ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-10-18 nr. 673

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

LAIMANTAS JONUŠYS. Pašnekesiai Prahos vakarais (154) • SIGITAS PARULSKIS. Džiaugsmingas asilo šūksnis: Hinham! (42) • AISTĖ KISARAUSKAITĖ. Miniatiūros (27) • BERNEZ TANGI. Eilės (1) • MARK PATRICK HEDERMAN. Menas ir beprotystė (6) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (26) • LOLITA JABLONSKIENĖ. Agorafobijos gydymas visą parą (9) • ALMA BRAŠKYTĖ. Laikas melodramai? (4) • MANTAS MIKŠYS. Jūros nekrologas (13) • JŪRATĖ BARANOVA. Pamažu ateina islamas (18) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Tėvo Stanislovo "Atsidūsėjimai" (41) • MYKOLAS SLUCKIS. Žmogaus kalbėjimas, arba Vieno plagiato versija (4) • Su psichofiziologu ir šiaip įdomiu egzemplioriumi LEONIDU KITAJEVU-SMYKU kalbasi Maja Kulikova. Nuoga tiesa, arba Nuogalių apokalipsė (36) • IRINA ARCHIPOVA, ANDREJ ZAMACHIN. Monumentas išeina atostogų (9) • VIKTOR KANAVIN. Pagaminta SSRS (4) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XXIII) (8) •

Pagaminta SSRS

VIKTOR KANAVIN

[skaityti komentarus]

Kadaise Peredelkine buvo populiari istorija apie vieną rašytoją, kuris svajojo pamatyti Paryžių ir tada jau numirti. Šis literatas kruopščiai rinko visas žinias apie madų ir kvepalų sostinę, geriau už kokį nors paryžietį išmanė miesto paslaptis. Bet kai jis pervažiavo sieną ir išvydo savo svajonę, ji tuoj pat subyrėjo. Paryžius pasirodė nedidelis, ankštokas ir netgi – kas galėjo pagalvoti – nelabai švarus. Su sovietine epocha vyksta kažkas panašaus, tik atvirkštine tvarka. Kol mes gyvenome toje epochoje, ji visai mums neatrodė patraukli. Užteko su ja išsiskirti, ir išsyk ėmėme jos ilgėtis.

Vakaruose atgimsta susidomėjimas socialistiniu realizmu. Šią vasarą Berlyne vyko paroda "VDR menas" – triukšmingai, su diskusijomis ir ideologinių iečių laužymu. Nors prieš ketverius metus bandymas organizuoti kažką panašaus Veimare sužlugo: tada konservatyvioji meno kritika apkaltino kairiuosius galerininkus, kad jie nori panaudoti totalitarinę praeitį, ir visuomenė tokį požiūrį palaikė. Tačiau šiandien estetinis vektorius, regis, pasisuko priešinga kryptimi. Susidomėjimui Rytų Vokietijos vertybėmis menotyrininkai net suteikė vardą – "ostalgija". Totalitarinio meno festivalis įvyko ir Prahoje. O spalio mėnesį Frankfurte laukiama didžiulės socrealizmo laimėjimų parodos.

Ši mada paveikė ir Rusiją. "Socialistiniai" muzikiniai projektai labai populiarūs. Pavasarį Kremliuje su lozungu "Mūsų tėvynė – SSRS" vyko estrados žvaigždžių koncertai, kuriuose buvo atliekamos populiariausios anų laikų dainos. Sovietinė muzikinė klasika skamba ir per "Rusų radiją-2". Muzikinėje akcijoje "Diskoteka’80" visiems buvo siūloma nusipirkti sovietinių prekių už sovietinius pinigus ir sovietines kainas. O prieš kelerius metus parodoje "Kūno atmintis" buvo pademonstruoti socialistinių laikų apatiniai drabužiai. Šalis tarsi atsibudo ir prisiminė, kad kadaise gyveno "didingoje epochoje".

Dainomis sovietinės kultūros potencialas nesibaigia. Taip manoma bent jau leidykloje "Ad Marginem" – pagal jos projektą "Atlantida" imta leisti sovietinio šlamšto seriją. Rusijoje pilna bibliofilų, čia taip pat niekada netrūko naivių ir nesugadintų skaitytojų. "Kas yra tas šlamštas?" – paklaus tas naivuolis, atitraukęs akis nuo eilinės banditų sagos. Tai antrarūšių knygų produkcija, kuriai suteikta kategorija S, jos autoriai – literatūriniai Pikulio ir Juliano Semionovo protėviai. Tie, kuriems šiandien per 40, atsimena knygeles, leistas DOSAAF, "Molodaja gvardija", "Politizdat" 300 000 egz. tiražu. Primityvus knygelių siužetas būdavo skirtas skaitytojui, tinginčiam spėlioti, kur ir kaip dabar pasuks rašytojas.

Tokių kūrinių prikėlimo iš numirusiųjų momentas apskaičiuotas idealiai. Dar prieš kelerius metus knygų rinka, perpildyta meilės ir kriminalinių romanų, nebūtų įstengusi suvirškinti panašaus produkto. Bet šiandien iš turgaus noriai nešamas naujas Prochanovas ir Limonovas, o Sorokino puslapius, skirtus sovietinės praeities utilizacijai, skaito ir cituoja kas netingi. Tokiomis sąlygomis "Atlantida" tikrai klestės. Tai liudija reakcija į pirmųjų keturių knygų pasirodymą. Publika, kurią sudaro atsistatydinę partorgai, ypač patenkinta, jai tokios knygos lyg balzamas žaizdai. Liberalai išsigandę dairosi, ar kur nors šalia neslampinėja komunizmo šmėkla. Dekadentams, kurie daugiausia ir yra šios leidyklos skaitytojai, visas sumanymas atrodo lyg madingas mitologinis žaidimas. [...]

Beje, šiandien šeštojo dešimtmečio sovietiniai romanai skaitomi visai kitaip. Skaitytojas ne toks jautrus ideologijai, jis ieško ko nors pakilesnio, anapusinio – sovietinio mito substancijos, begalinio katarsio, absoliutaus teisumo suvokimo. Todėl galima teigti, kad ant lentynų šiuo atveju padėta ne kategorijos S literatūra, o pati istorinė nostalgija, aukštos prabos "aukso amžius". Galima ilgai ginčytis, ko šiame leidybiniame projekte daugiau: komercinio apskaičiavimo, gryno estetizmo ar rimto kultūrologinio eksperimento. Leidyklos vadovai sako, kad šios akcijos užduotis – terapinė, nes rusų nacija turi patirti kolektyvinės psichoanalizės seansą. Receptas senas – panašų gydyti panašiu.

Jau žinome, kad tuoj pasirodys "Patentas AV". Autorius – Laginas, kadaise parašęs žavingąjį "Senį Chotabyčių". Tas senis stebukladarys puikiai gyveno sovietinių pionierių kompanijoje. Šalis, sukūrusi socializmą, tai yra modernaus stiliaus feodalizmą, pasirodė visiškai tinkama viduramžių senoliui. Ar ne todėl, kad pati sovietinė sistema buvo panaši į viduramžių? Ar leidėjų noras panaudoti nostalgiją neslepia kai ko rimtesnio – amžino Rusijos siekimo sugrįžti į praeitį? Ne veltui leidėjai akcentuoja, kad rusų istorija gali būti skaitoma kaip palindromas ir kad ji gali rutuliotis pagal palindromo taisykles. Be to, ir serijos lozungas – "Atgal į ateitį".

Šiandien leidykla prašo skaitytojų siųsti jai "romanus apie žvalgus ir pionierius, fantastines ir nuotykių apysakas, knygas apie sovietinę Vidurinę Aziją ir tiesiog patrauklias istorijas, išleistas iki 1970 metų". Kiekvienas, atsiuntęs knygą, bus paminėtas metrikoje ir gaus nemokamą prenumeratą. Tai šiek tiek primena komunizmo kūrimą. Vargu ar pati leidykla neįstengia susirasti originalių tekstų. Matyt, leidėjai nori nuskendusio sovietinės kultūros žemyno paieškas paversti kolektyvinėmis. "Atlantidos" pakėlimas – ne tik literatūrinis įvykis. Tai bandymas vėl iškelti klausimą, kaip elgtis su baisiąja ir puikiąja praeitimi. Atrodo, kad sovietinių laikų kultūra negali būti tiesiog utilizuota, ir prireiks daug laiko, kad jos nusikratytume. Mes netgi galime tapti liudininkais karo – norisi tikėti, kad tik leidybinio – už sovietinį palikimą.

Pagal "Itogi" (2003. IX. 16, 30) parengė Jūratė Visockaitė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


7686. Klaustukas :-) 2003-10-20 11:34
Manau šiuo metu rusai pradeda pasigesti kolektyviškumo, todėl ir pradeda kapstytis savo istorijoje. Visur plintantis kapitalizmas užgožia:broliška meilę, tėvynės patriotizmą ir kitas vertybias ant kurių laikėsi socialistinė Rusija. Nostalgija savo istorijai niekur neveda ir tikrai nieko naujo nesukurs, tačiau šaunu, kad kai kurie žmonės nelinkę į individualizmą, o dar kažkaip mėgina atkurti kolektyvišką sąmonę.

7712. Šmikis2003-10-20 15:54
Blyn, vaikine, Rusija laikėsi ant iškreiptos broliškos meilės (tipo pagidinimo), ant didžiarusiškojo šovinizmo (visi kiti, ypač labusai - tik prakeikti fašistai ir visokie nedamušti buržuaziniai nacionalistai). O kalbant apie kitas "vertybias" (šiaip tia jau "vertybės -vertybes"), tai viena iš svarbiausių buvo (dabar gal dar labiau sustirpėjusi, o gal ir ne, nežinau, seniai jau ten, dėkuidie, nebuvau) tokia: "syn moj, obj*bi blizhnego svojego, ibo on tiebia obj*biot". Tokias nesąmones gali sapalioti tik arba viską gerai užmiršęs (atsiminti geruosius momentus - normalis ir labai žmogiška savybė), arba dar jauniklis, "realaus socializmo" džiaugsmų pats ir nepatyręs. Nesakau, kad nebuvo gerų momentų. Bet vienas svarbus dalykas, kuris dabar sąmoningai užmaršinamas, yra tas, kad visa ta sistema laikėsi melu ir teroru (baisesniu, kaip Stalino laikais, ar švelnesniu). Šiaip tai keista, kad socrealizmo parodos rengiamos, o "nacionalsocrealizmas", iš esmės nuo pirmojo labai ir nesiskyręs, yra visuotinas tabu. Žmoneliai myli savo dulkintojus, ar kurį galą? ech, blyn...

7761. varna2003-10-21 03:18
Tikrai, kada organizuos "nacionalsoacialistinio" meno parodą? Aš jau ir vietą parinkau - Brestas.

7762. varna2003-10-21 03:20
Ta prasme - Brestas galėtų tapti bendra "nacional.." ir "social.." meno parodos vieta. Bienalė?

Rodoma versija 25 iš 26 
14:22:35 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba