ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-06-23 nr. 850

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ANDRZEJ ROMANOWSKI. Pomirtinės paskutinio karaliaus kelionės (15) • KĘSTUTIS NAVAKAS. Vinis (114) • -gk-. Sekmadienio postilė (1) • ANNE ATKINS. Liaudiška šneka juk nebūtinai keiksmai? (7) • JONAS GRIGAS. Kaip žmogų veikia elektromagnetiniai laukai (24) • SIGITAS GEDA. Simonas Išmintingasis-Varlys (7) • RITA PILKAUSKAITĖ. Šurmuliuojanti kasdienybė (2) • GUILLAUME APOLLINAIRE. Devyneri tavo kūno vartai (18) • VLADISLAV CHODASEVIČ. Žmogaus pokalbis su pele, kuri graužia jo knygas (1) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (22) • LAIMANTAS JONUŠYS. Žmogus be savybių prieš savybes be žmogaus (4) • Su tuometiniu moksleiviu, istoriku, Valstybinio Kernavės archeologijos ir istorijos muziejaus-rezervato darbuotoju JONU VITKŪNU kalbasi Saulė Matulevičienė. Iš Rasos švenčių Kernavėje istorijos (5) • JURGA MOCKEVIČIŪTĖ. Dėl palmės rojuje. Nuotykiai Al-qahyro (14) • MARIUS MACEVIČIUS. Eilės (13) • kaukst kad net ziezirbos pasipyle is akiu (650) • o briedų briedai! abriedai. abrėdukai tikri :)) :)) :)) (692) • 2007 m. liepos 7 d. Nr. 25 (851) turinys (44) •

Šurmuliuojanti kasdienybė

RITA PILKAUSKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Egzistencija“

Kino centre „Skalvija“ kūrybinio dešimtmečio proga buvo parodyti šeši režisierės Giedrės Beinoriūtės trumpametražiai filmai – pradedant pirmuoju studijų laikų „Mano vienišos draugės“ (1997), baigiant naujausiu „Gyveno senelis ir bobutė“ (2007). Vieni iš jų dokumentiniai („Troleibusų miestas“ (2002), „Vulkanovka. Po didžiojo kino“ (2005)), kiti vaidybiniai („Mama, tėtis, brolis, sesė“ (1999), „Egzistencija“ (2004)), o pirmajame ir naujausiame – dokumentikos ir išmonės ribos nusitrynusios. Kita vertus, dokumentiniame „Troleibusų mieste“ užfiksuoti tokie ryškūs Vilniaus troleibusais keliaujantys personažai ir draminės įtampos kupinos situacijos, kad kyla noras ir jį priskirti prie vaidybinių. Filme „Vulkanovka. Po didžiojo kino“ Giedrė atvažiuoja į Vulkanovkos kaimą, kur dvejus metus filmą „Septyni nematomi žmonės“ kūrė režisierius Šarūnas Bartas, pavertęs kaimiečius aktoriais. O filme „Mano vienišos draugės“ dokumentine maniera nufilmuota penkių komiškus viengungių tipažus kuriančių draugių kasdienybė, pripildyta žaismingų stilistinių detalių, virsta spalvingu išmonės pasauliu.

Pirmas Giedrės filmas, kurį žiūrėjau 2002 metais „Kino pavasaryje“ dar kino teatre „Lietuva“, buvo „Troleibusų miestas“. Giedrė pasirinko labai kasdienišką ir net, sakyčiau, banalią temą – kontrolierių ir zuikių karą. Tada filmas vertė juoktis pro ašaras visą žiūrovų salę – kam iš mūsų nėra tekę važiuoti troleibusu be bilieto, aiškintis santykius su kontrolieriais ar nešti kudašių. Praėjo penkeri metai, zuikius turbūt greitai įrašysime į Raudonąją knygą – nors ir skausmingai, bet persiauklėjome. Taigi šis Giedrės filmas – jau istorija (nors ir kasdieniška). Išgrynintose komiškose situacijose liko įamžinta skausminga reakcija tautos, pereinančios iš socialistinės į kapitalistinę santvarką. Kapitalistinėje visuomenėje toks reiškinys kaip bilietai po 4 kapeikas, t. y. už ačiū, neegzistuoja.

Filme vaizduojama viena kontrolierių darbo diena, dėliojama iš epizodų į darnią visumą, kur kontrolieriams į nagus pakliūva patys įvairiausi liaudies tipažai. Jų dialogai ir bandymai apginti savo teises bei žmogišką orumą tokie komiški, kad priverčia užsimiršti, jog tai dokumentinis, o ne vaidybinis filmas. Filmo pabaigoje auštant naujai darbo dienai į autobusiuką renkasi užsimiegoję kontrolieriai, sveikinasi dabar jau chrestomatiškai skambančiais žodžiais: „Labas litras.“ – „Labas litras.“ – „Ar darbui pasiruošęs?“ – „Vsegda gotov.“ Vieno lūpose rytas virsta litru, o kitas atsišaukia pionieriška priesaika. Šito teksto jiems niekas neparašė ir neliepė išmokti. Jie ne aktoriai, o paprasti žmogeliai, nereikšmingi varžteliai, besisukantys laiko ir ideologinių permainų sistemoje, kuri verčia juos keisti savo mąstymą ir įpročius, o tai padaryti labai sunku. Regis, užkabinta tokia nereikšminga problema sukelia audringą reakciją. Vos ne kas antras į kampą įspraustas zuikis nepagaili nei keiksmų, nei karčių žodžių valdžios atžvilgiu, išsako juos iškart dviem kalbom. Kaip filmo leitmotyvas nuolat nuskamba žodžiai „aš – ne nusikaltėlis“ arba dar geriau – „aš – ne prestupnica“. Kai kurios replikos tokią anekdotinę situaciją pakylėja net iki „metafizinių“ aukštumų, tarkim, kai prasivėrus troleibuso durims ant laiptelių prisėda pavargęs, pastėrusių akių pilietis ir į klausimą, ar turi bilietą, atsako, kad „pas jį Dievas širdy“. O kitas surengia akistatą reikalaudamas, kad kontrolierius drauge su juo pažvelgtų į kamerą, t. y. „tiesai į akis“.

„Troleibusų miestas“ sudėliotas iš kuriozinių situacijų, į kurias pakliūva spalvingi ir iškalbingi liaudies personažai, akis draskantys, valdžią keikiantys, tyliai autobusiuke kiūtantys ar „ekskursija“ po Vilnių besimėgaujantys pažeidėjai, vylingai mirksinčios „katytės“ giliomis iškirptėmis, kurias lyg katinai apspinta kontrolieriai (taigi įpinama net romantiškų gaidelių). Kiekvienas epizodas užbaigiamas muzikėle, pagal kurią pasprukęs ar kontrolierių paleistas zuikis tolsta lyg šokio žingsniu, žodžiu – happy end. Taip kuriama ritmiškai sustyguota ir užbaigta filmo struktūra, nejuntamai pereinama iš vieno epizodo į kitą.

iliustracija
„Troleibusø miestas“

Filme liko įamžinta skausmingai komiška tautos persilaužimo ir perauklėjimo akimirka. Kameros atliktas skersinis pjūvis sminga giliai po oda, nepalikdamas abejingų ir versdamas kvatoti pro ašaras. Iš savęs.

„Mano vienišos draugės“ – ironiškai graudus pasakojimas apie penkias drauges. Penktoji – pati režisierė, kuri kartais palieka kamerą ir prisideda prie draugių, ji yra ir šios istorijos pasakotoja, šmaikščiai porinanti apie savo draugių viengungišką kasdienybę. Tiesa, tas drauges po vieną pamatome labai retai, dažniausiai jos smagiai leidžia laiką krūvoje. O vienos lieka tada, kai prieš kamerą maivosi lyg priešais drabužių spintos veidrodį; į jį leidžiama žvilgtelėti ir smalsiam žiūrovui. Skirtingi jų tipažai susilieja į vieną grupinį portretą. Neatlėgstantis kasdienis šurmulys ir buvimas kartu nepalieka vietos liūdesiams ir ilgesiams. Tik ironiškas pasakotojos balsas vis neatlyžta ir lyg priedainį kartoja „mano vienišos draugės“, vedžiodamas žiūrovą po spalvingą ir šmaikščią jų kasdienybę.

Šiame filmuke, kaip ir „Troleibusų mieste“, komišką pasakojimą papildo žaismingo stiliaus kino kalba. Filmas dėliojamas iš trumpų filmukų, imituojančių senovinį mėgėjišką filmavimą, kai filmukas pasibaigia kartu su epizodu arba nutrūksta netikėtai kartu su romantiška bitlų dainele, pasibaigus magnetofono juostelei. Draugėms sėdint virtuvėje, ant sienos kabantis natiurmortas kitame kadre pats save pakartoja ant virtuvės stalo. Žaidžiama mėgėjišką kamerą imituojančiais nenugludintais perėjimais, o jie darniai sukimba į vientisą ir smagų pasakojimą.

Trumpametražiame vaidybiniame filme „Egzistencija“ vaizduojamas kvartalo mikropasaulis, lyg kokio skruzdėlyno kasdieniškai nekasdienis šurmulys. Bažnyčia, kapinės, karstų dirbtuvė „Palūžusi tuja“, policija ir visa krūva margų, bevardžių ir... nebylių (jiems, matyt, nėr laiko tuščiažodžiauti) personažų. Paryškinta personažų išvaizda ir neįprasta veikla perteikia ekscentriškas jų asmenybes, lyg nebyliajame kine, kur personažų klounada ir komiškos situacijos linksmina žiūrovą. Vieni jų sustoję pozuoja laidotuvių nuotraukai, kiti rikiuojasi vestuvinei, iš šios krūvos veikėjų išsiskiria keletas – dvi padūkusios, nuolat kažką rezgančios pagyvenusios damos ir jauna įsimylėjėlių, fotografo ir gražuolės, porelė. Kamera stebi įvairiomis trajektorijomis judančius personažus, kurių keliai čia prasilenkia, čia nutolsta, kol filmuko pabaigoje lemtingai susikryžiuoja netikėtai atomazgai. Tą akimirką visuotinis šurmulys ir klegesys tarsi sustingsta, bet tik akimirką – kai išsirikiuojama prieš fotoaparato objektyvą įsiamžinti. Netikėtas likimo vingis vestuvines nuotraukas gali pakeisti laidotuvių nuotraukomis ir atvirkščiai. Jos tampa atraminiais mūsų nereikšmingos egzistencijos taškais. O gyvenimo karuselė sukasi ratu. Ir gražuolei nėra laiko gedėti vieno fotografo, nes jį keičia kitas.

Šalia centrinių personažų įsiterpia šalutiniai, besiburiantys į didesnes grupeles ir spiečius: bažnytinė procesija, svečiai karstų dirbtuvėje, krūva miestelėnų, besivaikančių gauruotą paršelį. Giedrei puikiai sekasi kurti erzelio ir šurmulio kupiną atmosferą, užpildančią ekraną ir neleidžiančią žiūrovui nuobodžiauti ar užsnūsti. Būtent šurmuliuojančiame fone režisierė žino, kur link kreipti kamerą ir ką fiksuoti, taip išryškėja pagrindiniai personažai, bet čia pat jie gali tapti fonu, o pasakojimo estafetę perimti kiti. Priklauso nuo situacijos. Bet jei to šurmuliuojančio fono nėra, pagrindiniai personažai, kaip filmukuose „Mama, tėtė, brolis, sesė“ ar „Vulkanovka. Po didžiojo kino“, nublanksta, atrodo antraplaniai, pasiklydę, nelabai žinantys, ką sakyti ir ką daryti. O be visažinio pasakotojo balso, su nekalbiais ir liūdnais personažais paliktas vienas sutrinka ir žiūrovas. Triukšmingu erzeliu minia užgožia nejaukią tylą, kurioje pajunti savo egzistencijos vienatvę ir beprasmybę.

iliustracija
„Mano vienišos draugės“

„Egzistencija“ man priminė Otaro Joselianio filmus-paraboles („Pirmadienio rytą“ ar „Rudens sodus“), kurių personažai spinduliuoja liaudies išmintimi ir yra bevardžiai kasdienybės karnavalo dalyviai – šiandien tu karalius, o ryt galbūt elgeta. Tačiau Joselianio filmuose yra centrinis herojus, aplink kurį rikiuojasi kiti personažai. Giedrės darbuose nerasi nė vieno pagrindinio veikėjo. Dažniausiai tai grupė personažų, iš kurių nė vienam netenka griežti pirmuoju smuiku, visi vienodai svarbūs ir įdomūs. Net ir filmų pavadinimai nurodo grupinį portretą: „Mano vienišos draugės“, „Mama, tėtė, brolis, sesė“ ar „Troleibusų miestas“. Režisierei mieliau tapyti grupinį portretą, kuriame susipina skirtingų tipažų istorijos. Todėl dažnai filmukų pradžias ar pabaigas įrėmina fotografijos, stebėdamas jose sustingusius personažus, gali pasakoti įdomias (ar nelabai) jų gyvenimo istorijas.

Naujausio Giedrės filmo „Gyveno senelis ir bobutė“ pavadinimas primena liaudies pasakas, bet pasakoja apie liūdną ir skaudžią istorinę tautos patirtį – tremtį į Sibirą. Filmuko pamatu tampa dokumentinė medžiaga: šeimos albumo nuotraukos, žemėlapiai, kronikų ištraukos, dokumentų faksimilės, tačiau istoriją už kadro išmintingai ironišku visažinės senutės tonu pasakoja maža mergaitė. Dokumentinės medžiagos plyšius užpildo mėlynu flomasteriu nupiešti piešinėliai. Taip istoriniai faktai susipina su režisierės senelių pasakojimais, pamatytais vaiko akimis. Laikui bėgant faktai užsimiršta, pasakojimai įgauna irealų atspalvį, o vaiko fantazija apipina juos įvairiausiais ornamentais ir detalėmis. Klausydama senelių pasakojimo apie iš taigos „katėmis“ velkamus rąstus, ji regi įkinkytas milžiniškas kates, bet čia pat patikslina, kad tai ne katės, o traktoriai KT. Į tėvynės pusę ilgesingai žvelgia ne tik tremtiniai, bet ir kapų kryžiai su flomasteriu pripieštomis mirksinčiomis akimis. Kometa, nukritusi iš dangaus, atneša gerą žinią apie Stalino mirtį ir leidimą tremtiniams grįžti namolio. Ir nors režisierė senelių gyvenimo istoriją pasakoja dėliodama šeimos albumo nuotraukas, vardai tarsi nusitrina, tampa labai lengva sėdint salėje susitapatinti su papasakota istorija, kuri yra ir mūsų visų istorija.

Kitaip nei daugumos vyresnės kartos lietuvių režisierių, susitelkusių į savo vidinį pasaulį, mėgstančių vaizduoti keistus, neįprastus ir įmantrius personažus ir kategoriškai atsisakiusių siužetinės linijos, Giedrės filmų pagrindas – pasakojimas, t. y. išgalvota ar tikra draugų, šeimos, miesto, kaimo ar tautos istorija. Dar vienas bruožas, išskiriantis Giedrę iš kitų jos kolegų, – tai humoro jausmas. Režisierė moka su šypsena pasakoti apie ją supantį pasaulį ir jo personažus. Ji tiesiog imasi temų ir personažų, kurie jai artimi ir pažįstami, ranka pasiekiami ir kasdieniai. Rimtai ir dramatiškai į šį pasaulį žiūrėti Giedrės personažams nepavyksta. Linksmiausia, kad žiūrėdama jos filmukus jaučiausi kaip tie senų rusiškų anekdotų veikėjai, kurie viena akimi verkia, o kita – juokiasi.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


88143. n2007-06-30 23:32
sveikinam! varyk

88541. ckiukas(eksGalkauckiukas) 2007-07-04 19:51
Jo, varyk! Net mano PVG perskaičiusi neburnojo!

Rodoma versija 23 iš 24 
14:22:54 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba