ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-10-18 nr. 673

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

LAIMANTAS JONUŠYS. Pašnekesiai Prahos vakarais (154) • SIGITAS PARULSKIS. Džiaugsmingas asilo šūksnis: Hinham! (42) • AISTĖ KISARAUSKAITĖ. Miniatiūros (27) • BERNEZ TANGI. Eilės (1) • MARK PATRICK HEDERMAN. Menas ir beprotystė (6) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (26) • LOLITA JABLONSKIENĖ. Agorafobijos gydymas visą parą (9) • ALMA BRAŠKYTĖ. Laikas melodramai? (4) • MANTAS MIKŠYS. Jūros nekrologas (13) • JŪRATĖ BARANOVA. Pamažu ateina islamas (18) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Tėvo Stanislovo "Atsidūsėjimai" (41) • MYKOLAS SLUCKIS. Žmogaus kalbėjimas, arba Vieno plagiato versija (4) • Su psichofiziologu ir šiaip įdomiu egzemplioriumi LEONIDU KITAJEVU-SMYKU kalbasi Maja Kulikova. Nuoga tiesa, arba Nuogalių apokalipsė (36) • IRINA ARCHIPOVA, ANDREJ ZAMACHIN. Monumentas išeina atostogų (9) • VIKTOR KANAVIN. Pagaminta SSRS (4) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XXIII) (8) •

Pamažu ateina islamas

JŪRATĖ BARANOVA

[skaityti komentarus]

Karen Armstrong. Islamas: trumpa istorija. Iš anglų k. vertė Aušra Simanavičiūtė. V.: Tyto alba, 2003. 257 p.

Nesu islamo žinovė. Islamas užgriuvo labai netikėtai – kaip turistinis įspūdis. Kai atvykome į Egiptą, jau buvo tamsu. Apsigyvenome neaiškioje vietoje ir neaiškiame viešbutyje. Buvome labai pavargusios. Staiga po kelių miego valandų mus užliejo muedzino balsas, sklindantis tarsi iš gretimo kambario. Pasirodo, apsigyvenome visai šalia mažos mečetės. Būtent klausydama galingų į begalybę besiveržiančio muedzino balso trelių supratau, kad norėčiau nusipirkti Koraną. Vakarais užlipdavome ant viešbučio stogo ir stebėdavome, kaip tikintieji renkasi melstis. Svarstydavome, kas būtų, jei mes, dvi moteriškės nemusulmonės, apsilankytume mečetėje. Nerizikavome. Korano Egipte taip pat nepavyko nusipirkti. Matydavau parduotuvėse ant prekeivių stalų. Paklausus, ar neparduotų, visi pasipiktindavo. Pasiteiravau priešais parduotuvėje kanceliarinėmis prekėmis prekiaujantį vaikiną, kur galėčiau nusipirkti Koraną. Jis atsakė labai mįslingai. Liepė sutemus ateiti prie jo parduotuvės ir jis nuvesiąs ten, kur galima jį gauti. Sumanymas pasirodė pernelyg sudėtingas.

Vis dėlto Koraną po metų nusipirkau Fese, sename Maroko mieste. Ir į trečią pagal dydį pasaulyje ant vandenyno kranto stovinčią Kasablankos mečetę nepatekome – nors tai įėjo į mūsų kelionės programą. Nepatekome tik dėl to, kad atvykome į Maroką Avino dieną – per vieną svarbiausių musulmonų švenčių. Važiavome palei Atlantą iš Agadiro į Essaquirą. Tarp vienuoliktos ir dvyliktos valandos vienas amžinai nepatenkintas ir alkanas "turistas iš Varšuvos" vis kartojo, kad jau nori kavos ir ko nors užkąsti. Tačiau visų pravažiuojamų gyvenviečių maitinimo įstaigos pasitikdavo mus uždara rimtimi. Visas musulmonų pasaulis tuo metu pjovė avinus. Ar kokius kitus gyvulius. Patys laimingiausieji užbaigę savo piligrimystę pjovė Mekoje. Kas neišvyko į Meką, pjovė tiesiog namuose. Kai atvykome į Essaquirą, avinai jau buvo papjauti. Ir net išdarinėti. Siaurose gatvėse liepsnojo laužai. Juose buvo svilinamos avinų galvos ir kanopos. Musulmonų pasaulis užliejo mus deginamų baltymų kvapu. Sklido gandas, kad iš tų pajuodavusių kanopų jie vėliau verda sriubą. Nesinori tikėti. Gal tai tiesiog kitatikių prasimanymai. Šiaip marokiečių virtuvė puiki. Paprašėme nufotografuoti laužą – leido. Tik tie, kurie sėdėjo šalia, – patys staiga atsitraukė. Marokiečiai nesifotografuoja. Net elgetų ar mažų vaikų negali priprašyti, kad leistųsi fotografuojami. Viena vertus, tai Korano įtaka – juk nuo seno islame buvo draudžiami žmonių atvaizdai. Jie pakeičiami raštu – iš čia puiki kaligrafija. Kita vertus, prisideda ir magiški tikėjimai, kad atvaizduojantys tavo paveikslą pavagia ir tavo sielą. O kas bus, jei tavo nuotrauka paklius į priešo rankas? Beveik pati įtikėjau, kad nedera dėl turistinių įspūdžių bruktis į kito sielą. Nefotografavau. Tačiau nufotografavau ką tik papjauto avino kraują. Viename iš skersgatvių jis buvo dar nenuplautas. Fotografavau staiga – nemąstydama. Tada išgirdau pasipiktinusių vyrų šauksmą. Vogiau jų avino kraują. Kalta – bet akimirkos nebesugrąžinsi. Matyt, "Baimėje ir drebėjime" Kierkegaard’o įtaigiai apmąstytas Izaoko aukos motyvas man buvo padaręs įspūdį.

Tačiau kraujas, kurį nufotografavau, neliudijo Izaoko aukos išpirkos. Izaokas – žydų ir krikščionių protėvis. Musulmonai aptiko, kad Abraomas turėjo ir kitą sūnų Ismailą, nesantuokinį, sugyventą su sugulove Hagara. Abraomas buvo priverstas išvaryti Hagarą ir Ismailą į tyrus, bet Dievas juos išgelbėjęs ir taip Ismailas, apsigyvenęs Mekoje, davė pradžią didžiai tautai – arabams. Taip islamas tvirtai susigiminiuoja su senuoju žydų Dievu: Abraomas yra ne tik žydų ir krikščionių, bet ir musulmonų protėvis. Kaip ir kiti ne tik Senojo, bet ir Naujojo Testamento veikėjai. Mano galva, krikščionybė beveik neatpažįstamai suminkštino senąją griežtą žydų moralę, panašią į juridinį kodeksą, o islamas ją sustiprino, pabrėždamas būtent griežtuosius Mozės mokymo aspektus.

Tačiau santykiai su musulmonais vidutiniam lietuviui nesukelia tiek daug peno apmąstymams, kiek, tarkime, su žydais. Niekada niekas Vilniaus nėra paskelbęs Lietuvos Meka. Totoriai, prieš 600 metų Vytauto Didžiojo pakviesti į Lietuvą, atsinešė ir sunitų apeigų Abu Chanifos pakraipos islamo tikėjimą. Tačiau Lietuvos musulmonai internete patys pažymi, kad jų medinės mečetės kuklumu skiriasi nuo pasaulyje paplitusių šių šventyklų standartų. Jos rymo sau taikiai kur nors Raišiuose ar Keturiasdešimties Totorių kaime. Net minaretai jų labiau simboliniai. Jos panašios į kaimo bažnytėles, nepretenduojančias nustelbti didesnių miestų katalikų bažnyčių kontūrų.

Prieš dešimt metų lietuviškai pasirodė britų filosofo ir sociologo Ernesto Gellnerio knyga "Postmodernizmas, protas ir religija", kurioje autorius, šiuolaikinio pasaulio situaciją apibūdinęs kaip trilypę, šalia reliatyvizmo ir racionalizmo išskyrė trečiąją jėgą – fundamentalizmą ir kaip ypač įdomų jo variantą svarstė būtent islamiškojo fundamentalizmo formą. Jo schema man, nors ir buvusiai jo studentei, bet vis dėlto ir vidutinei lietuvei, atrodė šiek tiek pritempta. Atrodė, kad autoriui įdomus pats islamo fenomenas, nes islamas, kitaip nei kitos religijos, liko atsparus sekuliarizacijos bangai. Gellnerio knyga pas mus nusėdo daugiau akademinėje terpėje – ją skaitė studentai, niekas neįžvelgė joje pranašiškų gaidų. Islamą toliau studijavo grupelė ezoterikai pirmenybę teikiančių akademikų, susibūrusių Vilniaus universiteto Orientalistikos centre. Viena Zitos Čepaitės romano herojė atsigręžė į islamą ieškodama naujų dvasinio atsinaujinimo būdų. Su islamu susidūrė nebent tik tokie kaip aš – naujieji turistai, masiškai patraukę atostogauti į Turkiją, Egiptą ar kokį Maroką.

Tačiau per dvejus pastaruosius metus – dvi naujos knygos lietuviškai, ir abi parašytos moterų. Prieš porą metų "Regnum" fondas išleido žymios islamo tyrinėtojos Annemarie Schimmel "Islamo įvadą", išverstą Kazimiero Seibučio. Ką tik "Tyto alba" išleido buvusios katalikų vienuolės Karen Armstrong parašytą trumpą islamo istoriją. Islamas pamažu ateina į Lietuvą. Norisi tikėti, kad ne dėl tos makabriškos priežasties, kurią su džiugesiu konstatavo tikrasis ar menamas Usama bin Ladenas garsiajame pokalbyje su jį aplankiusiu šeichu: jis džiaugėsi, kad Rugsėjo 11-osios įvykiai "puikiai padėjo islamui", ir pacitavo vieno amerikiečio žodžius, kad nebeužtenka laiko patenkinti poreikiams tų, kurie prašo knygų apie islamą. Negalima paneigti – tai, kas kelia slaptą grėsmę, yra įdomiau. Tačiau islamistai Lietuvoje galėtų ir paprieštarauti. Islamo įvadas pasirodė dar iki Rugsėjo įvykių, o ir apskritai pastaruosius dvidešimt metų islamą gvildenančios literatūros pasaulyje pasirodė labai daug. Matyt, Gellneris buvo teisus: islamas yra ta trečioji galinga šiuolaikinio pasaulio jėga, kurios galia kyla iš jos pačios, o ne dėl grupės žmonių teroristinių užmačių.

Tačiau bet kuri auganti galia sukelia ir atvirkštinę reakciją. Ypač jei ji peržengia savo geografinio paplitimo ribas ir ima skverbtis į kitą pasaulį. Slapta antipatija islamui gali kilti ne tik dėl jame glūdinčios numanomos agresijos kitatikių atžvilgiu. Vakarietei moteriai, manau, gali nelabai imponuoti oficiali daugpatystė ir nuo Mozės laikų išlikęs neištikimybe įtartos moters užmėtymas akmenimis, kai kuriose šalyse tebepraktikuojamas iki šiol. Mane nuolatos pasiekia suomių kilmės draugės feministės raginimai pasirašyti islamistų sumanymais pasipiktinusių pasaulio žmonių peticijas. Gerai pasvarstau, ar galiu kištis. Kai kada pasirašau. Pasirašiau prieš Talibano sumanymą susprogdinti Budos statulas Afganistane. Nepaklausė – susprogdino. Vėl gavau nerimastingą Milan laišką – rinko parašus prieš Aminos Lawal egzekuciją – užmėtymą akmenimis Nigerijoje. Aminai pavyko – jos neužmėtė. Ne vienai anksčiau yra nepavykę – gal ateityje vėl pavyks. Vakarų humanistai stengiasi nenuleisti rankų. Jie nemano, kad islamo pasaulis gali tvarkytis savaip. O ką apie tai mano knygų apie islamą autorės?

Knygų apie islamą ir jo istoriją autorės nenurodo, kurioje vietoje islamas turėtų ką nors pakeisti, kad atitiktų racionalaus humanizmo keliamus reikalavimus. Jos bando pažvelgti į islamą iš vidaus. Schimmel daugiau gilinasi į Korano kaip mokymo ypatybes, siekia įdėmiau pažvelgti į pačią islamo doktriną. Karen Armstrong rašo jo istoriją. Su daugybe įvykių ir atsišakojimų, su datomis ir žemėlapiais. Tai išorinė islamo apžvalga. Tačiau, nors pasirinkta objektyvistinė tyrimo nuostata, autorė negali negirdėti Gellnerio išskirtos trečiosios šiuolaikinio pasaulio jėgos – racionalaus humanizmo priekaištų. Armstrong "atšaldo" feministes, parodydama, kad Korane nenurodoma, jog visos moterys turi dengti veidus ar gyventi atskiroje namo dalyje. Pasirodo, tokie papročiai atsirado praėjus tik trims ar keturioms kartoms po Pranašo mirties, ir musulmonai to išmoko iš Bizantijos krikščionių graikų. Jie tiesiog persiėmė krikščioniška mizoginija. Pranašo Muchamedo elgesys su žmonomis, autorės nuomone, galėtų būti vyro elgesio etalonu: "Moterų emancipacijos idėja buvo artima Pranašo širdžiai". Mekoje jis gyvenęs su viena žmona Chadydža, o Medinoje, tapęs didžiuoju vadu, jis sukūręs haremą daugiau politiniais sumetimais – vedė artimiausių bendražygių dukteris, genčių vadų giminaites ar be globėjų likusias vyresnio amžiaus moteris. Nė viena žmona, autorės liudijimu, nepagimdė Pranašui vaikų, nieko jam nepadėjo, o veikiau tik trukdydavo. Žmonoms susiginčijus jis turėdavęs grasinti išsiskirsiąs su jomis visomis, nuolatos griežtai reikalaudavęs grįžti prie islamiškų dorybių. Tiesiog sunku nesistebėti Pranašo kantrumu. Žmonos, pasirodo, drąsiai jam atsikirsdavusios, tačiau, nepaisant to, Muchamedas buvęs labai atlaidus, "skrupulingai padėdavo joms atlikti namų ruošą, pats taisydavo savo drabužius ir mielai leisdavo laiką žmonų draugijoje". Netgi išvykdamas į žygius kurią nors vieną imdavosi kartu. Pasirodo, pirmosios musulmonės nepatyrė islamo priespaudos. Tik vėliau, tvirtina autorė, kaip ir krikščionybėje, vyrai uzurpavo šį tikėjimą ir pritaikė jį vyraujančiai patriarchijai.

Tačiau, matyt, kai kurie akcentai pačiuose pirminiuose tekstuose – Korane ir Naujajame Testamente – nuveda krikščionybę ir islamą skirtingomis kryptimis. Senojo Testamento patriarchai iš tiesų gyveno ne su viena žmona. Karalius Dovydas turėjo dvi. Jokūbas gyveno su dviem seserimis – Rachele ir Lija. O Naujasis Testamentas akivaizdžiai įtvirtina monogamiją. Be to, kai Jėzui kažkas priminęs, kad Senojo Testamento pranašas Mozė leidęs žmonas atleisti išdavus joms skyrybų raštą, jis turėjęs jiems aiškų atsakymą: "Dėl jūsų širdies kietumo" (Mt 19, 8). Krikščioniškąjį pasaulį lydi Jėzaus žodžiai: "Kas iš Jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį". Niekas nemetė į nusidėjėlę, visi išsiskirstė, Jėzus taip pat nepasmerkė. Nors Mozė ir mokė, kad reikia užmėtyti akmenimis, bet Jėzus nusisuko ir tylomis kažką braižė smėlyje. Tai nereiškia, kad niekada nė vienas krikščionis to akmens nenumes. Būtinai numes – iš silpnumo, iš pykčio ar piktdžiugos, ar žudymo malonumo. Ir ne kartą yra numetęs. Bet mesdamas žinos, kad nusideda, nes Raštas mokė kitaip. Tačiau islamas (atsiradęs VII a. po Kristaus), laikydamas Mozę vienu iš savo pranašų, nors ir neneigdamas Jėzaus buvimo, pasirenka tiesioginę Mozės įsakymo interpretaciją. Idiliška pranašo laikysena moterų atžvilgiu nieko nekeičia. Be to, visos žmonos, matyt, buvo jam ištikimos. Tačiau, kita vertus, Nisaa ketvirtojoje suroje radau daug švelnesnį nei Mozės Pranašo paliepimą, ką daryti, jei kuri nors iš moterų nusikals slaptu geidulingumu. Pranašas siūlo dar pasitikrinti – surasti keturis liudininkus ir tik tada nedorėlę įkalinti namuose iki mirties. Įkalinti – tai ne žudyti. Arba Alachas nurodys kokį kitą būdą – neapibrėžtai užbaigia Pranašas.

Armstrong negali negirdėti Vakarų žiniasklaidos eskaluojamo nepasitenkinimo islamiškuoju fundamentalizmu. Autorė nekildina fundamentalizmo iš Korano. Jos nuomone, islamo fundamentalistinė atmaina atsirado tik tada, kai įsitvirtino krikščionių ir žydų fundamentalizmas. Jis irgi modernus reiškinys. Maudūdi Pakistane ir jo sekėjas sunitas Sajidas Kutbas (1906–1966), pasirodo, pakvietę į visuotinį džihadą, įkvėpti Pranašo kovos su ikiislamiškojo laikotarpio tamsuoliškumu ir barbarizmu. Ir tik reaguodami į Vakarų valstybių augančią galią. Sajidas Kutbas iš pradžių tenorėjęs reformuoti islamą ir suteikti "Vakarų demokratijai islamišką matmenį", kuris padėtų išvengti sekuliaristinės ideologijos nesaikingumo. Kas žino, jei ne al Nasero bandymas išstumti religiją į visuomeninio gyvenimo pakraštį Egipte, gal džihadas apskritai nebūtų atsiradęs. Tačiau 1956 metais al Naseras įkalino Sajidą Kutbą koncentracijos stovykloje. Ir tada jis supratęs, kad religingi žmonės ir sekuliaristai negali taikiai sugyventi toje pačioje visuomenėje. Knyga rašyta 2000 metais – iki Rugsėjo 11-osios įvykių, kurie paliudijo, kad ne tik visuomenėje, bet ir planetoje. Kažkodėl autorė nepastebi, kad Vakarų demokratija to islamiško matmens nelabai nori ir nepanašu, kad ateityje norės įgyti. Kodėl Vakarų demokratija turėjo entuziastingai sutikti Kutbos projektą? Ji išaugusi iš kitų vertybinių prielaidų, ji turėjo savo religiją. Kad ir kokia būtų sekuliarizuota Vakarų kultūra, jai artimesnis krikščioniškasis priesakas "kas iš jūsų be nuodėmės", o ne įtikėjimas, kad paėmęs į ranką akmenį ir metęs į artimą paliudysi savo tikėjimą. Kam gi tas brukimasis į kitos kultūros erdvę?

Knyga iš tiesų labai informatyvi, ne tik supažindinanti su islamo istorija, bet ir atskleidžianti jo paplitimą, atmainas, ezoteriką. Tačiau būtent komparatyvistikos (lygiaverčio islamo ir krikščionybės lyginimo) knygoje galima pasigesti. Tai labiau islamui palankus apologetinis naratyvas, bet ne kritinė studija. Čia objektyvistiniu istorijos dėstymo stiliumi siekiama paneigti stereotipišką ir, autorės nuomone, iškreiptą islamo kaip padorios civilizacijos priešo įvaizdį.

Knygos autorė galbūt teisi. Galbūt apie islamą galima kalbėti tiktai gerai arba nieko. Kad nesulauktum kad ir Salmano Rushdie ar kiek liūdnesnio likimo.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


7638. muzikantas :-( 2003-10-19 16:35
"Negalima paneigti – tai, kas kelia slaptą grėsmę, yra įdomiau. Tačiau islamistai Lietuvoje galėtų ir paprieštarauti." - ar čia autorės ar recenzentės kliedesiai? Baranova kuo tuoliau tuo daugiau mane stebina. Su tokia tendencija greitai beliks tik straipsnius į Cosmopolitaną rašyti. Aš trumpai - negi gerb. Baranovai sunku pradėti pažintį su Islamu kad ir Masse "Islam", kurios leidimą galima rasti MAB.

7649. nutrukus :-) 2003-10-19 18:13
gausiu alga, eisiu pirkt knygu, tad sita irgi irasau. O "muzikantas", atrodo, neatidziai kazka perskaite, bet cia ne mano reikalas.

7683. Legionas2003-10-20 11:08
"Mano priešus, nenorėjusius, kad būčiau jų karalius, atveskite čionai ir nugalabykite mano akyse!" Lk 19,27 "Nemanykite, jog aš atėjęs nešti žemei ramybės. Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo. Atėjau sukiršinti sūnaus prieš tėvą, dukters prieš motiną ir marčios prieš anytą. Žmogaus namiškiai taps jam priešais." Mt 10,34 "Tada jau nebe jūs kalbėsite, O jūsų Tėvo dvasia kalbės jūsų lūpomis. Brolis išduos mirti brolį ir tėvas – sūnų, o vaikai sukils prieš gimdytojus ir žudys juos." Mt 10,20 "Tada jis tęsė: "Dabar, kas turi piniginę, tepasiima ją, taip pat ir krepšį, o kas neturi kalavijo, teparduoda apsiaustą ir tenusiperka. Sakau jums, manyje privalo išsipildyti, kas parašyta: Jis bus priskaitytas prie piktadarių; tai, kas man nustatyta, jau eina į pabaigą". Apaštalai tarė: "Viešpatie, štai čia pora kalavijų". Jis atsakė: "Gana!" Lk 22,35 Tikrai užteks.

7740. Legionui2003-10-21 00:30
Ai, tik nereikia taip banaliai viską supaprastinti. Sakiniai, ištraukti iš konteksto, nieko neįrodo. Iš tų pačių evangelijų galima pririnkti krūvą visiškai priešingų minčių. Nebūk toks (-ia)gudrus (-i-), verčiau iš pradžių truputį paauk.

7749. varna2003-10-21 02:03
Jokio skirtumo tarp judaizmo, krikščionybės ir islamo nėra ir būti negali. Tos pačios žiaurios, antihumaniškos pasaulėžiūros povariančiai. Visais laikais buvo žmonių, bandančių nusimesti šitą jungą, vadinamą dievu, kurį užsikorė sau ant kaklo bevalė dauguma. O nagrinėti avinų papročius, kodėl ir ne? Tik avinai apie juos ir skaitys.

7764. keule2003-10-21 06:29
Dvi keulės ginčijasi apie Dievą. "Na gerai, - staiga nusileidžia viena, - sakykime, kad Dievo nėra, o kas tada mums jovalo įpila, aaa?"

7829. muzikantas2003-10-21 18:57
Du šunys kalbasi apie sąlyginius refleksus. "Na sakai nežinau, o štai suskambės skambutis ir vėl tas kretinas atneš mėsos..."

7874. S.2003-10-22 12:13
Varna rašė: "Jokio skirtumo tarp judaizmo, krikščionybės ir islamo nėra ir būti negali."
Taip savo kalbą paprastai pradeda tie, kas po to siūlo savo "panacėją" :)

7884. ech, tu Baranova :-( 2003-10-22 14:42
Baranova, tu tikra Baravova...panašu, kad pastaruoju metu šita moteriškė gerokai po pasauli trankosi, bet skaitant tokias, atsiprašant, "recenzijas", nepanašu, jog Baranovos senavištėjimo procesas nuo to imtų nors kiek lėtėti...greičiau atvirkščiai. Negi būtina prasibrauti iki hab.dr. idant imtum perįti tokius švinktelėjusius beveik tuščiavidurius kiaušinius?

7932. S. nuo varnos2003-10-23 12:13
"Panacėjos" nepasiūliau, pasiūliau "placebą" - buvau šį kartą "sąžiningas". :)

7942. Venecija2003-10-23 14:37
Iš recenzijos supratau tik vieną dalyką - recenzentė tikrai nėra islamo žinovė. Be to, ji nežino net paprastų Lietuvos geografijos dalykų - Lietuvos totorių centras yra ne Raišiuose, o Raižiuose. Abejonių kelia vardo "Usama" rašymas (bet gal tai jau mano kompetencijos spragos...)

7952. S. nuo varnos2003-10-23 15:39
S., nueikite į "Agorafobijos" aptarimą. Yra naujas žodis - "naceonalinis". Patyriau orgazmą, dievaži. :)

7954. smeigtukas Venecijai2003-10-23 15:59
Va va - kažkaip kaip ir nebelieka motyvacijos skaityti toliau, kai jau pirmuoju sakiniu taip labai susikuklinama. Kam jau kam, o recenzentui kompetencija tikrai nepamaišytų.

7985. varnai-muzikantas2003-10-24 00:40
Negi tu tai sugebi? Na gal tik tokiais kraštutinumais...

7988. muzikantui nuo varnos2003-10-24 01:20
Na nereikia manes "nurašyti".

7997. prazuvele2003-10-25 10:58
Pritariu Venecijai, visiskai akivaizdu kad autore nera islamo zinove, bet va drasi moteriske:` ai reiktu parasyti recenzija` ir ziurek,- parase.... Jai vis ten truksta gilesnes analizes,lyginimo. Taigi perskaitytu antraste "Islamas: trumpa istorija". Tai tiesiog pirmine informacija susidomejusiems ar pradedantiems dometis Islamu. Rasant recenzijas tokio pobudzio knygoms reiktu buti specialistu ar bent jau istoriku, tureti platesni konteksta.

29931. vhsbjsdbvsjbvh :-) 2005-02-08 15:31
labai geras straipsnis

Rodoma versija 25 iš 26 
14:22:40 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba