ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-10-18 nr. 673

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

LAIMANTAS JONUŠYS. Pašnekesiai Prahos vakarais (154) • SIGITAS PARULSKIS. Džiaugsmingas asilo šūksnis: Hinham! (42) • AISTĖ KISARAUSKAITĖ. Miniatiūros (27) • BERNEZ TANGI. Eilės (1) • MARK PATRICK HEDERMAN. Menas ir beprotystė (6) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (26) • LOLITA JABLONSKIENĖ. Agorafobijos gydymas visą parą (9) • ALMA BRAŠKYTĖ. Laikas melodramai? (4) • MANTAS MIKŠYS. Jūros nekrologas (13) • JŪRATĖ BARANOVA. Pamažu ateina islamas (18) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Tėvo Stanislovo "Atsidūsėjimai" (41) • MYKOLAS SLUCKIS. Žmogaus kalbėjimas, arba Vieno plagiato versija (4) • Su psichofiziologu ir šiaip įdomiu egzemplioriumi LEONIDU KITAJEVU-SMYKU kalbasi Maja Kulikova. Nuoga tiesa, arba Nuogalių apokalipsė (36) • IRINA ARCHIPOVA, ANDREJ ZAMACHIN. Monumentas išeina atostogų (9) • VIKTOR KANAVIN. Pagaminta SSRS (4) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XXIII) (8) •

Agorafobijos gydymas visą parą

LOLITA JABLONSKIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Bik van der Pol. Miegok su manimi

Kadangi noriu pasidalyti bendresnio pobūdžio apmąstymais, kuriuos inspiravo ŠMC projektas "24/7 visą parą (Wilno–Nueva York)" (kuratoriai Kęstutis Kuizinas ir Raimundas Malašauskas), ypač jo recepcija, o ne gvildenti parodos struktūrą ar atskirus kūrinius, išsyk pasakau savo nuomonę apie šį renginį: jis ambicingai sumanytas ir vykusiai realizuotas. Vilniaus publika turi galimybę pamatyti parodą, kuria puikuotųsi daugelis šiuolaikinio meno aktualijas interpretuojančių institucijų visame pasaulyje. Negana to, pritarčiau R. Malašausko nuomonei – ne kiekviena institucija drąsiai imtųsi realizuoti tokį kompleksišką, išsišakojusį erdvėje ir laike, nepopuliariai neišvaizdų projektą. ŠMC rizikuoja ir laimi, sumaniai naudodamasis vietinio konteksto teikiamomis galimybėmis ir tarptautinio šiuolaikinio meno gyvenimo impulsais. Parodoje dalyvauja daug kylančių, ką tik prestižinėse erdvėse ir projektuose suspindėjusių menininkų iš įvairių šalių abipus Atlanto – taip pat ir iš tų, į kurias dabar dažniausiai krypsta šiuolaikinės meno scenos "režisierių" žvilgsniai (pvz., Pietų Amerikos). Dalis jų savo kūrinius sukūrė (ar bent pritaikė) specialiai šiai parodai – taigi tai ir premjerinis, ne tik atvežtinis renginys. Naujumo įspūdį sustiprina parodos architektūra, kurianti vieną kūrinį iš visų čia rodomų ir kitais būdais pristatomų darbų bei idėjų. Alternatyvos tradiciniam muziejinio reginio įvaizdžiui siekiančią "24/7" ekspoziciją Alfonsas Andriuškevičius taikliai pavadino karavansarajumi. Neabejoju, kad kolega turėjo galvoje ne tik geopolitinę projekto egzotiką (susipynusią įvairių šalių, regionų, bendruomenių, individų gyvenimo problematiką), bet ir pirmiausia tranzitinės, nuolat judančiai ir daug įspūdžių skirtingais būdais vienu metu vartoti įpratusiai publikai skirtos vietos atmosferą, kurią, instaliuodami parodą, sukūrė jos kuratoriai ir architektas. Derėtų pridurti, kad panašiai atrodyti šiandien siekia ne vienas šiuolaikinio meno projektas (pvz., "Utopijos stotis" ar "Karšta zona" šiemetinėje Venecijos bienalėje), permąstantis meno ir žiūrovo santykius bei parodos (meno vietos) sampratą ir funkcijas. Pažymiu tai todėl, kad manau, jog vilniškę parodą apskritai būtina kontekstualizuoti tarptautinėje šiuolaikinio meno renginių terpėje, o ne tik ŠMC programų tinklelyje – tuomet aiškesnės tampa jos idėjinės (ir net estetinės) ištakos bei visavertiškai galima interpretuoti menininkų ir kuratorių taikomų strategijų grįžtamąjį ryšį specifinėje vietinėje aplinkoje. Turiu galvoje būtent projekto recepciją, ypač jo paralelinių programų (įvykių, prezentacijų, peržiūrų, diskusijų ir kt.) sėkmę ne tik tarp meninės bendruomenės narių, bet ir tarp labiausiai aktyvumu nustebinusio jaunimo (žr. spalio 10 d. vykusios Bik van der Pol akcijos "Miegok su manimi", kurios metu demonstruotas 1962 m. sukurtas Andy Warholo "Miegas", nuotrauką).

Manau, dabar turėčiau paaiškinti, kodėl parodos rezultatų aptarimo raktažodžiu pasirinkau agorafobijos (didelių, atvirų erdvių baimės) terminą. Pastaruoju metu su juo susidūriau net kelis sykius. Visų pirma – taip savo įspūdžius, patirtus Europos krepšinio čempionato finalinėse rungtynėse (beje, vykusiose tuo pat metu kaip ir "24/7" atidarymo renginiai, tad kone tapusiose jų dalimi), apibūdino keli bičiuliai menininkai ir kritikai, stebėję jas tiesiogiai Stokholmo arenoje. O antrą kartą jį "pakišo" lenkų dailėtyrininkės Izabelos Kowalczyk knygelė apie pastarojo dešimtmečio Lenkijos meną, kurioje, sekant teoretike Rosalyna Deutsche, agorafobija motyvuojamas politiškai svarbių reikšmių atėmimas iš egzistuojančiai tvarkai netinkančių reiškinių. Manau, kad ir įprastąja psichologine, ir teorinio diskurso termino prasme tai yra naudingas instrumentas aiškinantis šiuolaikinio meno projektų suvokimo ypatumus. Ypač tokių kaip "24/7", kurį rengėjai apibūdina kaip "sąsajų ir tinklinės komunikacijos lauką", kur "sąveikauja miriadai srautų ir veiksmų, vykstančių vienu metu", siekiančių "išjudinti ar palaikyti pokalbį", padedant "menininkui, kaip savo išraiškos priemonei už akademinės ir institucinės legitimacijos ribų", nekuriančiam apčiuopiamų, stabilių produktų, o suvokiančiam meną "kaip mokymosi, bendravimo, patyrimo, gyvensenos instrumentą". Programinis projekto hiperatvirumas, takumas ir konceptualumas (orientacija į konceptų, o ne vaizdų cirkuliaciją) sukelia neišvengiamų susikalbėjimo, bendravimo su jo lauku sunkumų – tiesa, suteikia ir progą juos įveikti (pasveikti nuo agorafobijos). Nors, be jokios abejonės, tam reikalingi specifiniai įgūdžiai, žinios ir patirtis. Nemanau, kad pakanka vien paties žiūrovo dalyvavimo, intuityvaus kitose gyvenimo srityse aiškią funkciją turinčių veiksmų taikymo šiuolaikinio meno recepcijai. Esu už tai, kad visiems galiotų vienodos žaidimo taisyklės – kad nebūtų apgautas, kad juo nebūtų manipuliuojama ir kad pats neprašautų pro šalį, kiekvienas žaidėjas privalo tas taisykles žinoti.

Grįždama prie agorafobijos ir teorinio diskurso, noriu pasakyti, kad, mano galva, apmąstant Lietuvos meninį gyvenimą (visą pastarąjį dešimtmetį) šį terminą galima pasitelkti labai įvairiais aspektais. Nesibaigiančius debatus dėl naujų meno rūšių ir strategijų, jo institucinės legitimacijos skirtingų jėgų kontroliuojamame lauke, pagaliau dėl šiuolaikinio meno internacionalizacijos drąsiai galima vadinti agorafobiniais. Kitaip ir negalėtų reaguoti lig tol buvusi maža, uždara, hierarchinė meno scena. Paroda "24/7" lyg tyčia žengė itin platų žingsnį – link mitinio Niujorko ir nepažįstamo neoavangardo. Kokie menininkai šiandien garsėja Niujorke, kokios meninės kryptys ten aktualiausios, kokie ryšiai sieja Vilniaus ir Niujorko meno aplinkas – čia nė nebandoma paprastai atsakyti į šiuos statistiniam žiūrovui (taip pat ir profesionalui) natūraliai kylančius klausimus. "24/7 projektas turėtų suintensyvinti ir sutankinti informacijos įvairovę Vilniuje, tačiau mainai tarp Vilniaus ir New Yorko nėra jo esmė: abu miestai tėra du persėdimo taškai", – perspėja koncepcijos autoriai. Bauginantis atvirumas ir procesualumas nėra tik šios parodos ypatumas. Kaip melancholiškai konstatavo šiuolaikinio meno muziejuje "Kiasma" Helsinkyje šiuo metu vykstančio renginio "Procesai. Gyvi susidūrimai. Besikeičiančios erdvės" proga parašytame straipsnyje Zygmuntas Baumanas, "šiandien procesas neskirtas tik mylėtojams. Tai likimas, be to, mūsų likimas, norime mes to ar ne. Ar bėra kas už proceso ribų? Daiktų judėjimas ir mūsų judėjimas kartu su jais šiandien jau ne procesas. Tai mūsų gyvenimo būdas... Privalome taip gyventi. Mėginti, nežinodami pasekmių". Turėdami galvoje tai, kad tokios plačios geografijos, didelis specifine šiuolaikinio meno kalba bylojantis projektas Vilniuje realizuojamas pirmą kartą, galėtume teigti, jog rengėjai šįsyk ėmėsi šoko terapijos. Bet privalu pabrėžti, kad jie taip pat pasiūlė dalytis, drauge naudotis tais įrankiais, kuriais agorafobiją įveikia patys menininkai. Nesutinku su filosofės Audronės Žukauskaitės neseniai "Literatūroje ir mene" išspausdintame pokalbyje apie "24/7" pareikšta nuomone, kad joje dalyvaujantys kūrėjai parazituoja teorijos atžvilgiu. Nors Josephas Beuysas kitados pasakė, kad "kiekvienas yra menininkas", nereikėtų tuo labai tikėti – tai pokštas. Jei ne kiekvienas yra teoretikas, tai ir menininkas – ne kiekvienas. Šiame projekte, kaip, beje, ir daugelyje kitų pastarojo meto šiuolaikinio meno pristatymų, nemaža neokonceptualizmo apraiškų. Autoriai, naudojantys tekstus, interpretuojantys meną kaip informacijos nešėją ar komunikacijos būdą (atkreipkite dėmesį į skelbimus, kuriais jie primygtinai kvietė bendrauti: dalyvaukite garsenybių antrininkų suvažiavime (Matthieau Laurette), sukurkite savo filmą apie Vilnių (Jennifer Allora ir Guillermo Calzadilla), atnaujinkite butą kartu su menininku (Matthew Keegan)), vengiantys reprezentacijos ir pabrėžiantys meno kontekstualumą, remiasi ne tiek naujomis postmoderniomis teorijomis, kiek daugiau nei pusės amžiaus istoriją turinčia neoavangardo tradicija, siekiančia dada, fluxus, konceptualizmo, minimalizmo, performanso, site specific kūrybos gimimo laikus. Postmodernioji filosofija ir šie judėjimai (dailėje, muzikoje, šokyje, teatre, kine) formavosi paraleliai, papildydami vieni kitus, todėl vienus laikyti tik kitų iliustravimu, manyčiau, yra klaidinga. Bėda ta, kad apie šiuolaikines teorijas daugelis mūsų žino daugiau nei apie minėtuosius meninius sąjūdžius, tiksliau – visi manosi apie juos žiną, bet dažniausiai tos žinios tėra paviršutiniškos, o jų trūkumą kompensuoja agorafobijos taktikos: atmesti tai, ko nėra susiklosčiusioje reikšmių sistemoje. Tuomet tikrai nelengva pastebėti, kad XX–XXI amžių sandūros menininkų veiksmai yra pirmiausia retroaktyvūs savosios meninės terpės atžvilgiu. Parodoje eksponuojamos Jonathano Monko vertimų sekos nė nebūtų, jei ne 1969 m. Roberto Barry išsiųstas "Telepatijos kūrinys"; kaip, beje, be Josepho Beuyso nebūtų ir to paties Monko kartu su Pierre’u Bismuthu prieš kelerius metus ŠMC fasade įrašyto šūkio "Kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkas tą žino". Dalyvavimo laukas atviras, tačiau jame veikia vidaus taisyklės, kurias "geriausiai žino menininkai". Bet juk ir kišenvagystės meną geriausiai išmano patys kišenvagiai (žr. Sveno Augustijneno videofilmą parodoje).

Nepalieka mintys ir apie "gyvo" krepšinio rungtynių stebėjimo išprovokuotą agorafobijos jausmą. Ne tik sporto varžybos, bet ir revoliucijos, karai, žemės drebėjimai bei visi kiti vieši (taip pat ir privatūs) įvykiai šiandien vyksta televizorių ekranuose. Pati tikriausia, saugiausia ir nieko negąsdinanti yra medializuota tikrovė. Kelios dešimtys televizorių, pūpsančių ant specialiai įrengto amfiteatro pakopų, ir keletas ŠMC didžiojoje salėje ištemptų ekranų ir projekcijų sienose primygtinai byloja apie medijų siūlomus recepcijos patogumus. Per vieną "24/7" projekto videoperžiūrą palestiniečių kilmės menininkė Ayreena Anastas, rodydama filmą apie savo gimtąjį miestą Betliejų, paklausė, ar auditorija pageidauja jos komentarų, ar nori tyloje žiūrėti į ekraną. Nuskambėjus atsakymui "geriau be komentarų", pasitvirtino saugaus gyvenimo ir meno su ekranu taisyklė. Gydant nuo agorafobijos, prie kiekvieno salėje demonstruojamo videokūrinio ne tik privalo būti komentaras (man lankantis daugeliu atvejų to pasigedau), bet ir užrašyti jį reikia didelėmis raidėmis, kad kiekvienas perskaitytų. Ekranai negydo, tik kartu su Franko Sinatros atliekama "New York, New York" ar iš ŠMC kino salės sklindančia melodija "Senieji Vilniaus stogai" simuliuoja malonumus ir katarsį.

Negaliu susivokti tik dėl vienos šios parodos taktikos. Ar "Greičiausia ekskursija po Vilniaus senamiestį" su Danielu Bozhkovu, ar Lisi ir Kenny Raskin inicijuojama prekyba nekilnojamuoju turtu Ignalinos atominės jėgainės rajone, taip pat Jesuso Cruzo Negrono pasiūlymai Kuršių marių žvejams yra tikrai abstraktus dreifavimas pagal Guy Debord’ą, ar tai jau meninio turizmo viruso "pagraužta" šiuolaikinio meno byla? Iš vienos vietos į kitą su savąja idėja keliaujantis menininkas tikrai praturtina ją savitais vietiniais niuansais. Tačiau kartojamas veiksmas praranda alternatyvos reikšmę ir tampa veikiau taikomuoju menu. Ar man reikėtų pačiai pasigydyti nuo agorafobijos?

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


7758. varna2003-10-21 02:47
Žmonės, jūs nepatikėsit, bet aš perskaičiau VISĄ straipsnį. Belieka guostis tuo, kad mes, varnos, gyvenam ilgiau už žmones. Bet turiu pripažinti, kad taip bergždžiai praleisto laiko nesu patyręs ( na, gal šito komentaro rašymas). Tiek priekvailių sakinių vienoj vietoj nesu matęs. Pvz.: "revoliucijos, karai, žemės drebėjimai bei visi kiti vieši (taip pat ir privatūs) įvykiai šiandien vyksta televizorių ekranuose." "Vyksta" jie REALYBĖJE, Lolita. Ai... Gydykites...

7759. xX2003-10-21 02:54
Varna, būkim kuklūs, bet teisingi - labai jau eilinis mitas apie tamstos rūšies ilgaamžiškumą. Nepaisant to mito, dėl Įvykių pritariu - vyksta jie IR realybėje. Ekranuose stebėti komfortiškiau, žinok. Kaip ir skrendant 50 metrų aukštyje virš žemės.

7763. xX-ui nuo varnos2003-10-21 03:28
VYKSTA jie realybėje, o STEBĖTI juos galima ir ekranuose ir iš 50 metrų aukščio. Beje, kaip atrodo "vieša revoliucija" iš tokio aukščio? (retorinis klausimas). "Eilinis mitas"? Taip, esu eilinė varna ir mėgstu eilinius mitus. :)

7773. fobas2003-10-21 09:12
neminėkit agorafobijos vardo be reikalo, matau, kad neturit apie ją žalio supratimo, nekalbant jau apie patirtį.

7863. Heroje2003-10-22 10:14
Pritariu fobui. Jei norite saugiai ir komfortiškai pasiskaityti apie agorafobija: www.agorafobija.lt.

7865. subbine2003-10-22 10:23
kagi antras bandymas satenuose kalbeti apie paroda lyg ir geresnis,bet mane labiausiai erzina visazinantis pamokslaujantis tonas kaip antai:mano galva ,manau,ir manau,bei konteksto ziniu demonstravimas ,belieka sulaukti kada gi projektas nuo idejos iki rakto realizuosis (naceonalines galerijos tipo)

7937. pritariantis 78652003-10-23 14:08
pritariu pritariu,"kadangi noriu pasidalyti..." idomu. citatu ir pamokymu rinkinelis.tiesa kokis chia raktas?

7950. varna2003-10-23 15:34
"Naceonalinė galerija"! Geras. Reikės S. papasakoti.

7994. zaza2003-10-24 13:00
nevarkit,autore, su tais tekstais, nelabai kas išeina, visi aplinkui juokiasi... Geriau išgerkit cacao.

Rodoma versija 25 iš 26 
14:22:31 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba