ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-12-13 nr. 680

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

UMBERTO ECO. Vidaus recenzijos (39) • SIGITAS PARULSKIS. Svajonių fabrikas (37) • LUIS CERNUDA (1902–1963)VYGANTAS VAREIKIS. Visko reikšmės (12) • ROMUALDAS OZOLAS. Supratimai: kasdienės mintys (22) (21) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Dieviškosios hierofanijos ir aukojimas "visiems dievams" (8) • LI TAI PO. Eilės (7) • ALIS BALBIERIUS. Angelas, žvelgiantis į rūką (10) • MINDAUGAS KVIETKAUSKAS. Vilniaus kultūrų sambūvis žydų rašytojų akimis (XX a. pradžia) (13) • Lietuvos kinas: Marijonas Giedrys (2) • ALAN TRACHTENBERG. Apdainuojant Hiavatą. Hibridinis Amerikos mitas, sukurtas Longfellow (8) • JUOZAS RIMAS. Tautinė daina ir... (3) • AtsiliepimasSAULIUS MACAITIS. "Julius Janonis" (4) • -mg-. Didžiojo plano pabaiga, arba Lietuvos iliuminatai (6) • RIMANTAS PETRAS ELENA KLUSAS. Vardadulkės (10) • Knygos meno konkursasLeidėjų ir vertėjų dėmesiui!Jau metas užsisakyti "Šiaurės Atėnus" (22) •

Supratimai: kasdienės mintys (22)

ROMUALDAS OZOLAS

[skaityti komentarus]

2003. XI. 1 Mirusiųjų paminėjimas ir pagerbimas visose pasaulio kultūrose yra laikomas šventa tautos priederme. Ar nuostabu? Mirtis yra tokia paslaptis, toks esminis žmogaus gyvenimo momentas, kad nemąstyti apie jį – vadinasi, nemąstyti apie gyvenimą. Mąstyti galima tik tyloje, tik atsijungus nuo kultūros sugestijų ar civilizacijų triukšmo. Atsijungimo diena, septintoji diena, arba šventadienis, tam tikrai nėra per didelė auka.

Ir ką gi mes matom Lietuvoje?

Net "Atgimimas", naujų ir šaliai tikrai priimtiniausių sprendimų ieškančios žiniasklaidininkų komandos kūrinys, netgi ir šis iš Vėlinių daro lengvos pašaipos objektą. Elitas, netgi pats jauniausias ir – turėtų būti – įdėmiausias, jautriausias, smalsiausias intelekto elitas čiuožia paviršium ir bulvarėja ten, kur nebūtų galima sau leisti jokio lengvabūdiškumo.

Taip, mirusiųjų pagerbimo diena jau spėjo apaugti visokiais nederamais dalykais. Kalnai gėlių, marios žvakių, lakstymas per visas kapines Lietuvoj ir sotus giminiavimasis "po visko" yra ta tikrovė, kuri iš sotumo sumaiščių kasdienybės pernešta į mirties paslapties vietą, šitaip ją užklojant didžkukuliais su konjaku. Bet apie tai ir kalbėkim – kalbėkim mąstydami taip giliai, kaip pajėgia mūsų cementuotosios smegenys, masažuokim savo taukus ir pabandykim nustatyti tikrąjį santykį su tuo, ką turėtume paminėti Vėlinių dieną. Kada šitai tik ironizuojama ar šaržuojama ("Atgimimo" garbei reikia pasakyti, kad jo šaržavimas su saiku, su saviironija, tad jo publikacija nepykdo; tačiau vis tiek praveda pro šalį), niekinama pati diena, pats reiškinys, pati mirties paslaptis.

Ar nuostabu, kad, pavyzdžiui, televizijoje Vėlinių išvakarėse rodoma vos ne valandinė laida apie naująją gotų madą niekinti gyvenimą, visuomenę, bravūruoti mirtimi (patiems, deja, nemirštant, o naudojantis visomis vartotojų visuomenės teikiamomis buitinės savireklamos priemonėmis pradedant skustomis pusgalvėmis, baigiant juodais odiniais apdarais), bet ontologinio tos dienos aspekto ieškoti mūsų ekranuose – bergždžias darbas. O kas gi, jei ne viešosios informacijos kanalai, taip trokštantys žinoti visas politikų palovių smulkmenas, turėtų parodyti visuomenei, kad yra kitas žiūros į mirtį, į savo mirusiuosius taškas? Ką – žiniasklaida turi tik aptarnauti ar gali ir tarnauti visuomenei, t. y. ją kelti?

2003. XI. 4 Niekas nebekalba, kas yra laimė.

Visiems aišku: laimėk! – tai ir bus laimė. Laimėk loterijoj, žaidime, akvariume, konkurse, rinkimuose – ir būsi laimingas. Kam dar neaišku, paaiškina reklama.

Laimė – tai gerovė. Dar tiksliau: gerovė ir yra laimė. Ta nuostata tokia aiški, tokia visuotinė, kad netgi kitaip galvojantys suabejoja: o gal aš klystu? Bet kuriuo atveju jie jaučiasi esą aiški mažuma, jaučiasi netvirtai – lyg užmesti, lyg užspeisti.

Taip, manyti, kad laimė nesutampa su gerove, šiandien viešoji opinija nebeleidžia. Jos nuostata griežta: gerovė yra laimė.

Gerovė nėra laimė.

Tačiau kad šitai vėl įeitų į mūsų mąstymus kaip tikrovė, o ne kvailas prieštaravimas, filosofavimas, aš nežinau, kiek nelaimingų milijonierių turės išvysti godžios mūsų akys, o ir išvydę – ar nesakysime, kad jie tiesiog nemokėjo savo milijonais naudotis?

2003. XI. 5 Kas negyveno tarybiniais laikais, tas nežino, ką reiškia bijoti saugumo. Dieną ir naktį tas pat: nematoma siena, į kurią vos vos atsitrenkęs jau gali susilaukti dėmesio, ką ir kalbėti apie tą atvejį, kai sieną peržengi ir įeini į "neleistino elgesio" erdvę. Gal ir mistifikuota buvo ta tarybinio saugumo galia, einanti dar nuo pokario laikų, nuo karo po karo, nuo tremčių meto. Kaip paskui paaiškėjo, KGB irgi turėjo ribas ir tikrai laisvos valios palaužti negalėjo. Saugumiečius irgi ribojo tam tikri dar nuo Dzeržinskio laikų formavęsi sąlyginumai ir sąlygotumai. Tačiau ir nepaleista nuo grandinės kokiai nors akcijai, hidra kartkartėmis nutrūkdavo ir prarydavo ką nors ją itin sunervinusį. Tokiu atveju laikau profesoriaus Jono Kazlausko nužudymą. Kaip viskas vyko, niekas nenorėjo aiškintis ir per mūsų antrąją Nepriklausomybę, bet kad nužudymas įvyko KGB dalyvaujant, tai mes nustatėm iš išorinių požymių ir faktų, mūsų proto ir nuojautos fiksuotų tuoj po profesoriaus mirties. Periodiškai atgaivinti žmonių siaubą, matyt, buvo vienas iš totalinės baimės palaikymo būdų.

Totalinės baimės klausimas iškyla ir dabar. Daug ką iš XX amžiaus nacionalsocialistinės ir komunistinės imperijų savitaigos būdų perima globalistai, tik vadovaudamiesi ne ideologinio, o finansinio pagrįstumo represija. Ar žmonių sekimo praktika bus įprastas globaliosios tikrovės elementas? Atrodytų, nekaltai ir nepastebimai įvedamos elektroninio identifikavimo technologijos, leidžiančios bet kuriuo momentu nustatyti asmens buvimo vietą. Pamažu pasą pakeičia universali asmens kortelė, patogi vartotojui, bet dar parankesnė kontroliuotojui. Šios ir kitos inovacijos dar ant slenksčio į mūsų kasdienybę. Tačiau mąstymai apie jų atveriamas galimybes, atrodo, gundo kontroliuotojus ir manipuliuotojus masiškiau jau šiandien taikyti ir tradicinius metodus.

Kai, nagrinėjant Prezidentūros ryšių su nusikalstamo pasaulio žmonėmis bylą, Lietuvos saugumo vadas paskelbė turįs daugiau kaip du tūkstančius telefoninių pokalbių įrašų, galima buvo pašiurpti: kokiu intensyvumu buvo klausomi tie keli žmonės, paskelbti įtariamaisiais? O jeigu jų ne vienų buvo klausomasi, tai kiek aprėpta? Kokiu pagrindu? Vos kam iš įtariamųjų paminėjus naują pavardę? Ar tai pakankamas pagrindas? Kas sprendė apie būtinybę klausytis ir įrašyti pokalbius? Jei visa informacija turi būti žinoma visuomenei, tai gal turi būti žinoma ir ši? Ir t. t. Demokratinėje valstybėje ir sekimo tvarka turi būti žinoma: priešingu atveju visai niekuo dėtas žmogus negalės jaustis saugus ir nebijoti saugumo galimų insinuacijų vien dėl to, kad jo aplinkoj esama sekamų asmenų. Kol kas, deja, taip yra.

Nenustebčiau išgirdęs, kad kai kas netgi iš KGB baimės nepatyrusiųjų jau žino, ką šitai reiškia.

2003. XI. 14 Kalbamės su rajono bibliotekininkėmis. Nesvarbu, kurio rajono. Manau – bet kurio.

Yra blogai. Ne taip blogai kaip su mokyklomis, kurios uždaromos viena po kitos. Ne taip blogai kaip su ambulatorijomis ir poliklinikomis, kurios dingsta iš sveikatos palaikymo žemėlapio sparčiau nei mažosios mokyklos. Bet blogai. Svarbiausia – nėra lėšų remontui, baldams ir fondams. Apie atlyginimus nekalbam. Na, baldų iš anų laikų dar šiokių tokių užsilikę, o aplinką stropiosios moterys pasitvarko kaip išmanydamos. Blogiausia – nėra pinigų knygų fondams komplektuoti. Išeina tūkstančiai geriausių knygų kasmet. Išeina ir praplaukia pro šalį, tik maža dalele užkliūdamos už viešųjų bibliotekų. O fonduose, kaip ir prieš penketą metų, dar tarybinių laikų klasika dominuoja kaip dominavusi, kaip nepaplaunama sala stūkso.

Kodėl taip, klausia moterys, negi nieks taip ir nepasikeis?

Kas labiausiai stebina: ne dėl to, kad deramų lėšų neskiriama nei bibliotekų pastatams, nei įrangai, nei knygoms, kad atlyginimai maži, labiausiai įskaudintos moterys, o dėl to, kad, kalbėdamos su kultūrą administruojančiais valdininkais, bandydamos su jais kalbėtis, jos pasijunta bendraujančios kaip su siena: jie nesupranta, apie ką kalbama, jie iš kito mąstymo – kaip iš kitos planetos. Jie nesuvokia, kodėl turi finansuoti pelno neduodančias įstaigas – gal pačios kaip nors galėtų prisidurti, ko trūksta. Jie abejoja, ar valstybė bibliotekas turėtų išlaikyti – kodėl jos negali būti privačios kaip ir leidyklos – anava kaip tvarkosi! Jie mano, kad naujajame amžiuje išvis nereikėtų tiek daug bibliotekų – skaitymo poreikis juk mažėja!..

Stovi moterys ir žiūri didelėm klausiančiom akim.

Tai ką joms atsakyti?

2003. XI. 19 Nekreipkit dėmesio į politikus – jie ateina ir nueina, nukrisdami kaip rudenį lapai, guodžia vienas kitą intelektualai, dar nepasidavę politinei isterijai.

Guostis reikia, nes džiaugtis tikrai nėra kuo.

Tačiau ir guostis taip tikrai nederėtų: tai sena lietuvių "švarių rankų" politikos variacija, kuri reiškia ne ką kita, kaip atsisakymą dalyvauti valstybės gyvenime, jo kontrolę perduodant kam tik nori, kas šito panorės. Tarybiniais metais tos politikos formulė buvo dar aiškesnė: duok kvailiui kelią. Tai ko paskui tauta liūdi ir verkia?

Politika yra tikrai sunkus ir juodas darbas. Ne tik dėl to, kad politikui daug ką reikia daryti ne tik prieš savo nuostatas, vertybes ir principus, bet ir prieš sąžinę – jam dažnai tenka dalyvauti ir net organizuoti vyksmus, kurie buitinei sąmonei gali atrodyti nusikalstami. Politiko reikalas viską padaryti taip, kad jo negalėtų apkaltinti. Apkaltins – vadinasi, kaltas pats: leidai.

Tai – taip sakant – psichologinis sunkumų aspektas.

Loginis yra tas, kad politika yra tikslo projekto kūrimas, ir tokio projekto, kuris tikslą išskleistų ir prieštaraujančius elementus leistų vertinti taip, kad sąveikų suma suteiktų pergalę. Politika yra gigantiškas žaidimas. Kas nenori šio žodžio, gali įvardyti dar taikliau: tai milžiniškas projektas, kuris turi būti perprojektuojamas kiekvieną kartą esmingai pasikeitus aplinkybėms. Projektavimas ir perprojektavimas yra nuolatinis politiko darbas, kurio rūpesčių ašis – kad perprojektuojama detalė nepakenktų visumai ir galų gale nesugriautų statomo rūmo. Dar baisiau – valstybės.

Taip, politikai ateina ir nueina. Demokratija netgi riboja politikų veikimo laiką ir lauką. Bet kaip lapą medis išleidžia tam, kad perdirbtų šaknų sultis ir su saulės energija sujungęs sustiprėtų, taip ir politikas ateina tam, kad, maitinamas tautos darbo, savo proto šviesa sutvirtintų valstybę. Ir tada pasitrauktų.

2003. XI. 22 Kad implantai į nacionalinę mediją ateina per miestus ir dvarų parkus – ne naujiena: elito gyvenimas, netgi vidurinės klasės gyvenimas, kondensavęs miestus per visas civilizacijų epochas, yra kosmopolitinis.

Dabartinis gyvenimas kosmopolitiškesnis už daugelį kitų laikotarpių – jis paliečia jau ir pačius žemiausius visuomenės sluoksnius. Tai ryšku ir implantinėje Lietuvos augmenijoje: pradedant visokiais alpinetų augalais, baigiant pradėtais sodinti ir planuojamais per Lietuvą paleisti sakūrų sodais.

Vilnius itin ryškiai išsiveržė priekin medijos kosmopolitėjimo tendencija, mero sprendimu iškirtęs lietuviškas prospekto liepas ir užsisodinęs mažaūgėm vokiškom specialiai miestams išvestom lieputėm. Tokiom nei liepom, nei obelim. Tokių liepukių prikaišiota ir Žemutinės pilies skvere.

Kalbant apie nacionalinę kultūrą, nacionalinį tapatumą, nacionalinę idėją, reikia apsispręsti ir dėl savo medijos: negi tikrai sodinsim ne ąžuolynus, o sakūrynus?

Žalioji Lietuva turi visai sąmoningai projektuoti augalijos siluetus, kad ir čionykščio, ir ateinančio sąmonė net prieš jo valią fiksuotų: Lietuva yra ąžuolų ir liepų šalis. Nuo nepermatomos praeities į neįžvelgiamą ateitį ateinanti moderni, bet savo nekintančius nacionalinius medžius turinti, juos išradingai kultivuojanti ir vertinanti šalis.

2003. XI. 23 Kaip rodo praktika, ne savo žemėje ir ne savo kultūrinėje bendruomenėje gyvenančiųjų nutautėjimo laikas – dvi kartos. Vaikai dar turi ryšį su tėvų kultūra ir kalba, bet jau yra perėję į kitą kultūrą – šalies ar vietos, kurioje gyvena. Vaikaičiai jau nebūtinai susikalba su tėvais ir seneliais, dažnai – ir sąmoningai nenori to daryti, tėvų kultūrą laikydami praeities reliktu, į kurį kreipti dėmesio nėra nei laiko, nei reikalo. Trečioji karta yra jau kitos kultūros žmonės. Visos jos, tos kartos, dažnai gyvena kartu, įskaitant ir provaikaičius, todėl tautos degradavimas ir nutautėjimas nėra labai ryškiai pastebimas – jį regi daugiau tik tyrinėtojai arba tėvai tyliai išgyvena dėl provaikaičių "nuklydimo", patys jų laikomi dinozaurais. Jie laikomi net prasikaltusiais, nes nedavė dvasios namų jausmo, kurį duoda priglobusioji kultūra.

Viskas vyksta giliai širdyje, ir tautos, kaip ir tikėjimai, yra širdies vaikai. Kosmopolitizmas yra beširdiškumo pasaulis – pasaulis, kuriame nauda, nesvarbu, finansinė, politinė ar ideologinė, yra aukščiau visko.

Trečioji "suvienytos Europos" karta kalbės angliškai, jeigu iki to laiko neįvyks kokie nors vidiniai tautose užsimezgę pokyčiai ir jos nepradės priešintis tam žiauriam tautos kaip žmogaus dvasios namų naikinimui.

2003. XI. 28 Sodinu medžius. Vėlų rudenį. Ir gyvenimo jau ne pavasaris – tikrai nematysiu jų suaugusių, saulėj lapais žaidžiančių.

Tai kodėl taip gera kasti žemę, klostyti šaknis, rišti kamieną?

Medis – ypatingas gyvasties pavidalas. Patvarus ir pastovus. Tvirtas ir tylus. Ištikimas ir draugiškas. Kiekvienas, net ištikimiausias, gyvūnas tau vieną kartą parodys dantis. Medžio ištikimybė patikima – nekintanti, nuolatinė, begalinė.

Vis dėlto tai gyvybės – ir labai guvios gyvybės ištikimybė: jei tik sutiks augti ten, kur tu nori, su kiekvienais metais džiugins metriniais šuoliais aukštyn ir platyn. Tas medžio tylus kilimas dangun, pasiimant žydras erdves, gyvenimas kartu, spinduliuojant žalią šviesą, ošimas, dejavimas, tylėjimas, virpėjimas tokie gyvi, kad negali netapatinti jo su savim, neįsileisti širdin kaip žemės gyvastingumo, gyvastingumo rimties.

O tavo gyvenimui jau pabaigon linkstant jaunystėj sodinti medžiai, žiūrėk, dar tik savo pusiaudienį, patį sodriausią augimo metą, gyvena.

Kodėl tąsyk negali galvot, kad šitas ąžuolas, šita eglė, šitas klevas į tavo proprovaikaičius, šitoj sodyboj šėlstančius, iš aukštybių žvalgysis, Lietuvą, kurios tu dar nė negali įsivaizduoti, matys?

Daug giminių šunelių, katelių, tavo paties vaikų ir vaikelių bus gyvenimo ratus apsukę, o medis stovės čia ir gyvens. Medis – patikimiausia gyvasties begalinumo jungtis. Jo patvarumas labiausiai visus traukia. Instinktyviai.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


10347. Evaldas2003-12-14 23:58
Gerai raso Ozolas. Jauciu malonuma ji skaitydamas, nes ir kalba lengva, ir mintis aiski.

10348. Cinikas2003-12-15 00:25
Nupjausim medi ir padarysim tau karsta. Kokia mitologiju uztersta samone!

10349. saimhe :-) 2003-12-15 00:30
"Skustos pusgalvės", "katelės"... Gerai!

10350. saimhe2003-12-15 00:35
Cinike, kuo [galimai] pavojingi tau kiti, į tokias "mitologijas" pasinešę?

10353. saimhei2003-12-15 00:50
Nepavojingi. Tik liudni. Baubu gamyba, nepaliaujama. Prisirisimas prie kazkokios zemes (atejom is indijos kazkada, a?), prie kazkokiu mitu (kalba - o juk turejom baltoslaviska prokalbe savo, ar ne? ar siela - is medzio pabegus pas rupintojeli), tada kazkaip keistai sokama prie krikscionybes, tada lendama i pagonio kaili. Isverstaskurizmas, nesusivokimas, kas esam pasauly, kas mums yra pasaulis, ir kad yra ir kitu tautu, kitu kultur; tai, jog tavo proprovaikaiciai yra samoningas tautinio heteroseksualumo rezultatas, nereiskia, kad tik taip ir turi buti. Juk beduinai ateina i Lietuva...

10364. Artūras iš Vilniaus2003-12-15 02:13
... Ooo vėl šis snarglys neišsilavinęs atsirado - tam tikru kognityviniu epizodu neblogai, bet vis tik man atrodo jau perdėm

10365. :)))2003-12-15 03:27
Gerai, kad perdet. Iseinu i Europos sajunga.

10373. doxa2003-12-15 09:09
medinis tas gerb ozolas. medines ir jo mintys. visas is medzio, raso ko kiti praso

10402. lLiepa2003-12-15 21:23
Ramiai ir ismintingai parasyta, ypac apie medzio sodinima, tik nesutinku, kad zemej Lietuvos vien tik azuolai zaliuos.Kazin kaip atrodytu siandien vienu rutu darzelis.

10416. ebola2003-12-16 12:53
Viskas labai grazu tik..kiek ribota.Bet uztat labai aisku.Vat del politiku...tai sakote, kad neisvengiamai kyla priestaros su sazine??? Neiseina elgtis taip, kaip liepia vidines nuostatos??? Jooooo....Bomba ten i vidu ir daug valytoju reik ileisti, kad nuvalytu mesla nuo sienu...I seima, vyriausybe, prezidentura....

10443. Artūras iš Vilniaus2003-12-17 02:46
to 10365; nevažiuok Tu į Europos Sąjunga; egzistuoju ir garantuoju, kad ten baisiai baisiai dvokia (man tikrai neužtektų maisto atleikų pabloginti to unitazo dvoko)
Lietuvoj paskutiniu metu irgi užbezdėjo visokie prokurorai su gensekais, bet tikro dvoko dar neužuodžiu (ŠA dar tikrai neuždarė), ir čekistas nebevaikšto po komentarus bandydamas įkurti LMNSLPTDKR (Lietuvos Motiekos Nepriklausomos Socialistinės Liberaliausios Pasaulyje Teisingiausios Demokratinės Katalikiškiausios Respublikos (lIetuvos rYto nusipelniusio vardo).

10484. muzikantas2003-12-18 20:25
Neblogas filosofinis širpotrebas. Nors aš taip neparašyčiau. Neblogas, sakau.

10505. pilosopas2003-12-20 02:35
kolega autoriau, nereikia taip jaudintis dėl liepų nutautimo. juk pats sakote, kad vietoj geležinio felikso dabar turime dar geležinesnį mečį. taigi ne viskas - į bloga

10514. muzikantas2003-12-20 20:27
Mečis jau gyvas lavonas. Greitai jam nusišauti tik beliks.

10517. muzikantas2003-12-20 23:02
Aš dar dėl laimės. Čia autorius teisingai pradeda. Laimė lotyniškai yra res secundae - ta kas atsitinka palankiai, taigi ir laimėti, bet čia reikia akcentuoti res kuris pažymi tai, kad atsitikimas aktualus visiems, vyksta visiems. Na kas išmano lotynų gal galės labiau patikslinti.

10630. Paazuolis2003-12-23 11:29
Kol sedejo shiltoj kedej,taip nedejavo.Ir kalbedavo kazkaip painiai... Susidurus su ruscia realybe protas prashviesejo? Normalios kalbos dovana atgavo? Nu dziugu,dziugu.

10972. Nostrum :-( 2004-01-04 22:38
Nematau, kad jo kompetencija yra kalbeti apie dalykus, kuriu jis neishmano. Kam kalbeti apie tai, jei nesupranti, kas tai yra. Gotai - savizudybes? Vat reikejo idemiau pazhiuret ta laida, galbut kas nors butu ir ateje i samone. O jei sia laida jis ziurejo su tam tikru nusistatymu, ziuredamas per tam tikra prizma, tai apie kokius dalykus jis is viso kalba...

11030. ZIRO2004-01-06 04:05
"Mirtis yra tokia paslaptis, toks esminis žmogaus gyvenimo momentas, kad nemąstyti apie jį – vadinasi, nemąstyti apie gyvenimą." - sia minti laidoje "S", skirtoje gotikinei subkulturai kiek kitaip suformulaves (mazdaug: mastyti apie mirti reiskia mastyti apie gyvenima), issake vienas vaikinas gotas. Akivaizdu, kad egzistencialistines idejos, mirties tema ikvepia ne viena meniska siela (menini judejima), ispudingomis, groteskiskomis israiskos formomis skleidziasi menineje kuryboje, praturtina vaizduote. "Ar nuostabu, kad, pavyzdžiui, televizijoje Vėlinių išvakarėse rodoma vos ne valandinė laida apie naująją gotų madą niekinti gyvenimą, visuomenę, bravūruoti mirtimi (patiems, deja, nemirštant, o naudojantis visomis vartotojų visuomenės teikiamomis buitinės savireklamos priemonėmis pradedant skustomis pusgalvėmis, baigiant juodais odiniais apdarais)" - taip, is tiesu gotai uzdaro budo ir akivaizdu, kad viesumas ir gotikine subkultura yra sunkiai suderinami dalykai (griezciau tariant, nesuderinami). Atsigreziant atgal, i gotikinio judejimo istakas (judejimas isgyveno jau berods tris pakilimus ir nera vienadienis reiskinys), vienas is motyvu paskatines kurejus susiburti buvo luzis - vartotojisko poziurio krize. Mazdauk pries pora metu "gotu mada" pakliuvo dizaineriu (pasaulinio lygio rubu modeliuotoju) akiratin ir madingu kolekciju pavidalu visgi pasieke televizijos ekranus, placiuosius visuomenes sluoksnius. Netrukus sia "gotikine mada" galima buvo isvysti visai negotikinio turinio Eurovizijos koncerto scenoje (madingais atlikeju ivaizdziais pasirupino dizaineriai). Dabar "gotu mados" kolekcijos puikuojasi madingose teviskes parduotuvese. Be abejones, si mados banga (dabar jau patrauklus, madingi gotikiniai pavirsiai) i gotikine subkultura besidominciuju gretas itraukia nemazai zmoniu, nemazai jaunuomenes. Tas mados proverzis ne tik ikvepia, atveria kelius naujoms kurybinems idejoms, naujoms saviraiskos formoms, bet galbut atlieka ir tam tikra neigiama vaidmeni. Jaunimo tarpe, regis, madingos kalbos apie mirti, apie suicida. Taciau kokia praraja ziojeja ten, kur sios kalbos, sie ivaizdziai tera pavirsutiniskos, lengvabudisko turinio tiesmuko nesivaldymo, maistingo radikalizmo apraiskos ? Pastarasias neretai uzfiksuoja "objektyviai matantis" zvilgsnis (tarytum yra toks nesuinteresuotas matymas - is sono). P.S. Menkutis drugio sparnelio krustelejimas kitapus Zemes virsta dideles griaunamosios galios stichija, tornadu - vieno menko atsitiktinumo kartais pakanka, kad sis sustiprejes isaugtu ir igautu svarios, reiksmingos isvados pavidala.

74367. santis :-) 2007-02-05 19:20
viskas ore...;> ir jokio dvoko nera

181663. Vika :-( 2010-02-01 19:15
senis... o jo sunelis dar "geresnis" buvo - gejus!!!

Rodoma versija 26 iš 27 
14:22:29 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba