ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-10-18 nr. 673

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

LAIMANTAS JONUŠYS. Pašnekesiai Prahos vakarais (154) • SIGITAS PARULSKIS. Džiaugsmingas asilo šūksnis: Hinham! (42) • AISTĖ KISARAUSKAITĖ. Miniatiūros (27) • BERNEZ TANGI. Eilės (1) • MARK PATRICK HEDERMAN. Menas ir beprotystė (6) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (26) • LOLITA JABLONSKIENĖ. Agorafobijos gydymas visą parą (9) • ALMA BRAŠKYTĖ. Laikas melodramai? (4) • MANTAS MIKŠYS. Jūros nekrologas (13) • JŪRATĖ BARANOVA. Pamažu ateina islamas (18) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Tėvo Stanislovo "Atsidūsėjimai" (41) • MYKOLAS SLUCKIS. Žmogaus kalbėjimas, arba Vieno plagiato versija (4) • Su psichofiziologu ir šiaip įdomiu egzemplioriumi LEONIDU KITAJEVU-SMYKU kalbasi Maja Kulikova. Nuoga tiesa, arba Nuogalių apokalipsė (36) • IRINA ARCHIPOVA, ANDREJ ZAMACHIN. Monumentas išeina atostogų (9) • VIKTOR KANAVIN. Pagaminta SSRS (4) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XXIII) (8) •

Laikas melodramai?

ALMA BRAŠKYTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija

Jono Vaitkaus "Madam Bovari" pasirodymas Nacionaliniame dramos teatre turėjo intrigos atspalvį. Jonas Vaitkus ir "Bovari"? Gustave’o Flaubert’o tekstas, vienas pirmųjų realistinių romanų, ir režisieriaus, kaip negailestingai ironiško, sarkastiško visa ko vertintojo, įvaizdis vertė tikėtis abiejų autorių susidūrimo kaktomuša, kuris nežinia kuo pasibaigs. Nuspėjamumo nepridėjo ir J. Vaitkaus parašytos inscenizacijos ir spektaklio žanras – melodrama, kuriai pagal apibrėžimą priklauso visokiais būdais maloninti žiūrovų jausmus ir pernelyg neapkrauti minčių svarstymais ir dvejonėmis, o, išryškinus svarbiausius veiksmo momentus reginiais ir muzika, padėti išgyventi personažo jausmus reikiama tonacija. Melodramos palankumas ne pačioms rafinuočiausioms žiūrovų savybėms (polinkiui į sentimentalumą, patetiką, skirstymą į juoda ir balta ir šiaip jau proto tingumui), o ir žanrui būdingas dorybės triumfas pabaigoje niekaip nesileido siejami su režisieriaus per daugelį metų užgyventu įvaizdžiu. (Labiau tikėtina atrodė sulaukti parodijos.)

Scenografijos autorės Medilės Šiaulytytės nupiešta spektaklio programėlė-vėduoklė su rudeniškai tuščiu lygumos peizažu vienoje ir šiltu aukso geltoniu (lyg skėčio nuo saulės, lyg teatrinės užuolaidos) kitoje pusėje švelniai nutupdo spėliojimų sutrikdytas mintis į pažįstamą romano prieglobstį. Provokacijų nežada ir scenovaizdis – išskleistos vėduoklės pavidalo rausvos paslankios širmos, perstumdomos į pokylių salę, Bovari namus ar, apsukus jas, vaizduojančios meilužių pasimatymo vietą peizaže. Vietoj inertiškos kritiko sąmonės laukiamų provokacijų – tik žaismingos, nepiktos replikos žanrinėms klišėms. Duobėje avanscenos dešinėje įkurta Bovari svetainė su didžiuliais "devynioliktojo amžiaus" krėslais (o šalia – lakuotas pigus pianinas, neslepiantis priklausymo kitam kontekstui). Itin smagu žiūrėti į balto veido apvalainą prožektorinį mėnulį pajuodusiame danguje su be perstojo viena kryptimi besiverčiančiais "romantiniais" debesimis (tai netiesiogiai primena melodramos ir romantinės dramos giminystę).

Ema Bovari (Eglė Mikulionytė) iš visų (istoriniais arba beveik istoriniais kostiumais vilkinčių) išsiskiria XIX a. pirmosios pusės tualetų dailumu ir veido blyškumu bei atsiribojimu nuo skubrios, trankios, sumaištingos aplinkinių elgsenos. Ji bodisi tiek nerangiu žioploko Šarlio (Rimantas Bagdzevičius) gerumu, savimi patenkinto vaistininko Ome (Vytautas Grigolis) entuziazmu, tiek ir tylaus Vaidoto Martinaičio Kunigo uždarumu ir, aišku, netinka į draugiją spektaklio moteriškėms. Ponią Ome iš tylios šeimai atsidavusios motinos J. Vaitkus be gailesčio paverčia kvaiša neužsičiaupiančia rėksne, šaržuotai vaidinama Aurelijos Tamulytės. Šiuos veikėjus papildo primityvi ir stačiokiška, tačiau kartais "kilniai" susijausminusi Monikos Bičiūnaitės tarnaitė Felisitė (deramai atstovaujanti žanro reikalavimams sumažinti įtampą, sukelti komišką efektą) ir visokiems žygdarbiams pasiryžęs nedrąsus vaikinas – Arūno Vozbuto Žiustenas (taip tarnus ir pagalbininkus veikia romantiniai šeimininkų idealai). Akivaizdu, kad E. Mikulionytės Ema plačiai išplėstomis akimis, aristokratiška laikysena ir nebyliu veidu šitai aplinkai nepriklauso, gyvena kažkuo kitu ir kitur.

Flaubert’as plačiai aprašo Emos svajones, kurias maitina gausiai skaitomi romanai ir žurnalai (visais laikais galintys pasiūlyti moterims (ir ne tik) idealų ir siekių). Tačiau J. Vaitkui svaičiojimai apie puotas ir teatrus, kitokį gyvenimą nėra įdomiausi. Jis koncentruojasi į Emos Bovari meilės istorijas. Jau spektaklio pradžios pokylio scenoje paaiškėja, kad žmoną iki ausų įsimylėjęs, patiklus ir visiškai negalantiškas R. Bagdzevičiaus Šarlis Emai tesukelia susierzinimą, ji jo gėdijasi, jo meilumas jai atgrasus. Emos akyse Šarlis absoliučiai pralaimi aktyviai besijauninančiam, madingai į priekį atstačiusiam krūtinę ilgakojui Vikontui (jį saikingai šaržuodamas sušoka Jonas Katakinas), kurio glėbyje sukdamasi Ema atsiduoda ją užvaldžiusių pojūčių svaiguliui. To svaigulio keruose, atrodo, ji ir pasilieka, jais gyvena, kol akiratyje pasirodo Vytauto Rumšo jaunesniojo vaidinamas jaunutis Leonas, be galo jaudrus iš susižavėjimo Ema ir pastangų suteikti savo išvaizdai romantiško aplombo. Atsiradęs realus adoruotojas leidžia E. Mikulionytės Emai prisiimti riterio garbinamos prakilniosios damos vaidmenį, tačiau kur padėti ilgainiui ją užvaldžiusį geismą Leonui? Netekęs vilties jos pasiekti, Leonas išvyksta, o Ema graužiasi ir su panieka kartoja jo žodžius: "Šventoji!"

iliustracija
Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Slepiamiems jausmams ir aistroms, minčių ir ketinimų impulsams išreikšti režisierius sugalvojo dar vieną personažą – Autorių (Saulius Balandis). Tokia figūra kai kuriose spektaklio vietose leidžia išreikšti vidinį personažo vyksmą. Sprendimas turi pranašumų: miela ir malonu matyti Saulių Balandį, kurio aktorinė prigimtis puikiai tinka šiam vaidmeniui ir kurio dalyvavimas sušildo net pačias šalčiausias spektaklio vietas. Be to, žodžiais įvardydamas, kas ir kaip, Autorius neprieštarauja melodramos žanro reikalavimams kalbėti aiškiai ir neapsunkinti žiūrovų mąstymo. Tačiau, mano galva, tai gali būti viena iš priežasčių, dėl kurių nukenčia Eglės Mikulionytės vaidmuo ir, nepaisant kraštutinių emocijų, išlieka blankokas ir seklokas.

Ema Bovari, žinia, nėra kokių didingų aistrų ir minčių asmenybė, tačiau romane jos gyvenimas turi magnetizmo ir perskaitytas nesiduoda lengvai ištrinamas iš atminties. O J. Vaitkaus spektaklyje daug gyvesnį įspūdį nei pagrindinis personažas padarė žanrinės replikos / improvizacijos, padėjusios suteikti spektakliui vientisą žanrinę išraišką, kuriai būdingi kartu taikomi melodraminiai, teatro teatre principai ir jų parodijos elementai. Įsiminė "dramatiškas" Liučijos di Liamermur (Jolanta Dapkūnaitė) iki juosmens krintančiais varno juodumo plaukais paveikslas, jau minėto Vikonto manieringa povyza, parodijuojanti XIX a. pirmojoje pusėje madingą figūrą ir laikyseną, ir, žinoma, finalinė spektaklio scena, kur nusinuodijusi Ema atsiduria devynioliktojo amžiaus atributais išpuoštoje teatro scenoje ir, apsupta raukinukais išpuoštų šokėjų, prieš mirtį sudainuoja aukščiausią savo gyvenimo natą.

Pastaroji scena apibendrina režisieriaus požiūrį į pačią Bovari dramą, gana nuosekliai skleistą per visą spektaklį. Šiaip jau Emos poelgių vertinimas spektaklyje yra vienareikšmis vaizduojant tiek jos egzaltuotą, nebevaržomą juslingumą santykiuose su prityrusiu suvedžiotoju Rudolfu (Vytautas Rumšas vyresnysis), tiek piktokai šaržuotą vulgarumą santykiuose su Leonu, kur suvedžiotoja, labiau "puolusi" jau yra Ema. Peršasi mintis, kad Flaubert’o romanas domino režisierių ne tiek madam Bovari charakteriu, kiek galimybe įvilkti šią istoriją į melodramos pavidalą. Juolab kad toks ketinimas sklandžiai sutampa su šiandien Nacionalinio dramos teatro deklaruojamais tikslais.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


7802. Žiūrovas2003-10-21 13:24
Straipsnis l. silpnas

7852. varna2003-10-22 01:40
Parašyčiau savo nuomonę, bet mūsų, varnų, į teatrus kažkodėl neįleidžia. Bet perskaičiau šitą recenziją ir nelabai dėl to gailiuosi.

7974. jagoda malina2003-10-23 21:54
Visiška kliukva. Varna, mažiau skaityk, viskuo tikėk, į tyjatrus -ni ni, tau nielzia. A ko tyjatruose prisidirbai, kad nebįleidžia?

38631. .jotyt. (hop)2005-08-03 19:04
Gal tikrai laikas melodramai? Bet turiu eiti nusipirkti stalo vyno prie vyne marinuotos jautienos, kuria ruosiuosi banaliai kepti ir valgyti gorgonzolos padaze.

Taip, vyras gali tureti moteriska vidini balsa. As esu isitikines, kad, mentaliteto ir pajautos prasme, nera 100% vyru arba moteru... Beje, kai kurios senes turi tokius gergzdzianti bosa, nuo kurio bet kokiam plesikui zarnos prasystu, ne autoatsakovo nereikia. O nuo ledinuku genda dantys.

Rodoma versija 25 iš 26 
14:22:33 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba