ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-10-18 nr. 673

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

LAIMANTAS JONUŠYS. Pašnekesiai Prahos vakarais (154) • SIGITAS PARULSKIS. Džiaugsmingas asilo šūksnis: Hinham! (42) • AISTĖ KISARAUSKAITĖ. Miniatiūros (27) • BERNEZ TANGI. Eilės (1) • MARK PATRICK HEDERMAN. Menas ir beprotystė (6) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (26) • LOLITA JABLONSKIENĖ. Agorafobijos gydymas visą parą (9) • ALMA BRAŠKYTĖ. Laikas melodramai? (4) • MANTAS MIKŠYS. Jūros nekrologas (13) • JŪRATĖ BARANOVA. Pamažu ateina islamas (18) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Tėvo Stanislovo "Atsidūsėjimai" (41) • MYKOLAS SLUCKIS. Žmogaus kalbėjimas, arba Vieno plagiato versija (4) • Su psichofiziologu ir šiaip įdomiu egzemplioriumi LEONIDU KITAJEVU-SMYKU kalbasi Maja Kulikova. Nuoga tiesa, arba Nuogalių apokalipsė (36) • IRINA ARCHIPOVA, ANDREJ ZAMACHIN. Monumentas išeina atostogų (9) • VIKTOR KANAVIN. Pagaminta SSRS (4) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XXIII) (8) •

Menas ir beprotystė

MARK PATRICK HEDERMAN

[skaityti komentarus]

iliustracija
Andy Warhol. Kaukolė. 1976

Čia pateikiama knygos "Kissing the Dark" ("Bučiuoju Tamsą") ištrauka. Jos autorius yra airių katalikų vienuolis, filosofijos mokslų daktaras, Airijos kultūrinio žurnalo "The Crane Bag" steigėjas ir redaktorius. Jis važinėja skaityti literatūros ir filosofijos paskaitų po pasaulį ir yra gerai žinomas ne tik Airijoje. Domisi menu kaip kelrodžiu į šviesesnę ateitį. Beje, studijavo filosofiją Paryžiuje drauge su Emmanueliu Levinu.

Velionis daktaras Soedjatmoko, buvęs Jungtinių Tautų universiteto Tokijuje rektorius, 1983 metų vasarą sakydamas kalbą Pasaulinės psichinės sveikatos federacijos konferencijoje Vašingtone iškėlė mintį, kad mūsų pasaulis pradeda tokį savo istorijos tarpsnį, kai jis neišvengiamai elgsis kaip psichinis ligonis. Pagrindinės dvi priežastys būtų "greiti, esminiai, negirdėti neregėti socialiniai ir vertybiniai pokyčiai visame pasaulyje" ir įtampa stengiantis prisitaikyti prie svarbesnių mokslo bei technikos laimėjimų.

Daugelis ekspertų ir specialistų nustatydami diagnozę psichinius ligonius skirsto į normalius, neurastenikus ir psichiškai nesveikus. Šios trys rūšys skiriasi, bet kartu yra labai susijusios. Skirtumai yra labiau kiekybiniai nei kokybiniai. Kiekvienas iš mūsų – suvokiame tai ar nesuvokiame – naktį gyvename sapnų karalystėje. Žinome apie mokslinius eksperimentus, kurie buvo atliekami per karą ir taikos metu, kai dėl įvairių priežasčių žmonėms neleisdavo miegoti. Toks miego trūkumas sukelia psichozę, nes sutrikdoma normali galimybė sapnuoti. Kitaip sakant, naktį dauguma iš mūsų esame šiek tiek psichopatiški, bet šis nenormalumas leidžia mums būti sveikiems dieną. Normalumas, neurozė, psichozė yra mūsų psichosomatinės sandaros išraiškos, tik skirtingo intensyvumo ir skirtingos koncentracijos. Visos neurozės, visos psichozės potencialiai būdingos mums visiems. Suprasti šias būsenas galima išklausius tuos, kurie jas patyrė ar išgyvena šiuo metu. Tai yra nepaprastai svarbu, jei, kaip buvo teigiama, vis daugiau žmonių ištiks tokios būsenos, galbūt artimoje ateityje jos laukia mūsų visų. Ir Freudas, ir Jungas šiuo klausimu amžinai ginčijosi su specialistais amžininkais. Jie norėjo psichiatrijoje taikyti psichodinaminę psichologiją ir gydyti įvairias psichines ligas psichoterapijos būdu. Kaip sako Jungas, jo laikais "buvo manoma, kad šizofrenija neišgydoma. Jei tokiu atveju pasiekdavome pagerėjimą, sakydavo, jog tai buvo netikra šizofrenija". Jis pažymi: "Dirbdamas su ligoniais supratau, kad paranojiškose idėjose ir haliucinacijose slypi prasmės užuomazga. Po psichoze slepiasi asmenybė, gyvenimo istorija, vilčių ir troškimų modelis. Jei mes jų nesuprantame, tai mūsų kaltė. Pirmą kartą man atėjo į galvą, kad asmenybės bendroji psichologija slypi psichozėje. [...] Nors gali atrodyti, jog ligoniai [...] visiški silpnapročiai, jie vis dėlto šiek tiek protauja, ir protauja daugiau, negu atrodo. Iš esmės psichiniai ligoniai mums neatskleidžia nieko naujo ir nežinomo; mes tik susiduriame su jų pačių prigimties pasluoksniu".

Iš pradžių reikia pasakyti, kad nei Jungas, nei aš nenorime romantizuoti ar nepakankamai įvertinti psichinės ligos siaubo. Priešingai, tokio pragaro pripažinimas ragina mus ieškoti naujo kelio į šią teritoriją ir iš jos. Man kyla mintis, kad iš visų žmonių, kentėjusių nuo kokios nors psichinės negalios, suprantamiausiai mums paaiškinti, ką iškentėjo ar kaip pasireiškė jų liga, tikriausiai gali menininkai. Ne tik tai. Menininkai gali būti pranašai būtent tos rūšies psichinės negalios, kuri jau veržiasi ir vėliau paveiks visą visuomenę. Jie yra panašūs į labai jautrius gyvūnus, jaučiančius visu kūnu ir mokančius savo antenomis nustatyti artėjant audros debesis, kurių mes dar nematome ir nenujaučiame, bet kurie vėliau, pratrūkus audrai, bus akivaizdūs. Jungas numatė ir tokią galimybę: "Ką menininkas ir psichiškai nesveikas žmogus turi bendro, yra būdinga visiems žmonėms – tai nerimstanti kūrybinga vaizduotė, kuri visą laiką darbuojasi lygindama aštrias realybės briaunas. Mes, sveikieji, stovintys abiem kojom ant žemės, matome tik ligonio šiame pasaulyje pražūtį, bet nematome nugręžtos nuo mūsų psichikos pusės turtingumo. Deja, dažniausiai tai, kas vyksta nematomoje sielos pusėje, mūsų nebepasiekia, nes nebėra tiltų, jungiančių vieną pusę su kita. [...] Būdami pamišę mes [...] žvelgiame į savo pačių esmę, į terpę tų gyvybiškai svarbių problemų, kurios rūpi mums visiems".

Du menininkai, Vincentas van Goghas (1853–1890) ir Gustave’as Flaubert’as (1821–1880), beveik amžininkai, atstovauja dviem meno ir menininko galimybėms, kurias aš noriu pateikti ir kurios, kaip rodo patirtis, galioja ir po šimto metų. Įsiklausykime, ką rašo Vincentas broliui Theo metai prieš mirtį (1889 m. vasario 3 d.): "O dėl mano sveikatos, tai nereikia manyti, kad aš visiškai sveikas. Žmonės, kurie čia serga kaip ir aš, pasakė man tiesą. Gali būti jaunas ar senas, bet visada bus akimirkų, kai išeisi iš proto". Van Goghas buvo pripažintas pamišėliu ir, kaimynams primygtinai reikalaujant, uždarytas į beprotnamį. Jis pats žinojo, kad tai, ką jie vadino pamišimu, buvo jo paties pastangos sužinoti tiesą apie save giliausiuose savojo "aš" kloduose, o kartu tiesą ir apie kaimynus. Keletą metų anksčiau (1883 m. spalį) jis rašė Theo: "Jie sakė, kad aš pamišęs, bet aš žinojau, jog tai – netiesa jau vien dėl to, kad jaučiau ligą giliai savyje ir bandžiau ją gydyti. Suprantama, mane išvargino beviltiškos bevaisės pastangos, bet dėl įkyrios minties vėl normaliai į viską reaguoti aš niekada netapatinau savo desperatiškų poelgių, nerimo, baimių su savo tikruoju "aš". Van Goghas paliko mažiausiai keturiasdešimt tris autoportretus, liudijančius, kad jis nėra "pamišėlis", ir supažindinančius su tikruoju savimi. Autoportretų tapymas buvo pastangos "išlikti žmogumi" jam ir menui priešiškoje visuomenėje. "Norėčiau tapyti portretus, – 1890 metais jis rašo Willemienui, – kurie pasirodytų žmonėms po šimtmečio kaip vaiduokliai".

Nuostabiai jaudinantis van Gogho veidas liudija mums, gyvenantiems po šimto metų, nesuprasto genijaus vienatvę ir pralaimėjimo jausmą, kurį jis patyrė gyvendamas XIX amžiaus pabaigoje. Kiek tokių žmonių kaip jis XX amžiaus pabaigoje? Metai prieš tai, kai iš nevilties van Goghas nusišovė (1889 m. birželio 19 d.), jis rašė Theo: "Deja, mes kenčiame nuo aplinkybių ir blogio to laiko, kuriame – patinka mums ar nepatinka – gyvename". Tais pačiais metais prieš mirtį rugsėjo mėnesį jis broliui rašė: "Aš su savo psichine liga vis galvoju apie daugybę kitų psichiškai kenčiančių menininkų ir sakau sau, kad tai nekliudo jiems kaip niekur nieko užsiimti dailininko profesija".

Šiandien Amerikoje yra žmonių, kurie už didelius pinigus po mirties yra užšaldomi ir saugomi rūsiuose tam, kad juos atšildytų tokia visuomenė, kurios mokslo ir medicinos atradimai galės išgydyti ligas, nuo kurių jie mirė. Panašiai, bet kūrybiškiau būsimoms kartoms, kurios jį galėtų geriau suprasti, Vincentas paliko autoportretus. Jis matė save tarsi "grandį menininkų grandinėje", ateities kartų vedlį. Jis pasiaukojamai darbavosi būsimai visuomenei, kuriai menas teiktų energiją ir dvasinį peną. Apie vieną iš šių autoportretų, dedikuotą Gauguinui, jis rašė: "Yra ateities menas, ir jis bus toks gražus ir toks jaunas, kad net jei mes dėl jo atsisakysime savo jaunystės, tikriausiai laimėsime ramybę". O kuris iš mūsų gali žiūrėti be kaltės jausmo dėl savo vadinamosios normalios psichikos į paskutinį autoportretą su atsagstytu paltu ritmiškai besisukančių linijų fone, kuris dabar kabo Paryžiuje, bet buvo nutapytas Sen Remi keletas mėnesių prieš mirtį. Taip atrodo dailininkas prieš išeidamas į tamsą, su kuria jis, kaip menininkas, kovojo trisdešimt septynerius savo gyvenimo metus. Būdamas gyvas jis nepardavė nė vieno paveikslo, išskyrus vieną – broliui Theo. Jis turėjo maldauti pinigų, kad galėtų nusipirkti geltonos ochros tapyti paveikslui, kuris po šimto metų buvo parduotas "Sotheby’s" aukcione už daugiau negu šešis milijonus svarų sterlingų. 1888 metais Theo savo žmonai apie brolį Vincentą rašė: "Jei jam būtų buvę lemta rasti žmogų, kuriam jis būtų galėjęs atverti savo širdį, šito niekada nebūtų atsitikę".

Noriu atkreipti dėmesį į du dalykus: pirma, psichinė liga gali būti rezultatas nepermaldaujamų, aklų aplinkybių, kurios supa jautrumą ir tapatybės ieškojimą; antra, menas gali būti kelias, vedantis į subtilesnį ir visapusiškesnį žmogaus psichikos supratimą.

Šiuos teiginius labai vaizdžiai iliustruoja Flaubert’as. Kai 1855 metais jis baigė rašyti romaną "Ponia Bovari", to meto visuomenei knyga atrodė neįtikėtinai skandalingu pasakojimu apie tai, kas vyksta jaunos ištekėjusios moters galvoje. Knygą laikė viešosios moralės įžeidimu, pasmerkė už nepadorumą ir psichiškai nesveikas nuotaikas. Šiek tiek vėliau autorių kritikavo už pretenzijas suprasti įsimylėjusios moters psichiką. Į pastarąją kritiką Flaubert’as atsikirto: "Ponia Bovari – tai aš".

Tai, kas prieš šimtą metų buvo pavienis reiškinys skandalingame romane, virto būsena ištisos kartos, kai XX amžiaus šeštojo dešimtmečio Prancūzijai buvo nustatytas "bovarizmas" (apimantis visus, panašius į ponią Bovari), "liga", tapusi svarbiausia 1968 metų gegužės revoliucijos dalimi. Gal dėl to, kad menininkas sukuria psichinę būseną, kurią vėlesnioji karta priima, nes apie ją dažnai girdi, nori ją pamėgdžioti, o gal dėl to, kad menininkas jaučia arba jį užvaldo tai, kas bręsta kiekvieno mūsų širdyje, meno kūriniai turi "pranašiškų" savybių, o ypač darbai tų menininkų, kuriuos amžininkai laikė psichiniais ligoniais.

Įdomių įrodymų iš mūsų amžiaus pradžios mums pateikia Marcelis Proustas (1871–1922) ir Franzas Kafka (1883–1924). Esė, pavadintoje "Tikras genijus ir sveikas protas", psichiatras, psichoterapeutas ir rašytojas Anthony Storras apibendrina savo samprotavimus taip: "Gabūs kūrybai vyrai ir moterys yra dažniau linkę sirgti psichinėmis ligomis, negu rodo vidurkis, tačiau suserga nebūtinai, nes juos tam tikru mastu saugo jų kūrybinės galios. [...] Akivaizdžiai įrodyta, kad kūrybingi žmonės turi daugiau neurasteniko bruožų negu vidutinybės, bet jie yra geriau pasirengę savo neurasteniškas problemas spręsti. Taip pat buvo parodyta, kad kai kurios psichologinės charakteristikos, paveldėtos kaip prielaida susirgti šizofrenija, yra nestandartiniai, laisvai asocijuoto mąstymo stiliai, kurie būdami normalūs yra "kūrybingi", bet tapę nevaldomi virsta būdingu šizofrenijai "aptemusiu protu".

Proustas ir Kafka – tai du menininkai, nušvietę psichozės paveiktą XX amžių meno kūriniuose, kurie sukrečia savo pranašišku istorijos numatymu. Į Kafkos "Procesą", "Pilį" ir kai kuriuos apsakymus galima žiūrėti kaip į išpranašautą vėlesniųjų įvykių siaubą Vokietijoje, Rusijoje ir Kinijoje su visa daugelio XX amžiaus režimų taikoma technika, kai tardytojai nori iš kalinių išgauti prisipažinimą. Iš tikrųjų Kafkai visa tai kilo dėl ypač jautriai vaikystėje išgyventų santykių su valdingu, įnoringu ir priekabiu tėvu. "Procese" Jozefas K. įsivaizduoja, kad jo persekiotojai "du nepaprasto dydžio milžinai dėl jo kažko nesuprantamai derėjosi".

Storras nurodo, kad toks yra vaiko požiūris į suaugusiųjų pasaulį. Čia įdomu prisiminti Lacano teoriją, kad "iš daugumos mūsų laikų neurozių galima nustatyti, jog lemiamą vaidmenį turi tėvo asmenybė, kurios vienaip ar kitaip pasigendama". Savo garsiajame "Laiške tėvui" pats Kafka išaiškina: kad ir koks būtų buvęs jo tikrojo tėvo temperamentas ir psichologija, to savotiško tėvo poveikį ne pagal metus išsivysčiusiam ir jautriam sūnui galima pavadinti ontologiniu nesaugumu, visišku asmenybės nebuvimu, baime, kad jo paties įgimtas bevertiškumas ir bjaurumas pavertė jį ne tik visiškai priklausomu, bet ir tokiu, kokio galima užsigeidus atsikratyti. Jis išskiria vieną ypatingą atvejį vaikystėje, kai naktį gulėdamas lovoje paprašė gerti, o tėvas iškėlė jį iš lovos ir išnešė į balkoną. Šis įvykis buvo katalizatorius ir simbolis tėvo jam įteigto jausmo, kad jis yra "niekas". "Net po daugelio metų labai kentėjau įsivaizduodamas, kaip tas milžiniško ūgio vyras, mano tėvas, absoliutus autoritetas beveik be jokios priežasties naktį ateina, ištraukia mane iš lovos ir išneša į balkoną todėl, kad aš jam nieko nereiškiu".

Kafkos "menas" yra išsakymas tų baimių, kurios "glūdi kiekvieno iš mūsų sąmonės kamputyje, bet kasdieniame gyvenime matomos tik tuose žmonėse, kuriuos vadiname psichiniais ligoniais". Iš vaikystės į suaugusiojo gyvenimą Kafka atsinešė tą slegiantį priklausomybės nuo kitų malonės jausmą, jautėsi auka, jautėsi vos pakenčiamas, nevertas gyventi. Jo kūriniai pilni sadomazochistinių fantazijų, jis yra pavyzdys to, ką Storras vadina "šizoidine dilema": neapsakomas meilės troškimas, kurį tikrojo suartėjimo baimė paverčia niekais.

Šį trūkumą puikiai užpildo kūryba, leidusi jam apsieiti be kitų ir išreikšti save, taip pat išvaryti vaikystės demonus. Vadinasi, jo menas yra jo psichinės ligos rezultatas ir išraiška, be to, ir naujosios kartos, kurios psichozės mums buvo pademonstruotos daugeliu variantų ir scenarijų, ligos simptomas.

Kafka yra menininkas, parodęs, kad psichozės priežastis ir akivaizdus katalizatorius yra santykiai su tėvu, o Prousto gyvenimas ir kūryba buvo kova dėl kitos priežasties – santykių su motina. Kaip ir Kafkos, jo manija išsikristalizavo vienu biografiniu momentu, kuris yra beveik analogiškas. Šešiametis Proustas taip pat guli lovoje tamsoje laukdamas, kad ateitų mama ir jį nakčiai pabučiuotų. Ji nepasirodo, nes turi svečių, o šis be galo jautrus apleistas mylimasis tuo metu suvokia tai, ką vienaip ar kitaip nevienodai jautriai suvokia kiekvienas iš mūsų – kad "meilė neamžina, o laimės nėra". Tai dar vienas neurasteniško paralyžiaus ir psichoziško elgesio šaltinis. Tačiau daugeliui iš mūsų šis suvokimas nugrimzta į pasąmonę ir lieka ten kaip sudužusių vilčių laivas, kuris nuolat veikia tariamą mūsų kasdienio gyvenimo išviršinę ramybę. Proustas užsibrėžė tikslą nunerti prie to sudužusių vilčių laivo ir išsiugdyti tokią techniką ir raumenyną, kad galėtų pats vienas iškelti jį į paviršių ir tėkšti prieš mus kaip tikrą pabaisą. Dalis šių pastangų reikalavo iš jo pasibjaurėtinai žiauraus elgesio: taip jis elgėsi su gyvomis žiurkėmis. Jo beldimasis į pasąmonę buvo ne paprastas atminties darbas. Šis darbas reikalavo "atgaivintos praeities, kurią staiga sugrąžina kvapas ar vaizdas". Prousto biografas pasakoja, kad "jis atlikinėjo simboliškus keršto veiksmus už patirtus įžeidimus tolimoje vaikystėje, gal dar ankstyvesnius negu tas neįvykęs mamos pabučiavimas mėnesienos naktį. Kai jam buvo tik dvidešimt du mėnesiai ir gimė brolis, jis amžiams neteko galimybės nesidalyti su niekuo motinos meile".

Jungas gal buvo pirmasis, pavadinęs Joyce’ą pranašu. "Yra didesnių ir mažesnių pranašų, – sako jis, – o istorija nuspręs, prie kurių priskirti Joyce’ą. Kaip tikras pranašas menininkas yra savo laikų dvasios paslapčių nesąmoningas reiškėjas ir dažnai to tarsi lunatikas nesuvokia. Jis įsivaizduoja kalbąs pats, bet jam pasako, ką kalbėti, to amžiaus dvasia. Kad ir ką ta dvasia sakytų, rezultatai rodo, kad tai yra tiesa". Kitas ginčytinas Jungo teiginys apie Joyce’ą yra – kad šis, kaip ir Picasso, buvo šizofreniškas. Ši pastaba sukėlė tokį furorą, kad Jungas 1934 metais knygos išnašoje turėjo pasiaiškinti: "Taip teigdamas turiu omenyje ne psichinės ligos šizofrenijos diagnozę, bet polinkį arba habitus, kurio pagrindu rimti psichologiniai sukrėtimai gali sukelti šizofreniją. Taigi nei Picasso, nei Joyce’o aš nelaikau pamišėliais".

Mano supratimu, abu šie teiginiai yra susiję, o Joyce’o atveju šizofreniškumas pagimdė pranašą. Šizofrenijos etimologija aprašo suskaldytą protą ir nutrūkusį ryšį tarp minčių, jausmų ir veiksmų. Kad Joyce’as pagal temperamentą buvo į tai linkęs, geriausiai rodo tas faktas, jog jo dukteriai Luciai 1931 metų gegužės 29 dieną buvo nustatyta šizofrenijos forma – hebefreninė psichozė, kuriai būdinga haliucinacijos, absurdiškos manijos, kvailos manieros ir kitokie sutrikimai.

Joyce’as nepripažino, kad Lucia iš tikrųjų serga, pareikšdamas, jog jei ji psichiškai nesveika, tai ir jis toks pat. Tačiau jo požiūris į mediciną ir psichoanalizę radikaliai pasikeitė pamačius priepuolio ištiktą dukterį. Jis net sutiko ją atiduoti Jungo globai ir pamažu suprato, kad jo paties tyrinėjamas tamsusis pasaulis paprastam mirtingajam yra pernelyg neprieinamas ir kad mokslinis terapinis požiūris, kurį jis anksčiau niekino, daugumai žmonių yra vienintelis būdas tą pasaulį pasiekti. Įdomu pažymėti, kad Jungo bibliotekoje yra "Ulisas" su 1934 metų įrašu: "Daktarui C. G. Jungui, labai dėkingas už pagalbą ir patarimus. James Joyce". Tais pačiais metais, kai Joyce’as parašė šią dedikaciją, nuo rugsėjo 28 dienos Lucia praleido tris mėnesius prižiūrima Jungo. Tačiau Jungas buvo dvidešimtasis ją konsultavęs gydytojas. Joyce’as vėl atsisakė paklusti jo sprendimui ir atsiėmė Lucią. Šio epizodo rezultatas – Jungo apie tuos du žmones padarytos išvados laiške Patriciai Hutchins: "Jei jūs šiek tiek susipažinusi su mano Anima teorija, Joyce’as ir jo duktė yra klasikinis jos pavyzdys. Ji aiškiai buvo jo "femme inspiratrice", kuo paaiškinamas jo atkaklus nenoras pripažinti, kad ji serga. Jo paties Anima, t. y. giluminis sielos pradas, buvo taip tvirtai su ja sutapatintas, kad pripažinti jos ligą būtų reiškę kartu pripažinti, jog jis pats serga slapta psichoze. Todėl suprantama, kad jis negalėjo su tuo susitaikyti. Jo "psichologinis" stilius yra tikrai šizofreniškas, tačiau skirtumas tas, kad psichinis ligonis negali taip nekalbėti ir negalvoti, o tuo tarpu Joyce’as tai darė savo valia ir plėtojo tą stilių visomis savo kūrybinėmis galiomis, o tai galiausiai paaiškina, kodėl jis pats neperžengė ribos. Tačiau jo duktė peržengė, nes ji nebuvo genijus, kaip jos tėvas, o tik ligos auka. Bet kuriais laikais praeityje Joyce’o kūryba niekada nebūtų pasiekusi leidėjo, bet palaimintame mūsų XX amžiuje ji yra svarbi žinia, nors dar nesuprasta".

Vertė Dalia Judita Vabalienė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


7642. nutrukus2003-10-19 17:11
o ar bus kada visa knyga? noriu daugiau.

7656. girdejus2003-10-19 20:54
berods bus :)

7756. varna2003-10-21 02:32
Menas? Beprotystė!

20352. donak :-) 2004-08-09 15:13
Genialumas neatsiejamas nuo beprotybes, cia faktas kurio dabartines paradigmos besilaikanti visuomene nenori suprasti laikydama tai priesingybemis. Intelektas - nepasotinamas grobuonis besimaitinantis ziniomis, blogai priziurimas suzaloja pati prizituretoja.

21445. L.2004-09-12 22:09
Yra net "GENIOTO" sąvoka, t.y. genijus+idiotas. Vienas ir tas pats. Nepamenu kokiame staipsnyje, bet buvo rasyta, kad atvirkstinio proceso nera - jei genijus ir tampa psichiniu ligoniu, tai psichinis ligonis tikrai netaps genijum, nes gabumai pasireiskia pries liga.

21449. Mafija Kumstyte2004-09-13 01:41
http://www.columba.ie/catalogue.php?cat=Featured

Rodoma versija 25 iš 26 
14:22:36 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba