta ta pati, tik plunksnų spalva skiriasi.

87958. krankt2007-06-29 17:53
ir nusitrenk tu man i arabu krasta, brrrr. as geriau krokodilu rezervate gyvenciau.

87973. kiskis p2007-06-29 21:19
ka tik sakei kad negyventum. floridoj. ot melage.

87990. krankt kiskeliui2007-06-29 23:33
iskart i akis soki - taigi, kad negyvenciau, bet jei reiktu rinktis tarp tu dvieju - tikrai krokai! Manau, greiciau rasciau bendra kalba.

87992. kiskis p - krankt2007-06-29 23:37
taip, as irgi manau kad rastum.

88000. krankt kiskeliui2007-06-29 23:46
matai, pazisti jau mane kaip nulupta. :)

92597. katiba2007-08-09 15:50
linkėjimas autorei iš vaizduotės dykumų :)

Rodoma versija 23 iš 24 
14:22:56 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba