ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-12-13 nr. 680

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

UMBERTO ECO. Vidaus recenzijos (39) • SIGITAS PARULSKIS. Svajonių fabrikas (37) • LUIS CERNUDA (1902–1963)VYGANTAS VAREIKIS. Visko reikšmės (12) • ROMUALDAS OZOLAS. Supratimai: kasdienės mintys (22) (21) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Dieviškosios hierofanijos ir aukojimas "visiems dievams" (8) • LI TAI PO. Eilės (7) • ALIS BALBIERIUS. Angelas, žvelgiantis į rūką (10) • MINDAUGAS KVIETKAUSKAS. Vilniaus kultūrų sambūvis žydų rašytojų akimis (XX a. pradžia) (13) • Lietuvos kinas: Marijonas Giedrys (2) • ALAN TRACHTENBERG. Apdainuojant Hiavatą. Hibridinis Amerikos mitas, sukurtas Longfellow (8) • JUOZAS RIMAS. Tautinė daina ir... (3) • AtsiliepimasSAULIUS MACAITIS. "Julius Janonis" (4) • -mg-. Didžiojo plano pabaiga, arba Lietuvos iliuminatai (6) • RIMANTAS PETRAS ELENA KLUSAS. Vardadulkės (10) • Knygos meno konkursasLeidėjų ir vertėjų dėmesiui!Jau metas užsisakyti "Šiaurės Atėnus" (22) •

Apdainuojant Hiavatą. Hibridinis Amerikos mitas, sukurtas Longfellow

ALAN TRACHTENBERG

[skaityti komentarus]

Kitados pati mėgstamiausia poema Amerikoje – Henry Wadswortho Longfellow "Hiavatos giesmė" – šiandien kelia labiau prieštaringus jausmus nei pagarbų susižavėjimą. Tačiau jos pasirodymas 1855-ųjų lapkritį buvo kažkas panašaus į stebuklą, vienuolika tūkstančių poemos egzempliorių pasklido po šalį patį pirmąjį mėnesį. "Poemos dar niekad nebuvo lydėjusi tokia sėkmė", – kilus tikram pamišimui dėl "Hiavatos", pažymėjo negalintis ta sėkme patikėti laimingas autorius. Praėjus vos kelioms savaitėms po poemos pasirodymo, Longfellow galėjo kalbėti apie "skaitymą, citavimą ir panašiai". Tas "panašiai" tęsėsi dešimtmečius ir pasiekė susidomėjimo viršūnę amžių sandūroje. 1890-aisiais Antonķnas Dvoųįkas dvi savo "Naujojo pasaulio" simfonijos dalis pagrindė poemos scenomis, o afrikiečių kilmės anglų kompozitorius Samuelis Coleridge’as Tayloras už kantatas pagal poemą pelnė "Hiavatos įkūnytojo" titulą. Gausiai iliustruoti "Hiavatos" leidimai kvietė moksleivius susirinkti aplink įsivaizduojamą židinį paklausyti ir dar kartą padeklamuoti pažįstamų eilučių; pašto ženklai su poemos scenomis užplūdo šalį; Alberto Bierstadto paveikslas ir Danielio Chesterio Frencho skulptūra atnešė vis labiau garsėjančiam poemos herojui dar daugiau šlovės.

Indėnų bendruomenės, kurioms poema turėjo atrodyti mažiausiai įtikima, gražų ir kilnų herojų, kurio likimą reikėtų laikyti nelaimingu, priėmė kaip saviškį. 1900 m. Longfellow dukra buvo pakviesta stebėti "Hiavatos" vaidinimo ant Hurono ežero kranto. Jo libretas buvo išverstas – neįtikėtina – į odžibvų genties kalbą. Kvietime ant beržo tošies buvo parašyta: "Jūsų tėvo atminimas niekada nemirs, kol gyvuos jo giesmės, o jos gyvuos amžinai".

Pagerbiant įsivaizduojamą nacijos priešistorę (tokią, kokią ją įsivaizdavo užkariautojai), "Hiavatos giesmė" tapo nacionalinio masto spektakliu, ritualiniu įvykiu. Dramos kulminacija buvo europiečių atvykimas ir savanoriškas herojaus pasišalinimas pažadant grįžti, nuskambantis ne itin įtikinamai. Taip indėnų išnykimui ir baltosios nacijos iškilimui buvo suteiktas fatališkumo atspalvis. Patraukdama dėmesį nuotykiniu pobūdžiu, kovomis su pabaisomis, stebuklingais skrydžiais, susidūrimais su vaiduokliais ir žavingą herojų gaubiančiu patosu, poema kartu sukaustė apžavėtus skaitytojus ideologiniuose neišvengiamo vienos tautybės dominavimo rėmuose. Ir vis dėlto, jei kada nors amerikiečio poema ir jos pagrindinis herojus buvo tokie populiarūs, kad išvengė bet kokios kritikos, tai buvo būtent "Hiavata".

Tačiau kas šiandien gali skaityti poemą be atlaidaus šypsnio – jei ne be pašaipios grimasos – ne tik dėl jos naivaus kalbėjimo apie tai, kas vaizduojama kaip neišvengiama, bet ir dėl jos skanduotinės kalbos ir ritmo.

Neseniai vienas literatūros mokslininkas poemą pavadino tikru "kartono statiniu", neskoninga, lėkšta, "etnocentriška fantazija, atėjusia į galvą sėdint minkštame fotelyje". Tai tiesa, poema yra prasimanymas, bet to pripažinimas pats savaime dar nėra prakeiksmas. Pasirinkdamas mažiau įžeidžiančią frazę, kalbininkas Dellas Hymesas "Hiavatą" vadina "daugiakultūriu dariniu". Jos metras paimtas iš suomių tautinio epo "Kalevala" vokiškojo vertimo ir dar tikriausiai iš vienos Heinricho Heinės poemos žydų tema; legendos yra perimtos iš algonkinų-odžibvų genčių; herojus, bent jau sprendžiant iš vardo, yra irokėzas.

Longfellow giesmė sąmoningai sukonstruota panaudojant hibridinius šaltinius. Paveiktas idėjos, kad tautybė literatūroje reikalauja autochtoninių šaltinių, Longfellow modeliavo savąjį fiktyvų herojų čiabuvį remdamasis įvairia medžiaga. Daug kas iki jo buvo išmėginę plunksną, kurdami "epus apie indėnus", jau būta apgailėtinos menkavertės tradicijos, sąlygojusios tomų tomus šiaip taip išvargtų ketureilių apie likimo paženklintus karžygius ir pradingusias mergeles. Visi ankstesni rašytojai dėjo pastangas norėdami baltąją naciją parodyti kaip raudonųjų šaknų atžalą.

"Jokia žmonių bendruomenė negali būti tikro tautiškumo reiškėja, – rašė Henry Rowe’as Schoolcraftas (iš jo surinktų indėnų pasakojimų Longfellow perėmė pagrindines savosios poemos siužetines linijas), – jeigu šis neišauga iš pačios jos šerdies, neišreiškia tautos gimtosios dirvos savitumo". Pakartodamas vokiečių filosofo Johanno Gottfriedo von Herderio, kuris įrodinėjo, kad kultūrų unikalumas kyla iš išskirtinių liaudies tradicijų, mintis, Schoolcraftas klausė, ar galėtų būti kokie nors geresni šaltiniai amerikiečių tautiškumui išreikšti literatūroje nei "istorija, senovės reliktai, institucijos ir patirtis rasės, kuri buvo laisva, nestokojanti gyvastingumo, laukinė, nepriklausoma, gimusi būti medžiotoja"? Moncure’as Conwayus pasveikino Longfellow poemą kaip "galbūt vienintelį amerikiečių epą", to paties lygmens kaip Homero "Iliada", Dantės "Pragaras", Goethės "Faustas": "Ką didieji poetai nuveikė savo šaliai, tą ir Longfellow padarė dėl mūsų". Pats Longfellow vadino savo herojų indėną "amerikietiškuoju Prometėju", be abejonių, turėdamas galvoje Shelley herojų, kuris pasiaukoja dėl žmonijos, – romantiškąjį Prometėją, o ne graikų mito avantiūristą, kurio ugnies vagystė privedė prie to, kad, Lewiso Hyde’o žodžiais, žmonės "buvo sugauti savo pačių nepasotinamo alkio spąstais, kuriuose jie sparčiai seno ir artėjo prie mirties".

Aiškiai matoma kūrybinė kliūtis iškyla susidūrus su pačia istorija. Kaip sukurti protėvius, nacionalinius herojus pagal didžiųjų europietiškųjų mitų pavyzdį iš nesutramdomų raudonodžių priešų, kuriuos nacija buvo skatinama įveikti kaip "laukinius" priešus, tikrą prieštarą bet kam, kas siejasi su žodžiu "civilizacija"? Vienas galimas sprendimas pateikiamas esė, kurią Longfellow parašė 1831 m. atsiliepdamas į Philipo Sydneyaus "Poezijos gynimą".

Apgailestavimo kupinu tonu eiliuodamas ketureilius apie gausybę tomahaukų, karo riksmus, kriauklelių vėrinius – tipišką "poemą apie indėnus", jis parodė daugiau ambicijų sukurti "tokią originalią indėnams būdingą tautišką" poeziją, kokią tik buvo įmanoma, mokėsi rašyti tokias paprastas ir natūralias eiles, kokia yra indėnų poetinės kalbos stilistika. "Įsiklausykime, – sako Longfellow, – į seno vado Pušmatahos žodžius: "Aš mirsiu, bet tu grįši pas savuosius brolius. Kai eisi taku, tu matysi gėles ir girdėsi paukščius, bet Pušmataha jų daugiau nebematys ir nebegirdės. Kai tu sugrįši namo, jie paklaus, kur yra Pušmataha? Ir tu atsakysi jiems, kad jo nebėra. Jie girdės bangų mūšą tarsi garsą, kaip galingas ąžuolas krenta miškų tylumoje". Indėniškumas, suvoktas kaip kalbos kokybė, žadėjo poezijos, pernelyg vergiškai tebemėgdžiojusios užsienio literatūros pavyzdžius, atsinaujinimą. Taigi tautinės poezijos, kuri būtų kilusi iš savosios dirvos, ieškojimai prasideda vertimų procese, o vėliau tęsiasi kuriant mitus.

Žinoma, poema iš tiesų nėra joks vertimas. Nėra jokios "Hiavatos giesmės"; tai, ką turime, yra Longfellow išgalvoti dalykai panaudojant legendas, literatūrine anglų kalba jau perrašytas Schoolcrafto. Padedamas savo pusiau indėnės žmonos, kilusios iš odžibvų genties, Schoolcraftas tiek išmoko algonkinų dialektą, kad užrašė indėnų vaidinimų tekstus, išmesdamas tai, kas jam atrodė vulgaru, ir pasakojimus pagal indėnų tradiciją paversdamas užbaigtu, puikų įspūdį padarančiu pasakojimu anglų kalba. Nors ir stebėdamasis, kad Schoolcraftas beveik nedarė gana chaotiškų pasakojimų ir papročių aprašymų atrankos, Longfellow vis dėlto daug ką, nors ir itin laisvai peržiūrėdamas, perėmė iš to, kas buvo jo užrašyta. Mes negalime net pasakyti, kiek nutolęs yra Longfellow nuo formalios genties poetikos ir pasakojimo būdų, nuo to, kas buvo autentiška.

Angusas Fletcheris, vienas iš nedaugelio pastarojo meto kritikų, kurie Longfellow poeziją vertina rimtai, rašo: "Hiavata" gali būti perskaityta kaip tarp eilučių išdėstytas traktatas apie kalbos prigimtį". Tai reiškia, kad joje esama dalykų, susijusių su interpretacija, vienos sistemos ženklų perteikimu kitos sistemos ženklais.

Poema siekiama įteigti, kad ji – giesmė, ateinanti iš tolimiausios praeities, aborigenų laikų senovės, kad ją įkvėpė susidūrimas su tuo, kas jau buvo sunykę. Griuvėsiai, hieroglifai, visokie neiššifruojami skaitmenys ypač žadino vaizduotę, skatino domėtis, kokia buvo kultūra iki kovų su indėnais, kaip galime suprasti iš Thomaso Cole’o tapybos, Edgaro Allano Poe ir Hermano Melville’io literatūrinės kūrybos. Ir indėnų kultūros kaip "griuvėsių" supratimas slypi giliai proeuropietiškosios amerikiečių kultūros pasąmonėje. Indėnai buvo įsivaizduojami kaip greitai sunykę vykstant neišvengiamam "progresui".

Kai "Hiavatos giesmės" skaitymas lyginamas su senų Naujosios Anglijos kapinių akmens įrašo perskaitymu, tai reiškia Hiavatos įvedimą į šventos tautos atminties erdvę, jo pavertimą skaitytojui giminingu individu. Tačiau šie giminystės ryšiai turi būti ištobulinti, atsiskleisti vertimo procese. "Perskaityti giesmę" reiškia pripažinti, kad tai, ką suvokė Hiavata, gali būti atgaminta tik žodinį kalbėjimą paverčiant rašto kalba; šis aktas simbolizuoja "laukinių" žodinės kultūros pakeitimą rašytine "civilizuotųjų" kultūra. Paprastas įrašas, įrėžtas kapo akmenyje, tampa daugiau nei puošnia "šiurkščios" žodinės tradicijos metafora. Ši metafora poemoje perteikia logiką ryšių, esančių tarp žodinio ir rašytinio teksto; tarp to, kas aukšta ir kas žema; civilizuota ir priklauso laukiniam pasauliui; europietiška ir amerikietiška ir jau "vien amerikietiška".

Nenuostabu, kad Hiavata, būdamas epo herojumi, garsėjęs narsiais žygiais ir gudrumu, pats atlieka svarbius vertimo aktus. Jis moka gyvūnų ir paukščių kalbą. Jis kalbasi su medžiais, dirbdindamasis kanoją: "Duok man savo žievę, Berže! / Duok šaknų man savo, Kedre!" Tai, kad Hiavata nestokoja kalbos savimonės, tampa jo giminingumo mums prielaida, paverčia jį nacijos pirmtaku ir to, kas egzistuoja, pirmuoju kūrėju. Tai patvirtina poemos epizodas, kuris pateikia jos simbolinės sistemos kodą, – giesmė, pavadinta "Rašmenys".

Longfellow pats vadino ją tarpine, labiau žadinančia smalsumą nei poetiška. Ji eina po giesmės "Lauko palaiminimas", kurioje neprilygstamoji Minehaha vidurnaktį nuoga šoka javų želmenų lauke (mes patikinami, kad "tik Vidurnaktis regėjo / Tamsumoj jos grožį skaistų"); po jos eina "Hiavatos rauda" mirus draugui, Orfėją primenančiam dainininkui Čaibajabui. Nuo šio momento poemos siužetas pradeda krypti link pabaigos: arši kova su klastinguoju Po-Puk-Kyviu, kito artimo draugo mirtis, dvasių pasirodymas, badas, Minehahos mirtis, kol pasirodo baltojo žmogaus pėdsakai ir ateina eilė paskutinei giesmei, "Hiavatos iškeliavimui". "Rašmenys" užima tarpinę padėtį labai svarbiu aspektu: giesmė žymi perėjimą, taikos ir laimės laikai pasibaigia, ateina vargų ir sielvarto metas; triumfą nugalėjus slibinus ir milžiniškas povandenines pabaisas, vestuvių puotos vaizdus, dygstančių javų apdainavimą keičia raudos, smurto, mirties, išvykimo scenos.

Sakydamas, jog ši giesmė žadina smalsumą, Longfellow galbūt turėjo galvoje tai, kad giesmė apie rašmenis neparodo jokio epui būdingo veiksmo, jo aukštesnę prasmę turintis vyksmas yra susijęs su pačiu poemos skaitymo aktu. Taip tarsi pati poemos širdis būtų perduodama į skaitytojo rankas.

Giesmėje Hiavata kalba "vienas girioje svajodams, / Vienas girioje mąstydams / apie laimę savo tautai". Jo mąstymas parodo, kaip pats Longfellow įsivaizduoja žmonių kalbos šaltinius, jos ištakas, primenančias "pusiau išdilusį įrašą", minimą "Prologe". Kaip ir tas įrašas, visa yra laiko ir mirties ženklai: "Pažiūrėk, kaip šiam pasauly / Viskas dingsta lyg šešėlis!" Žmonės numiršta ir yra užmirštami, kalba išminčiaus "nuskambėjusi pražūva / ir pasiekti neįstengia / Tų kartų, kurios dar laukia / nebylioj ir paslaptingoj / Ateities dienų tamsybėj". Kaip išsaugoti kalbą, kurios žodžiai užgęsta vos tik ištarti? Kaip įveikti laiką ir erdvę, visus nuotolius, kurie skiria?
Mes pasišnekam suėję,
Bet kalbėti išsiskyrę
Nebegalim; mes nemokam
Savo balsą tiems pasiųsti,
Kas toli nuo mūs gyvena;
Ir mes noromis nenorom
Turim žodį patikėti
Kokiam žmogui, kurs sužino
Tavo mintį, ją iškraipo
Ir dažnai kitiems atskleidžia!

Žmogui erdvė ir laikas yra priešai, neleidžiantys bendrauti, o bendravimą Hiavata laiko didžiausia vertybe. Ji įsikūnija jo draugystėje su Kvasindu, apie kurią sakoma: "Mes kalbėjomės apnuogintomis širdimis". Apmąstydamas šiuos dalykus Hiavata išsitraukia dažus ir pradeda piešti "paslaptingas / Figūras, brūkšnius visokius, / Ir kiekvienas jojo ženklas / reiškė žodį, reiškė mintį".

Tai, kad Hiavata išranda rašmenis, pavaizduoja figūras, žadinančias atmintį, atstoja nesamą tradiciją, kuri nebuvo išsaugota: "Ant senolių mūsų kapo / Nėr nei atvaizdo, nei ženklo; / mes nežinom, kas ten ilsis, – / žinom tik, kad mūsų bočiai". Hiavatos "mes" įtraukia ir poemos skaitytoją, į kurį kreipiamasi nuo pat "Prologo", jis taip pat tarsi pasilenkia prie kapo, norėdamas perskaityti įrašą, sužinoti apie praeitį. Šiame epizode susilieja indėniškasis ir europietiškasis amerikietiškasis "mes", taip baltajam skaitytojui leidžiama suprasti, kad Longfellow poema panaikina galimybę visai nacijai nieko nežinoti apie savo "tėvus" indėnus. Hiavatos giesmė būtų likusi bežodė, jeigu Longfellow nebūtų "išvertęs" to, ką laukinis (bet jautrus) Hiavata gali tik nupiešti.

Hiavata piešia figūras ir jas aiškina saviesiems, mokydamas, kaip rašymas gali nugalėti nykimą: "Pėdsakai vigvamo linkui / buvo ženklas pakvietimo, / Ženklas pokylio žmoningo; / Kruvinos iškeltos rankos / Buvo simbolis grėsmingas / Sunaikinimo ir keršto". Daugelis giesmės detalių, – piktogramų piešimas ir skaitymas, kaip ir pati teorija, kad rašymo ištakos slypi grafiniame atminties fenomenų apipavidalinime ir kad piktogramos buvo įsivestos stengiantis išsaugoti šnekamąją kalbą, – yra paimtos iš Schoolcrafto esė.

Įrodinėdamas, kad "šitos figūros ant tošies gabalėlio, medžio kamieno ar uolos reprezentuoja idėjas, jų priešpriešą ir ryšius", Schoolcraftas padarė išvadą, kad "piešinių raštu yra parašyta indėnų literatūra". Keista išvada, turint galvoje, kad ji padaryta tradicinių pasakojimų, pasakų ir dainų rinkėjo. 1856 m. jis rašė, kad indėnų kalbose ypač svarbūs simboliai, metaforos, kalbos figūros. Longfellow jau buvo susidaręs įspūdį, kad jų metafora visiškai pirmykštė, skaitydamas Giambattistą Vico, teigusį, kad poetinių figūrų nestokojančioje senųjų literatūrinių kūrinių kalboje slypi civilizacijos užuomazgos. Plačiai buvo žinomas Vico teiginys, kad pirmieji kultūros herojai ir įstatymų kūrėjai buvo poetai. Longfellow poemoje iškyla Hiavata, kuris, nors ir įkalintas "laukiniam" indėnui skirtame kultūros istorijos etape, tampa jungiančiąja figūra; su juo galima sieti tęstinumą ir perėjimą į Naujojo pasaulio laikus, poemos priešpaskutinėje giesmėje simbolizuojamus baltojo žmogaus pėdsakų.

Viename iš poemos lygmenų formuojasi kalbos, vertimo, poezijos sampratos. Vertimas yra esminis kalbant apie poemoje iškeliamą pažinimą – ištakų, savųjų šaknų pažinimą – ir pirmapradiškumą, būtiną formuojantis nacijai. Nebūdama techninis vertimas, "Hiavatos giesmė" yra tarsi kultūrinis vertimas, Virginios Jackson žodžiais, "nacijos rašmenys". Poema suteikia anglų kalbos metro atitikmenis ne tik indėnų kalbai, bet ir įsivaizduojamai čiabuvių indėnų dvasiai. Iliuzija, kad įmanomas toks vertimas, kai poetinė kalba yra tiesioginė, akivaizdžiai perteikianti kaip ir piešiniai, Jackson įsitikinimu, padeda "juos" paversti "mumis". Toks ir esąs paskutinis poemos įvykdomas veiksmas, jis nukreiptas prieš čiabuvius nacijos labui.

Poema pagrįsta niekur neįvardijamu paradoksu: čiabuviai iš tiesų iškeliami todėl, kad jų rašto piešinius pavyksta "išversti" į angliškus žodžius; Hiavata ir tai, kas indėniška, išdildoma, sunaikinama neva suteikiant kalbėjimo galią; naujoji metrinė ir poetinių figūrų sistema užslopina pačios čiabuvių kultūros kalbos artikuliaciją; galų gale čiabuvių specifiškumas paverčiamas nacijos savitumu. Nebegalėdami girdėti jų balso ir nebeperskaitydami piešinių kalbos be europietiškosios kilmės amerikiečio poeto tarpininkavimo, Jackson tvirtinimu, tegalime žinoti tik tiek, "kad jie buvo mūsų tėvai".

Antras dalykas, skatinęs kurti nacionalinį epą panaudojant tai, kas buvo autochtoniška, buvo metafora. Ši kalbos figūra geriausiai leido perteikti tam tikrą dalyką ar surasti analogiją tam tikrai prasmei. Pavyzdžiui, Mondaminas, jaunuolis žaliais ir geltonais drabužiais, kukurūzo varpą simbolizuojančiu kutu papuošta galva, kurio vizija iškyla Hiavatai meldžiantis, kad būtų suteiktas patikimesnis maisto šaltinis nei vandenų ir miškų gyvūnai. Mondaminas pamoko:
Minkštą guolį man pakloki,
Ir tegul manuosius kaulus
Vilgo lietūs, šildo saulė;
Apdarą žaliai geltoną
Nuo manęs nuvilki drąsiai,
Plunksnas nuo galvos nuplėški
Ir, mane užkasęs žemėn,
Žemę drėgną išpurenki.

Vico rašė apie seniausias gentis: "Jų poezija buvo dieviška, nes jie įsivaizdavo, kad visa, ką jie jaučia, kas juos nustebina, yra dievo prisilietimas. Tai dabar patvirtina Amerikos indėnai, kurie dievais vadina visus dalykus, kurie atrodo esą virš to, ką jie gali suvokti". Panašiai rašė Schoolcraftas: "Indėnų kalba visais laikais buvo personifikuota, lingvistiškai labai išradinga". Pateikiamoje ištraukoje Longfellow pakartojimai, kurie keturių kirčių chorėju suveriami tarsi karoliai, sukelia svajingą nuotaiką. Mus užburia menkiausias oro suvirpėjimas, šviesos blyksnis, tarsi tai būtų dvasių pasaulio ženklai:
Kas tenai? Ar saulė leidžias
Virš platybių vandenyno?
Ar flamingas tyliai plaukia,
Užburtos strėlės pašautas,
Vandenų paviršių ramų
Kraujo purpuru nudažo,
Orą spindesio pripildo,
Plunksnų spindesio raudono?

Klausimas "kas tenai" įveda skaitytoją į kūrinio pasaulį kaip subtiliomis juslėmis apdovanotą stebėtoją, norintį tikėti (ar bent užgniaužiantį įtarų nepasitikėjimą) metaforos galia. Tai tarsi atveria indėniškąją vaizduotę, kurioje saulė miršta kaip gulbė – jokių "lyg mirtų", jokių "tarsi", įsivaizduojama, kaip ji iš tiesų mirtų. Šis atviraširdis subtilumas leidžia Longfellow sukurti liuziją, kad skaitytojas turi dvejopą matymą. Kalbėjimas klausiant palieka skaitytojui erdvės, jis gali pasijusti pabuvęs svetimame pasaulyje, į kurį gali perkelti tik vertimas, atveriantis senųjų tikėjimų ir būgštavimų lygmenį.

Didelė poemos dalis – tai pokalbis tarp pasakotojo ir to, kas girdi jo balsą. Tai civilizuotoji Longfellow magija, poemos skaitymą paverčianti susidūrimu su tuo, kas yra pirmykščiai dalykai, priklausę čiabuviams.

Metrinės formos suvaldyta metaforų kalba pripildo Longfellow epo podirvį, iš kurio veiksmo, epizodo, pasakojimo formomis prasiveržia mitas. Pasakojimas prasideda nuostabiu Didžiosios dvasios pažadu atsiųsti pranašą, "Išganytoją žmonijos, / Jis jus mokys, bus vadovas". Pažadas turi ir tamsųjį aspektą: "Jei nebosite jo žodžių, / tai išgaišit ir pražūsit!" Pasakojimas rutuliojasi prasidėdamas stebuklingu Hiavatos gimimu, jo motinos Venonos mirtimi; toliau jis auginamas senelės Nokomės, įgyja medžiojimo ir maistinių augalų rinkimo bei gydymo, kalbėjimosi su gyvūnais įgūdžių. Jis valo upę, dirbdinasi kanoją, galabija pabaisas ir slibinus; vėliau jis veda, augina javus, išranda rašymo būdą. Paskui viskas pasuka nykimo ir pabaigos linkme, nes pasirodo nauja kultūra.

Prasideda nauja epocha. Vėl galime atpažinti Vico įtaką, girdėti jo ciklinės laikų teorijos atgarsius: iš dievų amžiaus pereinama į herojų, tokių kaip Hiavata, amžių, kuris kartu yra ir poetų amžius. Toliau eina žmogaus, žmonijos amžius. Longfellow yra išreiškęs susirūpinimą, vėl sekdamas Vico, kad intelektualizmas, moderniaisiais laikais išstūmęs poeziją, gali atnešti nacijai naująjį "barbarizmą", "mąstymo barbarizmą". "Hiavatos giesme" siekiama ne tik pamokyti, kad nacija skolinga saviesiems pirmtakams, pirmykštės poetinės vaizduotės nestokojusiems indėnams, bet ir sugrąžinti nacijos meilę poezijai, jos metro magijai, poetinėms kalbos figūroms.

Tais grėsmę pranašaujančiais 1855 m. nacija buvo apimta tokio netikrumo, kad prasidėjo pilietinė sumaištis. Tad Hiavatos figūra pačiam autoriui turėjo moralinę ir politinę reikšmę. Jis 1854–1855 m., kai buvo rašoma poema, spaudoje išreiškė didžiausią susirūpinimą dėl to, kad Bostone buvo sugauti ir nuteisti pabėgę vergai. Nors ir nėra jokių nuorodų į tai, kas buvo lokalu ir svarbu tik konkrečiu atveju, poemos mitai taip pat daug pasakė amžininkams.

Priešpaskutinėje giesmėje, po to, kai atvyksta juodai apsirengę baltieji krikščionys, Longfellow pateikia paskutinę savo herojaus viziją, kurią daugelis skaitytojų suvokė kaip pernelyg greitai peršokančią nuo mito ir sagos prie istorijos:
Aš mačiau tautų kelionę,
Ir žmonių aplinkui buvo
Nesuskaitomos daugybės.
Trūsias, dirba, kaujas, skuba,
Nesuprantamos jų kalbos,
Bet jausmai širdy vienodi.
O aplink jų medžiai griūva,
Kaimai, miestai dygsta, rūksta,
O ant jūrų ir ant upių
Jų laivai ir jųjų valtys.

Hiavata pasirodo nauju pavidalu, kuris trikdo dėl jo netikėtumo, bet yra labai svarbus, nes atskleidžia Longfellow kultūrinę motyvaciją. Tas pavidalas – pranašo balsu kalbančio ir praeitin žvelgiančio istoriko, priklausančio nebe čiabuvių Amerikai, bet tai, kuri dar bus. Kadangi jo ateities vizija iškyla pasakojimo apie tai, kas jau buvo, forma, jis patvirtinimo ženklu palaimina tą Ameriką, kuri atsiras, kai neliks čiabuvių. Tai nauja iš imigrantų masių susiformavusi nacija, dūmais užtvindytuose miestuose kurianti pramonę ir grėsmingai ūžiančias mašinas. Naujosios nacijos galimybės kyla iš magiškojo aborigenų pasaulio pražūties, tai neišvengiama kaip baltojo žmogaus vaizduotės, sukūrusios Hiavatą, paskutinė vizija, kad jis visiems laikams pasišalina. Pati poema yra simptomiškas naujosios nacijos žygis. Jos pačios ateitis neatrodo šviesi:
Dar regėjimą mačiau aš
Kitą, tamsų, širdžiai skaudų:
Aš mačiau kaip tauta mano,
Mano žodžių nepaklausius,
Nusilpnėjo, nes tik nuolat
Tarp savęs vien kovės, mušės...
Kas išliko – išsiblaškė
Pašaliais visais, tarytum
Audrų nešami pavėjui
Gelsvi lapai rudenėlį.

Hiavata kaltina savąsias gentis, jų nesugebėjimą atsikratyti laukiniškumo, tačiau gamyklų dūmai, geležinkeliai, viską naikinančios mašinos sėja slaptą nerimą, ką iš tiesų galėtų reikšti baltojo žmogaus kojos įkėlimas. Ar čiabuvių pasaulio pražūties apraudojimas yra ir užuomina, kad bijomasi prarasti po jo atsirasiantį amerikietiškąjį pasaulį? Paskutinė poemos giesmė užgniaužia šias raudos intonacijas. Hiavata vedė savąsias gentis iki tam tikro istorinio taško, pati kultūros istorija priima neatšaukiamą sprendimą, kad jie galų gale nusmunka, baltieji įkelia savo koją, o herojus pasišalina ir jo palikimas – tik dainos, kurias dainuos naujasis dainius Longfellow – nacijos poetas, kultūros nešėjas jau baltajai nacijai.

Iš Longfellow dienoraščių mes galime sužinoti, kaip jis priėjo sprendimą, jog Hiavata turi susiprasti dingti takais, kuriuos išmynė baltųjų kojos, o prieš išvykdamas – savosios dainos tęsėjui perduoti paskutinę viziją, įteisinančią krikščioniškos imigrantų nacijos atvykimą. Lemtingas žingsnis buvo sprendimas nesekti ankstesnių indėniškųjų epų autoriais ir nerašyti epo, persmelkto romantinėmis nuotaikomis. Rašyti – istoriją, poemą, pagrįstą tradicinės kultūros studijomis, ne liūdną kroniką apie karius, tomahaukus, kruvinus skalpus. Longfellow surado pavyzdį ir pasisėmė įkvėpimo iš "Kalevalos", kuri parodė, kaip supinti daugybę pasakojimo gijų aplink vieną centrinę figūrą. Ir, žinoma, iš jos buvo perimtas metras, garsusis chorėjo tetrametras. Tačiau svarbiausias žingsnis buvo vardo suteikimas herojui. Iš pradžių vardas buvo Manabozas, perimtas iš odžibvų-algonkinų genčių žodinės kultūros.

Šio herojaus elgesys buvo paradoksalus – žaismingas, bet kartais ir rimtas; chuliganiškas, bet tuo pat metu – subtilus. Jis buvo nenuoširdus, bet kartu – ištikimas; jis mėgo chaosą, bet kartu kūrė tvarką. Visa tai lėmė, kad etnografinėje medžiagoje jis pristatomas kaip triksteris, o kartu – kultūrinis herojus. Šis paradoksas nėra išskirtinis. "Kultūrinio herojaus ir triksterio derinys ar priešybė yra būdinga Šiaurės Amerikos mitologijai", – rašo Geza Roheimas. Paulas Radinas prideda: "Triksteris yra tuo pat metu kūrėjas ir griovėjas, daug suteikiantis ir visa neigiantis, jis kitus apgauna, bet ir pats yra sukvailinamas... Jis neturi jokių vertybių, moralinių ar socialinių, yra valdomas savo aistrų ir instinktų, tačiau jo veiksmai išreiškia visas esamas vertybes, jam veikiant jos tampa egzistuojančios". Žodžiu, tai buvo veikėjas, visiškai netinkantis tokiam poetui kaip Longfellow, kuris troško sukurti herojų indėną, ne tik tinkamą aukštajai visuomenei pristatyti, bet ir apskritai galintį pateikti baltajai krikščioniškai nacijai aborigeniškąsias tradicijas.

Longfellow herojus yra pasiskolintas iš Schoolcrafto, kuris teigia, kad šis išreiškia persikūnijimo idėją, įkūnija dvasingą šiaurietiškosios mitologijos vyrą. Tačiau jis labiau monstriškas negu dieviškas, jo veiksmai labiau dvelkia tamsia kūniškumo dvasia, negu primena maloningus dievo darbus. Jo drąsa, jėga, išmintis, "aukšti žygiai" nesiderina su "žemais triukais".

Negalėdamas suvokti, kaip galima kartu siekti tvarkos ir pasiduoti užvaldančiam chaosui, Schoolcraftas jam nepriimtinus prieštaringuosius bruožus priskiria nesuvokiamiems ir pernelyg "kūniškiems" indėnams. Kad Longfellow būtų visiškai persiėmęs Schoolcrafto nepasitikėjimu "tokių" indėnų atžvilgiu, negalima tvirtinti. Jis buvo sukūręs epizodą, bet vėliau jo atsisakė; Hiavata buvo pavaizduotas kaip kūniškąjį pavidalą keičiantis triksteris: būdamas vovere jis šnekasi su kitomis voverėmis, o paskui ta pačia jų kalba užkalbina berniuką. Tačiau poetas greitai pakeitė sumanymą. Poemos herojus nepadaro nieko "žemo", tepritinkančio triksteriui, o šio bruožai sutelkiami kito – neigiamo veikėjo elgsenoje.

Iš pradžių pagrindiniam herojui parinktą odžibvų genties vardą Manabozo pakeisdamas į irokėzą Hiavatą ir teigdamas, kad jis reiškia pranašą, Longfellow suformavo jį kaip herojų, tinkamą tarpininkauti pereinant iš vienos civilizacijos pakopos į kitą. Jis priminė Prometėją, toks kultūros herojus galėjo būti nacijos protėvis. Longfellow pakartojo Schoolcrafto klaidą – sekdamas juo suplakė Hiavatą, istorinę asmenybę, Penkių tautų lygos įkūrėją, su archetipinių bruožų turėjusiu Manabozu. Kai kurie mokslininkai mano, kad ji turėjo įtakos Amerikos respublikos sukūrimui. 1902 m. Longfellow dukra Alice rašė: "Norėdamas perteikti kilniąsias indėniškosios prigimties savybes, jis sujungė antgamtiškus kūrybingos dvasios Manabozo žygius su kilnia irokėzo herojaus dvasia suformuodamas Hiavatą".

Giedodamas "Hiavatos giesmę" nacionalinės krizės metu, kai susvyravo respublikos tvarkos pamatai, taip pat – pirmajam industrializacijos etapui pasiekus didžiausią pakilimą, Longfellow jautė, kokią grėsmę kelia radikalūs pasaulio pokyčiai. Kaip ir poemoje – tai, kas buvo sena, aplink jį nyko, o ateities perspektyvą temdė gamyklų dūmai. Hiavata atsisveikina "su skaisčia šypsa triumfo / Jis stovėjo čia ir laukė, / Lyg regėjimo pagautas, / Lyg žinąs, kas tur įvykti, / Kas tur būti, tur ateiti"4. Amerikos po baltojo žmogaus padu ateities vizija nutrina rūpesčių raukšles nuo jo veido.

Tačiau nieko panašaus nenutinka skaitytojui. Klasta, smurtas, kirvių žvangėjimas, niūrūs miestai, ateitis, "nerami, pilna įtampos ir darbo", grėsmė, susitelkianti poemos kulminacijoje, verčia ją skaityti pro baltojo žmogaus triumfą teigiančias eilutes regint kitas vizijas. Longfellow Amerikos atsiradimo mitas susiduria su daug rūpesčių atnešiančia ateitimi, kuri jau ir parodoma. Hiavata žada kurią nors dieną sugrįžti. Bet žmonės apimti išsiskyrimo nuojautos, jie atsisveikina visiems laikams – liki sveikas. Skaitytojas taip pat paliekamas ant kranto žvelgti, kaip Hiavatos figūra ištirpsta nakties tamsoje. Mes liekame gedėti išvykstančio herojaus kaip spalvingo simbolio buvusios indėnų respublikos, kuri liko apsiausta.

1873 m. Benjaminas F. De Costa Niujorke išleido knygą "Hiavata: irokėzų žynio istorija proza ir eilėmis". Tai pirmasis šaltinis, kur atkreipiamas dėmesys, jog Longfellow vienaprasmiškai perkūrė istorinio herojaus įvaizdį. "Šiaurės Amerikos raudonasis žmogus tapo ne tik rašytojo, bet ir politiko auka, – rašė De Costa, primindamas, kad Hiavata buvo tas, kuris suteikė pasitikėjimo politine konfederacijos forma. – Tikrasis respublikonizmas šioje šalyje prasidėjo atsiradus Penkių tautų lygai. Šios sistemos pranašumus iškėlė Hiavata ir visa tai būtų verta pavaizduoti tikrai amerikietiškoje poemoje". "Tikrojo" Hiavatos idėja, kai istorinį vardą atitiktų dvilypė triksterio ir kultūrinio herojaus, aborigeno ir civilizacijos nešėjo prigimtis, žadina vaizduotę. Ar galėtų protėvis Hiavata dar sugrįžti kitokiu pavidalu?

The Yale Review, Volume 90, 2002, No 1

Vertė Rima Pociūtė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


10384. stylish2003-12-15 16:03
Skiautiniai geriau, negu paklodes, Sigitai!

10418. ebola2003-12-16 12:56
tiesiog paskaitykit jei papuls - nuostabus epas...

10470. sddffjjd2003-12-18 13:06
Na koks ten epas, tiesiog poema ir tiek. O dar kai parašė, kad ji niekam vertas politikų propagandos įrankis, tai visai... Kai vaikystėje sklaidydavau tą knygelę, tai man paveiksliukai patikdavo, kur indėnų portretai būdavo

10780. viskoreiškėjas :-) 2003-12-28 01:06
Man tai kalbos muzika, rezonansai ir asonansai, aliteruotės ir ruliados. Norėčiau ne skaityti, o klausyti. Gal kas turit audiobuką (bibliofoną arba knygą balsu) - mainyčiaus.

25648. kaka+sisia2004-12-03 14:06
šūdas

42966. zuzis :-( 2005-09-26 18:28
:D :0 :( :@ :)

50109. proto bokstas2006-01-11 20:04
jus lopas hahahahahahahahhahahah

50918. morgas2006-01-23 23:49
gal galit kas pasakyti kur galechiau rasti ta"hiavatos giesme" lietuviu kalboj...parashykit man i email...arba jei kas turit atsiuskit i e-mail...ish anksto dekoju....

Rodoma versija 26 iš 27 
14:22:20 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba