ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-12-13 nr. 680

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

UMBERTO ECO. Vidaus recenzijos (39) • SIGITAS PARULSKIS. Svajonių fabrikas (37) • LUIS CERNUDA (1902–1963)VYGANTAS VAREIKIS. Visko reikšmės (12) • ROMUALDAS OZOLAS. Supratimai: kasdienės mintys (22) (21) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Dieviškosios hierofanijos ir aukojimas "visiems dievams" (8) • LI TAI PO. Eilės (7) • ALIS BALBIERIUS. Angelas, žvelgiantis į rūką (10) • MINDAUGAS KVIETKAUSKAS. Vilniaus kultūrų sambūvis žydų rašytojų akimis (XX a. pradžia) (13) • Lietuvos kinas: Marijonas Giedrys (2) • ALAN TRACHTENBERG. Apdainuojant Hiavatą. Hibridinis Amerikos mitas, sukurtas Longfellow (8) • JUOZAS RIMAS. Tautinė daina ir... (3) • AtsiliepimasSAULIUS MACAITIS. "Julius Janonis" (4) • -mg-. Didžiojo plano pabaiga, arba Lietuvos iliuminatai (6) • RIMANTAS PETRAS ELENA KLUSAS. Vardadulkės (10) • Knygos meno konkursasLeidėjų ir vertėjų dėmesiui!Jau metas užsisakyti "Šiaurės Atėnus" (22) •

Tautinė daina ir...

JUOZAS RIMAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Prienų vidurinės mokyklos mokinys Juozas Rimas. Apie 1955 m.

Sąmoningai vadinu liaudies dainą tautine. Liaudis, kaip aiškinama žodyne, – tai paprasti darbo žmonės, visi kurios nors šalies gyventojai. Tačiau šalies gyventojus sudaro įvairių tautų atstovai, vadinamosios tautinės mažumos, o jiems visai nebūtina savęs identifikuoti su kitos tautos, nors ir titulinės, kultūra. Kiekviena tauta nori išsaugoti ir puoselėti savo dainas, savo meną, tuo praturtindama krašto, kuriame gyvena, kultūrą. Teiginys, kad liaudis – tai paprasti žmonės, man atrodo netikslus, nes dainas sukūrę nežinomieji talentai yra tikrai ne paprasti, o nepaprasti žmonės. Pats žodis "liaudis" primena dar nesenų laikų sąvokas, kaip antai: "Liaudies seimas", "liaudies gynėjas", "liaudies valdžia" ir t. t. Todėl jungti į šią grandinę ir liaudies dainą nelabai norisi. Tauta – tai istoriškai susidariusi žmonių bendruomenė, turinti bendrą kilmę, žemę, kalbą, istoriją, kultūrą. Tad ar ne tikslingiau būtų mūsų dainas vadinti tautinėmis? Straipsnio pavadinime daugtaškiu pažymėta vieta gali būti įvairiai užpildoma – žodžiais "aš", "mes", "profesionali muzika (kūryba ir interpretacija)". Šįkart apsiribosiu tik savo santykiu su tautine daina ir jos svarba muzikos interpretacijos meno kokybei įvertinti.

Esu kaimo vaikas. Mano vaikystės laikais kaimuose dar skambėjo negirtos lietuviškos dainos. Mano motina, kaip dabar suprantu, mėgo dainuoti, giedoti ne kad "žmonės girdėtų", o kad "turėjo liūdną širdį". Iš jos esu užrašęs keliolika dainų. Prienų vidurinėje mokykloje pradėjau dainuoti solo; tiesa, tai buvo ne lietuviškos, o itališkos dainos – matyt, muzikos mokytojui taip reikėjo. Labai norėjau dainuoti, todėl ir stojau į Kauno J. Gruodžio muzikos mokyklą, bet buvau per jaunas, o ir balsas nebuvo "sumitęs". Taigi tapau obojininku, tačiau savo, kaip instrumentininko, praktikoje laikiausi G. P. Telemanno nuostatos – "kas groja instrumentais, turi būti susipažinęs su dainavimu". Obojininkas esu ir dabar: pirmasis atlikau pusšimtį lietuvių kompozitorių kūrinių obojui, o 2002 m. išleidau dvigubą kompaktinę plokštelę "Lietuviška auletika" – lietuvių kompozitorių kūrybos obojui antologiją.

Anot A. Maceinos, "dainą perkėliau į instrumentą". Ilgą laiką daina veikė instrumentą ir per jį, bet pastaruoju metu panoro iš jo išeiti ir pradėti atskirą gyvenimą. Daina nenori atitolti nuo obojaus, priešingai, nori su juo bendradarbiauti: taip atgimsta senovės Graikijoje buvęs populiarus aulodijos žanras – dainavimas pritariant aulosui (obojui). Apsisuko gyvenimo ratas: sugrįžo vaikystė su dainavimu – pirmąja mano muzikinės raiškos forma. Kodėl taip įvyko, kodėl panūdau interpretuoti tautines dainas? Prieš keletą metų dalyvavau lietuvių džiazo muzikantų projekte "Lietuviškas divertismentas", kuriame dainavau savo pasiūlytą dzūkų dainą "Tu paukštuke", taip pat improvizavau obojumi. Šis projektas buvo atliktas daugelyje džiazo festivalių (Šlėzvigo-Holšteino, Hamburgo, Vilniaus), o 2002 m. – Frankfurto knygų mugės meninėje programoje. Pirmąjį solinį tautinių dainų koncertą surengiau 2003 m. gegužės mėnesį tarptautiniame folkloro festivalyje "Skamba skamba kankliai". Nepretenduodamas į autentiką, stengiausi savaip išgirsti tautinę dainą ir suteikti jai atitinkamą skambesį: instrumentinis palydėjimas – tai jos tolesnis aiškinimas jau kita garsine kalba. Ką tik sudainuota daina palieka daug gyvybės, energijos instrumentinei raiškai – improvizacijai dainos dvasia. Tokių koncertų formos gali būti įvairios: dainų sujungimas tiek instrumentine improvizacija, tiek lietuvių kompozitorių kūryba obojui, tiek Vakarų kompozitorių didžiąja mažų formų muzika. Nemanau, kad lietuvių tautinių dainų muzika nusileidžia didžiųjų Europos kompozitorių kūrybai. Kaip rašė A. Maceina, "dainoje glūdi įvystytos tautos pažiūros ir tautos filosofija". Belieka "išvystyti" tai per garsinę išraišką. Besirūpindami tautiškumo išsaugojimu užmirštame tautinę dainą, jos galią, paveikiąją energiją. "Iš tautinės muzikos kalba tautiškumas pačia savo esme, todėl tautinė muzika estetiniame tautos lavinime negali būti niekuo kitu pakeista. Įsigyvendamas į tautinę muziką, žmogus paliečia pačią savo tautos esmę ir patiria tiesioginę tautiškumo įtaką" (A. Maceina, Pedagoginiai raštai). Tautinė daina turėtų būti vartai, per kuriuos jaunas žmogus įžengia į didžiosios muzikos pasaulį. Muzikos kelią pradedantis jaunuolis turėtų dainuoti tautines dainas, stengtis visa savo esybe pajusti dainos dvasią, mokytis sujungti dainos garsus intonacijomis. Tautinė daina galėtų būti interpretacijos pratybų objektas ieškant priemonių prasmės išraiškai. Profesionalių dainininkų tinkamai interpretuota tautinė daina padėtų formuoti ir gryninti klausytojų meninį skonį. Tam visai nebūtina harmonizacija (vadinamoji "išdaila"): kartais "išdailos" disonuoja su pačia dainos dvasia. Kaip kultūros forma, tautinė daina reikalauja sau dėmesio: pažinimo, išgirdimo, persiėmimo, atsivėrimo jai. Tik tada ji kaip bet kuri vertybė pradės veikti žmoguje, o žmogus – tiek dainuojantis, tiek klausantis – patirs iš toli ateinančią gyvastingą energiją.

iliustracija
Su mama gimtajame Linksmakalnio kaime. Apie 1949 m.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


10482. Akiniuotas :-) 2003-12-18 17:51
Koks tinkamas ir kaip gerai argumentuotas terminas "tautinė daina".
Puikaus žmogaus puiki mintis.

10515. muzikantas2003-12-20 20:31
Vis tiek rusiškai taip pat skamba.

56123. klarnetistas :-) 2006-05-06 00:37
Tai kas , kad rusiskai taip pat. 95% zodziu "taip pat". Svarbu, kad teisinga mintis. Taip tiesiai i sirdi...

Rodoma versija 26 iš 27 
14:22:28 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba